Konstantinas Liuberskis-Žvainys

Karo lakūnas Konstantinas Liuberskis prie mokomojo A.Gustaičio konstrukcijos lėktuvo ANBO 51.

MINDAUGAS SEREIČIKAS
AURELIJA MALINAUSKAITĖ
DARIUS ŽYGELIS

Karo lakūnas ir partizanų spaudos leidėjas
Konstantinas Liuberskis-Žvainys

Konstantinas (Kostas) Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Šiaulių aps. Žagarės vlsč. Stungių kaime smulkių ūkininkų Mykolo ir Emilijos Liuberskių šeimoje. Iš viso šeimoje augo penki vaikai – trys broliai ir dvi seserys. Iki tarnybos kariuomenėje Konstantinas mokėsi Žagarės progimnazijoje.
1930 m. baigė 4 klases. Paskui, renkantis tolesnį gyvenimo kelią, jo žvilgsnis ėmė krypti į Lietuvos kariuomenę, konkrečiai – į aviaciją, juolab tam atsirado neblogų galimybių.

Tarnyba Lietuvos karo aviacijoje

1932 m. pavasarį, siekiant parengti Lietuvos karo aviacijos kovinėms eskadrilėms reikiamų specialistų ir suformuoti potencialų mobilizacinį rezervą, buvo įsteigta Aviacijos puskarininkių lakūnų mokykla (nuo 1936 m. pervardyta į Karo aviacijos mokyklą – aut. past.). Mokinių kandidatų atranką į naujai įsteigtą karišką mokyklą organizavo apskričių komendantai. Kaip numatyta Vyriausybės patvirtintame mokyklos statute, į Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą galėjo stoti 18–20 m. amžiaus jaunuoliai, baigę ne mažiau nei 4 aukštesniosios (gimnazijos) mokyklos klases, niekada nebausti ar teismo nepersekiojami ir pagal sveikatos būklę tinkantys aviacijos rikiuotės tarnybai.

Turėdamas aiškų norą ir tikslą K. Liuberskis 1932 m. balandžio 19 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir Šiaulių apskrities komendantui plk. ltn. Jonui Vėgėliui pateikė prašymą jį priimti į Kaune įsikūrusią Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą. Po sveikatos ir kitų patikrinimų 1932 m. gegužės 1 d. K. Liuberskis į ją buvo priimtas – prasidėjo aštuonerius metus truksiantis Lietuvos kariuomenės karo lakūno kelias.

Pirmosios Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklos laidos studijos truko 2,5 m., iš kurių didžiąją laiko dalį lakūnai mokiniai praleisdavo aerodrome. Jau pirmosiomis dienomis lakūnas mokinys K. Liuberskis buvo paskirtas į instruktoriaus kpt. Jono Adomaičio mokomąją grupę, kurioje skraidyti mokėsi su lietuviškos konstrukcijos lėktuvu ANBO-V. Šiuo lėktuvu 1932 m. vasarą atliko savo pirmąjį savarankišką skrydį. Aviacijos vadovybės buvo numatyta antrųjų mokslo metų pabaigoje visus lakūnus mokinius išskirstyti po Karo aviacijos kovines eskadriles, kuriose jie turėtų atlikti skraidymo stažą.Lakūnas mokinys K. Liuberskis 1934 m.balandžio 27 d. lakūno stažui atlikti paskirtas į 5-ąją (naikintuvų) eskadrilę, dislokuotą Zoknių aviacijos bazėje. Šioje eskadrilėje baigė privalomą aukštojo pilotažo kursą ir, kad atliktų tolimesnį lakūno stažą, grįžo į Kauną, į 1-ąją (naikintuvų) eskadrilę, kurioje tobulinosi skraidydamas italų gamybos naikintuvais Fiat CR. 20. Atlikęs lakūno stažą ir išlaikęs egzaminus K. Liuberskis 1934 m. lapkričio 1 d. baigė Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą, jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio karinis laipsnis ir II rango karo lakūno kvalifikacija. Tolimesnei tarnybai paskirtas liktiniu jaunesniuoju puskarininkiu į 3-iąją (žvalgybos) eskadrilę Zoknių aviacijos bazėje. Eskadrilė, vadovaujama patyrusio karo lakūno mjr. Jono Liorento, buvo ginkluota jau senstelėjusiais itališkais Ansaldo A. 120 lėktuvais. Po beveik dvejų metų tarnybos eskadrilėje, minint Lietuvos Nepriklausomybės dieną, 1936 m. vasario 16 d. K. Liuberskiui buvo suteiktas vyr. psk. laipsnis (1937 m. po laipsnių reformos vyr. psk. prilygintas psk. laipsniui – aut. past.).

Pirmieji trys tarnybos aviacijoje metai buvo nuoseklus ruošimasis ir turimų įgūdžių tobulinimas, siekiant aukščiausios kvalifikacijos. 1937 m. balandžio 30 d. psk. K. Liuberskis baigė aklojo skraidymo mokymus ir liepos 21 d. kariuomenės vadas brg. gen. Stasys Raštikis jam suteikė I rango karo lakūno vardą – aukščiausią lakūno kvalifikaciją. Eskadrilės lakūno taikos meto tarnybos rutiną paįvairindavo dalyvavimas didesnio masto kariniuose manevruose, aviacijos populiarinimo renginiai.
Kiekvienais metais su eskadrilės lakūnais K. Liuberskis dalyvaudavo kariuomenės manevruose (karo pratimuose), taip pat 1935 m., 1936 m. ir 1939 m. didelio populiarumo sulaukusiose aviacijos šventėse.

K. Liuberskiui per tarnybą Lietuvos karo aviacijoje du kartus teko būti mokytoju – instruktoriumi: 1937 m. lapkričio – 1938 m. vasario mėn. jis buvo paskirtas 2-osios jaunų kareivių kuopos būrininku ir apmokė rudens šaukimo metu į kariuomenę priimtus naujokus, o 1938 m. gegužės 20 – liepos 18 d. buvo komandiruotas į Karo aviacijos mokyklą, kurioje ėjo neetatinio instruktoriaus pareigas ir mokė skraidyti lakūnus mokinius.

Didesnės permainos tarnyboje prasidėjo 1938 m., kai balandžio 5 d. tolimesnei tarnybai psk. K. Liuberskis buvo perkeltasį 5-osios (naikintuvų) eskadrilės karo lakūno kuopininko pareigas. Dar iš Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklos laikų pažįstamoje eskadrilėje jis skraidė ką tik Lietuvos karo aviacijos ginkluotę papildžiusiais legendiniais angliškais naikintuvais Gloster Gladiator. Tai modernūs vienviečiai naikintuvai su uždara kabina. Jie buvo bene paskutiniai dvisparniai šio tipo lėktuvai Europoje.

1939 m. prasidėjo nesklandžiai – tarnybos lape gausu įrašų apie prastą sveikatos būklę ir gydymąsi – liepos 26 d. K. Liuberskis išsiųstas trims savaitėms gydytis į Alytaus sanatoriją, o grįžęs iš jos išleistas papildomų atostogų, kad stiprintų sveikatą. Tačiau atostogas nutraukė aštrėjanti padėtis Europoje – prasidėjus II pasauliniam karui, Karo aviacijos viršininko rugsėjo 5 d. įsakymu psk. K. Liuberskis atšauktas iš atostogų ir komandiruotas į 3-iosios aviacijos grupės Technikos būrį, kuriame turėjo apmokyti iš atsargos pašauktus kareivius. Atšaukus dalinę mobilizaciją ir Lietuvos kariuomenei grįžtant prie taikos meto sąlygų, psk. K. Liuberskis išlaikė kuopininko egzaminus, nors, tiesa, kuopininko pareigas ir taip jau ėjo daugiau kaip dvejus metus (nuo 1937 m. kovo 1 d.). Besibaigiantys nesklandūs 1939-ieji išsiskyrė vienu neeiliniu įvykiu – lapkričio 1 d. su 5-osios (naikintuvų) eskadrilės lakūnais psk. K. Liuberskis dalyvavo paradiniame skrydyje į atgautą Vilnių.

Paskutinieji metai Lietuvos karo aviacijoje K. Liuberskiui prasidėjo gera žinia – praėjusiais metais išlaikiusiam kuopininko egzaminus ir turinčiam pakankamą tarnybos stažą jam 1940 m. kovo 16 d. buvo suteiktas viršilos laipsnis.

Sovietų Sąjungos okupacijos išvakarėse vrš. K. Liuberskis tarnavo Karo aviacijos 5-osios (naikintuvų) eskadrilės karo lakūnu kuopininku ir įvairių tipų lėktuvais išskraidė 695 valandas.

Deja, tiek K. Liuberskis, tiek jo kovos draugai 1940 m. birželį prasidėjus sovietų okupacijai savo įgūdžių panaudoti taip ir negalėjo. Jau daug vėliau, 1955 m., būdamas partizanų gretose, K. Liuberskis taip aprašė tą nerimastingą ir dviprasmišką 1940 m. birželio situaciją: „Vieną dieną, visai nelauktai, raštinė gavo telefonogramą apie tai, jog pažeista oro erdvė.
Perskaičius telefonogramą, jog mūsų padange skrenda raudonųjų kremliaus valdovų pasiųsti daugiamotoriai transporto lėktuvai, lydimi naikintuvų, įsivyravo mirtina tyla. Tai buvo tyla prieš baisią audrą, prieš kruvinąsias kautynes už lietuvių laisvosios žemės ir jos padangės pažeidimą.
– Eina vadas, – kažkas, žvelgdamas pro langą, sutrikdė nemalonią tylą. (Tuo metu 5-ąjai (naikintuvų) eskadrilei vadovavo
mjr. Juozas Vaičius – aut. past.) <...> Ėjo kiek pasikūprinęs, lėtu, pavargusiu žingsniu.
Matyt, paskutiniųjų dienų nemalonūs įvykiai šį dar jauną, tvirtos dvasios vyrą prislėgė, pasendino.
– Tamsta vade, reikia jau kilti, reikia pasitikti, jau raudonieji gremėzdai virš mūsų žemės skrenda! – apstoję savo vadą aiškinom paskubom, karštai, vienas labiau už kitą norėdami įtikinti duoti leidimą skristi.
Bet šį kartą mūsų vado veidas buvo supliuškęs, miglotas jo akių žvilgsnis įbestas į tolėliau esantį garažą, o jo balsas kalbant buvo keistas, netvirtas.
– Taigi reikėtų, vyrai! – su kažkokia širdgėla sunkiai ištarė jis. – Aišku, jog mes privalėtume grumtis. Bet dabar... Šis paskutinis „bet dabar“ kažkokiu blogu nujautimu nusmelkė širdis.
– O dabar kas?! – ... beveik visi vienu balsu paklausėme savo eskadrilės vado.
Jis iš lėto liūdnai užbaigė: „Dabar... Dabar nekilsime, neskrisime ir nepasitiksime!..“
Mūsų rankos lyg nutirpusios nutįso žemyn, o širdyse pajutome didelę skriaudą, pažeminimą, įžeidimą ir keistą vis labiau didėjantį sunkumą.
– O kodėl nekilsime?.. – puskarininkio Žadeikio balse suvirpėjo pagieža. Vadas, žvilgtelėjęs į kalbantįjį ir mus visus, suprato kaip sunkiai išgyvename pamintą orumą, pirmąjį nepriklausomybės pažeidimą. – Mums, kaip visuomet, taip ir šią sunkią minutę, reikia klausyti aukštesniosios vadovybės, kariuomenės štabo, prezidento nurodymų bei įsakymų, – pasakė vadas, liūdnai pro mus žiūrėdamas į geltoną štabo pastatą. – Šią minutę mes įsakymo kilti neturime, laukime ir būkime pasirengę, gal ir sulauksime, – kažkaip neįsitikinęs užbaigė ir nuėjo...“

Iki Lietuvos kariuomenės likvidacijos likus porai mėnesių, rugpjūčio 28 d. vrš. K. Liuberskiui buvo skirtas svarbiausias lakūnų apdovanojimas „Plieno sparnų“ garbės ženklas. Pagal statutą šis apdovanojimas buvo įteikiamas Lietuvos karo aviacijos lakūnams, ištarnavusiems ne mažiau kaip 5 metus I rango karo lakūnu, neturintiems jokių tarnybinių ar drausminių nusižengimų ir įvykdžiusiems numatytus skraidymo normatyvus. Nors visų formalių apdovanojimo reikalavimų K. Liuberskis neatitiko, tačiau 1940 m. sovietams jau šeimininkaujant Lietuvoje, skubėta ir į formalius apdovanojimų reikalavimus buvo pasižiūrėta pro pirštus – aviacijos vadovybė inicijavo paskutinį „Plieno sparnų“ garbės ženklo posėdį, kurio metu apdovanojo visus patyrusius lakūnus.

1940 m. spalio 28 d. K. Liuberskis, kaip ir visi karo lakūnai, buvo paleistas į atsargą.
Šį liūdną momentą jis 1955 m. taip pat aprašė savo prisiminimuose „Tai, kas nepamirštama“:
„Vieną popietę iš Kauno automašinėle atvažiavo aviacijos viršininkas generolas majoras Antanas Gustaitis. Mes visi nudžiugome, vildamiesi, jog šis puikus vyras, iki šiol mums buvęs tikras tėvas, dabar ištrauks mus iš tos baisios prarajos. Susirinkus mums visiems į klasę, jis ilgai tylėdamas nervingai pirštais barškino stalą. Buvo matyti, jog jam sunku pradėti kalbą. Pagaliau mirtinoje tyloje pasigirdo liūdnas balsas.
– Taigi matote, aš jus visus atrinkau iš geriausiųjų geriausius ir pasilikau karo aviacijos tarnyboje. Turiu pasakyti, jog buvau jumis patenkintas... – Čia generolas Gustaitis trumpai sukosėjęs nustojo kalbėti. Jo gražus, mielas veidas, matyt, daugelio nemigos naktų išvargintas, buvo apsiblausęs, skausmingas. Jis kurį laiką patylėjo. Pagaliau ryžtingai pasakė tai, dėl ko atvažiavo. – Ir dabar štai prigyvenome tokį mums visiems skausmingą laikotarpį, jog aš jus visus privalau iš karo aviacijos tarnybos atleisti. Šiandien jūs visi tarnaujate paskutinę dieną Lietuvos karo aviacijoje!.. Likite sveiki!.. – Sunkiai, liūdnai užbaigęs, jis pakilo ir lėtu žingsniu išėjo. Graudus buvo šis išsiskyrimo momentas. Palengvėle išslinkę į kiemą dar matėme, kaip, burliokų lydimas, mūsų aviacijos tėvas įsėdo į mašinėlę ir pradingo vieškelio dulkių sūkury. Kitą dieną prasidėjo Zoknių perdavimas sovietų įgulai...“

Partizanų gretose

Po gero pusmečio sovietų okupantus pakeitė vokiečiai. Vokiečių okupacijos metais K. Liuberskis dirbo Šiauliuose finansų inspekcijoje. Karo pabaigoje 1944 m. Žagarėje sprogusios bombos skeveldra buvo sužeistas į koją. Gydėsi okupacinės kariuomenės karo lauko ligoninėje. Vėliau su motina persikėlė į Vilnių,kur dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje. Vilniuje apie 1945 m. juo ėmė domėtis saugumas.

Tais pačiais metais K. Liuberskis grįžo į gimtąsias vietas, gyveno Joniškio apskrities Skaistgirio valsčiaus Ramoškių kaime esančioje Norvaišių sodyboje. Dirbo žemės ūkio darbus, tvarkė ūkio reikalus. Tikrų duomenų nėra, bet tikėtina, kad palaikė ryšius su vietos partizanais.

1950 m. pavasarį stribai K. Liuberskį areštavo ir iš Norvaišių sodybos išsivarė į Skaistgirį. Jis pakeliui, pasitaikius palankiai progai, likęs su vienu sargybiniu, juo atsikratė ir pasitraukė į Tyrelio mišką, kur įstojo į partizanų būrį.
Tyrelis – didžiulis miško masyvas tuometėje Joniškio apskrityje, jis ribojasi su kitais dideliais Girkančių, Laumakių, Beržėnų miškais, esančiais Šiaulių apskrityje. Jame nuolat bazuodavosi šio krašto partizanai, priklausę prie Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, Sakalo rajono (nuo 1949 m. pervardytas į Juozapavičiaus tėvūniją – aut. past.) ir Gervės rajono (nuo 1949 m. – Simono Daukanto tėvūnija – aut. past.). Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai veikė Žagarės, Gruzdžių, Skaistgirio valsčiuose; tėvūnijai priskirtas Ąžuolo būrys, kurį sudarė 2 skyriai – Žagarės ir Gruzdžių. Šiam junginiui nuo 1950 m. liepos mėn. vadovavo Algirdas Trinka-Algis. 1950 m. vasarą į Juozapavičiaus tėvūniją įsiliejo Simono Daukanto tėvūnijos „Vinkšnos“ būrio likučiai, o vienas jos vadų Steponas Erstikis- Patašonas, Papartis 1951 m. gegužės 13 d. buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos vadu. Vėliau matysime, kad S. Erstikio-Patašono ir K. Liuberskio Žvainio partizaninė veikla ir likimai bus glaudžiai susipynę. K. Liuberskis-Žvainys nuo 1950 m. balandžio mėn. buvo „Ąžuolo“ būrio partizanas, jam patikėtos būrio visuomenininko, vėliau Juozapavičiaus tėvūnijos štabo visuomeninės dalies viršininko pareigos. 1951 m. rudenį žygio metu S. Erstikis- Patašonas kalbėdamasis su K. Liuberskiu Žvainiu pasiūlė Juozapavičiaus tėvūnijoje leisti savo partizanišką spaudą. K. Liuberskis – baigęs progimnazijos 4 klases, Aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą, būdamas aukštesnio išsilavinimo, tarp savo žemiečių partizanų išsiskyrė literatūriniais polinkiais, taigi palaikė šią idėją. Partizaninio karo pabaigoje Šiaurės Lietuvoje nuolat trūko laisvės kovotojų leidinių. Apie tai tėvūnijos vadas S. Erstikis Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadui rašė: „Jaučiamas LLKS spaudos trūkumas.“

Konstantinas Liuberskis-Žvainys (sėdi antroje eilėje iš kairės ketvirtas) tarp Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų. Steponas Erstikis-Patašonas stovi antras iš dešinės. Fotografuota 1950 m. arba 1951 m. vasarą.

1952 m. kovo mėnesį Šiaulių apskrities Gulbino miške buvo sunaikintas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabas, dauginęs partizanų periodinę spaudą. Prisikėlimo apygardos vadovybei atgaivinti rinktinės štabo taip ir nepavyko. Pati apygarda, kurios štabuose buvo leidžiami periodiniai partizanų leidiniai, 1952 m. gegužės mėnesį buvo išformuota. Juozapavičiaus tėvūnija kaip atskiras vienetas buvo įtraukta į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinę. Tad poreikis savos spaudos tėvūnijojoje, kurioje tuo metu dar buvo nemažai partizanų, buvo visiškai natūralus ir logiškas.
1952 m. gegužės 23 d. įvyko Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų posėdis, kuriame buvo išrinkta leidinio redakcija: K. Liuberskis-Rinvydas ir S. Erstikis-Linguonėlis. Pastaroji tų pačių metų liepos 1 d. išleido tėvūnijos periodinio laikraštėlio „Partizanų šūviams aidint“ pirmąjį numerį. Iš viso išėjo 19 numerių, jie pasirodydavo kas du mėnesius, spausdinami buvo rašomąja mašinėle, viršeliai buvo papuošti Lietuvos trispalvės spalvomis, kai kurių numerių apimtis būdavo per 50 lapų. Tiražas siekdavo iki 50 egzempliorių. Laikraštėliai turėdavo nuolatines rubrikas, vedamuosius straipsnius, kuriuos rašė ne tik pagrindiniai redaktoriai rašytojai K. Liuberskis-Rinvydas ir S. Erstikis- Linguonėlis, bet ir partizanai Vacys Rudnickas-Berželis, A. Trinka-Šaltis, Šiaurys ir kt. Partizanų spaudai talkino ir rėmėjai, jie įvairiai rėmė spaudą, ją platino. Partizanų spaudos produktyviausias rašytojas buvo K. Liuberskis, pasirašinėdavęs Rinvydo, RNV, Vaidilos, Ževernos, Laisvūno, Vaidevučio ir kt. literatūriniais slapyvardžiais; dokumentus (padėkas ir kt.) pasirašydavo Butageidžio slapyvardžiu. Jis sukūrė nemažai apybraižų, kuriose buvo aprašyti partizanų kautynių, buities vaizdai, minimi žuvę kovotojai. Tai „Kautynės prie Birštono bunkerio“, „Mirtis parbloškė juos tris...“, „Linksmasis kareivis“ ir kt. Rašė ir „Redakcijos vedamuosius“ straipsnius, kuriuose apžvelgdavo okupacijos metus, krašte vykdomą terorą, aiškino partizanų kovos būtinybę ir tikslus. Vis tik didesnę jo rašytinio palikimo dalį sudaro eiliuota kūryba. Tai poemos „Keršytojai“, „Už ką nušovėt?...“, „Saldieji blyneliai“, „Aguonėlė“, „Lakūnėlis“ ir kt. Didesnioji dalis eiliuotų tekstų nepublikuoti partizanų spaudoje, datuojami 1954–1956 metais. Meniniu požiūriu jie nėra labai vertingi. Šią kūrybą išsaugojo ir nuorašus parengė ryšininkė Kleopa Džiugytė- Živilė. 1955 m. K. Liuberskis parašė ir šiame straipsnyje cituojamus prisiminimus apie paskutiniuosius savo tarnybos metus karo aviacijoje.

Konstantinas Liuberskis-Žvainys. Fotografuota apie 1955 m.

1954 m. iš Juozapavičiaus tėvūnijos kovotojų teliko tik keli partizanai: K. Liuberskis- Žvainys ir S. Erstikis-Patašonas, tais pačiais metais prie jų prisidėjo Julius Adomaitis-Erdvilas. Trijulė aktyvių veiksmų prieš sovietų pareigūnus nesiėmė, pagrindinis jų tikslas buvo rengti spaudą, kuri „...tautoje keltų moralinį ir tautinį susipratimą“ (Partizanų šūviams aidint. 1952, nr. 1). 1955 m. rudenį laikraštėlių leidyba sutriko. Apie šį lemtingą įvykį K. Liuberskis rašė: „1955 metais rugsėjo mėn. 4 dienos ankstų sekmadienio rytą pabaigę spausdinti Tyrelio miške laikraštėlio „Partizanų šūviams aidint“ Nr. 3 /19/ 1955 m. ir sukrovę raštinės inventorių į kuprines, klampiaisiais lieknais išbridome į Laumakių kaimo palaukę prie perkrypusios, liūdnai krūmokšniuose rymančios Adolio Šliažo lūšnelės.
Sutikę Adolį <...> susikalbėję apie rašomosios mašinėlės remontą, paprašėme, kad jisai atneštų ką nors užkąsti.“ (Partizanų šūvių aidas. 1956, nr. 1). Sutartoje vietoje, geroką pusdienį palaukę partizanai, rėmėjo buvo pavaišinti blyneliais, užnuodytais KGB įpirštais specialiais preparatais. „Apnuodyti, suvis neskirdami tikrovės nuo netiesos, mirtinai prisikankinę, apnuoginti ir beginkliai keturias paras buvome burliokų vaikomi, bet nei vienas nepakliuvome į jų baisias daugelio nekaltų žmonių krauju sukruvintas rankas...“, – rašė K. Liuberskis. (Ten pat, p. 20) Po lemtingųjų blynelių K. Liuberskio ir S. Erstikio-Patašono keliai išsiskyrė.

Po apnuodijimo K. Liuberskis pasiekė ryšininkės K. Džiugytės-Živilės sodybą. Ji rūpinosi ir gydė partizaną. Bunkeris buvo įrengtas Džiugių sodybos tvarte. 1955 m. lapkritį jis kartu su J. Adomaičiu-Erdvilu atėjo pas rėmėjus Lukošius, kurie gyveno Latvijos SSR Duobelės rajono Ukrės apylinkės Ilgos vienkiemyje (apie 3 km į šiaurę nuo Lietuvos ir Latvijos sienos). Čia abu partizanai gyveno 1955–1956 m. ir 1956– 1957 m. žiemą. Ilgos vienkiemio šeimininkas Vincentas Lukošius, 1964 m. tardomas KGB, parodė: „Žiemos metu, slėpdamiesi mano namuose (partizanai – aut. past.), paprastai visą laiką skirdavo antitarybinių laikraštėlių <...> spausdinimui ir išleidimui.“ Vasarą jie išeidavo į miškus.

Laikraštėlio „Partizanų šūviams aidint“ Nr. 1 viršelis

Tuo laikotarpiu K. Liuberskis leido paskutinį Lietuvos partizanų periodinį leidinį „Partizanų šūvių aidas“, 1956 m. ir 1957 m. išėjo 2 numeriai. Pastarasis tęsė savo pirmtako leidinio „Partizanų šūviams aidint“ tradicijas. Šiuose dviejuose numeriuose nemažai dėmesio buvo skirta nelemtajam apnuodijimui, čia K. Liuberskio parašyti vedamieji ir poema „Saldieji blyneliai“, partizanas aptarė ir tarptautinius įvykius. Jis, apžvelgdamas 1956 m. įvykius Lenkijoje ir Vengrijoje, manė, kad gali pabusti rusų tauta ir pradėti reikalauti laisvesnių ir geresnių gyvenimo sąlygų. K. Liuberskis rašiniuose nuolat pabrėžė kovos už Nepriklausomybę būtinybę. Savaime suprantama 1956–1957 m. aktyvios partizanų kovos jau nebebuvo, liko tik jos aidas, tad ir jo leidžiama spauda nebebuvo tokios ideologinės reikšmės kaip anksčiau. Didesnioji tautos dalis išprievartauta, išgąsdinta, ištremta nešė pavergėjų užkrautą jungą. „Sibiro lediniai plotai / Brolių kaulais nubarstyti, / Šiandienė tai Golgota, / Tik ten kryžių nematyti“, – rašė K. Liuberskis-Vaidila.
K. Liuberskio kovoje svarbiausias buvo leidybinis darbas. Jis kartu su ginklu ir lakūno „Skraidymų knygelę“ visada nešiojosi „Lietuvių kalbos sintaksę“.

Koks partizano likimas? 1957 m. išeidamas iš Ilgos vienkiemio, jis šeimininkams Lukošiams pasakė, kad daugiau nebesusitiksią. Iki 1958 m. Žvainys lankė netoli Skaistgirio gyvenančią ryšininkę K. Džiugytę- Živilę. Jai paliko savo rankraščius, partizanines nuotraukas. Specialiai K. Liuberskio, S. Erstikio ir J. Adomaičio paieškai buvo sudaryta agentų smogikų grupė. 1958 m. rugsėjo mėnesį Žeimių miške KGB agentai-smogikai nušovė J. Adomaitį-Erdvilą. Kitų dviejų partizanų paieška buvo be rezultatų. Yra žinoma, kad K. Liuberskio bendražygis S. Erstikis-Patašonas 1955–1959 m. slapstėsi Šiaulių ir Akmenės rajonų kaimuose. 1955 m. rudenį ir žiemą, iki 1956 m. pavasario jį, sužeistą į galvą, gydė rėmėja Šiaulių rajone; vėliau slapstėsi Akmenės rajono Rudausių, Šiaulių rajono Semėniškių kaimuose. Tolesnis jo likimas ir šiandien nėra žinomas. Manoma, kad S. Erstikis mirė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje. Likęs vienas, K. Liuberskis greitai dingo iš KGB akiračio. Yra žinių, kad jis apie 1958–1959 m. Raimondo Aukskalnio pavarde gydėsi Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje.
1960 m. buvo paskelbta sąjunginė K. Liuberskio ir S. Erstikio paieška. 1964 m. KGB užvedė baudžiamąją bylą (archyvo Nr. 47416/3), kurioje kaupė visus duomenis apie šiuos dingusius partizanus, tardė su jais turėjusius ryšių rėmėjus ir kt. Manoma, kad K. Liuberskis dar slapstėsi. Atgimimo metais artimieji (sūnėnas Rimantas Daumantas ir sesuo Stasė) pradėjo ieškoti giminaičio, rūpintis jo palikimu.
Dalis K. Liuberskio rašytinio palikimo, fotografijos, leista spauda šio straipsnio bendraautorės Aurelijos Malinauskaitės pastangomis atsidūrė Šiaulių „Aušros“ muziejuje. R. Daumanto iniciatyva buvo surinkti duomenys, jog K. Liuberskis buvo nušautas 1969 m. spalio mėnesį, o jo palaikai galimai užkasti Akmenės r. Liepkalnio kaime. Ganėtinai keista, kad tai nėra fiksuota KGB dokumentuose, tačiau tikėtina, kad tokie dokumentai, nežiūrint įdėtų pastangų, kol kas tiesiog dar nėra surasti. Kraštotyrininko V. Krikštaponio duomenimis, paremtais K. Liuberskio amžininkų pasakojimais, jis 1969 m. spalio pradžioje apsilankė pas savo bičiulį kitais duomenimis – giminaitį) Šiušą, tuo metu gyvenusį Liepkalnio kaime; prašė priglausti poilsio. Tačiau pastarasis nuvedė išvargusį K. Liuberskį į gretimą Lunkevičienės sodybą. Yra žinoma, kad Lunkevičienės sūnus netrukus nuskubėjo į artimiausią milicijos poskyrį ir pranešė apie įtartiną svečią. Praėjus keletui valandų, K. Liuberskis Lunkevičienės sodyboje buvo apsuptas ir nužudytas. Jo kūnas, amžininkų parodymais, buvo užkastas tos pačios sodybos pakraštyje.

Archeologiniai tyrimai: K. Liuberskio palaikų paieškos

Lunkevičienės sodyba buvo įkurta Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos kunigui priklausiusio dvaro teritorijoje. Šiuo metu nebėra nei buvusio dvaro, nei Lunkevičienės sodybos pastatų. Išlikęs tik parkas. Per II pasaulinį karą šiame dvare buvo įkurta vokiečių karo ligoninė. Minėtame parke yra palaidoti ligoninėje mirę vokiečių kariai. Jų kapai nėra pažymėti. Kaip ir menama laisvės kovotojo K. Liuberskio užkasimo vieta.
Kraštotyrininkas V. Krikštaponis, apklausęs vietinius senbuvius, surinko duomenis, kad Lunkevičienė menamoje K. Liuberskio užkasimo vietoje per Vėlines uždegdavo žvakę, kartais padėdavo gėlių. Tos tradicijos vėliau neva laikėsi ir kiti gyventojai.

2006 m., remdamasis kraštotyrininko pateiktais ir pačių surinktais duomenimis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizavo archeologinę ekspediciją K. Liuberskio palaikų paieškai. Perkasai buvo pasirinkta V. Krikštaponio nurodyta maždaug prieš 35–40 m. tujomis apsodinta vieta; joje buvo nedidelis, susmukusią kapaduobę primenantis įdubimas ir dekoratyvinių augalų – lelijų. Buvo atsimatuota ir rankiniu būdu iškasta 4×3,5 m perkasa, tačiau K. Liuberskio palaikų tiriamoje vietoje nebuvo. Palaikai nebuvo aptikti ir kitoje 1×2 m perkasoje. Dar vieni archeologiniai tyrimai, siekiant surasti K. Liuberskio palaikus, buvo organizuoti 2010 metais. Juos, giminių prašymu, inicijavo Akmenės r. savivaldybė. Šį kartą buvo tikrinama versija, kad K. Liuberskis gali būti palaidotas Apušroto kapinėse (Akmenės r., Kruopių sen.). Spėjama buvo, vadovaujantis argumentais, kad čia stovi paminklinis akmuo su kryžiumi, ant akmens iškaltas užrašas „1969 M“, o tai sutampa su numanoma K. Liuberskio žuvimo data, šiose kapinaitėse niekas po II pasaulinio karo jau nebelaidojo, todėl tai gali būti tik partizano kapas. Be to, kapinaitės vietinių gyventojų vadinamos partizanų kapais. Spėjimas buvo priimtas dedukciniu metodu, be liudininkų parodymų ar archyvinių dokumentų.
Deja, ir šie archeologiniai tyrimai baigėsi be teigiamų rezultatų.
Iš viso to galima daryti išvadą, kad tariamas palaikų užkasimo vietas pažymėjo ar nurodė tikslios jų vietos nežinoję žmonės. Tiesioginiai liudininkai, dalyvavę užkasant žuvusio partizano kūną, jau mirę, o antrinių liudininkų perpasakojama informacija dažnai gali prasilenkti su realybe, ypač erdvinėje lokalizacijoje.

◆ ◆ ◆

Vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų K. Liuberskio-Žvainio gyvenimo kelias – tai Lietuvos kariuomenės kariškio, nesulaužusio priesaikos ginti Tėvynę ir laisvės kovotojo, visada tikėjusio valstybės prisikėlimu, likimas. „Ateis diena, kada laisvosios šviesos žibintas, iškeltas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio žuvusiųjų didvyrių rankų, nugalėjęs vergijos tamsą, auksiniais laisvės spinduliais sužibės aukštai, mūsų prisikėlusios Tėvynės padangėje, apšvies raudonųjų žmogžudžių išžudytųjų lietuvių kaulus, sudegintas, nugriautas sodybas, paniekintą nuteriotą Tėvynę.
Tada vėl, mielas mėlynųjų erdvių bičiuli, aš, išklausęs daugeli šūvių ir kulkų zvimbimą, išėjęs didžiosios už laisvę kovos sunkųjį kelią, sugrįšiu pas tave, sidabrini gražuoli, ir mudu vėl drauge susijungę, nersime aukštyn pro debesis, nugalėsime visus pavojus ir mirtį, šėlsime su žaibais ir vėtromis, staugsime smagiu propelerio juoku!..“, – 1955 m. rašė K. Liuberskis.

◆ ◆ ◆

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, valstybė deramai įvertino K. Liuberskio indėlį į laisvės kovas: 2003 m. jam (po mirties) suteiktas teisinis kario savanorio statusas, 2007 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Nuotraukos, žemėlapiai ir partizanų spauda iš Genocido aukų muziejaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų

Šaltinis: KARYS 2016 m. Nr. 12
ATSISIŲSTI EL. ŽURNALĄ KARYS 2016 NR. 12 / PDF / 20 MB

TRUMPA KONSTANTINO LIUBERSKIO BIOGRAFIJA