Lietuvos karo aviacijos lakūnų ir žvalgų rengimas 1919-1932 m.

Estela Gruzdienė

Atkuriant Lietuvos valstybingumą ypač sunkiomis sąlygomis buvo formuojama Lietuvos kariuomenė, turėjusi nuo priešų apginti jauną valstybę. Kariuomenės vadovybės planuose buvo numatyta Lietuvoje įdiegti naują ginklų rūšį -aviaciją. Tai daryti vertė ir tai, kad Lietuvai grasinę priešai turėjo savo aviaciją ir ją sėkmingai naudojo. Karo lakūnus, žvalgus ir mechanikus karinė vadovybė Lietuvoje buvo numačiusi rengti 1919 m. sausio 30 d. pradėtos formuoti inžinerinės kuopos aviacijos būryje, kuriam vadovauti buvo paskirtas karininkas K. Fugalevičius. Taigi aviacijos būrio ir Aviacijos mokyklos įkūrimas - vienalaikis reiškinys. Įvykiai aviacijos būryje ir Karo aviacijos mokykloje vieni kitiems darė įtaką ir vieni kitus papildė. Aviacijos specialistų rengimo kokybė tiesiogiai priklausė nuo Aviacijos dalies vado dėmesio, lektorių, mokyklai skiriamo benzino ar maisto davinių kiekio. Ji savo ruožtu taip pat aktyviai dalyvavo Aviacijos dalies gyvenime: mokyklos mokiniai ėjo sargybą, skrisdavo į frontą atlikti skirtų užduočių. Nuo mokykloje besimokančiųjų priklausė Lietuvos aviacijos ateitis. Patys mokiniai buvo tokie entuziastingi ir turėjo tiek daug noro tapti tikrais lakūnais ir žvalgais, jog skraidymas ir lėktuvų priežiūra jų buvo laikomi malonumu, o ne prievole ar darbu.
Šį aviacijos specialistų rengimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį galima suskirstyti į tris periodus. Pirmasis periodas - laikotarpis nuo Karo aviacijos mokyklos įkūrimo iki jos uždarymo (1919 03 12-1919 12 16) išleidus pirmąją specialistų laidą, antrasis - personalo rengimo etapas, kai iš kitų kariuomenės rūšių buvo imami kadrai ir ugdomi savi aviatoriai Vytauto Didžiojo karininkų kursuose bei mokomi mokomojoje eskadrilėje (1920-1932 10 01), ir trečiasis - 1932 m., kai karo aviacijos personalas buvo rengiamas naujai suformuotoje Aviacijos mokykloje.
Pagrindinis šio straipsnio tikslas - apžvelgti ir įvertinti pirmuosius žingsnius rengiant ir ugdant Lietuvos aviacijos specialistus, t. y. pirmąjį ir antrąjį lakūnų ir žvalgų ugdymo periodus.
Sunkus ir dinamiškas laikotarpis paskelbus nepriklausomybę, kovos dėl jos puikiai atsispindėjo ir Karo aviacijos mokyklos istorijoje. Analizuojant šią temą iškilo problema informacija apie mokyklos kūrimą yra išsklaidyta arba pateikta tik buvusių mokyklos absolventų atsiminimuose. Yra ir visai neištirtų temų, pavyzdžiui, Karo aviacijos mokyklos mokymo programos struktūra ir mokymo eiga, „skraidančio" (karo lėktuvų) personalo rengimas uždarius Karo aviacijos mokyklą, išleidusią tik vieną laidą. Šiame straipsnyje tai ir pabandysiu atskleisti ir turimas žinias susisteminti.
J. Pyragiaus redaguotoje knygoje „Mūsų sparnai", išleistoje minint Lietuvos karo aviacijos 10-metį, rašoma apie pirmosios Karo aviacijos mokyklos kūrimą, aptariami pagrindiniai jos užsibrėžti tikslai. Tačiau yra įsivėlusių klaidų nurodant datas, nors naudotasi ir archyviniais dokumentais, joje atsispindi tik pirmasis aviacijos kūrimo dešimtmetis, bet jis nevertinamas. JAV išeivijos išleistoje V. Statkaus knygoje „Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918-1940 m." pateikta ir informacija, gauta iš periodinių leidinių, atsiminimų apie Karo aviacijos mokyklą, jos pirmuosius absolventus, tačiau mažai dėmesio skirta aviacijos specialistų rengimo po mokyklos uždarymo problemai. Joje panaudota informacija pateikta jau minėtoje J. Pyragiaus knygoje. Pagrindinis darbo trūkumas yra tas, kad autorius neturėjo galimybės naudotis archyvine medžiaga. Sovietinės okupacijos metais išeivijoje leisti „Plieno sparnai"3 užpildė didžiąsias aviacijos istorijos spragas amžininkų atsiminimais, spausdintais tarpukario Lietuvoje. A. Gamziuko biografinėje apybraižoje apie gen. A. Gustaitį „Antanas Norėjo Būti Ore" nemaža vertingos medžiagos ir apie Aviacijos mokyklos raidą, ir apie dėstomuosius dalykus, mokymą skraidyti. V. Lesčius knygoje „Lietuvos kariuomenė 1918-1920m. visos tuometinės Lietuvos kariuomenės kontekste trumpai apžvelgė ir Aviacijos mokyklos bei Aviacijos dalies kūrimo istoriją.

Karo aviacijos mokyklos įkūrimas

Oficialiai užfiksuota, kad Karo aviacijos mokykla buvo jkurta 1919 m. kovo 12 d. Pirmuoju Aviacijos daliai išleistu įsakymu Karo aviacijos mokyklos viršininku buvo paskirtas krn. K. Fugalevičius, karo valdininkas J. Elisonas - tos mokyklos mokytoju, o po keleto dienų - instruktoriumi. Tačiau įkurti mokyklą ir ją atidaryti pradėta planuoti dar anksčiau. Jau 1919 m. sausio 30 d. pradėjus formuoti inžinerijos kuopą, vadovaujamą M. Nurko, ir jos aviacijos būriui vadovauti paskyrus krn. Konstantiną Fugalevičių6, kariuomenės vadovybė buvo suplanavusi įkurti tokio profilio mokyklą. Aviacijos būrys vienu metu turėjo atlikti dvi užduotis: kariauti su bolševikais bei jaunus vaikinus rengti karo lakūnais. Tapęs aviacijos būrio vadu, K. Fugalevičius tuo pačiu metu pradėjo kurti ir Karo aviacijos mokyklą. Jis ieškojo savanorių jaunuolių, norinčių tapti lakūnais, bei rūpinosi mokyklos patalpomis. Patalpų trūko, todėl Karo aviacijos mokykla buvo atidaryta K. Fugalevičiaus tėvų namuose, Žaliakalnyje (dab. Savanorių pr. 42). Keli mokomieji lėktuvai, atitekę mokyklai, buvo neoficialiai nupirkti iš vokiečių dalinio Flieger Abteilung Nr. 425, buvusio Kauno Aleksoto aerodrome nuo 1915 metų.
Karo aviacijos mokykla buvo tiesiogiai pavaldi Aviacijos dalies vadui, nors turėjo savo raštinę, antspaudą. Nors mokykla galėjo leisti savo įsakymus, tačiau visi svarbūs sprendimai taip pat buvo nurodomi įsakymuose, skirtuose Aviacijos daliai. Pagal kariuomenės vadovybės sumanymą ši mokykla turėjo rengti visus aviacijai reikalingus specialistus: lakūnus, žvalgus, motoristus (t. y. mechanikus). Mokiniai vilkėjo inžinerijos dalinių karinę uniformą, kurios munduro apykaklė buvo apsiūta sidabrine juostele, o tamsiai žalio aksomo pilotė buvo su avietinės spalvos virvele ir dviem sukryžiuotomis sidabro spalvos juostelėmis viršuje. Uniformos dalis buvo ir durklas juodose makštyse.
Į Karo aviacijos mokyklą jaunuolių buvo priimta gana daug. Kovo 12 d. buvo priimtas 21 mokinys: J. Pranckevičius, Kundrotas, S. Stanaitis, J. Zauka, V. Rauba, J.Kumpis, Jakimavičius, Budrevičius, A. Stašaitis, Kvesko, Petrauskas, V. Šenbergas, J. Šabanavičius, Graužinis, A. Babilius, Ambraziejus, Misevičius, S. Sabas, M.Vaicekauskas, Suchoverskis, Kanapinskas.

Mokyklai jau veikiant dar iki pat rugpjūčio mėn. buvo priimami vis nauji mokiniai. Buvo gauti J. Šalkausko, V. Svitrio, A. Gustaičio, L. Šliužinsko, Germano, T. Šakmano, L. Virbicko, Kazakevičiaus, V. Rusecko, Junkerio, Lastausko, Kazlausko, B. Sidaravičiaus, Janulionio, V. Lisausko, S. Tumo, L. Pesecko, V. Jablonskio, K. Kanaukos, V. Elisono, Kvasnevskio, P. Brazdžiūno, V. Firanto, G. Bezumavičiaus, T. Sereikos, B. Sruogos, R. Šidlausko, K. Brazdžionio, J. Dobkevičiaus prašymai.

Reikalavimai stojantiesiems buvo gana dideli. Jaunuoliai privalėjo turėti ne mažesnį kaip 6 klasių išsilavinimą ir - kas bene svarbiausia! - būti stiprios sveikatos. Po medicininio patikrinimo buvo priimti 48 mokiniai.
Nemažai Karo aviacijos mokyklos mokinių jau turėjo pakankamai ir žinių, ir patirties vienoje ar kitoje srityje. Pavyzdžiui, Jonas Zauka buvo baigęs 2 dvasinės seminarijos kursus, Jurgis Dobkevičius - mokęsis Politechnikos institute, Vincas Ruslokas - baigęs 3 mokytojų seminarijos klases, Antanas Gustaitis į Karo aviacijos mokyklą stojo baigęs Imperatoriaus Aleksandro I susisiekimo kelių inžinierių institutą
Buvo ir tokių, kurie neturėjo išsilavinimą patvirtinančių dokumentų (pvz., Leonardas Peseckas ), bet jiems kelias į Aviacijos mokyklą taip pat nebuvo užkirstas. Susirinkus mokiniams iš įvairių lietuviškų gimnazijų paaiškėjo, kad ne visi gali susikalbėti lietuviškai, pasak vėlesnio Karo aviacijos mokyklos viršininko J. Laurinaičio, net kilo abejonių, ar kai kurie iš viso moka rašyti.

Mokyklos vadovų kaita

Karo aviacijos mokyklai krn. K. Fugalevičius vadovavo iki nelaimingo atsitikimo.
Balandžio mėnesį Lietuvos kariuomenė ėmė telktis puolimui. Balandžio 4-ąją F. Šulcas ir K. Fugalevičius žvalgė raudonarmiečių pozicijas dviem kryptimis: Jonavos-Panevėžio ir Ukmergės-Panevėžio. Šiose teritorijose mėtė ir bombas. Prie Panevėžio lėktuvas buvo apšaudytas, benzino bakas pramuštas, K. Fugalevičiui sužeista ranka.
Jis kurį laiką gydėsi Kauno ir Berlyno ligoninėse. Susirgęs nepagydoma liga grįžo į Kauną ir 1919 m rugsėjo 3 d. nusišovė. Aviacijos mokyklos mokiniai prisimena jį buvus rimtą, energingą ir darbštų aviacijos specialistą.
Tuomet laikinuoju Karo aviacijos mokyklos viršininku buvo paskirtas karininkas, rusų tarnybos generolas majoras R. Okulič-Kazarinas, kuris vadovavo mokyklai 1919 m. balandžio 4-20 dienomis. Eidamas šias pareigas jis susirgo ir 1919 m. balandžio 27 d. mirė. Nuo balandžio 20 d. iki gegužės 29 d. ir nuo liepos 6 d. iki rugpjūčio 7 d. šias pareigas ėjo karo valdininkas J. Elisonas. Jis kariuomenės vadovybei akcentavo, jog klaidingai įsivaizduojama, kad lakūnus rengti trukdo lėktuvų stygius. Mokyklos viršininkas siūlė kuo greičiau spręsti esminius klausimus: paskirti mokyklai nuolatinius lektorius, išspręsti dėstytojų transporto klausimus, sutvarkyti mokinių buitį bei, kiek įmanoma, Karo aviacijos mokykloje besimokantiesiems suteikti galimybę kuo daugiau laiko praleisti besimokant, o ne atliekant karo tarnybą.
Nuo 1919 m. gegužės 29 d. iki liepos 6 d. Aviacijos mokyklos viršininko pareigas ėjo karininkas I. Adamkavičius. Jam vadovaujant Karo aviacijos mokykla persikėlė į barakus, esančius netoli Cepelino angaro Linksmadvaryje. Mokyklos patalpos nebuvo pritaikytos mokytis. Vadovėlių iš viso nebuvo. Pamokos dažniausiai vykdavo čia pat - butuose, dirbtuvėse, o vasarą - lauke.
1919 m. rugpjūčio 7 d. Karo aviacijos mokyklos vairą perėmė karininkas J. M. Laurinaitis, kuris, anot J. Pyragiaus, „nors ir nebūdamas aviacijos specialistas, bet darbštus ir susidomėjęs aviacija, sutvarkė mokyklą <...> tiek, kiek ano meto sąlygos leido. J. Laurinaitis pradėjo reikalauti, kad lakūnai, žvalgai ir mechanikai būtų mokomi pagal dėstytojų parengtas programas. Buvo sudaryta speciali komisija, atsakinga už aviatoriams reikalingos literatūros vertimą19, mokykloje įvesta griežtesnė drausmė, o spalio mėnesį Karo aviacijos mokykla iš barakų, įsikūrusių greta dirižablio angaro, buvo perkelta į Linksmadvario dvaro pastatus.
Vis nauji paskiriami mokyklos vadovai nespėdavo nei įsigilinti į einamuosius mokyklos reikalus, nei jų išspręsti, todėl dažna Karo aviacijos mokyklos viršininkų kaita buvo žalinga - nuo to nukentėdavo karo lakūnų ugdymas.

O. Dahlbeko vaidmuo kuriant Karo aviacijos mokyklą

Nuo 1919 m. balandžio 1 d. Aviacijos dalies inspektoriumi pradėjęs dirbti švedų majoras Olė Dahlbekas (Olle Dahl-beck) rūpinosi visais Aviacijos dalies reikalais, taip pat prižiūrėjo ir Karo aviacijos mokyklos darbą. Jis rūpinosi mokyklos organizaciniais reikalais, teikė išsamius pasiūlymus, pareikšdavo pastabų, į kurias daugiau ar mažiau buvo atsižvelgta rengiant mokyklos mokymo planus ir vidaus struktūrą.
Aviacijos dalies inspektorius O. Dahlbekas kariuomenės vadovybei pateikė aviacijos specialistų rengimo planą, kuris dėl lėšų stokos nebuvo įgyvendintas. Jo nuomone, Aviacijos mokykla turi rengti tik lakūnus ir žvalgus. Jis siūlė aviacijos viršininkui kuo greičiau suformuoti atskirą mechanikų mokyklą. Į ją iš visų kariuomenės dalių turėtų būti atrenkama 30 mokinių.
Inspektorius taip pat pateikė nemažai pastabų dėl Aviacijos dalyje ir Aviacijos mokykloje esamos prastos padėties. Jos buvo ne be pagrindo. Aviacijos mokyklos mokiniai per daug laiko praleisdavo sargyboje, rikiuotės pratybose, todėl mažai laiko likdavo lakūnų įgūdžiams ugdyti. „Faktiškai kartais atsitinka taip, kad mokinys, kuris privalo pradėti savo užsiėmimus ir skraidyti 4 val. ryto, stovėjo poste iki pirmos valandos nakties. Taip, žinoma, toliau tęstis negali, ypatingai jų pirmųjų praktinių įgūdžių formavimosi laikotarpyje, - 1919 m. rugpjūčio 20 d. raporte rašo O. Dahlbekas. 1919 m. rugpjūčio mėn. atlikęs patikrinimą Aviacijos mokykloje, inspektorius pastebėjo, kad ji rengia mokinius per ilgai, disciplinos blogai išdėstomos, mokiniams duodamas prastas maistas.
Labai trūko gerų karo aviacijos specialistų - tiek lakūnų, tiek žvalgų. Inspektorius suvokė, kad per trumpą laiką neįmanoma visų priimtųjų į Karo aviacijos mokyklą parengti gerais lakūnais. Jis siūlė iš mokinių pilotų grupės atrinkti 4 geriausius mokinius, jiems suteikti išimtinai tik skraidymo pamokas tam, kad jie galėtų laikyti egzaminus kaip galima greičiau. Inspektorius pabrėžė, kad „tai padaryti būtina, norint pasiekti rezultatų artimiausioje ateityje, kadangi instruktorių ir mokyklinių aparatų kiekis yra labai ribotas". O. Dahlbeko manymu, „esant geram orui ir esant pakankamam kiekiui gero benzino, pirmieji mokiniai jau turi būti paruošti maždaug per mėnesį". Šis pasiūlymas buvo priimtas ir įgyvendinamas, tačiau, kaip su kartėliu užsimena Aviacijos dalies inspektorius, nebuvo atsiklausta jo nuomonės atrenkant gabiausius mokinius.
O. Dahlbekas besikuriant Lietuvos karo aviacijai buvo tarsi idėjų generatorius. Jis pateikdavo siūlymus gerai apgalvojęs, tačiau visiškai neatsižvelgdavo į esamą situaciją.
Atrodo, jam net nerūpėjo, ar siūlomiems patobulinimams atlikti bus lėšų, ar juos įgyvendinti leis susiklosčiusi situacija. Inspektorius kūrė aviacijos plėtros ir Karo aviacijos mokyklos ateities planus.
Aviacijos dalies inspektoriaus O. Dahlbeko vaidmuo Lietuvos aviacijos kūrimo istorijoje išliko svarus, kadangi jo galvoje gimę Aviacijos mokyklos perorganizavimo variantai ir racionalūs pasiūlymai dėl visos Aviacijos dalies patobulinimo buvo pradėti įgyvendinti susiklosčius palankioms aplinkybėms, praėjus dar 3-4 metams.

Teorinis ir praktinis aviatorių rengimas Karo aviacijos mokykloje

Kaip jau minėta, Karo aviacijos mokyklos tikslas buvo rengti visus reikalingus aviacijos specialistus - pilotus, žvalgus ir mechanikus. Buvo numatyta; jog mokyklos mokiniai pirmiausia išklausys didesnę teorinio kurso dalį, išlaikys egzaminus, po to bus mokomi praktinių dalykų, reikalingų lakūnams ir žvalgams.
1919 m. personalas turėjo būti rengiamas greitai ir gerai, tačiau sąlygos tam buvo nepalankios. Karo aviacijos mokyklos darbo pradžia buvo sudėtinga. Trūko specialistų, galinčių rengti lakūnus, vadovėlių iš viso nebuvo. Besitęsiant kovoms dėl nepriklausomybės, teorinis rengimas mokykloje vyko pripuolamai, kadangi dėstytojai turėjo skristi į frontą atlikti karinių užduočių. Pratybų instruktoriais teko skirti samdytus vokiečių lakūnus ir žvalgus.
Sudaryta 8-10 mėnesių teorinio mokymo programa apėmė 954 valandų mokymo kursą. Tačiau pirmaisiais mokyklos gyvavimo mėnesiais nebuvo laikomasi jokios mokymo programos, nes trūko dėstytojų. Aviacijos mokyklos viršininko, karo valdininko J. Elisono rūpesčiu mokiniai iš pradžių bent išklausė trumpą teorinį kursą, kurio metu buvo dėstomi karinio statuto pagrindai, rikiuotės pradmenys, supažindinama su kulkosvaidžių rūšimis.
1919 m. rudenį, Karo aviacijos mokyklai vadovaujant J. M. Laurinaičiui, padėtis jau buvo pakitusi. Būsimieji lakūnai buvo išklausę aviacijos teorijos, aeronavigacijos, meteorologijos, taktikos, lietuvių kalbos, rikiuotės, motorų, aerogrametrijos, „lakiojimo (t.y. skraidymo) pėstininkų tikslams", artilerijos, bevielio telegrafo, aerofotogrametrijos, fotografijos, lengvųjų kulkosvaidžių, kulkų „Maksim", bombų mokomųjų dalykų kursus. Nors (vertinant šiandien) daugelis tų dalykų galėjo būti dėstomi kaip viena disciplina, tačiau, nesant griežtai nustatytų mokymo programų, kiekvienas dėstytojas stengėsi suteikti to meto sąlygomis pačių reikšmingiausių ir reikalingiausių, taip pat ir skrydžių į frontą metu, praktiškai panaudojamų žinių.
Skatinamas kuo greičiau užbaigti lakūnų rengimo programą, Karo aviacijos mokyklos viršininkas krn. J. Elisonas kariuomenės vadovybei pateikė pasiūlymus, kaip sparčiau paruošti taip reikalingus pirmuosius lakūnus. Tiesa, jo mintys visiškai sutapo su anksčiau minėto Aviacijos dalies inspektoriaus O. Dahlbeko nuomone, jog iš tikrųjų reikėtų iš keleto geriausių mokinių sudaryti nuolatinę „būsimųjų skrajotojų grupę, kuriai pravartu būtų paskirti nuolatinis instruktorius-skrajotojas ir kuris nors nuolatinis mokomasai aparatas". Nuo rugpjūčio 7 d. J. M. Laurinaitį paskyrus eiti Karo aviacijos mokyklos viršininko pareigas, buvo pradėta aktyviau ruoštis išleisti šią pirmąją laidą. Aviacijos dalies vadas peržiūrėjo einamų mokslo dalykų programas, lakūnų - pilotų egzaminų projektą. Rugsėjo 29 d. Aviacijos mokyklos viršininkas J. Laurinaitis Aviacijos dalies vadui P. Petroniui pranešė, jog „teorijos mokslas mokykloj baigiamas. Už mėnesio, daugiausiai pusantro, galėsime pirmąją laidą išleisti, reikia tik intensyviai pratęsti lakstymus". Tačiau praktinių pratybų būsimiems karo lakūnams eigą stipriai trukdė ir didelę įtaką jai darė išorinės ir vidinės kliūtys. Instruktoriai ir vėliau mokiniai buvo siunčiami į frontą, besimokantys lakūnai taip pat turėjo eiti sargybą, nebuvo atleidžiami nuo tarnybos, todėl praleidinėdavo paskaitas. Net ir sėkmingų mokymų ore metu buvo įgyjami tik skraidymo pagrindai. (Mokiniai praktikos įgijo vėliau, jau skraidydami eskadrilėje ir vykdydami karines užduotis fronte.) Be to, mokymas skraidyti truko tiek, kiek turėta benzino. Mokomieji skrydžiai vyko nuo birželio mėn. pabaigos su pertraukomis iki lapkričio mėn., kadangi, kaip ir visoje Aviacijos dalyje, buvo nuolatinis benzino stygius. Dažnai atsitikdavo, - rašo J. Pyragius, - kad mokiniai, norėdami skraidyti, turėdavo bėgti su skardine miestan ir už nuosavus pinigus pirktis iš vokiečių „šmugelio būdu" keletą litrų „drek-benzolio". Nors ir menkiausiai lėktuvo daliai sugedus ar sulūžus, taip pat tekdavo ilgai laukti, kol ją pataisys, arba net su nuosavais pinigais, surinktais iš grupės mokinių, siųsti vokietį mechaniką į Eitkūnus, kad ten sutaisytų. Mokoma valdyti lėktuvą buvo individualiai, todėl instruktorius sugaišdavo daug laiko, kol pirmuosius įgūdžius įgydavo vienas mokinys. Liepos 21 d. trys instruktoriai - H. Roteris (H. Rotter), F. Šulcas (F. Schultz) ir E. Kuligovskis (E. Kuligowski) - pradėjo mokyti po šešis mokinius. Pirmoje (instruktoriaus H Roterio) grupėje buvo šeši mokiniai lakūnai: A. Gustaitis, V. Jablonskis, V Rauba, J. Zauka, L. Sliužinskas ir A. Stašaitis, antroje (instruktoriaus F. Šulco) - A. Babilius, J. Kumpis, V. Lisauskas, V. Šenbergas, S. Sabas, M. Vaicekauskas, trečioje (instruktoriaus E. Kuligovskio) - S. Stanaitis, V. Švitris, B. Sidaravičius, L. Peseckas S. Tumas, G. Bezumavičius ir J. Dobkevičius.
1919 m. vasaros pabaigoje pirmieji pradėję mokytis skraidyti (V. Rauba, J. Kumpis, A Gustaitis, L. Sliužinskas, A. Stašaitis, V. Šenbergas ir J Dobkevičius) skraidė savarankiškai lėktuvu Albatros B II. Likusieji ruošėsi tapti oro žvalgais. Mokykla gavo dar vieną iš bolševikų atimtą anglų gamybos lėktuvą Sopwith, kuris buvo atgabentas iš Jiezno. Tokio tipo lėktuvai su rotaciniu varikliu po Pirmojo pasaulinio karo jau nebuvo gaminami. Be to, šis lėktuvas vežant geležinkeliu buvo gerokai apgadintas ir jį pavyko sutaisyti tik pasibaigus Nepriklausomybės kovoms 1919 m. rudeniop skraidymo pamokos vėl nutrūko, nes 1919 m. spalio 28 d. avarijoje žuvo krn. F. Šulcas, išmokęs savarankiškai skraidyti tik vieną mokinį - J. Kumpį. Kitas instruktorius H. Roteris, išleidęs L. Šliužinską, V. Raubą ir A. Stašaitį, pabėgo. Po šio įvykio vokiečiai instruktoriai buvo atleisti, liko tik vienas krn. P. Hiksa, bet jam vienam tiek daug mokinių mokyti buvo neįmanoma, be to, dar reikėjo suteikti galimybę praktikuotis ir kitiems mokiniams - žvalgams.
Mokyklos viršininkas J. M. Laurinaitis, matydamas, kad tokiomis aplinkybėmis greitai gerų lakūnų ir žvalgų nebus galima parengti, keletą kartų prašė vadovybės (raštu ir žodžiu) išsiųsti užsienin nors šešis geresnius mokinius užbaigti aviacijos mokslų. Raštai buvo nuėję iki krašto apsaugos ministro, bet, trūkstant lėšų, liko be pasekmių.
1919 m. spalio mėn. pabaigoje pasikeitė Aviacijos dalies vadovybė. Spalio 26 d. vietoj krn P. Petronio buvo paskirtas kpt. V. Gavelis. Tačiau lapkričio 20 d. kpt. V. Gavelis tampa šios dalies vado padėjėju, vadu paskiriamas anglas mjr. Č. R. Karas (C. R. Carr).
1919 m. rudenį 2 savaites mokiniai buvo išsiųsti į Karo mokyklą patikrinti statutų ir rikiuotės žinių. Po šio patikrinimo vyr. ltn. Jankauskas suskirstė mokinius į dvi grupes - stipresniųjų (A. Babilius, P. Brazdžiūnas, J. Dobkevičius, V. Firantas, K. Graužinis, A. Gustaitis, V. Jablonskis, K. Kanauka, J. Kumpis, B. Sidaravičius, S. Stanaitis, A. Stašaitis, T. Šakmanas, R. Šidlauskas, L. Virbickas) ir visai silpnų (G. Bezumavičius, K. Brazdžionis, V. Elisonas, L. Peseckas, J. Pranckevičius, S. Svilas, T. Sereika, J. Šabanavičius, J. Šalkauskas, V. Šenbergas, S. Tumas, M. Vaicekauskas, A. Vasnevskis J. Zauka). L. Sliužinskas ir V. Lisauskas „dėl netikusio, kaipo kariškiams elgimosi, negali būti kuomet nors pakelti į karininko laipsniu". Aviacijos mokyklos mokinių mokymas Karo mokykloje „sukėlė nepageidaujamos trinties". Atsirado priekaištų dėl aviatorių išskirtinės laikysenos, reikalaujamos drausmės nesilaikymo. Kaip tik Karo mokykloje pirmą kartą pastebimos „svetimų tarp savų" pozicijos užuomazgos. Aviatoriai, palyginti su kitais kariuomenės specialistais, visuomet manė esą išskirtiniai.
1919 m. gruodžio 13 d. Karo aviacijos mokyklos mokinių žinias įvertino gen. ltn. J. Kubiliaus (Krašto apsaugos ministerija) vadovaujama komisija, kurią sudarė kpt. Jankauskas, ltn. Kepalas (Karo mokykla), mjr. Josiukas ir kpt. J. M. Laurinaitis (Karo aviacijos mokykla).
Po 9,5 mėn. mokymo 1919 m. gruodžio 16 d. Karo aviacijos mokykla išleido pirmąją laidą. Mokyklą baigė 34 lakūnai ir žvalgai: A. Gustaitis, V. Rauba, J. Kumpis, T. Šakmanas, P. Brazdžiūnas, K. Graužinis, K. Kanauka, J. Zauka, A. Babilius, R. Šidlauskas, L. Virbickas, V. Jablonskis, J. Pranckevičius, V. Firantas, A. Vasnevskis, A. Stašaitis, J. Dobkevičius, V. Elisonas, S. Stanaitis, B. Sidaravičius, V. Švitris, L. Peseckas, V. Ruseckas, V. Šenbergas, S. Tumas, K. Brazdžionis, T. Sereika, S. Sabas, J. Šabanavičius, J. Šalkauskas, G. Bezumavičius, M. Vaičekauskas, L. Sliužinskas, V. Lisauskas. Iš jų 23 buvo leitenantai, 11 - puskarininkių. Jiems Aviacijos dalyje laipsniai buvo pakelti iki leitenanto. Tai buvo pirmieji ir paskutiniai pirmosios Lietuvos Respublikos aviatoriai, dalyvavę kovose ir apgynę savo Tėvynę. Dėl sunkios finansinės padėties ir vis dar besitęsiančio konflikto su lenkais parengusi pirmuosius Lietuvos aviatorius Karo aviacijos mokykla buvo išformuota.
Nors ir buvo susidurta su sunkumais, karo aviacijos lakūnų, žvalgų ir mechanikų pirmasis rengimo etapas buvo sėkmingas: pavyko išugdyti puikius karo lakūnus, užsigrūdinusius mūšiuose, sugebėjusius vadovauti, modernizuoti Lietuvos karo aviaciją.
1920 m. pradžioje buvo sudarytas mokomasis būrys, kuris balandžio 1 d. performuotas į oro eskadrilę. Baigusieji Karo aviacijos mokyklą, čia priimti mokiniais lakūnais, tobulino savo įgūdžius. Šios eskadrilės vadu buvo paskirtas krn. P. Hiksa, kuris kartu su O. Rahnu (Otto Rahn), Ragainės vokiečiu, dirbo ir instruktoriaus darbą, ugdydamas lietuvių aviatorių profesionalumą.

Aviacijos personalo rengimas 1920-1932 metais

1920-1932 m. lakūnų ir žvalgų rengimas tęsėsi, tačiau kitomis sąlygomis. 1920 m. birželio 12 d į Aviacijos dalį atvyko karo lakūnas, rusų baltagvardiečių Denikino armijos gen. mjr. J. Kraucevičius. Jis buvo paskirtas dalies vado padėjėju. Tų pačių metų liepos 18 d. J Kraucevičius skiriamas į Aviacijos dalies vado pareigas. Aviacijos dalyje prasidėjo didelių permainų ir reorganizacijos metas. Karo aviacija buvo pavadinta oro laivynu. J. Kraucevičius siekė sunorminti, įteisinti ir apibrėžti aviacijos statusą. Jis nusiuntė Generaliniam štabui „Pamatinių aviacijos dėsnių projektą", kuris tapo ne tik Lietuvos karo aviacijos nuostatomis, bet ir jos ateities vizija, kurioje buvo vieta skirta ir jūrų aviacijai. Juose taip pat buvo numatyta ir aviacijos personalo ugdymo tvarka. Karininkai, galintys sudaryti aviacijos branduolį, turėjo būti priimami „iš įvairių kariuomenės rikiuotės dalių, surinkti į mokomąją eskadrilę ir sėkmingai užbaigę aviacijos mokslą.
Mokytis skraidymų leidžiama iki 25 proc. kareivių, bet tik baigusių ne mažiau 6 klasių gimnazijos arba tolygios mokyklos ir prisirengusių technikos atžvilgiu". Tai buvo pirmieji žingsniai, atlikti norint, kad aviacija taptų prestižine, privilegijuota kariuomenės dalimi.
1920-1921 metais karo aviacijos struktūra baigiama formuoti, nusistovi aviacijos karininkų ir kareivių santykiai. Karo aviacija pradeda egzistuoti savarankiškai, palaipsniui atsisakoma svetimšalių samdomų karininkų, vadovų pareigas perima Nepriklausomybės kovose dalyvavę karo vadai.
1920 m. rugsėjo 1 d. buvo suformuota mokomoji eskadrilė. Jos vadu buvo paskirtas mjr. A. Senatorskis, instruktoriumi - vyr. ltn. Rahnas. Mokomajai eskadrilei buvo perduoti visi mokomieji Albatros tipo lėktuvai. Į mokomosios eskadrilės balansą buvo įtraukta ir fotolaboratorija, kuria rūpinosi laisvai samdomas Šulcas. Nuo rugsėjo 22 d. karo lakūnas vyr. ltn. P. Hiksa buvo atleistas iš oro eskadrilės vado pareigų ir paskirtas mokomosios eskadrilės vyr. instruktoriumi. Mokomajai eskadrilei, be mjr. A. Senatorskio, vadovavo vyr. ltn. A. Gustaitis (nuo 1923 m. kovo 22 d.), vyr. ltn. V. Čemarka (nuo 1925 m. spalio 19 d.), kpt. V. Reimontas (nuo 1927 m. gegužės 18 d.), kpt. Č. Januškevičius (1932 m. spalio 10 d.).
1921 m. kovo mėn. pradžioje vėl susirūpinta savų karininkų ugdymu, prie mokomosios eskadrilės surengti specialūs karininkų kursai lakūnams ir žvalgams. Jiems vadovauti buvo paskirtas mjr. A. Senatorskis. Kursų tikslas buvo rengti iš šių ir kitų dalių atsiųstus karininkus, kad jie galėtų papildyti aviacijos personalo gretas, bei pagilinti jau turimų aviacijos karininkų žinias. Norinčiųjų papildyti karo aviacijos karininkų gretas buvo ieškoma kasmet, to klausiant pačių karininkų, tarnaujančių kitose kariuomenės dalyse. Kandidatams buvo keliama nemažai reikalavimų, pvz.: turėti ne mažesnį kaip vienų metų rikiuotės stažą, būti ne vyresniems kaip 28 metų amžiaus, tikti pagal nustatytą bendrojo išsilavinimo cenzą - būti baigus 8 klases, turėti stiprią sveikatą bei gerai atestuotiems. Tikrinant dėl tinkamumo tarnybai aviacijoje fizinio krūvio išbandymui atlikti tokie karininkai iš kitų dalių vienam mėnesiui buvo komandiruojami į aviaciją.
1921 m. kovo mėn. suformuotų kursų pirmąją laidą sudarė karininkai, baigę Karo aviacijos mokyklą ir atsiųsti iš kitų kariuomenės dalių. Teorinis kursas, kuris trukdavo apie 8 mėnesius, buvo dėstomas Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyriuje nuo spalio 1 d. iki birželio 1 d. Mokomojoje eskadrilėje mokiniai atlikdavo skraidymo praktiką. Kursuose besitobulinantys karininkai tik po savarankiško skrydžio kovos lėktuvu turėjo šansą patekti į oro eskadrilę.
1921 m. gruodžio pabaigoje formuojant antrąją aviacijos laidą nebuvo surinktas reikiamas skaičius norinčiųjų tapti lakūnais, todėl aviacijos specialistų gretas papildysiantis būrys buvo formuojamas iš baigusiųjų Karo mokyklą. Jie ir sudarė antrąją aviacijos karininkų kursų laidą.
Aviacijos karininkų kursai prie mokomosios eskadrilės iki 1926 m. buvo organizuojami kasmet. Teorinio kurso dėstymo lygis Vytauto Didžiojo karininkų kursuose nuolat kilo: buvo tobulinamos programos, kviečiamasi geresnių lektorių. Aviatorių mokymo programoje daugiausia dėmesio buvo skiriama aviacijos dalykams. 1921 m. pirmajai aviacijos kursų laidai buvo dėstoma aviacijos taktika (dėstė gen. ltn. J. Kraucevičius), aviacijos istorija, motorų kursas (ltn. Kraucevičius), aviacijos teorija (ltn. A. Gustaitis), aviacijos ginklai, aeronavigacija, fotografija ir fotogrammetrija, topografija, artilerija (mjr. Senatorskis), technologija (inž. Bliumentalis), radijo telegrafija (ltn. Olsufjevas), o 1923 m. laidos programa išsiplėtė: pradėtas dėstyti aviacijos technologijos ir aparatų reguliavimo kursas. Kursuose dėstė gen. J. Kraucevičius, pik. ltn. Janavičius, vyr. ltn. A. Gustaitis, ltn. Tallat Kelpša, ltn. J. Dobkevičius ir kiti jau Lietuvoje įgiję aviacijos specialisto išsilavinimą karininkai. Tinkami kandidatai būdavo paliekami aviacijoje ir kariuomenės įsakymu perkeliami čia tarnauti, o netinkami grįždavo į savo dalis.
Kelti savo kvalifikaciją kariai ir karininkai buvo suinteresuoti ir finansiškai. Kariai, įgiję karo lakūno arba žvalgo statusą, gaudavo 50 litų didesnį atlyginimą nei kitų kariuomenės dalių kariai, turintys tą patį laipsnį ar einantys tas pačias pareigas. Kareiviams - karo lakūnams buvo mokama 50 proc. karo lakūno leitenanto pagrindinės algos. Už naujo arba suremontuoto lėktuvo išbandymą ore lakūnas gaudavo 25 litus.
Karininkai, sėkmingai užbaigę teorijos kursą DLK Vytauto aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyriuje, įgydavo teisę tarnauti aviacijoje, aviacijos viršininko buvo skiriami arba lakūnais, arba žvalgais ir privalėjo ištarnauti šioje srityje 2 metus. Jie turėjo ir kitų teisių, privilegijų ir prievolių. Karininkams buvo leidžiama nešioti Aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyriaus ženklą, suteikiamos 2 mėnesių atostogos, pakeliamas karinis laipsnis. Tuo tarpu karininkai, nebaigę kurso, aviacijos viršininko nuožiūra buvo paliekami aviacijoje „dėl ne rikiuotės tarnystės" arba, perkeliant iš aviacijos, komandiruojami į Generalinio štabo Rikiuotės skyrių.
1927 m. kovo 5 d. laikinai eiti aviacijos viršininko pareigas Vyriausiojo štabo įsakymu buvo paskirtas gen. št. plk. ltn. S. Pundzevičius. Jis, nors ir ne aviacijos specialistas, ėmėsi tvarkyti administracinius reikalus. Ugdant aviatorius ir suteikiant jiems išsilavinimą dar buvo pakankamai spragų. Nors nuo 1921 m. lakūnams ir žvalgams prie mokomosios eskadrilės buvo organizuoti karininkų kursai, Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyriuje buvo skaitomos paskaitos, tačiau augant poreikiams viso to jau nebepakako.
Trūko ir techninės srities vadovėlių. Artėjant aviacijos įkūrimo dešimtmečiui ši problema pradėta spręsti. 1928 m. mjr. A. Gustaičiui, tik ką baigusiam Prancūzijos aukštąją aeronautikos ir mechanikos konstrukcijų mokyklą (l'Ecole Superieure d'Aeronautiaue et de Constructions Mecaniques) ir įgijusiam inžinieriaus specialybę, buvo pavesta rengti reikalingus vadovėlius „įvairiais technikos reikalais". Taip pat susirūpinta, kad visuomenė mažai informuota apie Lietuvos karo aviaciją, todėl imtasi ją populiarinti. Kpt. A. Svilui buvo pavesta surinkti „įvairių statistikos žinių iš aviacijos darbuotės", o kpt. J. Pyragiui - rūpintis aviacijos istorijos rašymu. Trūkstant lietuviškosios terminijos, buvo paskirti ir konsultantai - kpt. V. Jablonskis, kpt. J. Rapšys, ltn. B Vaivada. Šiuo laikotarpiu iš aviacijos karininkų ne tik buvo reikalauta atsakingiau atlikti pareigas, bet ir buvo sudarytos geresnės sąlygos gauti karinį išsilavinimą Lietuvoje.
Apie tai, kad lakūnų mokymas nėra lengvas ir greitai atliekamas darbas, savo atsiminimuose rašė Juozas Narakas. Jis teigė, jog neužtenka to, kad jaunuolis gali valdyti aparatą - reikia iš jo dar padaryti karo lakūną, kuris, naudodamasis lėktuvu ir specialia ginkluote, galėtų ir mokėtų kovoti su priešu. Jo nuomone, specialus lakūnų mokymas ir rengimas, esant palankioms sąlygoms, užtrunka apie 2-3 metus.
Pilotų ir žvalgų rengimas ir tolesnis jų lavinimas buvo susiję su skrydžiais. Tam buvo reikalingi įvairūs lėktuvai - pradedant pačiais pagrindiniais ir baigiant moderniausiais kovos lėktuvais.
1932 m. pabaigoje buvo įvertintas lėktuvų personalo poreikis, pastebėtas didelis suinteresuotumas tarnauti aviacijoje, pradėtos organizuoti 5-oji ir 6-oji eskadrilės, sargybų kuopa, priešlėktuvinė kuopa ir Aviacijos mokykla58. Aviacijos mokykloje buvo karininkų bei puskarininkių skyriai. Mokykla rengė lakūnus, žvalgus, mechanikus ir oro šaulius. Karininkai, kaip ir 1921-1932 metais, būdavo atrenkami iš kitų kariuomenės rūšių karininkų bei Karo mokyklos absolventų tarpo. Mokyklos viršininku paskirtas plk. ltn. V. Reimontas mokinių prisimenamas kaip griežtai reikalavęs drausmės, bet teisingas vadovas. Baigusiesiems mokyklą būdavo suteikiamas jaunesniojo puskarininkio laipsnis ir II rango karo lakūno vardas.
1933 m. S. Pundzevičius patvirtino „Karo aviacijos lekiojančio personalo į rangus pakėlimo taisykles". Tai buvo naujovė, kadangi buvusi trijų aviacijos personalo skirstymo pakopomis - mokinys lakūnas - karo lakūnas (tas pats ir žvalgams) - sistema buvo pakeista skirstymo rangais tvarka - mokinys lakūnas - II rango karo lakūnas, I rango karo lakūnas, -įvedančia tam tikrus normatyvinius pakeitimus, pvz., „mokiniais-lakūnais laikomi aviacijos kursų klausytojai, ginklų rūšių, oro žvalgų kursų klausytojai, puskarininkių lakūnų mokyklos mokiniai ir aviacijos aspirantai".
Taigi 1921-1932 m. karo aviacijos skraidantis personalas buvo rengiamas keliais būdais:
1. Iš kitų kariuomenės dalių buvo atrenkami karininkai, kurie teorinį kursą išeidavo ir skraidymo praktiką atlikdavo aviacijoje.
2. Karininkai iš kitų kariuomenės dalių stodavo į Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyrių, kur išeidavo teorinį kursą. Kai kurie lektoriai buvo aviacijos karininkai. Skraidymo praktiką jie atlikdavo mokomojoje eskadrilėje.

Esant ypač sunkioms savos valstybės atkūrimo sąlygoms, ginkluotosios pajėgos nelengvai, bet nuolat augo, plėtojosi, buvo modernizuojamos. Karo aviacija tuo metu buvo visiškai nauja sritis, reikalaujanti labai didelių finansinių išteklių ir žmonių, dalyvaujančių kuriamajame darbe, atsidavimo. Tai ypač atsiskleidė ugdant aviacijos personalą. Ne-nutrūkęs lakūnų ir žvalgų rengimas nuo 1919 iki 1932 metų lėmė ir skatino spartų Lietuvos karo aviacijos augimą. Šiame darbe neginčijamą vaidmenį atliko pirmoji Karo aviacijos mokykloje išugdyta lakūnų karta, visą savo gyvenimą skyrusi aviacijai. 1929 m. duomenimis, iš baigusiųjų Karo aviacijos mokyklos pirmąją laidą 4 karininkai žuvo, 8 toliau tarnavo aviacijoje, 4 - kitose kariuomenės dalyse, kiti buvo kariuomenės atsargos karininkai.
Nenutrūkęs lakūnų ir aviacijos žvalgų rengimas, nors ir su DLK Vytauto aukštųjų karininkų kursų vėliava, sudarė prielaidas 1932 metais atkurti Aviacijos mokyklą ir, įgijus brandesnės patirties, sėkmingai toliau tęsti šį darbą.

Šaltinis: Karo archyvas XIX
El. publikavimui parengė: Julius Jurgelėnas

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis