J.Dobkevičių prisimena...


Karo lakūnas S.Stanaitis

1926 metais dirbau Karo technikos tiekimo skyriuje Šančiuose, o gyvenau Vilijampolėje. Pėsčias ateidavau iki Vytauto bažnyčios, o iš ten siauruoju geležinkeliu, kauniečių vadinamu "kukuška", važiuodavau į Šančius.

Birželio 8-osios ankstyvą rytą atskubėjęs į traukinuko stotelę, virš miesto pamačiau Jurgio Dobkevičiaus lėktuvą Dobi-lll .
Žinojau, kad baigęs mokslus Paryžiuje, Jurgis ruošėsi išvykti į Prahą darbui "Škodos" firmoje, bet prieš tai norėjo baigti savo lėktuvą. Šią mašiną vokiečių spaudoje vadino "akla karve". Mat savotiškos formos lėktuvėlio didžiausia yda buvo blogas matomumas. Trukdė lakūnui ir iš viršaus besileidžianti vairalazdė.

Norėdamas susitikti su Jurgiu, per Aleksoto tiltą nuskubėjau aerodromo link. Kopdamas į kalną mačiau du bandymus nusileisti, tačiau abu baigėsi nesėkmingai - aerodinamiškų formų lėktuvui Kauno aerodromas pasirodė per siauras. Kai užlipau į viršų, Jurgis leidosi trečią kartą. Priartėjo per Senamiestį, iš toli, Nemuną perskrido maždaug 25 metrų aukštyje. Deja, paskutiniu momentu nepastebėjo vienišo ąžuolo šlaito viršūnėje. Kliudęs jį dešiniu sparnu lėktuvas persivertė kūliais ir lūžo pusiau.

Žvilgterėjęs kairėn, ant forto pylimo pamačiau Jurgio motiną. Ji mėgdavo stebėti sūnaus skraidymus, matė ir šį paskutinįjį. Tą pačią dieną Karo ligoninėje Jurgis, taip ir neatgavęs sąmonės, mirė.

1919 metais, kai Aviacijos mokyklą iš Fugalevičiaus namų perkėlė prie cepelino angaro, mus su Jurgiu apgyvendino viename kambaryje. Laisvalaikiu mokiau jį lietuvių kalbos. Tai jam nesunkiai sekėsi, mat augdamas aristokratų šeimoje jau mokėjo anglų ir prancūzų kalbas - taigi padėjo įgyta mokymosi praktika. Mėgdavo Jurgis pasipasakoti apie savo šeimą. Jo tėvas, studijuodamas Peterburgo universitete, dirbo korepetitoriumi. Taip susipažino ir vedė aukšto valdininko dukrą - savo mokinę. Uošvis žentą, jau pakeitusi Daukaus pavardę į Dobkevičių, įdarbino finansų ministerijoje. Be Jurgio, šeimoje augo dvi seserys.

Po revoliucijos Dobkevičių šeima grįžo į Lietuvą. Jurgio tėvas tapo pirmuoju Lietuvos finansų viceministru. Tuo metu jis mėgdavo lankytis mūsų pobūviuose. Kol mes saugojome lėktuvus Utenos aerodrome, Jurgis kartu su kitais pirmosios grupės mokiniais - lakūnais jau išmoko savarankiškai skraidyti. Jis jau turėjo supratimą apie konstravimą - buvo studijavęs technikos mokslus Petrograde. Dobkevičių šeimą labai gerbė generolas Kraucevičius. Tai padėjo Jurgiui pirmajam iš Lietuvos su stipendija išvykti studijuoti į Paryžių lėktuvų konstravimo.

Mudu su Jurgiu Dobkevičium tiesiog fanatiškai mėgome skraidyti. Prisimenu tokį epizodą iš savo karo lakūno karjeros pradžios. Tada buvome jauni, mėgome ir pamiegoti, tad į skraidymus pasitaikydavo ir pavėluoti. Atbėgau kartą į aerodromą siaučiant pūgai, o visi jau susirinkę į angarą. Vasnevskis, mėgdavęs mane pašiepti, klausia: "Gal ir šiandien skraidysi ?" Labai užpykęs liepiau mechanikams išvesti Albatros C III. O pūga tokia, kad nieko nematyti. Pakilęs galvoju: "Koks aš durnas, kaip dabar nutūpsiu ?" Tuo metu į aerodromą atbėgo Jurgis ir sužinojęs, kad aš skraidau, taip pat pakilo. Laimė, nusileidome sėkmingai, mat prie žemės oras būna ramesnis.

Savo lėktuvų Jurgis niekam, išskyrus J.Mikėną, nepatikėdavo. Ir Dobi-III lemtingąjam skridimui išvedė pats...


S.Stanaitis - Likimo vingiai




Grįžti į J.Dobkevičiaus puslapį


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis