Kad šauliai galėtų rengti visavertes karines pratybas, buvo nuspręsta įkurti Lietuvos šaulių sąjungos aviaciją. 1940 m. LŠS aviaciją jau sudarė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio būriai, turėję apie 400 narių. Buvo suformuota kovinė eskadrilė, visų aviacijos specialistų rūšių rezervas, veikė aviacijos ir sklandymo mokyklos, planuota Kaune statyti bokštą parašiutininkų treniruotėms.
Trumpą šaulių aviacijos kūrimosi istoriją „Trimito“ redakcija pristatė praeitame žurnalo numeryje („Trimitas“ 2007, nr. 1). Šiame numeryje pristatome interviu su Lietuvos karo lakūnu, aviacijos veteranu, Kauno aviacijos veteranų karinės sekcijos vadovu Juozu Aidu, prieškario metais skraidžiusiu įvairiais lėktuvais, taip pat ir Šaulių sąjungos lėktuvu „KI-35B“. J. Aidas yra gyvas Šaulių sąjungos aviacijos istorijos liudininkas.

Kodėl pasirinkote lakūno kelią? Kas traukė skraidyti?

Mano jaunystės laikais buvo toks šūkis: „Nuo modelio prie lėktuvo!“ Lietuvos jaunimas sekdamas Dariaus ir Girėno skrydžio pavyzdžiu, masiškai veržėsi į aviaciją. Aš dar buvau gimnazistas, kai laikraštyje išvydau skelbimą, kad į Kauno karo aviacijos puskarininkių, lakūnų, mechanikų mokyklą priimami jaunuoliai, kuriems jau sukakę 18 metų. O man iki 18 metų dar trūko 3 mėnesių, todėl turėjau gauti leidimą iš Krašto apsaugos generalinio štabo su gen. Gerulaičio parašu. Paskui mano prašymą persiuntė aviacijos viršininkui Gustaičiui, kuris taip pat turėjo patvirtinti, kad jokių kliūčių nėra. Todėl aš aviacijoje buvau pats jauniausias lakūnas. Kai baigiau Kauno karo aviacijos puskarininkių, lakūnų, mechanikų mokyklą, buvau paskirtas į Šiaulių 4-ąją eskadrilę, skraidžiau bombonešiu, vėliau perėjau į Žvalgybos 2-ąją eskadrilę Kaune.

Ar prisimenate pirmąjį savo skrydį?

1936 m. lapkričio mėn. pabaigoje mane kaip maišą įsodino ir paskraidino, nes dar nemokėjau pats valdyti lėktuvo. O 1937-ųjų balandžio mėnesį pradėjome mokytis, aš mokiausi 20 val. O kai savarankiškai vienas išskridau, tai pamenu, kad iš to džiaugsmo net uždainavau padangėse!

Jums teko skraidyti Šaulių sąjungos lėktuvais. Ką galėtumėte papasakoti iš tų laikų?

Man teko skraidyti vienuolikos tipų lėktuvais. „Anbo“ lėktuvai buvo pakankamai greiti, pasiekdavo iki 400 km/ val. greitį. Šiais lėktuvais skrendant buvo svarbiausia draugauti su vėju. Atviroje „Anbo“ kabinoje žemėlapius laikydavau suspaudęs tarp kojų. Skrisdami dėvėdavome specialius akinius (angliškus, vokiškus ar amerikietiškus), vilkėdavome kombinezoną, šaltu oru – striukę su įsegamais kailinukais, odinį šalmą (siūdavo Lietuvoje), turėdavome parašiutą.
O Šaulių sąjunga turėjo 3 „Klemm“ lėktuvus ir „Sakalą“, kurį padovanojo Amerikos lietuviai (tai „Teylor Cup“ modelis, kurio kopiją sukonstravo daugkartinis aviamodeliavimo ir laivų modeliavimo čempionas, šaulys Vytautas Kaktonis ir padovanojo LŠS muziejui – J. I. past.).
Šį lėktuvą iš Amerikos parskraidino lakūnas P. Šaltenis. Aš kaip tik tuo metu Palangoje atlikau skraidymo ir šaudymo pratybas. Su Šalteniu mašina mes nuvažiavome į Klaipėdą ir šitą lėktuvą atvežėme į aerodromą. Mes jį išardėme, paskui sustatėme ir perskraidinome lėktuvą į Kauną.
Šiaulių aviacijos lėktuvais skraidžiau aš, kartu su Povilu Vinčiu ir Romanu Mažonu mes buvome instruktoriai. Šaulių sąjungai karo aviacija norėjo atiduoti apie 10 panaudotų senų naikintuvų „Fiat CR20“, tada Šaulių sąjunga būtų turėjusi daug lėktuvų, bet ne visi būtų galėję tais lėktuvais skraidyti, reikėjo turėti patirties skraidyti su tokiais lėktuvais. Šaulių sąjungos lakūnai buvo paruošti koviniams žygiams, šauliai lakūnai turėjo būti antraeiliai karo aviacijos dublikatai, kilus pavojui turėjome stoti į kovą su priešu.
1940 metais dar buvom suorganizavę aviacijos šventę Utenoje, o paskui planavome rengti šventę Šiauliuose. Prieš renginį šeštadienį buvo puikus oras, aš dar skraidžiau lėktuvu, o sekmadienį susirinkę į aerodromą radome būrius rusų, su kulkosvaidžiais, angaruose visi buvo išguldyti. Ir taip mūsų skraidymai pasibaigė – pakirpo mums sparnus su raudonom žirklėm.
Iš skraidžiusių Šaulių sąjungos lėktuvais mažai teliko gyvų, ko gero, likau tų laikų vienintelis gyvas liudininkas... Pamenu, kaip susirinkdavome ir skraidydavome. Buvo labai smagu. Gaila, kad tokie laikai greit praeina, galėjom daug ko pasiekti. Daugelio lakūnų likimai nežinomi, jie žuvo lageriuose.
Man taip pat teko labai daug slapstytis, tėvas gavo 10 metų kalėjimo, namai buvo nacionalizuoti, motiną atvažiavo suimti, bet ji spėjo laiku pabėgti, paskui ilgai slapstėmės, teko ir miške, ir po krūmais, ir bažnyčioje, ir stotyje miegoti, kol baigėsi trėmimai. Sovietmečiu negalėjai nė prasitarti, kad buvai šaulys, nes nusikaltimu laikyta vien buvimas šauliu....

Koks likimas laukė šaulių lėktuvų ir Lietuvos aviacijos?

Lėktuvų likimas labai liūdnas, juos likvidavo, išsivežė. Kaip karo aviacijos lėktuvai taip pat ir Šaulių sąjungos lėktuvai buvo likviduoti. O mūsų lėktuvus rusai panaudojo kaip taikinius... Pastatė aerodrome ir į juos šaudė, mėtė bombas, sunaikino visiškai. Variklius nukabino, nes šių lėktuvų varikliai buvo labai geri, pagaminti Anglijoje, tad juos išsivežė ir panaudojo savo reikmėms.

Kaip manote, ar realu tikėtis, kad Šaulių aviacija būtų atkurta?

Tiesa, po karo norėjom atkurti Šaulių sąjungos aviacijos grupę. Po karo nuo Smetonos laikų likę aviacijos angarai buvo apgriauti, atsivežėm kastuvus, šluotas, pradėjome tvarkytis, bet po savaitės kažkas padegė ir supleškėjo viskas, tad mūsų pastangos nuėjo perniek.
Dabar lėktuvai ir reikalinga įranga ne taip pigiai kainuoja, todėl reikėtų daug pastangų ir finansų atkurti Šaulių sąjungos aviaciją. Taip pat yra ir su aviamodeliavimo sportu, nes jis gyvuoja tik dėl entuziastų. Šiuo atveju galėtų pagelbėti tik vyriausybė. Modernus lėktuvėlis kainuoja apie 1 mln. litų, o juk dar reikia angarų, personalą išlaikyti, o tie visi pinigėliai išeina, taip sakant, „į orą“.