Parašiutas yra seniai žinomas. Jį tiksliai apibūdino Leonardas da Vinci. Parašiutas, kaip lakūno saugumo priemonė, lėktuvams buvo pritaikytas jau prieš pat pirmąjį pasaulinį karą. Pirmasis iššoko iš lėktuvo su parašiutu amerikietis Berry, 1912 m. kovo mėn. 10 d. Bet per visą pirmąjį pasaulinį karą visų šalių, dalyvaujančių kare, lakūnai skraidė be parašiutų. Mat, buvo galvojama, kad parašiutas paveiks lakūno moralę - vietoj stojęs į kovą, šoks lauk.

Šiandieną tūkstančiai lakūnų dėkingi parašiutams už savo gyvybes. Jo nauda taip pat išryškėjo antrojo pasaulinio karo metu ne vien kaip karo lakūno saugumo priemonė, bet ir atliekant įvairias desantines operacijas, permetant kariuomenės dalinius į priešo užnugarį ir t.t.

Pokario metais parašiutas tvirtai įsigalėjo kaip savarankiška sporto šaka - parašiutizmas, kuris dabar oficialiai pripažintas aviasportu. Parašiutas taipogi naudojamas erdvėlaivių kabinoms nuleisti į žemę.

Lietuvoje parašiutas plačiau aviacijoje pradėtas naudoti 1928 metais, nors ir ankščiau karo aviacija buvo įsigijusi kelis anglų firmos „Irving“ parašiutus, bet nenaudojo, nes jų neužteko visam skraidančiam personalui. 1928 m. av. ltn. J. Mikėnas buvo kamandiruotas Italijon susipažinti su firmos „Salvator“ parašiutais, kurie vėliau buvo nupirkti.

Italų gamybos parašiutai „Salvator“ buvo viengubi automatiniai su plačiu juosmens diržu, priveržti už nugaros. Jokių ypatingų pastangų užsidėti ir nusiimti nereikėjo. Buvo patogūs, lakūnai juos mėgo. „Salvator“ parašiutai buvo panaudoti pirmiesiems bandomiesiems šokimams iš lėktuvo Lietuvoje. Pirmasis iššoko iš lėktuvo su parašiutu, 1928 m. sausio 26 d., av. kpt. Vladas Morkus, Kauno aerodrome.

Parašiutizmas tuo metu buvo neištirtas, nežinoma sritis. Su parašiutu šokti savanorių buvo tik keli. Lietuvoje iki 1934 m., daugiausia šuolių įvykdė av. kpt. K. Martinkus, pamėgęs šią rizikingą sporto šaką. Jo šokimai su parašiutu buvo bandomieji arba parodomieji per aviacijos šventes. Jis taip pat pergyveno pirmų laisvo kritimo šuolį parašiutu Lietuvoje.

„Mano pirmas „šuolis“ su parašiutu - pasakoja Lietuvos parašiutizmo pionierius kapitonas Martinkus - buvo laimingas tuo, kad nešokau. 1926 m. vienų gražių vasaros dienų atvažiavo į aerodromų čekoslovakų parašiutų firmos atstovas įpiršti savo gaminį. Aš pasisiūliau jį išbandyti, bet kpt. A. Gustaitis patarė man pirmiau išbandyti su svoriu. Čekui sutikus, paruošėm 70 kg. smėlio maišų, pritvirtinom prie jo parašiutų, o automatų užkabinome už borto. 500 metrų aukštyje, virš aerodromo, iš lėktuvo išmestas parašiutuotas maišas, kai tikras maišas, nugarmėjo žemyn iki pat žemės. Parašiutas neatsidarė. Aš pasijutau, lyg naujai atgimęs, o čekoslovakų firmos atstovas neatsisveikinęs pabėgo iš aerodromo."

„Pirmą kartą iššokau su parašiutu 1928 m. Skridau su kpt. L. Pesecku. Aukštis buvo 1000 metrų. Iššokus automatas parašiutą normaliai atidarė, bet smarkus vėjas nunešė mane tolokai nuo aerodromo, nusileidau į Vailokaičio dvaro kopūstų daržą. Kol atsegiau juosmens diržo sagą, vėjas gerokai pavilko žeme. Staiga atbėgusi į daržą moterėlė pradėjo rėkti: „Iš kokios peklos, tu, čia nusileidai su ta baisia pūsle ir išvoliojai mano pono kopūstus?!. Greitai susivyniojau parašiuto kupolą ir nuėjau aerodromo link.“

"Kartą per aviacijos šventę lynojo, debesys buvo žemi. Iššokau iš 400 metrų aukščio. Pradėjau kristi. Žemė artėja, o parašiuto kupolą automatas neatidarė. Jaučiu kažkas muša man į pakaušį. Ranka griebiu - ogi mažiukas parašiutas, kuris atidaro kupolą. Plėšiu ranka jį, kiek galiu. Pagaliau prie pat žemės - atsidarė. Nusileidau tvarkingai, tik atsistoti negalėjau. Kojos, kaip guminės, jaučiau savo kapo drėgmę... O publika labai plojo.“

„Buvau skaitęs, jog žmogus krisdamas ore neviršija didesnį greitį kaip 200 km. Seniai svajojau, iššokęs iš lėktuvo su parašiutu kristi laisvu kritimu. Vis dar naudojau automatą, kuris prikabintas prie lėktuvo borto, ištraukdavo parašiuto kupolą. Kai buvau perkeltas į Zoknius, daugiausiai skraidžiau su ltn. Vyt. Varanavičium. Jam paaiškinau savo norą, paprašydamas papikiruoti su lėktuvu. Jis sutiko. Paskridę toliau nuo aerodromo, 3000 m. aukštyje, įėjome į ilgą smigimą. Lėktuvas Ansaldo puikiai atlaikė, o aš visai gera jaučiausi. Pakartojome dar porą kartą - tas pats. Po skridimo, paprašiau Varanavičiaus niekam ne pasakoti apie mano pasiruošimus, nebuvau tikras ar kartais nepritrūks man drąsos."

"1933 m. rugsėjo 24 d. Šiauliuose, Zoknių aerodrome, buvo ruošiama aviacijos šventė. Aš pakilau su mjr. J. Garoliu. Virš vidurio aerodromo aukštis buvo 1200 metrų. Staiga atkabinau automatą ir, užkišęs jį už diržo, iššokau iš lėktuvo galva žemyn. Taip kritau, kurį laiką, nes galva yra sunkesnė už kojas. Žemė artėjo. Kai buvo kokie 200 metrai, patraukiau žiedą, kupolas išsiskleidė. Aš gražiai nusileidau arti pub likos, tik gavau barti nuo Zoknių įgulos viršininko mjr. Pesecko ir mjr. Garolio, kodėl juos nepainformavau ir neperspėjau, nes jie visi man krintant, labai jaudinosi. Tai buvo pirmas laisvas kritimas su parašiutu Lietuvoje. Vėliau buvau susitaręs su pulk. ltn. Gustaičiu šokti laisvu kritimu iš 8000 metrų aukščio. Kartą pakilome iki 8000 metrų, bet vėjas buvo didelis, Gustaitis neleido šokti."

Lietuvoje šokimai su parašiutais, kaip programos numeris, buvo laukiamas žiūrovų aviacijos šventėse. Ypač savo šokimais iš lėktuvo su parašiutu vėliau pasižymėjo karo lakūnas - av. kpt. Romualdas Marcinkus.

1936 m. su parašiutais pradėjo šokinėti ir civiliniai lakūnai, sklandytojai, LAK nariai - V. Ašmenskas, V. Butkevičius, P. Zaltauskas, J. Steikūnas ir kiti. Jie naudojo „Irving" tipo parašiutus. Pirmosios lietuvės moterys iššokusios iš lėktuvo su parašiutu buvo B. Civinskaitė ir A. Liorentaitė. Jų žygis įvyko 1937 m. gegužės 10 dieną, ruošiantis LAK 10-mečio sukakties minėjimo šventei. O per patį minėjimą - aviacijos šventę Kauno aerodrome, gegužės 16 dieną, įvyko pirmas masinis šokimas iš lėktuvo su parašiutais Lietuvoje. Šoko dešimties žmonių grupė, LAK nariai - civiliniai lakūnai ir sklandytojai. V. Ašmenskas, J. Balčiūnas, B. Civinskaitė, A. Gysas, R. Heirikas, A. Liorentaitė, P. Marčiulionis, J. Martinkaitis, K. Vasiliauskas, P. Zaltauskas. Šis masinis šokimas su parašiutais parodė, kad Lietuvoje buvo daug drąsių ir ryžtingų jaunuolių, kurie, turėdami priemonių ir reikiamas sąlygas, parašiutizmo srityje neatsiliko ir nuo kitų pasižymėjusių valstybių parašiutininkų.

1919 - 1940 metų laikotarpyje, Lietuvos karo aviacijoje įvyko 29 mirtinos lėktuvų avarijos, per kurias žuvo 36 karo lakūnai, 28 pilotai ir 8 žvalgai.

Įvedus lakūno saugumo priemonę - parašiutą, parašiutu pasinaudojo ir išsigelbėjo savo gyvybes 14 lakūnų, 11 pilotų ir 3 žvalgai. Parašiutai išgelbėjo jaunų lietuvių aviatorių J. Garolio, J. Dovydaičio, J. Steikūno, L. Miliūno. A. Krasnicko ir kitų gyvybę. Pirmas išsigelbėjęs su parašiutu lėktuvo nelaimėje, 1929 m. birželio 20d. av. mjr. Jeronimas Garolis. „Grįžau iš Italijos - pasakoja tai išgyvenęs lakūnas. Ten teko priimti naujai nupirktus lėktuvus Ansaldo. Kartu su jais karo aviacija įgijo ir didelį skaičių parašiutų. Pradžioj, keista buvo, kad kiekvieną kartą tekdavo jį dėtis. Bereikalingas pilvo veržimas, sunkenybė, sakydavome.

Tą dienų skridau su savo eskadrilės lakūnu kpt. Nastaru. Dariau 2-ji skridimą, susipažindamas su naujuoju lėktuvu. Buvau atidavęs visus vairus. Sėdėjau ant borto sudėjęs rankas, dairiausi. „Trečiuoju išleisiu" - galvojau. „Viskas eina gerai."

„Dabar tūpti - rodau Nastarui Staiga jaučiu, kaip mano lėktuvo draugas daro staigesnį posūkį. Sparnas kyla, virsta ant šono, o mašina šoktelėjusi, šmėkliškai puola žemyn. Akimirksniu suprantu. Mes suktuke, su sunkia didele mašina suktuke! Griebiu už vairų, atstatau, bet aparatas pekliškai sukasi ir lekia žemyn.

Pagaliau sukimasis pasibaigia, bet vis dar smingam žemyn. Greitis pekliškas. Pradedu traukti vairolazdę. Nieko... 0 aerodromo veja pašėlusiai arti, Atsisuku atgal. Surinku Nastarui. Ranka sugriebia diržo sagtį. Laisvą galą metu už savęs. Ir šoku iš mašinos, kuri lakūno neklauso. Ore apsisuku nuo atsidarančio parašiuto smūgio. Ir tuoj trenkiu kojomis į žemę. Begalinė tyla. Už 10 žingsnių pamatau žalumoje beformę krūvų iš puikiojo mano sidabrinio lėktuvo. Viskas taip sutrupėjo, kad vos iš žolės matosi. Pro liemens sutrintus rėmus matau Nastaro kombinzoną. Jis nesuspėjo iššokti. Aš buvau laimingesnis sekunde ar pusantros..."

Šaltinis: Plieno sparnai, Čikaga: 1971, Nr. 2-3.