Albinas Tindžiulis




Eugenijus Raubickas

Karo aviacijos viršininko adjutantas -
Partizanų būrio vadas



Greitai bėgantys metai nuneša į užmarštį tai, kas buvo svarbu, dėl ko kovota, o buvusi kova šių dienų akimis kartais vertinama kaip nelabai svarbi ar reikalinga. Rezistencinių kovų aprašymuose dažnai teigiama, kad rezistencijoje nedalyvavo Lietuvos kariuomenės karininkai.

2000 m. gegužės 18 d. šių eilučių autoriui teko dalyvauti KOP ir Lietuvos aviacijos muziejaus organizuotoje ekspedicijoje į Rokiškio rajoną, kuri atskleidė mažai žinomą faktą, kad Rokiškio rajone Salamiesčio apylinkėse veikusiam partizanų būriui vadovavo buvęs Lietuvos karo aviacijos viršininko brig.gen. Antano Gustaičio adjutantas, aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis.

Ekspedicijos dalyviai, susirinkę A.Tindžiulio žemiečio Vytauto Paliulio iniciatyva, aplankė partizanų ryšininkus Janiną ir Povilą Januševičius, Rokiškio rajone gyvenantį A.Tindžiulio sūnėną RimvydąTindžiulį, praėjo tomis pačiomis lankomis Kupiškio rajono Salamiesčio apylinkėse, kur partizanaudamas lankydavosi A.Tindžiulis.

Tėviškės sodyboje Gineišių kaime susipažino su sūnėno Rimvydo saugomais dėdės asmeniniais daiktais ir fotografijomis.

Pokalbiuose su partizanų ryšininkais ir giminaičiais paaiškėjo, kad aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis vadovavo partizanų būriui, veikusiam Salamiesčio apylinkėse. Apie čia buvusį partizaninį sąjūdį, pasinaudojant partizanų ir ryšininkų atsiminimais, puikiai aprašyta "Laisvės kovų archyvo " 29 tome, 111-155 puslapiuose. Trumpai pacituosiu keletą ištraukų:


"Vyrai iš aplinkinių Žilių, Bakšėnų, Bartašiškių, Tuitų ir Bižių kaimų, susibūrę 1945 m. pradžioje, pasikvietė Likalaukių, Astravų kaimų partizanus. Susidarė 50-60 kovotojų būrys. Partizanams vadovauti buvo pakviestas kpt. A. Tindžiulis, kuris tuo metu slapstėsi pas seserį Žilių kaime.
Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu būrį suskirstė į keturis skyrius, kuriems vadovavo P.Devainis, A.Ažubalis, A.Laužikas ir K.Bielskis. Vado pavaduotoju išrinktas K.Eidikonis-Dėdytė. Būrys veikė iki 1945 m. vasaros vidurio.
Vėliau A.Tindžiulio-Dėdės nurodymu vyrai išsiskirstė, nes taip buvo patogiau slapstytis, dalis užsiregistravo. "Kapitonas taip ir liepė: susiorganizuokit, o kai ateis laikas, pasikviesim."
Buvęs partizanas Alfonsas Skukauskas, gim. 1924 m. Likalaukių kaime Kupiškio raj., prisimena:
"Pasikvietė mus žiemą. Nuvažiavom su arkliais, o per Šv. Kazimierą ant jaujos sargyboje stovėjau. Taip gražiai vyrai jaujoje dainuoja, o aš sargyboje ant skliautų vaikštau.
Kapitono A.Tindžiulio būryje buvo 54 žmonės. Būrys, Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu suskirstytas į keturis skyrius po 14 žmonių, susirinko Bakšėnuose prie girelės į tuščią vienkiemį. Įsilipęs į eglę stebėjau žiūronais apylinkę. Pastebėjau, kad į Turos sodybą atvažiavo Vabalninko skrebai. Vaikšto po tvartą, klėtį, vienkiemį plėšia. Pranešė kapitonui, tai jis davė komandą kuo skubiau duoti jiems į kailį..."


Kpt. A.Tindžiulis-Dėdė prie Pyvesos upelio ties Bakšėnų kaimu turėjo slėptuvę. Jo ryšininkai buvo Janina Rasimavičiūtė ir Alfonsas Skukauskas. A.Tindžiulis-Dėdė buvo didžiausias autoritetas apylinkėje. Jo slėptuvėje lankėsi A.Starkus iš Šimonių girios, su juo palaikė ryšį Alizavos, Kupreliškio partizanai.

A.Tindžiulis garsėjo kaip griežtas, įžvalgus vadas, draudžiantis betiksles žudynes. Gerai mokėjo vokiečių kalbą ir Antašavos apylinkėse pasirodžius provokatorių "vokiečių" daliniui suabejojo jo patikimumu ir nuo kontaktų atsisakė. Iš Kauno buvo parsivežęs rašomąją mašinėlę, klausydavo radijo, rašydavo pranešimus, kuriuos platindavo per ryšininkus.

1949 m. žiemą, persekiojamas kariuomenės, A.Tindžiulis pasitraukė iš slėptuvės ir žuvo bunkeryje Ožkinių kaime 1949 m. vasario 2 d. Netrukus buvo suimti ir abu jo ryšininkai.

Albinas Tindžiulis gimė 1910 m. rugsėjo mėn. 11 d. Petro ir Petronėlės Tindžiulių šeimoje. Be Albino šeimoje augo trys broliai: Romas, Pranas, Vladas ir seserys - Kazimiera ir Bronė. Paaugęs Albinas mokėsi Skapiškio pradžios mokykloje...

1933 m., kartu su būsimaisiais lakūnais S.Jasiunsku ir J.Grinciumi, baigė PLP Karo mokyklos Xlll-ąją laidą ir, 1933 m. rugsėjo 15 d. suteikus jaunesniojo leitenanto laipsnį, paskirtas tarnauti į 4-ąjį pėstininkų pulką.

1934 m. 4-to pėstininkų pulko jaunesnieji leitenantai Albinas Tindžiulis ir Juozas Vaičeliūnas kartu su keletu kitų pulkų karininkų atvyko į Karo aviacijos mokyklą ir buvo atrinkti mokslui karininkų klasėje.

1935 m. spalio 15 d. A.Tindžiulis baigė Karo aviacijos mokyklos karininkų klasės kursą ir paskirtas tarnybai 4-joje eskadrilėje.

1936 m gegužės mėn. 1 d. pakeltas į leitenanto laipsnį. Vėliau, apie 1939 m. gruodžio mėn., pakeltas į kapitono laipsnį ir paskirtas karo aviacijos viršininko adjutantu, tose pareigose ir sutiko sovietinę okupaciją.

Dim.plk.ltn. A.Navaitis straipsnyje "Karo aviacijos paskutinieji metai ir vadinamoji "tautinė eskadrilė" mini, kad kpt. Albinas Tindžiulis 1940 m. spalio 1 d. buvo karo aviacijos štabo sąrašuose ir vykdė I-jo skyriaus viršininko pareigas. Pas giminaičius rasti dokumentai iš dalies patvirtina jį vykdžius minėtas pareigas.

Algirdo Gamziuko knygoje "Antanas Norėjo Būti Ore" aprašant Antano Gustaičio planuojamą pasitraukimą į Vokietiją, minimas A.Tindžiulis.


"...dar sausio mėnesį generolas pasiteiravo savo buvusio adjutanto aviacijos kapitono Albino Tindžiulio, ar šis nežino nelegalaus sienos perėjimo būdų. Vasario viduryje atėjęs pas Gustaitį, Tindžiulis patarė pasinaudoti vokiečių paslaugomis.
Šis iš principo su tokiu siūlymu sutiko, tik pageidavo susitikti su perėjimo per sieną organizatoriumi. Tindžiulis pasiūlė iš pradžių pasikalbėti su tarpininku - buvusiu karo aviacijos ūkio dalies techniku Poderiu, ir užtikrino Gustaitį, kad Berlyne, kur lauks buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje pulkininkas Kazys Škirpa, jam bus garantuotas saugumas. Pats Tindžiulis taip pat ruošėsi eiti kartu. Vėliau jis paaiškino, kad pagrindinis sienos perėjimo organizatorius buvęs vokiečių organizacijos Lietuvoje "Kulturverband" vadovas Richardas Kosmanas.
Kovo 1 d. Gustaitis ir Tindžiulis Kaune, A.Baranausko gatvės name Nr.25 susitiko su Kosmanu ir Poderiu. Kosmanas pranešė, kad per sieną bus einama kovo 4 d., išaiškino, kaip tai bus daroma ir užtikrino, kad perėjimas bus saugus.
Kovo 4 d. 11 val. Gustaitis nuėjo į Poderio namus, esančius Linksmadvaryje, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje Nr. 55. Greitai atvyko ir Tindžiulis. Vedlys Jonas Prabulis, prisistatęs "Adomu", pasirodė tik apie 14 val. ir iš karto pareikalavo už paslaugą jam sumokėti 3000 rublių. Gavęs iš Gustaičio šiuos pinigus, paaiškino, kad traukinys į Šeštokus iš Kauno išvyksta 14 val. 50 min., miesto kasoje reikia nusipirkti bilietus iki Alytaus, jis prie Gustaičio ir Tindžiulio prieisiąs traukinyje. Pokalbyje dalyvavo aviacijos kapitonas Mykolas Augutis, kuris prašė paimti ir jį, bet Prabulis griežtai atsisakė. Laiko iki traukinio išvykimo buvo likę mažai, tad Poderis nuvažiavo į Laisvės alėją pirkti bilietų, Tindžiulis - į namus pasiimti daiktų, o Gustaitis - tiesiai į geležinkelio stotį, kur sėdo į traukinį. Ten jis pastebėjo Prabulį, tuo tarpu nei Poderis, nei Tindžiulis iki traukinio išvykimo nepasirodė..."


Žemiečių teigimu, A.Tindžiulis gerai mokėdamas vokiečių kalbą sugebėjo sėkmingai išvykti į Vokietiją. Bet tenai nesurado sau vietos, karo metu grįžo į Lietuvą ir mokėsi žurnalistikos Kaune.

Apie 1943 m. apsigyveno pas seserį Bronę Viksvienę Žiliuose ir padėdavo dirbti ūkio darbus. Antrą kartą trauktis į Vakarus nebenorėjo, pasiryžo likti savame krašte.

Raudonajai armijai užėmus Salamiesčio apylinkes, A.Tindžiulis grįžo į tėviškę, bet joje gyvenantis brolis pabijojo jį priimti. Albinui teko gyventi pas įvairius žmones. Iš pradžių tik slapstėsi ir neplanavo kovoti su ginklu, tačiau matydamas į partizanų gretas besiveržiančio jaunimo karštakošiškumą ir beatodairiškumą, planingo veikimo stoką, apsisprendė imtis vadovavimo.

Ekspedicijos dalyviai aplankė ir Rudžių sodybą Ožkinių kaime, kur žuvo kpt. Albinas Tindžiulis.

Sodyba yra senojoje kaimo vietoje, savininkai jau seniai pasikeitę, bet naujasis šeimininkas Ričardas Rodkinas su pagarba atsiliepė apie buvusį partizanų vadą. Įvedė į kambarį, atkėlė dangtį ir parodė rūsį, kur automato serijos pakirstas krito partizanas.

1949 metai buvo bene lemtingiausi partizaniniame kare. Nesiliaujantys trėmimai pamažu pakirto partizanų rėmėjų bazę, kiti, ypač turintys šeimas, dėl trėmimų bijojo padėti partizanams. Skurdinamas kaimas, ypač prasidėjus prievartiniam kolūkių kūrimui, labai sumažino materialinę paramą partizanams.

Vis daugiau nuvargintų, naudos sau ieškančių, o neretai ir šantažu į čekistų pinkles įviliotų žmonių pradėjo su okupantais slapta bendradarbiauti, tapo slaptaisiais MGB informatoriais.

Buvęs partizanas ir ryšininkas Alfonsas Skukauskas prisimena, ką jam pasakojo sodybos šeimininkas Rudis: "Vieną rytą Dėdė sako: "Skrebus sapnavau šiąnakt, turbūt teks susidurti". Šalia, tame pačiame Ožkinių kaime gyveno tokia Uršulytė. Kartais padėdavo namuose tvarkytis. Tai grindis išplauna, tai vėl ką.

Prieš keletą dienų buvo atėjusi, ir jos ilgai neįleido į vidų. Ji, matyt, pajuto, kad kažkas bunkeryje pasislėpė. O jos žentas, dalyvavęs rusų-suomių kare ir sužeistas, gyveno Antašavoje. Tas pranešė Gelažių įgulai.

Atėję kareiviai atitraukė lovą, pakėlė lentas ir paleido iš automato seriją vidun. Dėdė žuvo iš karto. Čia tikrai išdavystė buvo."


Naudota literatūra:

1. Ekspedicijos užrašai, 2000.05.18;
2. Laisvės kovų archyvas, 29 tomas. Kaunas, 2001;
3. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953,1 tomas. Vilnius, 2001;
4. J.Starkauskas. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais. Vilnius, 1998;
5. Karininkų metraštis. KAM, 1939 m.
6. A.Gamziukas. Antanas Norėjo Būti Ore. Kaunas, 1997.



Šaltinis: "Plieno Sparnai" Nr. 6 2001m.

GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ A.TINDŽIULIO PUSLAPĮ










Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis