Pirmojo pasaulinio karo kovų veiksmuose išryškėjo aviacijos reikšmė. Tai matydami nepriklausomybę atgavusių šalių karo specialistai daug dėmesio skyrė lakūnams ruošti ir savai aviacijos pramonei kurti. Nuo kitų neatsiliko ir Čekoslovakija.
Susibūrę konstruktoriai, vadovaujami inžinieriaus Alois Šmolik, sukūrė daug jdomių lėktuvų, kurie gaminti serijomis. Bet naujų pilotų mokymas vyko pasenusiais, Pirmojo pasaulinio karo Austro-Vengrijos ir Vokietijos lėktuvais. Tiesa, 1922-1923 metais čekoslovakai pagamino 51 ir savąjį mokomąjį lėktuvą Letov Š-10 (vokiško Brandenburg Bra-76 kopiją) su nepatikimais varikliais Mercedes D-1. Mokomųjų lėktuvų paklausa ypač išaugo, kai 1923 metais Čekoslovakijoje buvo įkurta „Masaryk leteckaja liga" (MLL). Ši Krašto apsaugos ministerijos globojama gynybinė organizacija mokyklose kūrė aviamodeliavimo būrelius, rengė sklandymo ir lėktuvų pilotus. Ruošiant karo aviacijos pamainą jos paskelbta akcija buvo -„1000 naujų pilotų".
1924 metais sukūrus savą žvaigždinį, oru aušinamą penkių cilindrų aviacinį variklį Waiter NZ-60, turintį 60 AJ galią, Letov gamybiniame koncerne sukurtas ir naujas dvivietis mokomasis lėktuvas Letov Š-18.
1925 m. balandžio mėnesį Š-18 buvo išbandytas, ir Čekoslovakijos Krašto apsaugos ministerija užsakė pagaminti 36 šio tipo lėktuvus. Letov Š-18 pagal užsakymus taip pat buvo gaminami ir kitoms šalims.
Letov Š-18 - dvivietis biplanas, medinės konstrukcijos. Liemuo dengtas medine kiijuote, sparnai ir uodegos plokštuma aptraukti drobe. Viršutinis sparnas virš liemens, sparnai tarpusavyje sutvirtinti spyriais ir plieninėmis atatampomis. Lėktuvo ilgis - 6,68 m, sparnai 10 m ilgio. Ore jis galėjo išvystyti 140 krn/val. greitį ir nuskristi 325 kilometrus. Maksimalus pasiekiamas aukštis - 3500 m.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Prahoje gyvenęs ir Lietuvos atstovybėje vairuotoju dirbęs mūsų tautietis Julius Kumpikevičius laisvalaikiu nusprendė mokytis skraidyti lėktuvu. Skraidė Prahos MLL grupėje iėktuvu Letov Š-18 ir čia, išskridęs savarankiškai, išlaikė egzaminus. 1934 m. sausio 27 d. jis gavo civilinio piloto diplomą, (domu, kad J. Kumpikevičius buvo tik ketvirtas pilotas - užsienietis, gavęs čekoslovakišką lakūno licenciją. Pirmieji du buvo rusų emigrantai F. Liudevik ir kunigaikštis S. Obolenskij, trečias - kinas Heng Ju Nieng.
Išskraidęs iš viso tik 10 valandų, aviacijos entuziastas nusprendė lėktuvu iš Prahos atskristi į Kauną. Įdomu, kad MLL organizacija atsisakė parduoti jam lėktuvą, tačiau į lygos fondą sumokėjus 1000 kronų leido su juo daryti ką nori. J. Kumpikevičius gavo lėktuvą Letov Š-18.6, t.y. šeštą šio tipo egzempliorių su čekoslovakiška registracija OK-LIS. Pasirengti skridimui jam padėjo prityręs MLL pilotas, kuris jį per treniruotes maršrutu lydėjo kitu lėktuvu. Prieš perskridimą buvo pakeistas lėktuvo propeleris.
1934 m. kovo 5 d. jis, pakilęs iš Lentano 11 val. 01 min., nusileido kaimyniniame Kbelsko aerodrome, kur atlikęs muitinės formalumus 12 val. 05 min. pakilo pirmam skridimo etapui į Berlyną. Kelionėje pilotas susidūrė su audra, vėliau Drezdeno rajone pateko į rūką. Baigiantis kurui teko leistis. Netoli Noismarko vietovės (80 km į šiaurės rytus nuo Berlyno), nusižiūrėjęs pievą, jis sėkmingai nutūpė. Susirinkus žiopliams budrumą parodė vietos policija. Palaikė jį šnipu, suėmė, kol išsiaiškino, kaip atsirado Vokietijoje lietuvis lakūnas su čekoslovakiškus registracijos ženklus turinčiu lėktuvu, teko pasėdėti areštinėje.
Pasipildęs kuro J. Kumpikevičius leidosi toliau. Kovo 7 d. pasiekęs Dancigą ten pernakvojo. Toliau skrido per Karaliaučių ir kovo 8 d. 14 val. 30 min. nusileido Kaune.


J.Kumpikevičiaus sutikimas Kauno aerodrome

Lakūną Aleksoto aerodrome sutiko Lietuvos aeroklubo pirmininkas Zigmas Žemaitis, aviacijos štabo viršininkas plk. Itn. Juozas Narakas, konstruktorius plk. ltn. Antanas Gustaitis, kiti asmenys.
Įvertinusi nedidelį 24-rių metų lakūno priskraidytų valandų skaičių, palyginti primityvų lėktuvą ir sudėtingas oro sąlygas, už perskridimą iš Prahos į Kauną (1500 km) Lietuvos aeroklubo vadovybė J. Kumpikevičiui suteikė tarptautinio civilinio lakūno vardą ir jį apdovanojo 1000 litų premija.
Kiek paviešėjęs Lietuvoje J. Kumpikevičius susiruošė keliauti atgal į Čekoslovakijos sostinę. 1934 m. kovo 24 d. susitvarkęs išskridimo dokumentus ir atsisveikinęs su lydinčiaisiais 10 val. startavo į tolimą kelionę. Tačiau apsukęs ratą lakūnas vėl nusileido, mat oro srautas nuo šalmo nuplėšė lakūno akinius. Pasiskolinęs naujus, tuoj pat vėl pakilo ir patraukė link Vokietijos. Dar nepasiekus valstybinės sienos sugedo lėktuvo variklis. Lakūnas laimingai nusileido aikštelėje prie Alvito.


Nusileidus prie Alvito

Lėktuvas buvo atgabentas į Kauną, o lakūnas, traukiniu nuvykęs į Prahą, sutvarkė reikalus, kad ir toliau galėtų juo naudotis. Vėliau dvejus metus jis Lietuvoje skraidė su čekoslovakiškais registracijos ženklais OK-LIS. J. Kumpikevičius uždarbiavo juo skraidindamas žmones.
Kartą tupiant lėktuvas patyrė avariją ir buvo palaužtas apatinis sparnas. Dėl šios avarijos 1936 m. sausio 14 d. lėktuvas Letov Š-18.6 OK-LIS buvo išbrauktas iš Čekoslovakijos lėktuvų registro, o jį suremontavus gavo lietuvišką žymėjimą LY-LAP.


Lėktuvas Lietuvos Aeroklube (dar su čekoslovakiškais registracijos ženklais)

Po remonto šeimininkas lėktuvą pardavė Lietuvos aeroklubui. Atgavus Vilniaus kraštą Š-18.6 kartu su kitais LAK lėktuvais skraidė Aukštagirio sklandymo mokykloje. Prasidėjus tarybinei okupacijai buvo atskraidintas į Kirtimų aerodromą. Archyvinė vokiečių kariuomenės medžiaga liudija, kad karo pradžioje tarp kitų trofėjinių lėktuvų buvo ir Letov Š-18.6 LY-LAP. Tolesnis jo likimas nežinomas. Gali būti, kad jis buvo išgabentas į Vokietiją, arba, ko gero, kaip pasenęs sunaikintas.