S.Baipšys apie K.Rimą

Medžiotojų ir žūklautojų keliais

Kas nežino pasakų, iš kartos į kartą einančių, kaip miklūs ir taiklūs medžiotojai, senesniais laikais, meškų ir stumbrų kaimenes veik vienu šūviu išklodavo...O Smetonos laikais į vienišą kiškį tokie net šūvio neleisdavo...būtinai turi susibėgti mažiausiai bent du kiškiai į krūvą, kad medžiotojas nepagailėtų šūvio...
Ne prastesni buvo ir žuvautojai. Karts nuo karto girdavosi pagauną tokių žuvų, kurios net ežere nebesusirangydavo, ką čia bekalbėti apie upelį, kurį net piemenukai, gerai atsispyrę, peršokdavo...
Ausis ištempę, jaunuoliai klausydavo tokių pasakų, šių sričių "specialistų", kai anie prie "čerkutės" susėdę, savo "žygdarbiais" girdavosi, net iki įsikarščiavimo... nuo ko besiklausantieji užsikrėsdavo tokių pat žygių aistra. O arčiau visų faktų buvusieji, atseit, žinantieji, kaip po anų "didelių" medžioklės žygių, visi, ir net kiek smirstelėję, kiškiai iš "takluškos" išnykdavo, kaip tokių "sėkmingų" medžioklių trofėjai, įrodomoji medžiaga, tik purkšdavo sau į kumščius, kėlė stiklus už tokias "sėkmes" ir juokėsi, juokėsi...
Tai buvo medžiotojų ir žuvautojų laikai... Daug juoko, sveiko juoko kompanijoje, prie stikliukų.
Kaip nemelavo šių polinkių mėgėjai, niekas ant jų "nerūgojo". Daugiausia jie patys vienas kitam kojon po stalu paspirdavo, o tas reiškė - per toli nuėjai.
Tokių išpūstų pasakų, dargi, galima rasti ir visai kitų polinkių bei specialybių žmonių pasakojimuose.
Jei kalbėti apie aviaciją, taipgi rasime daug, daug įdomių legendų. Ypač iš senesnių laikų. Betgi, ir netolimoje praeityje jų apstu, vieni iš fantazijos, kiti matyti, kiek pamiršę, dėl biologinių organizmo pasikeitimų, mėgina įamžinti "istorinius faktus", kurie, iš tikrųjų, jau per daug išblėsę...
Žinoma, ne visi faktai išgaruoja. Kai kurie taip įsikabina į smegenyną, kad jų niekaip neišplėši, nors kažkaip norėsi.
Ir iš tikrųjų, jei kas matytų, kaip žmogus, niekad savo rankose neturėjęs lėktuvo vairo, o daro fantastiškiausias lėktuvų figūras, to tai tikrai neužmirštų. Ir tokį asmenį turėjome.
Negaliu pasakyti, kad anas asmuo neturėjo glaudžių ryšių su aviacija. Pirmas ir stipriausias ryšys buvo uniforma. Kasdien buvo aerodrome, reiškia matė lėktuvus žemėje ir ore. Bet aerodromo ribose niekad neskraidė. O jei užsimanydavo paskraidyti, tai tik Piliečių Klube, Šiauliuose, prie "čerkutės", matyti, savųjų tarpe, gerai vaišinamas, žiūrėk, jau ir riečia aukštojo pilotažo figūras, ir tokias, dėl kurių, kad ir daug metų skraidančiam, net naikintuvais, pavydas ima.
Jis ir vaišinamas, ir komplimentais apiberiamas, visi jį apstoję, su džiaugsmu jo kvietimą priima, atvykti kada nors į aerodromą paskraidymui su malonumais...
Bet tai buvo seniai ir gal nereikėjo nei minėti. Tik tiek, kad čia linksma istorija - plaučiams sveika.

Bet gi, tokių linksmų istorijų galime rasti ir šių dienų pasakorių tarpe. Paimkime p. Rimo prisiminimus ("Plieno Sparnai" N.4, 1974 m.)
Pacituosiu sutrauktai:

"Lūžo vairalazdė“
... Vieną sykį kylant ir jau įgavus tinkamą greitį atsiplėšimui nuo žemės, mano mokinys sulindo į kabiną ir pasislėpė. Prilaikydamas aukštį, kad neužkabinčiau Aleksoto kapų kryžių, per aviofoną pradėjau klausti, kas jam atsitiko. Mokinys nešneka. Jau pakilus virš medžių, virš Aleksoto, mano mokinys ir sako: - Vairolazdė nulūžo !..
- Jei jau vairuoti negali, vairolazdė nulūžo, tai turi šokti lauk, nes aš irgi neturiu vairolazdės, -žiūriu, kaip mokinys reaguos, nors aš vairolazdę, žinoma, turėjau.
Mokinys geroką minutę galvojo, ką daryti.
- Šok lauk, įsakau, nes nebėra laiko !
Kai tik jis bando lipti lauk, aš jį išcentrinės jėgos spaudimu vis pasodinu atgal. Taip jam bebandant lipti, o man vis nuspaudžiant jį atgal, grįžome aerodroman ir nutūpėme..."

Baigiau cituoti, galima juoktis... jei nebyra ašaros. Kad instruktorius visad turi vairolazdę, tai tą žinojo net kiekvienas trumpakelnis, bežiopsąs į skrendančius lėktuvus, tuo labiau lakūnas-mokinys. Mėgino anas p. Rimo mokinys lipti lauk iš lėktuvo ar ne, tegu lieka pasakoriaus paslaptim, bet, kad p. Rimas "Anbuku" V ar 51 ir vos užkopęs virš medžių galūnių, išcentrine jėga pasodintų atgal sėdynėn, neva, mėginusį išlipti iš lėktuvo mokinį, gali patikėti tik tokie, kaip tada Piliečių Klube, Šiauliuose, anam "mandriam" skraidytojui...
Jeigu p. Rimas šitaip pasakotų tuolaikinį stažą turėdamas, atseit dviejų metų, tai būtų suprantama. Nes toks stažas mažai kuo skyrėsi nuo ano "mandriojo" stažo. Pakilimas, nutūpimas su paprasčiausiu lėktuvėliu mažiausia turi ryšį su jo minimomis išcentrinėmis jėgomis. Tik klaidinimas skaitytojų, arba nesupratimas, kas yra kas.
Toliau dar gražiau. Cituoju:

"Virš Laisvės Alėjos liepų“
Vieną sykį ruošėmės aviacijos dienai, ir turėjau įsakymą virš Kauno miesto išmėtyti tai šventei pagarsinti reklaminius lapelius...
... Gavau ANBO-III: variklis silpnas, lėktuvas lėtas, nelabai pavaldus.
Praskridau atsargiai... Mano vadas tada sėdėjo Pažangos rūmų stogo kavinėje ir nusprendė, kad būta mažai efekto. Esą, reikia dar pamėtyti...
... Dabar praskridom tikrai žemai,... namų stogai buvo virš lėktuvo. Prieš Įgulos bažnyčią jaučiau, kad nepajėgsiu ištraukti ir nustosiu greičio, tad mečiausi į Gedimino gatvę... Dar to neužteko ... atsuku atgal. Diena graži. Pažangos rūmai, jų viršūnėje kavinė, kurioje sėdi tiek daug mandrių ponų. Iš to smarkumo lėktuvą paverčiau ir sparnu nušlaviau visus stalus. Ten sėdėjo ir mano grupės vadas, kuris irgi atsigulė po stalu..."

Kaip toje stumbrų medžioklėje... vienu šūviu, visą kaimenę...
Šį kartą palieku pačiam skaitytojui juoktis ar verkti, nes aš pats likau apstulbęs, kad pasakorius, prieš tai cituotame gabaliuke, taip įmantriai švaistėsi išcentrinių jėgų "kūryba", šitų atveju užmiršo inercijos jėgas, atseit judesio ir rimties, nuo kurių poveikio būtų buvę stalai sudaužyti ir lėktuvo sparnas subyrėjęs, jei p. Rimas būtų padaręs tai, kuo jis giriasi.

Eisime toliau. Cituoju:

"Maršalas Jegorovas“
1936 metų rudenį iš Rusijos buvo atvykęs svečias - maršalas Jegorovas. Tarp kitko, jis man padarė labai gerą įspūdį. Vizito metu jis buvo atvežtas į aerodromą, o mane ant greitųjų pakvietė parodyti, ką sugeba mūsų karo aviacija. Mūsų viršininkas gen. A. Gustaitis norėjo parodyti, kaip gerai mūsų lėktuvai kyla.
- Ar gali su IV-ju pakilti ? - paklausė manęs gen. Gustaitis.
- Jei leisite, su šiuo lėktuvu aš galiu čia pat prie žemės kildamas padaryti ir imelmaną, - atsakiau.
... Kai po demonstravimo nutūpęs priruliavau prie angaro, marš. Jegorovas, palikęs visą svitą, priėjo prie manęs, apkabino ir padėkojo už tokį jam iki tol nematytą skraidymą... Marš. Jegorovas, tol nėjo prie stalo karininkų ramovėje, kol aš neatvažiavau..."

Būtų linksma pasakėlė, jei neiškiltų visa eilė klausimėlių.
Eidamas prie šios p. Rimo pasakėlės išaiškinimo, leisiu sau priminti tikrą ir šiuo atveju tinkamą pasaką... apie viščiuką, kuris dar ne visai iš kiaušinio išsiritęs, mėgino visiems gaidžiams akis iškapoti, kad šie nematytų jį geltonsnapiu esantį...
Pasigyrimas p. Rimui eina pirmu punktu, ir tai logikos sąskaiton.
Nesugriaunama taisyklė buvo, jei Karo Aviacijos Viršininkas pasikviečia, kaip anuo atveju, aukštą užsienio svečią, parodyti savąją aviaciją, ir tai dar su visa svita, kaip mini p. Rimas, tai visos kovos eskadrilės būdavo išrikiuojamos, skraidantis ir pagalbinis personalas dešiniame sparne savų lėktuvų. Peržengus Aviacijos Viršininkui aerodromo ribas, aerodromo budintis karininkas pasitinka su raportu, o po to lydi Aviacijos Viršininką su jo svečiu prie išlygiuotų aviacijos dalinių, kur vyriausio dalinio vadas komanduoja ir raportuoja Aviacijos Viršininkui. Po raporto, prasidėjus inspekcijai, minėtas dalinio vadas visą laiką lydi inspektuojančius, minimu atveju, Aviacijos Viršininką su jo svečiu."
Toks buvo diplomatinio protokolo punktas... bet ne taip, kaip p. Rimas porina, neva Aviacijos Viršininkas, pasigavęs marš. Jegorovą, atsivežęs į aerodromą. Po to pasikvietęs j.ltn. Rimą (kas būtų nutikę, jei šis būtų kvietimo nepriėmęs ?), tik prieš du metu aviacijon atėjusį, ir tuo laiku tik mokomaisiais lėktuvėliais tebeskraidantį, mėgintų pademonstruoti savo svečiui Lietuvos Aviacijos sugebėjimus.
Nei lėktuvai išrikiuoti, nei lakūnų prie tų lėktuvų. Kone pats viršininkas tempia lėktuvą iš angaro, ANBO-IV, klausdamas p. Rimo, ar jis gali pakilti šiuo lėktuvu ?..
Žinoma, Rimas šokasi savus gabumus parodyti. Pažada, veik, atbulu lėktuvu, kuriuo niekad dar nebuvo skridęs, Jegorovą nustebinti. O kad, neva, Jegorovo tariamą apkabinimą sutvirtintų, pristato ir jo svitą. Tik nieko nesako, kur tuo laiku buvo kovos eskadrilių lakūnai ? Argi Aviacijos Viršininkas galėjo aplenkti kovos dalinių vadus - grupių, eskadrilių - su jų padėjėjais, bei senus arus, turinčius geriausias kvalifikacijas, dieną iš dienos, metų metais raižančius Lietuvos padangę pačiais greičiausiais lėktuvais, o pasikviesti Rimuką iš mažo "Anbuko"...
Šitokioms pasakoms apibrėžti nėra žodžių...
Jeigu atmintis pradeda šlubuoti, negalima už tai žmogaus kaltinti, bet išėjimas iš visų ribų, savai asmenybei "išryškinti", nebesiderina su bet kokia logika. Jei eisime toliau į tą patį Rimo mišką, štai vėl deimančiukas:

"Anglų atstovas Prestonas."

Mokomosios grupės vadas, plk. Januškevičius, jau kartą pastalėn numestas, iš to "smarkumo", kaip Rimas tvirtina anksčiau pacituotame jo pareiškime, kada jis lėktuvo sparnu neva visus stalus ant Pažangos rūmų nubraukė, šį kartą laksto po visą Kauną, kol suranda tąjį, Jegorovo numylėtinį, kažkur krepšinio rungtynėse, išprašyti malonės dalyvauti anglų pasiuntinybėje suruoštame Mr. Prestono bankete Lietuvos aukštesniosios karo vadovybės garbei. Girdi, jei jis neatvyks, tai visi anglai atsisako sėsti už stalo. O puotos patiekalai pasiutusiai greit šąla.
Plk. Januškevičius jį suradęs ir, matyti išprašęs malonės vaišėse dalyvauti... ir veik pusnuogį, kaip pats sakosi (sportiniais marškinukais ir trumpomis kelnaitėmis) Prestonui pristatęs, kur pilna iškilmingomis uniformomis ir auksiniais antpečiais jo svečių belaukia, buvęs pasodintas šalia šeimininko, su kuriuo rusiškai besikalbėdami (gal dėl to ir Jegorovas padarė pasakoriui tokį gerą įspūdį), girdi, maloniai praleidęs visą vakarienės laiką.
Šito įvykio, kaip ir prieš tai apsakyto, nebuvau girdėjęs, nors kiek ilgiau aviacijoj už pasakorių tarnavau. Dėl to norėčiau įnešti mažą sugestiją, kad paskutinę pasaką pasukčiau kita linkme. Būtent, iš visų davinių, p. Rimo pasakoje, tegu bus leista man padaryti mažą pataisą, kuri leistų spėlioti, kad minimas anglų atstovas, ponas Prestonas, anglų atstovybėje buvo suruošęs ne mūsų kariuomenės aukštiems viršininkams vaišes, bet ponui Rimui. Viršininkai tik svitą sudarę. O kad p. Prestonas pamiršo Rimo vardą į svečių sąrašą įtraukti, tai tik korektūros klaida, dėl kurios plk. Januškevičius turėjęs susiprasti...
Kad plk. Januškevičius būtų Rimui pasiuntiniu buvęs, tuo niekad nepatikėsiu, nes aš jį pažįstu.
Neteko girdėti, kad geltonsnapis arui akis iškirstų.
Kiek giliau į mišką, tiek daugiau medžių.
Su grupės vadu susidorojęs, pasakorius pakloja ant žemės ir Kariuomenės Vadą, gen. Raštikį, savo pasakose apie aviacijos dienas. Rimas ir jį kloja ant žemės savo šauniais "sugebėjimais". Guli Kariuomenės Vadas, prie žemės prisiglaudęs, kad duotų Rimukui kelią... Taip ir matai, kaip dekoruotas ordinais gen. Raštikis atsikelia iš purvo ar dulkių, visai murzinas...
Šito neišdrįso padaryti ir anas "mandrusis" skraidytojas, Šiauliuose, Piliečių Klube, net kažkaip vaišinamas...

"Lituanikos ll"-sios išbandymas buvo pavestas tada kapitonui J.Vaičiui, bet ne Rimui, kuris ir šiandien savo pasigyrimu, kad benzinui pradėjus iš trukusio vamzdelio veržtis, labai protingai pasielgęs, nesumažindamas staigiai gazo, nes, girdi, galėjusi šokti kibirkštis ir sukelti gaisrą, rodo jo labai siaurą techniškosios pusės pažinimą, uždegimo sistemos.
Turint atsarginiame bakely 15-20 minučių skridimui benzino, skraidant Kauno ribose, be jokio jo "šiaip taip", kaip pabrėžia pasakorius, galima saugiausiai grįžti aerodroman.
Pasaka apie "be benzino į Kauną", tegu būna paskutiniu kuriozu, kurį verta paminėti. Ir tai galima vertint visišku lakūno pasimetimu. Kada čia pat aerodromas, iš kurio ką tik pakilo, reiškia ir galimybė tūpti puikiausia. Bet to nepadaro, neva, laužiasi per sieną, kad ir fanerinę, kas rodo, kad neatsiskiria su mintimi skristi į Kauną, nenumato galimų pasėkų, užuot tūpti, susitvarkyti ir skristi, kaip pridera tikram lakūnui. Bet... šita istorija iš to pačio miško...
Ir taip per visus jo atsiminimus perbėgęs, radau, kad jie visi lygūs, kurie susieti su Karo Aviacija. Jie visi prisideda prie jos veido iškreipimo, ką tik ir galėjo padaryti jos auklėtinis.
Čia kalbu tik tai, kas apie Karo Aviaciją.
Jei padaryti tik stambesnių pasakos punktų santrauką, kur liečiama Karo Aviacija ir jos vadai, bei lakūnai, aiškiai metasi į akį kažkokia p. Rimo intencija.
Pradėkime nuo Vyriausio Kariuomenės Vado, gen. Raštikio. Jei paguldžiau Raštikį, kodėl nepakloti po stalu grupės Vadą, plk. Januškevičių, kodėl nesukurti istorijos apie jį pasiuntinio rolėje Rimui.
O tiek nuėjus, vieni niekai numesti: - kokias figūras aš pats padarydavau, tą patį galėjo padaryti, tik gal kiek daugiau pasitreniravęs, ir kiekvienas naikintuvų eskadrilės pilotas.
Visiems nokautą davus, kodėl ir patį Aviacijos Viršininką nepertrenkti, pastatyti pajuokos vietoje, pakviečiant Rimuką, iš mokomosios darželio, pademonstruoti Lietuvos Karo Aviacijos sugebėjimus...
Galutinai atsiduriame tamsiame Rimo miške, kur viskas taip žiauriai, netgi nešvariai sujaukta. Lyg tais medžiotojų ir žuvautojų laikais..