Iš Karo lakūnų prisiminimų....


Karo lakūnas, dim. j. leit. Antanas MIKUTIS

MANO SUSITIKIMAI SU GENEROLU


Su Antano Gustaičio pavarde susidūriau dar mokydamasis Ginteliškės pradžios mokykloje 1932 metais. Iš mokytojo Tado Jogmino dažnai gaudavau paskaityti žurnalą "Karys". Jame kartais buvo rašoma ir apie aviaciją. Tuo metu virš mūsų tėviškės nuolat skraidė lėktuvas, tad rašiniai žurnale mane domino. Viename žurnalo numeryje buvo Antano Gustaičio nuotrauka ir aprašyta jo veika. Sumaniau pagal tą nuotrauką nupiešti portretą. Tuo metu dažnai mėgdavau paprastu pieštuku iš žurnalų ar knygų piešti žymesnių žmonių portretus. Gustaitis mane domino kaip lakūnas ir konstruktorius. Pradėjęs mokytis Kretingos gimnazijoje, apie Gustaitį sužinojau žymiai daugiau, pirkdavau "Kario kalendorių", ten buvo daug informacijos. Ypač Antanas Gustaitis išgarsėjo skrydžiu aplink Europą 1934 m. vasarą. Vis dažniau pagalvodavau, kaip ir man patekus j tą aviaciją.
1936 m. spalio mėn. pabaigoje Telšių komendantūra iš 7 kandidatų atrinkusi mus du pasiuntė j Kauno Karo aviacijos mokyklą. Ten medicinos komisija pripažino mane netinkamu. Likau tarnauti aerodromo kuopoje kareivėliu. Gruodžio mėnesį buvau pasiųstas į antro pėstininkų pulko Šančiuose mokomąją kuopą, ją baigiau 1937 m. birželio mėn. Kai grįžau į aerodromo kuopą, buvau paskirtas į fotografijos tarnybą aerodrome. Čia turėjau galimybę susipažinti su lėktuvais ir lakūnais, nes laboratorijoje dažnai lankėsi visų laipsnių skraidantis personalas. Retkarčiais tekdavo matyti ir aviacijos viršininką gen. Antaną Gustaitį.
1937 m. lapkričio mėn. pakartotinai stojau į Karo aviacijos mokyklą ir šį kartą buvau priimtas. Per žiemą reikėjo mokytis ir įsisavinti būtiniausius teorijos elementus, taip pat atlikti praktikos darbus aerodrome. 1938 m. kovo mėn. pabaigoje sužinojome, kad mūsų laida balandžio 20 d. vienam mėnesiui komandiruojama į Nidos sklandymo mokyklą. Tai buvo gen. Antano Gustaičio eksperimentas. Jis norėjo įsitikinti, kokią įtaką sklandymas turės mokant skraidyti lėktuvu, t.y. koks bus ekonominis efektas. Eksperimentas ypatingų rezultatų nedavė, mokiniai tiek pat valandų su instruktorium skraidė kaip ir anksčiau. Vis dėlto generolo planas, mano nuomone, buvo reikalingas. Pirmas blynas dažniausiai prisvyla. Juk vokiečiai daug karo lakūnų ruošė sklandymo mokyklose.
Iš Nidos sklandymo mokyklos grįžome gegužės 20 d. Visa mūsų grupė įvykdė "B" piloto normatyvą, buvo išduotas atitinkamas pažymėjimas ir ženkliukas. Netrukus prasidėjo mokomieji skraidymai lėktuvais. Jie vyko Antano Gustaičio konstrukcijos ANBO V ir 51. Buvau paskirtas į ANBO 51 grupę, lėktuvo borto Nr. 84, instruktorius pusk. Balys Dabušis. Dabar jau, būdamas mokinys pilotas, instruktoriaus nurodymu turėjau teisę atsisėsti į pirmą sėdynę ir pakilti į orą. Reikėjo pratintis laikyti vairalazdę, bet lėktuvas nelabai manęs klausė - nespėdavau laiku sureaguoti. Vairai tokie lengvi ir jautrūs, užtenka laikyti dviem pirštais. Pirmas parodomasis skridimas padarė didelį įspūdį. Tai buvo visų mūsų mokinių aviacijos mokslų pradžia. Darbas buvo intensyvus: mokomieji skraidymai vyko tik rytais ir vakarais, kada ramus oras. Dienos metu skraidė kovos eskadrilė.
1938 m. birželio 28 d. buvo išleistas skristi savarankiškai. Tapau tikru lakūnu, dabar reikėjo užbaigti pirmo etapo apmokymą su ANBO 51. Tai sėkmingai įvykdžiau ir rugsėjo viduryje instruktorius Romanas Mažonas pareiškė, kad aš ANBO 51 visiškai įsisavinau, esu išskraidęs 53 valandas, todėl turiu teisę pereiti prie sudėtingesnės technikos. Tai buvo ANBO III - tolesnio lavinimosi lėktuvas. Deja, su šiuo lėktuvu neilgai teko skraidyti. Rugsėjo 30 d. apie 17 vai. leisdamasis kliudžiau stovintį ant žemės Šaulių sąjungos lėktuvą "Sakalas". Jis buvo gerokai palaužtas, o ANBO III kapotavo. Nors palaužimas nežymus, aerodrome kilo panika, starte buvę mokiniai, lakūnai ir instruktorius atbėgo į įvykio vietą. Vaizdas buvo nekoks, tačiau abiejų lėktuvų pilotai nenukentėjo. Buvau gerokai susijaudinęs ir nesuvokiau, kas nutiko, tik pagalvojau, kad karjera baigta. Susirinkusieji pastebėjo, kad atvažiuoja A. Gustaitis. Generolui išlipus iš automobilio ir atėjus prie įvykio vietos, Mažono pamokytas, atraportavau: "Tamsta generole, mokinys lakūnas grandinis Mikutis: tūpdamas su ANBO III, kliudžiau lėktuvą "Sakalas". Generolas atkirto trumpai: "Tai ką, akių neturi?". Maždaug po minutės nuvažiavo prie angaro.
Aprimęs pradėjau svarstyti, kaip tai atsitiko. Aš visą laiką sekiau priekyje besileidžiantį ANBO 51. Dėl skirtingo greičio laikiausi atokiau ir dešiniau. Kaip dešinėje manęs žemėje atsidūrė šis geltonas lėktuvas geltoname aerodromo fone - neaišku iki šios dienos. Tuo metu aiškinau avariją tyrusiai komisijai, jog, mano įsitikinimu, šis lėktuvas buvo vairuojamas iš aeroklubo į startą ir nekreipė dėmesio į besileidžiančius lėktuvus. A. Gustaičio sprendimas buvo aiškus - pervesti į mechanikų skyrių. Mokykloje buvau "didvyris", sunaikinęs šaulių aviaciją. A. Gustaitis buvo teisus - aš tą lėktuvą turėjau matyti.
Tačiau likimas man nusišypsojo. 1939 m. pradžioje buvo suorganizuota oro šaulių-žvalgų grupė, tad vėl grįžau į skraidančio personalo eiles. Apmokymas ir praktiniai užsiėmimai vyko 3-čioje eskadrilėje Zokniuose (lėktuvai "Ansaldo A 120"). Spalio mėnesį baigus apmokymo programą visa grupė buvo atšaukta į Kauną. Po reikalingų formalumų buvome paskirstyti į dvi eskadriles Zokniuose - trečią ir ketvirtą.
Anksčiau baigę aviacijos mokyklą gavo antros eilės karo lakūno vardus, mes, 5 paskutinio kurso mokiniai, likome kaip buvę, nors uždavinius vykdėme vienodus. Aš patekau į 4-ąją eskadrilę, pačią moderniausią, ginkluotą naujausiais lėktuvais ANBO 41. Šioje eskadrilėje tarnavau iki sovietų okupacijos. Tą laikotarpį esu aprašęs 1990 m. "Lietuvos sparnų" Nr. 1, todėl būtų netikslinga kartotis. Noriu paminėti tik patį finalą.
1940 m. spalio 15 d. buvo gautas įsakymas nebaigusiems aviacijos mokyklos iš eskadrilių grįžti į aviacijos mokyklą Kaune. Čia paaiškėjo, kad jau žinomas visų absolventų likimas - visi paleidžiami namo, nes karo aviacija likviduota ir mes niekam nereikalingi. Valdžia jau buvo Pabaltijo teritorinio korpuso. Tačiau gen. Antanas Gustaitis mus išleido pagal seną tvarką. Buvo įsakymas apie karo aviacijos mokyklos baigimą, lakūnams suteikti antros eilės karo lakūnų vardai, o mechanikams - mechaniko vardas, išduoti aviacijos mokyklos baigimo pažymėjimai. Karo aviacijos mokykloje buvo nusistovėjusi tvarka: baigę mokyklą ir nepalikti karo aviacijoje gauna po 200 Lt pašalpos drabužiams įsigyti. Už mums išduotą pašalpą to padaryti nebegalėjome - išvažiavom su kariška apranga. Taip paskutinį kartą susitikom su gen. A. Gustaičiu. Daugiau jis mums nieko negalėjo padėti, nes Lietuvos karo aviacijai nebevadovavo.


Šaltinis: Lietuvos Sparnai 1998m. Nr.1-2

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis