Lietuvos karo aviacijos pirmoji eskadrilė (Įkūrimo dvidešimtmečiui)

Pasakoja Jonas Mikėnas

Negrįžtamon praeitin skrenda dienos ir metai. Kiekviena išgyventa realybė, vis daugiau ir daugiau dengiama laiko ūkanos, netenka ryškumo ir pagaliau visai pranyksta. Kas pernai atrodė svarbu ir reikšminga, dėl ko virpėdama plakė širdis, šiandien nubluko, po metų kitų ir visai liks pamiršta.
Šiandien pirma karo aviacijos eskadrilė užskleidė nematomą dvidešimtmetį istorijos lapą.
Gal kada nauji žmonės vartys archyvuose pageltusius lapus, žiūrės iš fronto grįžusių pranešimus arba įsakymus, sudarinės statistines lenteles, vertins tuos ar kitus eskadrilės gyvavimo reiškinius, lygins juos su dabartimi. Nebuvusiam pirmojoj eskadrilėj ar kur nors greta pirmaisiais jos gyvenimo metais jau šiandien sunku pajusti ar atspėti anų laikų eskadrilės dvasią. Menki šiandien atrodo pirmieji brolių Raitų žygiai, vaikai sklandytojai aeroklube juos aplenkia. Taip šiandien daugeliui gali atrodyti ir pirmieji žygiai pirmosios eskadrilės. Norėčiau nors kiek nušviesti nutolusių metų Pirmosios lakūnų dvasią, pasiryžimą, išgyvenimus, linksmas ir skaudžias akimirkas.
Tenka pažymėti, kad, 1920 m. balandžio 1 d. susikūrus pirmajai eskadrilei, Lietuvos aviacija tampa lietuviška. Iki tol jai dažniausiai vadovavo lietuviai (Petronis arba Gavelis), bet skraidė veik 99% svetimtaučių. Iš pradžių lakūnais buvo vokiečiai, anglai, amerikiečiai ir kiti.
Pirmoji eskadrilė buvo sudaryta iš likviduoto mokomojo būrio. 1920 m. balandžio 1 d. jos sudėtis buvo tokia: eskadrilės vadas karo lak. vyr.ltn. Hiksa, karo lak. vyr.ltn. Rahn (vokiečių pusk., atvykęs iš Vokietijos), du žvalgai (kurie save laikė lenkais), vienas jūrų lakūnas (rusas). Mokiniai: ltn. Rauba, ltn. Kumpis, ltn. Stašaitis, ltn. Gustaitis, ltn. Jablonskis, ltn. Dobkevičius, ltn. Firantas, ltn. Šidlauskas, ltn. Šakmanas, ltn. Vasnevskis, vyr.ltn. Jakštys, pusk. Šenbergas, pusk. Lisauskas, pusk. Šliužinskas. Antros rūšies specialistų buvo du žmonės, trečios - trys, ketvirtos - trys žmonės ir vienas raštininkas.
Eskadrilės sąraše įrašyta dar keletas leitenantų, kurie jos kūrimo metu buvo iškomandiruoti ir vėliau į karo aviaciją nebegrįžo. Nėra žinių kokie lėktuvai atiteko eskadrilei, žinoma, tik, kad gegužės mėnesį buvo skraidoma.
Eskadrilė įsikūrusi buvusiame prie pat angaro mediniame name Viesulavoj (Linksmadvary - Linksmakalny). Ten pat, antroj pusėj plento, mūriniame name tilpo visas aviacijos štabas. Laikas skraidymams buvo paskirtas nuo 5 vai. iki 8 vai. ir nuo 16 vai. iki 20 vai. Nors apie tai ir buvo paskelbta įsakymuose, bet jaunieji lakūnai visada, kai tik būdavo patogus oras skraidymams, maišydavosi aerodrome. Geram orui esant dažnas belaukdamas eskadrilės vado arba instruktoriaus visą dieną praleisdavo ant tilto prieš angarus. Sekmadieniais visur darbas sustodavo, bet aerodrome priešingai, net judėjimas padidėdavo - mat skraidymų pratimai nebuvo laikomi darbu. Panašiomis nuotaikomis gyveno ir visas technikinis personalas. Pirmomis eskadrilės gyvavimo dienomis susidarė tokia nerašyta tvarka: skraidymų metu darbas nutrūkdavo net visose raštinėse - visi susirinkdavo aero¬drome pasigėrėti arba pergyventi tą ar kitą įvykį, kurių anomis dienomis nestigdavo. Ir buvo į ką žiūrėti - ten vienas sėkmingai rašo aštuoniukes, kitas kildamas šauna žvakute, dar kitiems atsitikdavo apsiversti betupiant arba ožiu pašokinėti. Lakūnų sugebėjimai žiūrovų buvo daug aukščiau vertinami negu dabar atliekama įmantri aukštojo pilotažo figūra. Tarp žiūrovų dažnai tekdavo matyti ir patį aviacijos viršininką, besižavintį ar besisielojantį dėl kurio nors lakūniško įvykio. Gegužės 12 d. vos pradėjusią gyvuoti eskadrilę ištiko skaudus smūgis - žuvo lėktuvo Halb CL IV avarijoj pirmas sėkmingiausiai skraidęs ltn. Rauba. Jaunieji lakūnai neteko visų mylimo draugo, kurio sugebėjimą skraidyti ne vienas laikė pavyzdingu. Paskutiniame Raubos skridime lėktuvas tupiant perlėkė per aerodromą, šovė aukštyn, variklis pertraukė darbą, lėktuvas perėjo į suktuką ir nukrito ant pylimo tarp Dariaus ir Girėno plento ir kelto. Žuvęs lakūnas buvo atlikęs 150 skridimų ir išskraidęs 24 valandas. Šiandien su tokiu skraidymų stažu vargu ar kuriam lakūnui leistų skristi panašaus tipo lėktuvu. Taip pirmasis iš pirmųjų pas mus išaugusių lakūnų, kurio sugebėjimas skraidyti visiems atrodė neabejotinas, padėjo galvą. Visi sunkiai pergyveno draugo netekimą, bet nesugniužo ir dar su didesniu užsidegimu tęsė skraidymus. Po šios avarijos eskadrilės vadas įsakyme pažymėjo porą potvarkių skraidantiems:
a) be šalmų neskraidyti,
b) aštuoniukių, staigesnių posūkių žemiau 500 metrų nedaryti.
Tai pirmas įsakymas skridimo laisvei suvaržyti. Atrodo, kad iki šiol nebuvo jokių skraidymams rašytų taisyklių, jei neskaitysim ėsk. vado vyr.ltn. Miksos kelių lapų rankraščio "Polnyj kratkij kurs liotčika", kuriame buvo gvildenami patys elementariausi dalykai ir visa skraidyba baigiama posūkiu su vairų pamaina. Viename liepos mėn. įsakyme eskadrilei yra paskelbta, kiek kuris iš lakūnų buvo skraidęs nuo mūsų karo aviacijos pradžios:
k.l. vyr.ltn. Hiksa 267 skr. 57 v. 30 min.
k.l. vyr.ltn. Rahn 159 skr. 15 v. 44 min.
jau n. ltn. Soldatenkovas 61 skr. 5 v. 30 min.
ltn. Kumpis 126 skr. 10 v. 50 min.
ltn. Gustaitis 151 skr. 12 v. 07 min.
ltn. Stašaitis 117 skr. 9 v. 39 min.
ltn. Dobkevičius 99 skr. 10 v. 11 min.
ltn. Šenbergas 151 skr. 13 v. 23 min.
ltn. Lisauskas 120 skr. 6 v. 58 min.
ltn. Jablonskis 86 skr. 5 v. 07 min.
pusk. Šliužinskas 104 skr. 11 v. 01 min.
Atkreipkim dėmesį į skraidymų stažą jaunesnių lakūnų. Po poros savaičių jiems teko pasiimti ir nešti visą mūsų aviacijos prievolę kautynėse su lenkais. Karo metu lenkų fronte pirmoji eskadrilė atliko 93 skridimus. Iš minėto skaičiaus tik 9 frontiniai skridimai buvo atlikti karo lakūnų, tuo metu kai ltn. Dobkevičius vienas tokių skridimų įvykdė net 23. "Mūsų sparnų" redaktorius (Pyragius), baigdamas savo pastabas apie aviacijos veiklą karo su lenkais metu, pažymėjo, kad aviacija ne viską atliko, ko iš jos buvo laukiama. Nežinia, kas jį įkvėpė padaryti tokias išvadas - ar vien tuščiažodžiavimas, ar dar kas kita (Pyragius į aviaciją pakliuvo vėliau). Laikau, kad mūsų aviacija kovose su lenkais padarė daugiau negu iš jos tuo metu buvo galima laukti. Jei ką ir galima būt prikišti, tai tik karo lakūnams vyresniems, ypač turint omeny, kad eskadrilei jokių sprendimų ant žemės netekdavo daryti. Visi uždaviniai būdavo gaunami iš aviacijos viršininko aiškiai apibrėžti. Jaunųjų lakūnų valdomi lėktuvai dažnai grįždavo iš fronto skylėti, buvo atsitikimų, kada tekdavo suskaičiuoti net 26 skyles, rastas įvairiose lėktuvo dalyse. Dažną grįžusį iš fronto lėktuvą tekdavo remontuoti net keletą savaičių. Senieji lakūnai, turėdami daugiau patyrimo, įgyto svetur, sugebėdavo grįžti iš fronto veik nepažeistais lėktuvais. Mechanikai nekantriai laukdavo grįžtančiųjų, jaudindavosi, jei kas vėluodavo. Lėktuvui grįžus iš fronto, prasidėdavo pataikiusių kulkų skylių skaičiavimas, kliudytų vietų apžiūrėjimas ir taisymas. Lakūnų pavyzdys įkvėpdavo mechanikus. Lėktuvus pastarieji ruošdavo ir remontuodavo užsidegę, panaudodami visas savo žinias ir patyrimą, nors jų tada ne per daugiausia teturėjo. Pasitaikydavo laimingų atsitiktinumų: vienas grįžo su kulkų išardyta kombinezono siūle, kitas su perskelta žvalgo kulkosvaidžio buože, kartą atsitiko, kad lakūnas parskrido su kulka kišenėj (ltn. Dobkevičius). Nepaisydavo jie priešo ugnies nuo žemės, skraidydavo žemai, tik kad tikslesnių žinių surinkus, kad taikliau sprogmenų ar kulkų pabėrus.
Rugpjūčio 12 d. ltn. Kumpiui ir ltn. Dobkevičiui buvo suteikti Lauko lakūnų vardai, turbūt nenorint juos lyginti su karo lakūnais, kuriuos pagrįstai buvo galima vadinti ir naminiais.
Rugpjūčio 29 d. eskadrilė, surinkusi visus veikiančius lėktuvus, skrido pirmą sykį visa sudėtimi propagandos tikslu į Vilnių, iš kur rusai buvo išviję lenkus.
Rugsėjo pabaigoje karo aviacija nustojo vadinusis Aviacijos dalimi - pasivadina Oro korpusu, o netrukus Oro laivynu. Pirma eskadrilė pavadinama Oro eskadrile.
Oro eskadrilės sudėtis:
k.l. vyr.ltn. Hiksa - eskadrilės vadas
e.p.k.l.l. ltn. Kumpis - vado padėjėjas
- " - Dobkevičius
- " - Stašaitis
- " - Gustaitis
- " - Šenbergas pusk. Šliužinskas e.p.oro žvalgo ltn. Pranckevičius
- " - Šabanavičius
- " - Vasnevskis
Eskadrilei skiriama: 1 viršila, 4 puskari¬ninkiai ir 52 kareiviai. Paliekami kovos tipo
lėktuvai: Halb C V, LVG C VI, Fokker D VII, iš viso 5 sveiki ir keletas remontuojamų.
1920 m. spalio 5 d. eskadrilės 5 lėktuvų junginys skrido į Varėną, kad sunaikintų pakliuvusį lenkų nelaisvėn šarvuotą traukinį "Gediminą". Traukinio nesuradę, žemai skraidydami, bombardavo geležinkelio stotį ir kariškus objektus. Grįžtant eskadrilė pasigedo vieno iš skridusių lėktuvų, vienas kitas buvo pastebėjęs besileidžiantį ltn. Kumpio lėktuvą. Vėliau paaiškėjo, kad ltn. Kumpis, kliudytas kulkos į galvą, neteko sąmonės. Nevaldomas lėktuvas ėmė smigti žemyn. Laimė, kad šiame lėktuve buvo dvigubas valdymas ir žvalgas ltn. Pranckevičius suspėjo vairolazdės vieton įstatyti reketininką ir prie žemės šiek tiek lėktuvą išlyginti. Ltn. Kumpis nuo sužeidimo spalio 10 d. mirė, ltn. Pranckevičius, smūgio pritrenktas, pakliuvo lenkams į nelaisvę. Ltn. Kumpio lavoną lenkai grąžino, jis palaidotas Šiaulių kapinėse. Eskadrilė neteko vado padėjėjo, kuris, kaip buvo spėjama, diena iš dienos turėjo tapti jos vadu. Dauguma net užsigrūdinusių kovose sunkiai pergyveno šį netekimą. Jei lavinimosi metu aviacijoje pirmavo ltn. Rauba, tai karo metu pirmąja plunksna raižė padanges ltn. Kumpis. Abu, nors ir buvo skirtingų būdų, visur buvo pirmieji ir visų mylimi.
Ltn. Pranckevičius, praslinkus šešiems mėnesiams, iš nelaisvės grįžo nusilpęs nuo džiovos, kurios jau nebepasigydė. Sugrįžęs jis buvo paskirtas eskadrilės vado pavaduotoju (padėjėju), o vėliau Mokomosios eskadrilės vadu. Ltn. Pranckevičius mirė 1926 m, kovo 25 d.
1920 m. spalio 24 d. eskadrilė vėl turėjo šiokį tokį išgyvenimą - išskrido žvalgybon ltn. Jablonskis su žvalgu ltn. Šabanavičiumi lėktuvu Alb C III. Veltui aerodrome iki sutemų išbudėjo mechanikai, jų belaukdami. Spėta, gal kur savojoj fronto pusėj nusileido lėktuvas, telefonu teirautasi fronto kariuomenės dalinių. Jokių žinių iš ten negauta. Kitą dieną dar daugiau prislegia ūpą rudeninis lietus, neleisdamas skristi į frontą. Priverstinis neveiklumas verčia pajusti, kad štai - dar dviejų stinga. Lietus neperstojo ir vakare, bet ūpas staiga pakito - nuo fronto ltn. Jablonskis pranešė, kad paspruko iš lenkų nagų ir greit žada būti tarp savųjų. Sugrįžę abu lakūnai papasakojo, kaip jiems bebaigiant žvalgybos užduotį ties kaimu Mielki, sugedus varikliui, teko nusileisti klampioj pievoj, lėktuvas apsivertė ir skristi pasidarė netinkamas. Lakūnai pasiskubino jį padegti ir spruko pasislėpti. Suradę balą, sulindo į samanas, ir lenkų kareiviai, aplenkdami klampią vietą, jų nepastebėjo. Nakties metu, vaidindami lenkus, su įvairiais nuotykiais pasiekė fronto liniją, o auštant mūsų apkasus. Už parodytą šiame žygyje sumanumą, narsumą, tikrą pareigų žinojimą aviacijos viršininkas įsakyme paskelbė ltn. Jablonskiui ir ltn. Šabanavičiui širdingą padėką.
Spalio 28 d. įsakyme eskadrilei paskelbiama ištrauka iš įsakymo kariuomenei, kad už pasižymėjimą mūšiuose su priešu apdovanojami Vyčio kryžiaus pirmu laipsniu su kardais ltn. Juozas Kumpis, ltn. Juozas Pranckevičius, ltn. Jurgis Dobkevičius.
Lapkričio 1 d. eskadrilės vadu skiriamas ltn. Dobkevičius. Buvęs iki tol eskadrilės vadas vyr.ltn. Hiksa perkeliamas Mokomon eskadrilėn skraidymų instruktoriaus pareigoms. Nuo to laiko visa lakūnų sudėtis eskadrilėje yra vietinė, išaugusi mūsų aviacijoje. Paskyrimas vieno iš jaunųjų vadovauti vienintelei kovos eskadrilei rodo jaunųjų subrendimą. Pabrėžtina, kad šiuo paskyrimu sulaužomas vyravęs mūsų kariuomenės vadovybėj nusistatymas skirti vadovauti tik buvusius rusų armijos karininkus. Čia nemažų nuopelnų turėjo tuometinis aviacijos viršininkas gen. Kraucevičius, kuris savo autoritetu sugebėjo paveikti kariuomenės vadovybę.
Lenkų aviacija, nors ir buvo žymiai gausesnė, didesniu veiklumu nepasižymėjo. Pirmas lenkų lėktuvas pasirodė virš Kauno lapkričio 5 d. ir išmetė ties cepelino angaru keletą bombų, skeveldros sužeidė kulkosvaidininką Prochorskį, skubėjusį pastatyti kulkosvaidį šaudymui į pasirodžiusį priešą. Po kelių dienų antrą sykį lenkų lėktuvas vizitavo Kauną. Lakūnai, pastebėję iš aerodromo kylantį mūsiškį, nespėjo išmesti bombų ir pasuko atgal. Mat po pirmo vizito vienas mūsų lėktuvas budėdavo paruoštas skristi. Po to daugiau lenkų lėktuvų ties Kaunu nebepasirodė. Mūsų lakūnai Gardiną, Lydą, Augustavą ir Vilnių žvalgydavo veik kasdien. Be sekimo kelių, puldavo pastebėtas priešo jėgas ir transportus. Kad panašūs puolimai buvo sėkmingi, rodo pakliuvęs į mūsų kariuomenės štabą vienas gen. Želigovskio įsakymas: „Visokį transportą dėl lėktuvų pavojaus vykdyti tik naktimis“. Matyti, dieną buvo nesaugu. Gal čia pasireiškė ir tam tikras lakūnų azartas - nesutikdami priešo ore, atsigriebdavo nors puldami jį žemėje. Išskrisdavo pasiėmę kiek tik galima daugiau šaudmenų ir sprogmenų. Vieną kartą dėl perkrovimo ltn. Gustaičio lėktuvą kylant nuo Žemės ištiko avarija. Iš fronto dažniausiai grįždavo tuščiom, sunaudoję visus sprogmenis ir šaudmenis. Lapkričio pabaigoje santarvininkų pastangomis buvo pradėta tiesti demarklinija karo veiksmams sustabdyti, mūsų lakūnų frontinė veikla sumažėjo, šiuo metu eskadrilė turėjo vienintelį lėktuvą - naikintuvą Fokker D VII, dar pavasarį surinktą ltn. Raubos. Šiuo lėktuvu vokietis k.l. Rahn žadėjo užversti vadinamąją mirties kilpą. Bet tai buvo tik pažadai, matyt, jis neturėjo šiam tikslui patyrimo ar pasiryžimo. Šiam žygiui besiruošdamas, žemėje bandydamas variklį visu galingumu ilgesniam laikui, jį perkaitindavo ir todėl jis blogai veikdavo (variklis buvo virškomprimuotas). Dar rugsėjo mėnesį šiuo naikintuvu jau sėkmingai skraidė eskadrilės jaunieji lakūnai, ir štai vieną sekmadienį lapkričio mėnesį ltn. Dobkevičius ėmė ir užvertė pirmą mūsų padangėj mirties kilpą, šiandien šis įvykis gali pasirodyti menkavertis. Jį galima suprasti tik pajutus anų laikų mūsų jaunų sparnų trapumą. Visi tai mačiusieji sveikino drąsuolį ir džiaugėsi, kad ši garbė atiteko savam, o ne atvykusiam iš svetur. Savaip į šį įvykį pažiūrėjo aviacijos viršininkas, nors širdy gal išgyveno tą patį, ką ir jaunieji lakūnai. Jis išbarė ltn. Dobkevičių ir atidėjo vienam mėnesiui jam Karo lakūno vardo suteikimą. Atrodo, tai padaryta norint, kad ateityje lakūnai būtų drausmingesni. Ltn. Dobkevičiui Karo lakūno vardas (kuris prilygsta dabartiniam 1-os eilės lakūno vardui) buvo suteiktas gruodžio 1 d. Taip iš jaunųjų tarpo atsirado pirmasis Karo lakūnas. Šis vardas buvo suteiktas aerodrome prie visų išrikiuotų lakūnų ir lėktuvų su tam tikromis apeigomis. Gaila, kad šios gražios apeigos nutrūko 1923 metais, kada karo lakūno arba oro žvalgo vardai buvo
suteikti pirmai dešimčiai žmonių.
1920 metų pabaigoje Oro eskadrilė buvo šios sudėties:
karo lak. l. Dobkevičius
e.p. karo lak. ltn. Gustaitis
- " - Jablonskis
- " - Stašaitis
- " - Šenbergas e.p. oro žvalg. ltn. Šabanavičius
- " - Šidlauskas
- " - Vasnevskis
- " - Pranckevičius (lenkų belaisvis)

1921 metai

Kovo - liepos mėnesių laikotarpiu Oro eskadrilės lakūnams ir žvalgams teko išklausyti teoretinį aviacijos kursą, organizuotą prie Mokomos oro eskadrilės. „Metų pradžioje į eskadrilę pasamdomi karo lakūnai Kaputauskas ir Komandelis. Pirmas - rusas, karo metu dalyvavęs kautynėse prancūzų pusėje, antras - vokietis - vokiečių pusėje. Abu turėjo nemažą skraidymų stažą. Kaputauskas buvo paskirtas aukštojo pilotažo instruktoriumi, jis per aukštąjį pilotažą su netinkamu tam lėktuvu ir žuvo. Komandelis buvo neblogas lakūnas, bet dar geresnis avantiūristas - rudeniop su lėktuvu išskrido į okupuotą Vilnių pas lenkus. Kartu pabėgo ir vienas lenkiškos kilmės aviacijos tarnautojas.
Kovo 1 d. Oro eskadrilei grąžintas jos pirminis vardas - Pirmoji oro eskadrilė. Šiuo metu buvo sukurta II oro eskadrilė, į kurią buvo perkelti iš pirmos ltn. Šenbergas, ltn. Gustaitis ir ltn. Stašaitis. Kartu su jais perduoti visi lėktuvai LVG C VI. Dabar I eskadrilės lėktuvų pagrindą sudaro truputį greitesni, bet nepalyginamai trapesni halberšteteriai ir pora naikintuvų Fokker D VII.
Balandžio 27 d. grįžo iš lenkų nelaisvės ltn. Pranckevičius, tą pačią dieną jam pirmam tarp žvalgų buvo suteiktas Oro žvalgo vardas ir jis buvo paskirtas I eskadrilės vado padėjėju.
Gegužės mėnesio I eskadrilės įsakymuose randama ištrauka iš Oro laivyno įsakymo Nr.30 5, kuriame netiesiogiai apibūdinamas tuometinis aerodromo stovis, (sakyme pažymėta, kad paskutinėmis dienomis palaužta keletas lėktuvų, betupiant arti balos, vidury aerodromo. Ypač griežtų žodžių kliūva už avariją ketvirtam lakūnui. Jei tai atsitiks ir penktam, tai jis perspėjamas, kad ta diena bus jam paskutinė aviacijoje. Likimas susiklostė gana keistai, nes penktąjį lėktuvą arti tos pačios balos apvertė pats įsakymo autorius. Atrodo, kaltinti vien lakūnus nebuvo pagrindo. Tuometinis aerodromas užėmė mažesnę pusę dabartinio ir neturėjo jokio nusausinimo. Jame pavasarį net iki gegužės mėnesio pabaigos likdavo klampių vietų. Lakūnai visada verždavosi skraidyti, ir tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios dar klampoką aerodromą naudodavo skraidymams.
Birželio 15 d. bandydamas lėktuvą Halb CL IV, žuvo karo lakūnas Kaputauskas. Minėto tipo lėktuvu 1000 metrų aukštyje jis užvertė vieną kilpą, o vėliau antrą, iš kurios lyginamas lėktuvas perėjo į suktuką ir 300 metrų aukšty subyrėjo. Si auka tolimesnėje lakūnų veikloje turėjo didelės reikšmės: jei ne šis nelaimingas atsitikimas, gal eskadrilė būtų netekusi net kelių jaunųjų lakūnų. Karo lakūnas Kaputauskas buvo aukštojo pilotažo žinovas, šio meno jau buvo pamokinęs ir jaunesniuosius, jis lėktuvu Halb CL IV, kuris neturėjo reikiamo stiprumo, dažnai ore užversdavo kilpų, nors po to nutūpęs turėdavo paremti lėktuvo sparnus, kad juos atitiesintų.
šiais metais į eskadrilę buvo paskirtas e.p.k.l. ltn. Peseckas ir vyr.ltn. Mačiokas oro žvalgo pareigoms. Rugsėjo 30 d. eskadrilės vadas grįžo iš komandiruotės į Angliją, parveždamas iš ten du naikintuvus "Martinsyde". Tai Amerikos lietuvių dovana mūsų karo aviacijai.

1922 metai
Dar 1921 metais eskadrilės vadas ltn. Dobkevičius pradeda savo lėšomis statyti sportinį lėktuvą Dobi-I. Visą darbą atliko eskadrilės mechanikai. 1922 metais pakyla į orą pirmas Lietuvoje pastatytas lėktuvas. Pirmas šio lėktuvo skridimas įvyko nelauktai. Lėktuvas dar nebaigtas ruošti, benzino bakas buvo įstatytas, bet nepritvirtintas, konstruktoriai užsidegė žemėje pabandyti variklį, vėliau panoro paridenti, ir čia lakūniškas nekantrumas nugali atsargumo jausmą - ima ir pakyla į orą. Nuo drebėjimo nutrūksta benzino tiekimas ir lakūnas gale aerodromo nutupia. Dobi-I svėrė 290 kg, sparnų plotą turėjo 7,5 m , 30 AG dviejų cilindrų variklis išvystydavo 175 km/h greitį. Per 1922 metus eskadrilės kolektyvą paliko perkelti kitur ltn. Jablonskis ir ltn. Lisauskas, eskadrilę papildė lakūnai ltn. Gustaitis, virš. Mikėnas, žvalgai ltn. Firantas ir karininkas Gricevičius, metų gale dar atvyko lakūnas ltn. Tumas. Eskadrilė lavinosi skristi rikiuote, bombas mėtyti, fotografuoti ir naudoti radiotelegrafiją. Rugsėjo 15-17 d. eskadrilė, k.l. ltn. Gustaičio vadovaujama, dalyvavo kariuomenės manevruose, vykusiuose prie Tauragės ir Batakių. Manevrų metu pirmosios eskadrilės lakūnai parodė sugebėjimą naikintuvų veiksmais nutupdyti savo aerodrome priešo lėktuvą.

1923 metai
Metų eigoje iš eskadrilės buvo perkelti: k.l. ltn. Gustaitis Mokomon eskadrilėn ir paskirtas jos vadu, žvalgai kar. Gricevičius Mokomon eskadrilėn ir ltn. Vasnevskis, k.l. virš. Mikėnas - II eskadrilėn ir komandiruotas Italijon. | eskadrilę atvyko v.pusk. Kraucevičius. Vasaros pabaigoje eskadrilės vadas ltn. Dobkevičius savo lėktuvu skrido į Leningradą, bet sugedus varikliui iš Zarasų sugrįžo, šiais metais buvo skraidoma senais lėktuvais ir su pavydu žiūrėta į atvežtus II eskadrilei itališkus SVA.
Lapkričio 7 d. eskadrilės vadas ltn. Dobkevičius eskadrilę paliko ir išvyko į Prancūziją studijuoti lėktuvų statybą. Apie tai aviacijos viršininkas įsakyme Nr. 97 pažymėjo: "Šiandien pasiliuosuoja iš kariuomenės aukštajam mokslui eiti ir apleidžia mūsų aviacijos eiles I Oro eskadrilės Vadas karo lakūnas vyr.ltn. Dobkevičius Jurgis. Sunku susigyventi su tuo įvykiu! Juk aviaciją apleidžia vienas seniausių mūsų lakūnų, taip sakyti vienas stulpų, ant kurių tvėrėsi mūsų aviacija, apleidžia geriausias lakūnas, kuris savo gabumu ir ūpu tiek naudos atnešė mums. Su jo išėjimu susidaro aviacijoje spraga, kurią kažin ar pasiseks užpildyti, jei ir pasiseks - tai negreit. Visų lakūnų širdys šiandieną pilnos padėkos vyr.ltn. Dobkevičiui už tą didelę naudą, kurią jis atnešė mūsų aviacijai, už tuos gražius mūsų aviacijai istorijos lapus, kuriuos jis užrašė. Jo darbai mums, lakūnams, sudarė kilnią dvasią. Tikėsimės, kad tą dvasią išlaikysime ir širdingiausia apie jį atmintis gyvuos mūsų aviacijoje ilgiausius metus. Taip pat tikėsimės, kad vyr.ltn. Dobkevičius neatsisakys atnaujinti pas mus tą dvasią, jeigu dėl kurių nors priežasčių pradėtų silpnėti, atnaujins savo periodiniais
grįžimais į mūsų tarpą. Tikėsimės, kad ateis, nes jis negalės užmiršti savo aviacijos lopšio ! širdingiausia mūsų padėka, brangus mūsų drauge ir širdingiausi mūsų linkėjimai Tau!"
Manau, vargu ar rastume kur nors dar parašytą panašų įsakymą - atsisveikinimą.
Vyr.ltn. Dobkevičius, perduodamas eskadrilę naujam vadui vyr.ltn. Kraucevičiui, pažymėjo savo paskutiniame įsakyme žygius ir žiaurias aukas, kurias teko eskadrilei pakelti, niekuomet nepuolantį ūpą, padėkojo visiems eskadrilės žmonėms už pasiryžimą ir pasišventimą ir palinkėjo uoliai ir sąžiningai tęsti darbą toliau Tėvynės labui.

1924 metai
Tęsiamas kasdieninis lavinimosi darbas toliau, pradėta pratintis šaudyti į žemės taikinius ir tūpti tiksliai ant paklotos marškos. Skraidoma tais pačiais lėktuvais. Gautas naujas Dobi-II, kurį pagamino aviacijos dirbtuvėse pagal vyr.ltn. Dobkevičiaus projektą ir jam prižiūrint. Pradėtas statyti jis buvo dar 1923 m., užbaigtas grįžus Dobkevičiui iš Paryžiaus atostogų. Dobi-II -dvivietis su 200 AG Benz motoru išvystydavo 250 km/h greitį. Jis turėjo blogą matomumą tupiant. Pirmo bandymo metu ore pats konstruktorius net dvejetą kartų taikėsi, kol pagaliau jį nutupdė. Lėktuvas buvo toks sklandus, kad išlyginus prie žemės praskiesdavo visą tuometinį aerodromą. Šiuo lėktuvu k.l. vyr.ltn. Dobkevičius išsirūpino leidimą skristi į Prahą. Žvalgo ir mechaniko pareigom pasikvietė virš. k.l. Mikėną ir rugsėjo 30 d. išskrido. Karaliaučiuje teko tūpti vokiečių muitininkų patikrinimui. Nutupiant nepastebėta aerodrome esančios duobės su benzino statinėmis, už kurių lėktuvas vienu ratu užkliuvo ir apvirto. Nors jį ten pat aerodrome greit suremontavo, bet tolimesnis skridimas buvo nutrauktas.
Šiais metais eskadrilės sudėtis buvo tokia: į eskadrilę perkeltas k.l. vyr.ltn.Gavelis ir baigę aviacijos kursus žvalgai - k.v. Mikeliūnas, ltn. Damijonaitis, ltn. Maila, ltn. Vaivada. Metų pabaigoje dar atvyko du lakūnai: ltn. Januškevičius ir vyr.ltn. Narakas. Išvyko į atsargą išėjęs ltn. Šliužinskas.
Rugsėjo 1 d. lėktuvą Halb C V, besileidžiantį aerodrome, ištiko avarija, kurios metu žuvo k.l. virš. B.Kraucevičius ir žvalgas ltn. Maila.

1925 metai
Aviacijai vėl derlingi metai: Mokomos eskadrilės vadas vyr.ltn. Gustaitis savo lėšomis pastatė ir išbandė ore trečią Lietuvoje pagamintą lėktuvą ANBO-I. Tokie įvykiai būdavo švenčiami aviacijos ramovėje, bet šis trečias aviacijos vadovybei turbūt atrodė kasdieninis, kad jo pažymėti neleido. Nežiūrint į pareikštus karininkų pageidavimus, vis dėlto įvykis buvo atšvęstas Kauno įgulos ramovėje, dalyvaujant visai aviacijos sudėčiai. Vyr.ltn. Gustaičiui išvykstant į Prancūziją studijuoti lėktuvų statybos, ANBO-I paskiriamas į I eskadrilę. Pirmoje eskadrilėje kone kiekvienas lėktuvas - tai atskiras tipas. Liepos mėnesio įsakymu aviacijai N r. 50 I Oro eskadrilė perorganizuojama į naikintuvų eskadrilės tipą, jai paliekami visi naikintuvai ir vienviečiai lėktuvai. Jai skiriami ir naikintuvai Letov Š-20 L ("šmolik"), kurių 8 vienetai buvo pirkti Čekoslovakijoje. "Šmolik" reikalu į Čekoslovakiją buvo komandiruoti vyr.ltn. Kraucevičius ir vyr.ltn. Peseckas. Iš eskadrilės išvyko visi lakūnai-žvalgai. Ėsk. vado padėjėjas vyr.ltn. Pranckevičius išvyko - skiriamas Mokomos eskadrilės vadu. Vyr.ltn. Peseckas - IV eskadrilės vado pareigoms eiti. IV eskadrilė ką tik buvo įsteigta.
Nauji lėktuvai Š-20 pasirodė kietoki ore ir pareikalavo atidumo tupiant. Iš pradžių buvo sakoma, kad jie visai netinka kilpai užversti - mat neišeina, šią nuomonę sugriovė inž. vyr.ltn. Dobkevičius, išrašydamas keletą taisyklingų kilpų. Jis ką tik buvo grįžęs, baigęs aukštąjį lėktuvų statybos mokslą, šiemet aviacijos dirbtuvėse buvo pastatytas pirmas naikintuvas Dobi-III. Lėktuvą bandė pats konstruktorius, per antrą skridimą tūpdamas truputį palaužė, ir po to lėktuvas buvo perduotas remontui į dirbtuves.

1926 metai
Eskadrilė negalėjo tenkintis tik 4 lakūnais, joje buvo tepatikę: vadas - vyr. ltn. Kraucevičius, vado padėjėjas - vyr.ltn. Gavelis, vyr.ltn. Januškevičius.
Todėl eskadrilei papildyti buvo perkelti iš kitų eskadrilių k.l. virš. Mikėnas, e.p.k.l. vyr.ltn. Mačiokas ir e.p.k.l. vyr.ltn. Taunys. Šiais metais už uolią ir sąžiningą tarnybą eskadrilės vado padėjėjas vyr.ltn. Gavelis
apdovanotas II rūšies I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Metų pradžioje inž. vyr.ltn.Dobkevičių, besileidžiantį lėktuvu Dobi-I, ištiko avarija. Vos sugrįžęs iš ligoninės, Dobkevičius skubinosi pabaigti bandyti suremontuotą Dobi-III. Birželio 8 d. jis pakilo į orą trečią kartą. Sušlubavus varikliui, leidosi tūpti ir nepastebėjęs užkliuvo už ąžuolo, tarp Aleksoto kelto ir Universiteto rūmų nukrito. Lėktuvas sudužo, mirtinai sužeisdamas lakūną. Per šią avariją mūsų aviacija neteko gabaus, kūrybingo ir daug žadėjusio aviakonstruktoriaus. Man atrodo, inž. k.l.Dobkevičius tartum per anksti mūsų aviacijai buvo išaugęs. Tuometinės valstybės sąlygos neleisdavo net naujiems lėktuvams - prototipams pirkti tinkamesnius variklius užsienyje. Dobkevičius, nieko nepaisydamas, norėjo varžytis su konstru¬toriais, dirbusiais užsienyje. Jo lėktuvai pasiekdavo nemažą greitį, bet turėdamas sunkius, jau atgyvenusius variklius, nukentėdavo kitomis savybėmis, ypač patogumais lakūnams. Taip žuvo kūrėjas kartu su paskutiniu kūriniu. Kitiems kolegoms - tai drąsos, ryžto, pasišventimo ir ištvermės pavyzdys. Pažvelgę į praeitį, matome, kad mūsų aviacija visada netenka pačių pirmųjų: ltn. Raubos, vėliau ltn. Kumpio, ir dabar neteko pirmojo čia užaugusio eskadrilės vado, pirmojo karo lakūno ir pirmojo inž.aviakonstruktoriaus. Visi tie smūgiai skaudūs ir grasinantys ateičiai, bet likusių gyvų plieninės širdys nenurimo ir jie veržėsi būti pirmieji, žinodami, kad už šį pasiryžimą galima netekti visko.

1927 metai
Priėjusių metų pabaigoje įvykusiame perversme dalyvavo ir karo aviacija. Šis įvykis palietė ir eskadrilę. Išeidamas atsargon, aviacijos viršininkas generolas Kraucevičius, atleido iš I eskadrilės vado pareigų vyr.ltn. E.Kraucevičių jo paties prašymu. Eskadrilei pradėjo vadovauti vyr.ltn. Gavelis. Aviacijos viršininku buvo paskirtas gen.št.pulk. Pundzevičius. Eskadrilės vadą pakeitė kpt. Narakas. Pastarajam išvykus į Čekoslovakiją karo mokslo studijoms, I eskadrilei vadovavo IV eskadrilės vadas vyr.ltn. Peseckas. Rugpjūčio 7 d. k.l. viršila Mikėnas pakeltas į ltn. laipsnį. .Per šiuos metus eskadrilę papildė atvykę: k.l. kpt. Darius, k.l. vyr.ltn. Mačiuika, k.l. vyr.ltn. Tumavičius, k.l. ltn. Adomaitis, vyr.ltn. Klimavičius ir ltn. Mackus. Liepos 16 d. lėktuvo
š-20 avarijoje žuvo vyr.ltn. Mačiokas. Spalio 6 d. k.l. vyr.ltn. Januškevičius perkeltas į Mokomąją eskadrilę instruktoriaus pareigoms. Balandžio mėnesį kpt. Darius išvyko atsargon (neribotų atostogų) ir išvažiavo į Ameriką, iš kur 1933 m. perskridęs Atlantą liepos 17 d. žuvo lėktuvo avarijoje ties Soldinu Vokietijoje.

1928 m.
Sausio mėnesį I eskadrilės vadu paskiriamas k.l. vyr.ltn. Mačiuika. Liepos mėnesį eskadrilės lakūnai pirmą sykį pratinosi šaudyti į oro taikinius, pasinaudodami Rumpiškių aerodromu netoli Klaipėdos. Eskadrilės vadas kpt. Mačiuika ir ltn. Mikėnas rugpjūčio mėnesį buvo komandiruoti į Italiją priimti pirktus naikintuvus FIAT CR.20. Lapkričio mėnesį eskadrilė gauna itališkus lėktuvus FIAT CR.20 -15 vnt, kurie po "šmolik" lakūnams labai patiko. FIAT CR.20 variklio galingumas 410 AG, max greitis 270 km/h. Kartu su lėktuvais buvo gauti ir pirmieji parašiutai "Salvator". Parašiutai iš pradžių lakūnams truputėlį nepatiko: jie nebuvo prie jų pripratę, nes anksčiau mūsų aviacijoje parašiutai nebuvo naudojami. Eskadrilė pasidarė turtinga, turėjo daug lėktuvų, joje buvo palikti ir š-20.

1929 metai
Iš eskadrilės išvyko vyr.ltn. Klimavičius, atvyko kpt. Liorentas, kpt. Pyragius ir baigę pirmąją laidą puskarininkiai Lendraitis, Kairaitis ir Jasevičius. Rugpjūčio 25 d. eskadrilės grandis - kpt. Mačiuika, kpt. Tumavičius ir ltn. Mikėnas su lėktuvais FIAT CR.20 skrido apie Lietuvą vidutiniu greičiu 250 km/ h. Be kitų pratimų, buvo pradėta lavintis šaudyti į lėktuvo šešėlį ant vandens Rėkyvos ežere ties Šiauliais. Per šiuos pratimus žuvo vyr. pusk. Kairaitis. Avarija ištiko lėktuvą Š-20, kliudžiusį veidrodinį vandens paviršių. Metų pabaigoje eskadrilėje buvo 12 lakūnų, iki šiol tokio skaičiaus nėra buvę. Rugsėjo 1 d. vyr.ltn. Gavelis išvyko į Prancūziją variklių statybos studijoms.

1930 metai
Metų pradžioje eskadrilės sudėtyje randam šiuos lakūnus: kapitonus - Mačiuika, Kraucevičių, Liorentą, Pyragių, vyr. leitenantus -Tumavičių, Taunį, Adomaitį, Mackų, leitenantus - Mikėną, Nakrošių, vyr. puskarininkius - Jasevičių, Lendraitį. Nežiūrint į tokį lakūnų ir lėktuvų perteklių, eskadrilės teisinė padėtis buvo pažeminta – dešimt metų naudojusis atskiro bataliono teisėmis, dabar buvo prilyginta tik batalionui. Eskadrilės vadas energingai vadovauja, atliekama nemažai eksperimentų, po kurių atsiranda naujų pratimų skraidymu metu. Pradedama visa grandine šaudyti į žemės taikinius, šaudoma ii skutamo skridimo, į oro taikinius šaudoma susitinkant ir t.t.
Eskadrilės vadas, kaip 1926 m. perversmo dalyvis, gal ir vienas iš iniciatorių, turėjo nemaža politinių priešų, kurių pastangomis rugpjūčio 25 d. buvo areštuotas ir patalpintas į karo kalėjimą, iš kurio netrukus perkeltas į karo ligoninę. Nuo šiol eskadrilė dažniausiai gyvuodavo be vado, kuris džiovos kamuojamas daugiau laiko praleisdavo vietinėse arba užsieninėse gydyklose. Tarnyboje pasirodydavo tik retkarčiais, bet vado energija buvo paveikti visi lakūnai, tad skraidymų lygis eskadrilėje nežemėdavo, bet kildavo. Gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje eskadrilė buvo išskridusi į Šiaulius Šaudymams Rėkyvos ežere. Birželio 12-15 d. du A. 120 (kpt. Stašaitis, pik. Pundzevičius, ltn. Ferencas, mjr. Reimontas) ir vienas FIAT CR.20 (ltn. Mikėnas) buvo svečiuose latvių aviacijoje Rygoje. Liepos pabaigoje buvo šaudoma į oro taikinius Klaipėdoje. Rugsėjo mėnesį vyr.ltn. Adomaitis ir ltn. Mikėnas apdovanoti Gedimino ordinais.

1931 metai
Skraidymų minimumui atlikti eskadrilėje paskirti pulk.ltn. Gustaitis, mjr. Narakas, kpt. Gavelis. Gegužės 16 d. lėktuvo Š-20 avarijoje žuvo ltn. Mackus. Birželio mėnesį eskadrilė atliko šaudymus į oro taikinius Palangos aerodrome. Rugpjūčio 18 d. atvyko ltn. Čemarka, grįžęs iš Pietų Amerikos. Rugsėjo 14 d. kpt. Liorentas apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu. Rugsėjo 15 d. ltn. Mikėnui priskiriamos pareigos motoristų kursų viršininko (kursai veikė prie Mokomosios eskadrilės).

1932 metai

Birželio mėnesį eskadrilė vykdė šaudymus į oro taikinius Palangos aerodrome. Rugpjūčio 22 d. į eskadrilę atvyko kpt. Ferencas. Praturtėjusi ir lėktuvais, ir lakūnais, eskadrilė spalio 1 d. dalinama pusiau (Aviac. įsak. Nr. 38 4), įkuriama 5-ta oro eskadrilė. Naujos eskadrilės vadu skiriamas mjr. Pyragius, be jo I eskadrilę palieka kpt. Kraucevičius, kpt. Tumavičius, kpt. Adomaitis, kpt. Ferencas, ltn. Čemarka, ltn.
Nekrošis, virš. Lendraitis ir vyr.pusk. Jasevičius. Penktai eskadrilei skiriami visi lėktuvai Š-20 ir du FIAT CR.20. Pirmai eskadrilei paliekami FIAT CR.20. | ją atvyksta naujai paskirti ltn. Vylius ir virš. Draugelis. Lapkričio 21 d. eskadrilės vadas kpt. Mačiuika pake¬liamas į majorus.

1933 metai
Metų pradžioje eskadrilės sudėtis tokia: vadas - majoras Mačiuika, kapitonas Lio¬rentas, kapitonas Taunys, kapitonas Vylius, leitenantas Mikėnas, viršila Draugelis.
Sausio 9 d. į eskadrilę perkeltas kpt. Klimavičius. Vasario 16 d. kpt. Taunys apdovanotas Gedimino ordinu.
Skraidymų minimumui atlikti eskadrilėje paskirti pulk.ltn. Gustaitis, pulk.ltn. Narakas, mjr. Gavelis ir kpt. Tumavičius. Birželio pabaigoje buvo vykdomi šaudymai į oro taikinius Palangos aerodrome. Spalio mėnesį mjr. Mačiuika ir ltn. Mikėnas skiriami komisijon Vytauto Didžiojo karo muziejuje tvarkyti aviacijos skyrių.

1934 metai
Kovo 27 d. ltn. Mikėnas skiriamas išbandyti ore I seriją 7 lėktuvų ANBO-IV, pastatytų Aviacijos dirbtuvėse. Gegužės 9 d. aviacijos viršininko pareigas perima pulk.ltn. inž. A.Gustaitis. Gegužės mėnesį eskadrilė buvo iškelta į, improvizuotą aerodromą Jonavoj dalyvauti oro manevruose. Po įvykusio birželio 6-7 d. sąmyšio eskadrilė neteko kapitonų Vyliaus ir Klimavičiaus, kurie buvo paleisti atsargon. Pirmas iš jų pažemintas į eilinius. Kapitonas Taunys perkeliamas į trečią eskadrilę, pats pasiprašė ir išėjo atsargon.
Šiais metais Lietuvos karo aviacijos trys lėktuvai ANBO-IV, pulkininkui Gustaičiui vadovaujant, sėkmingai apskrido aplink Europą, pabuvodami Švedijoj, Danijoj, Olandijoj, Belgijoj, Anglijoj, Prancūzijoj, Italijoj, Austrijoj, Čekoslovakijoj, Vengrijoj, Rumunijoj, Tarybų Sąjungoj. Iš pirmos eskadrilės šiame skridime dalyvavo ltn. Mikėnas (išskrido birželio 25 d., grįžo liepos 19 d.).
Balandžio 20 d. kpt. Liorentas išvyko iš I eskadrilės vadovauti III eskadrilei. Metų gale į eskadrilę atvyko leitenantai Baipšys ir Kvietinskas ir užbaigę puskarininkių kursus pusk. Pyragius, Vintis, Zizas. Virš. Draugelis po egzaminų karo mokykloje pakeliamas į .ltn. laipsnį.

1935 metai
Vasario 11 d. lėktuvo FIAT CR.20 avarijoje žuvo ltn. Kvietinskas.
Rugsėjo 2 d. I eskadrilės vadas majoras Mačiuika skiriamas tik ką sukurtos II Aviacijos grupės vadu (į šią grupę įeina I ir V eskadrilės). Pirmos eskadrilės vadu skiriamas kpt. Čemarka, pavaduotoju kpt. Mikėnas, techn. karininku kpt. Varanavičius.
Metų pradžioje II grupės vadas mjr. Mačiuika ir ltn. Draugelis komandiruojami į Paryžių pirktų eskadrilei lėktuvų naikintuvų D 372 statybos priežiūrai. Vėliau mjr. Mačiuika pakeičia mjr. Gavelis ir rugpjūčio 3 d. ltn. Draugelį pakeičia kpt. Mikėnas. Spalio pradžioje lėktuvai pradėti bandyti Vilią Coublai aerodrome (prie Paryžiaus). Spalio 30 d. kpt. Mikėnas išbandė skridime pirmą mums pastatytą lėktuvą D 372. Skridimo metu pastebėtas nemalonus virpėjimas prie nekuriu variklio režimų. Norima išbandyti skridime kitą naikintuvą, gaminamą prancūzų karo aviacijai tose pačiose dirbtuvėse. Tai D 501. Lapkričio 16 d. lėktuvas D 501 kpt. Mikėno buvo išbandytas ore ir rastas pranašesniu už D 372. Be to, vienam iš bandomų D 372, siekiant numatyto kilimo greičio, perkarto variklis, o kitas nepasiekė numatytų sutarty duomenų, kylant į aukštį. Spalio 10 d. I eskadrilės sudėtį papildė į ją paskirti kapitonai Nausėda, Vedeika ir leitenantai Pupelis, Mockūnas, Jasiunskas ir Staugaitis.

1936 metai
Pirmoji eskadrilė tęsė skraidymų pratimus lėktuvais FIAT CR.20. Metų pradžioje komisija, priiminėjusi lėktuvus D 372 Vilią Coublai aerodrome, gavo žinią, kad to paties tipo lėktuvas, bandomas prancūzų aviacijoje, nepatenkino pikiravimo reikalavimų - lūžo sparnų galai. Lakūnas su palaužtu lėktuvu laimingai nusileido netoli aerodromo ir už šį sėkmingai atliktą žygį buvo pagerbtas "Garbės legiono" ordinu. Spręsti klausimą dėl tolesnės priėmimo komisijos veiklos atvyko į Paryžių aviacijos viršininkas pulk. Gustaitis. Tą pačią dieną prancūzų spaudoje pasirodė žinutė, kad Tulone taip pat lūžo sparnai, bandant to paties tipo lėktuvą D 372, skirtą prancūzų lėktuvnešiams. Tai savotiškai palengvino atsisakyti lėktuvų D 372, kaip nepateisinančių sutarty nurodytų kilimo į aukštį duomenų. Pulk. Gustaičiui išvykus, šis nutarimas buvo praneštas firmos atstovui. Mūsų komisija po kelių dienų buvo pakviesta į posėdį, kuriame dalyvavo apie 12 firmos atsakingų pareigūnų. Firmos vyr. inžinierius pareiškė, jog, apskaičiavęs barogramos duomenis, rado, kad lėktuvai visai patenkina sutartyje numatytas normas. Pulk. Gavelis taktiškai ir ypač korektiškai atsakė, kad mūsų komisijos skaičiavimo duomenys rodo, jog firmos inžinieriaus suklysta ir reikalui esant skaičiavimą galima būtų patikrinti aerodrome, prancūzų aviacijos technikiniame biure. Priėmimo komisija grįžo į Kauną. Po visą mėnesį vykusių derybų Kaune, lėktuvai D 372 buvo pakeisti į D 501, brangesnius už pirmuosius, nes firma nenorėjo mokėti sutartinės baudos. Lėktuvų D 501 statybą prižiūrėjo ir juos atsiėmė ta pati komisija, į kurią įėjo pulk. Gavelis ir kpt. Mikėnas kovo-rugsėjo mėnesių laikotarpiu Paryžiuje, Vilią Coublai aerodrome. Tuo pat metu komisijai teko išbandyti ore ir siūlomą pirkti dvisparnį Bleriot-Spad (tai buvo atlikta Orly aerodrome, kuris tuo metu buvo visai nedidukas). Metų pabaigoje komisijai grįžus, į Paryžių buvo komandiruotas mjr. Čemarka lėktuvų demontavimui, supakavimui ir išsiuntimui prižiūrėti.
Šiais metais ltn. Draugelis buvo komandiruotas į Latvijos karo aviaciją stažuotis. Liepos 3 d. kpt. Baipšys perkeltas į V eskadrilę eskadrilės vado pavaduotojo pareigoms. Lėktuvai O 501 į Kauno aerodromą buvo pristatyti gruodžio pradžioje, kartu atvyko ir du firmos technikai konsultuoti lėktuvų sumontavimą. Užklausus, kiek reikės laiko 14-kai lėktuvų sutvarkyti, buvo atsakyta, kad šiam reikalui reikia skirti mažiausiai vieną-du mėnesius. Eskadrilės mechanikai pasirodė pranašesni už kolegas prancūzus, šį darbą įvykdydami per dvi savaites.
Metams baigiantis, visi lėktuvai buvo išbandyti skridime. Naujas naikintuvas D 501 L (Dewoitine) turėjo variklį Hispano-Suiza 690 AG, didžiausią greitį 362 km/h, 5000 m aukštį, maksimalų svorį 1890 kg ir buvo ginkluotas dviem sparniniais kulkosvaidžiais ir 20 mm patrankėle, šaudančia per propelerio įvorę.

1937 metai
Metų pradžioje iš eskadrilės išvyko paskirti į V eskadrilę lakūnai leitenantai Jasiunskas ir Staugaitis. Eskadrilės lakūnai treniravosi aukštojo pilotažo, rikiuotės, kilimo į aukštį, radijo, šaudymo į žemės taikinius pratimuose. Lėktuvai D 501 neturėjo radijo ryšiams priemonių. Buvo nupirkta 14 anglų gamybos lėktuvinių radioaparatų, kurie mūsų lėktuvams pasirodė per didelių gabaritų ir 26 kg svorio. Juos tegalima buvo patalpinti tik už lakūno sėdynės ir tai truputį decentravus patį lėktuvą - jis pasidarydavo mažiau pavaldus. Be to, minėtas radioaparatas turėjo jautrų derinimą ir ribotą bangų skalę. Bebaigiant jį pritaikyti, aerodrome prisistatė buvęs aviacijos lakūnas Mašalaitis kaip Amerikos lietuvių bendrovės atstovas, siūlydamas išbandyti JAV naudojamą lėktuvinį radioaparatą. Šiuo reikalu buvo kreiptasi į aviacijos radijo tarnybą. Buvo atsakyta, kad nėra prasmės bandyti, nes turimos priemonės buvo kompetentingų asmenų parinktos. Tada eskadrilės vadas kreipėsi į aviacijos viršininką pulk. Gustaitį, pareikšdamas, kad Mašalaičio pristatyta radijo priemonė yra triskart mažesnė, triskart lengvesnė ir triskart pigesnė negu turima anglų gamybos. Žinoma, leidimas buvo gautas, radioaparatas pastatytas į lėktuvą D 501 ir kpt. Mikėno išbandytas skridime. Po bandymų pulk. Gustaičiui buvo pasiūlytas dar ir ketvirtas "trissyk" - patogesnis negu turimas anglų radioaparatas. Išbandžius pačiam pulk. Gustaičiui, mūsų pirmoji eskadrilė gavo naujus aparatus, kuriais buvo lengva susikalbėti su aerodromu, su savais lėktuvais ore arba ant žemės. Galima buvo pasiklausyti ir radijo programos tarptautinėmis radijo bangomis. Gal šis pakeitimas įvyko įtakoje nusistovėjusios tradicijos, pagal kurią pas mus statomiems lėktuvams visuomet būdavo parenkamos pačios geriausios priemonės, kurios atsirasdavo tai vienos, tai kitos šalies rinkoje.
Nuo liepos 29 iki rugpjūčio 14 d. eskadrilė, persikėlusi į Palangos aerodromą, pratinosi šaudyti į orinius taikinius kulkosvaidžiais ir patrankomis, iš įvairiausių padėčių:, taikinį susitinkant, vejant iš viršaus arba apačios. Pratimų pabaigoje pamėginta šaudyti trijų lėktuvų grandimi į vieną taikinį.
Rugsėjo 1-3 d. sudėtinė eskadrilė iš trijų ANBO-IV ir penkių D 501, vadovaujama pulk. Gustaičio, svečiavosi pas Latvijos aviatorius Rygoje. Ten rugsėjo 2 d. kpt. Mikėnas pademonstravo lėktuvą ANBO-IV, parodydamas jo puikias skridimo savybes. Pirmai eskadrilei šiame vizite atstovavo kpt. Mikėnas, kpt. Nausėda, ltn. Pupelis, ltn. Kuzmickas, ltn. Draugelis. Rugsėjo 13-15 d. eskadrilė iš Šiaulių aerodromo dalyvavo kariuomenės manevruose Vaiguvos rajone. 1937 m. lapkričio mėnesį į eskadrilę atvyko baigę pusk. lakūnų mokyklą puskarininkiai Dambrava, Masiulis, Vasinauskas. Spalio pradžioje besitreniruodamas žuvo pusk. Masiulis. Jis lėktuvą D 501 800 metrų aukšty įvedė į plokščią suktuką ir iš jo neišlygino. Lėktuvas nukrito ir sudužo ties Nemuno uostu.
Metams baigiantis, kpt. Mikėnas buvo komandiruotas į Paryžių išbandyti naujo prancūzų naikintuvo prototipo Morane-Saulnier 405. Tik ką atvykus nusiblaivė rudeninis oras ir buvo pasiūlyta pasinaudoti pragiedrėjimu ir paskraidyti, kad kitą dieną atvykę pulk. Gustaitis ir ltn. Liorentas jau turėtų duomenų apie lėktuvo savybes. Bandymas vyko nedideliame aerodrome, kurio vos užtekdavo panašaus tipo lėktuvui nusileisti. Pavaldumui lėktuvas buvo išbandytas 2000 m aukšty, besileidžiant buvo kliudyta ąžuolo šaka ir ištiko avarija. Kpt. Mikėnas lengvai susižeidė. Visa tai ištiko gal dėl skubotumo, gal dėl per mažo aerodromo, gal ir dėl atbulo, negu mums priimta, motoro valdymo, šis prototipas jau buvo baigtas bandyti prancūzų karo aviacijoje ir priimtas masinei gamybai. Firma pasitenkino draudimu. Po trijų dienų kpt. Mikėnas, o kiek vėliau ir pulk. Gustaitis su ltn. Liorentu grįžo.

1938 metai
Sausio 1 d. eskadrilę sudarė: vadas mjr. Čemarka, vado pavaduotojas kpt. Mikėnas, kpt. Nausėda, kpt. Vedeika, kpt. Varanavičius, ltn. Pupelis, ltn. Kuzmickas, ltn. Draugelis, virš. Vakchauzas, virš. Jasevičius, vyr.pusk. Pyragius, vyr.pusk. Dambrava.
1940m.

Post scriptum
Mano duotas eskadrilės sąstatas yra apytikris, nes dalis lakūnų perėjo į V-ą eskadrilę, kuri gavo Anglijoje nupirktus naikintuvus Gloster "Gladiator". Pulk.ltn. Mačiuikai išėjus į atsargą, naikintuvų grupės vadu buvo paskirtas V.Čemarka, I-os eskadrilės vado pareigos atiteko man, pavaduotojo - kpt. Nausėdai. Nors su lėktuvo Morane-Saulnier tupdymu bandymų metu turėjau problemų, minėtieji lėktuvai 1937 m. rudenį buvo užsakyti I-mai eskadrilei.
1939 m. buvau komandiruotas į Prancūziją, kur Nanto dirbtuvėse turėjau stebėti lėktuvų gamybą. Man buvo pavesta dar kartą išbandyti naikintuvą Morane-Saulnier kariniame Villa-Coublai aerodrome. Atlikau viską sėkmingai. Grįžus į Nantą paskambino Gustaitis ir įsakė vykti į Milaną, kur turėjau susipažinti su italų-belgų bendrovės statomu lėktuvu SABCA S 47/Caproni Ca.335. Kelionė buvo maloni, su firmos atstovu Lietuvoje Martinkumi bei inžinierium belgu važiavome kartu. Milane į dirbtuvių aerodromą mus lydėjo senas mano pažįstamas komersantas Pietro Roka su kuriuo teko turėti reikalų anksčiau perkant italų lėktuvus. Lėktuvas jau buvo paruoštas skrydžiui. Stebint lėktuvo prabėgimą žeme, kylant ir tūpiant, man pasirodė, kad jis griozdiškesnis už mūsų statomą ANBO-VIII. Po dienos kitos teko grįžti į Kauną, kadangi Prancūzijoje lėktuvų gamyba ėjo prie pabaigos, jų priėmimui buvo sudaryta komisija. Nuvykau į Palangą šaudymo pratyboms, bet po kelių dienų gavau radiogramą, kurioje nurodyta skubiai vykti Paryžiun. Parskridau į Kauną. Čia aerodrome jau laukė palydovas, kuris nuvežė į geležinkelio stotį. Stotyje susitikau su priėmimo komisijos pirmininku majoru Vaičiumi. Ši kelionė neprailgo ir kitos dienos vakare mes jau buvome Paryžiuje. Birželio viduryje pasiekėme Nantą. Lėktuvai jau buvo baigiami statyti. Juos išbandė dirbtuvių lakūnai ir mes su mjr. Vaičiumi. Bandymai praėjo sėkmingai ir lėktuvai buvo pakuojami į dėžes. Nante šventadieniais laisvu laiku lankėme artimus kurortus. Ypač įsiminė mažas kurortas tarp uolų Pomik. Kitoj pusėj Luaros, La Bol netikėtai susitikom mūsų atstovus iš pasiuntinybės Paryžiuje. Po to važiavome namų link. Mano bendradarbiai išlipo Briuselyje aplankyti aviacijos parodą. Grįžus į Kauną, kitą dieną (rugsėjo 1 d.) prasidėjo vokiečių-lenkų karas.
Pirmoji eskadrilė tęsė savo kasdieninį darbą. Atgavus Vilniaus kraštą, buvo ruošiamas kariuomenės paradas. Čia turėjo dalyvauti I-ji eskadrilė ir eskadrilė iš Šiaulių. Didele trikampine rikiuote priskridome Vilniaus apylinkes, bet kadangi buvo didelis debesuotumas, junginio vadas pik. Liorentas pasuko atgal. Šiauliečiai be nusileidimo patraukė į savo miestą, o mes nusileidome Kaune, kur mus pasitiko gen. Gustaitis. Jis įsakė grįžti į Vilnių ir apsukti bent pora ratų. Mes tą ir įvykdėme.

1940-ųjų pavasary išskridome į Palangą pratyboms šaudymui iš patrankėlių. Vieną dieną apsilankė Sovietų pulkininkas, berods Pavlovas. Keistai atrodė, kad jis labai gyrė savo lėktuvą, su kuriuo atskrido, taip vadi¬namą "Kukurūzniką", lygindamas pastarąjį su devuatinais. Kitą dieną gavome įsakymą nutraukti skraidymus iki atskiro parėdymo ir paskirti palydovą, kuris Kretingos plente pasitiktų Sovietų dalinį, skirtą aerodromo apsaugai. Ši "apsauga" pirmiausia pasižymėjo tuo, kad dingo iš visų devuatinų laikrodžiai. Tai buvo pirmoji pažintis su okupantais.
Teko girdėti, kad mūsų nupirktieji naikintuvai Morane-Saulnier buvo naudoti suomių kare su SSSR. Nepatikrintais duomenimis, suomiai skraidė net su mūsų ženklais "Vyčio kryžiais", nespėję jų persidažyti.
Grįžus į Kauną gavau pasiūlymą vykti į Birštoną pasigydyti, ką planavau jau anksčiau. Praėjęs paskirtą gydymo kursą, grįžau į namus. Lakūnų plente sutikau gen. Gustaitį. Jis informavo mane apie padėtį mūsų aviacijoje. Sužinojau, kad mūsų aviacija performuojama į lietuviškos aviacijos junginį su vadu kpt. Kovu (anksčiau vadinosi Kopukovas) ir baze Ukmergės aerodrome. Junginys bus sudarytas iš lėktuvų Gloster "Gladiator" ir karinių ANBO. Tokiu būdu ir lakūnai renkami daugiausiai iš tų eskadrilių. Tuo metu aviatoriams prie vadovybės buvo paskirtas politvadovas, kuris įpareigodavo karininkus skaityti paskaitas kareiviams politine tematika. Kada mane paskyrė pravesti tokią politvalandą, paskaičiau kariams Kudirkos kūrinį "Lietuvos tilto atsiminimai". O šiaip kasdien rinkdavomės eskadrilės patalpose, tvarkydavome ataskaitas. Leidome paskutines dienas. Buvau dar paskirtas į likvidacinę komisiją. Bet esant tokiai padėčiai aš, kaip Lietuvos karys, turėjau išeiti į atsargą. Kadangi susiradau darbą Taikomosios dailės mokykloje, paprašiau, kad mane atleistų iš likvidacinės komisijos. 1940 m.11.12 d. pradėjau dirbti minėtoje mokykloje jaunesnio mokytojo pareigose. Ėmiau dėstyti tapybos ir skulptūros technologijas.
Aviacijos likučiai - kpt. J.Kovo dalinys kėlėsi į Pabradės aerodromą, kuris, prasidėjus karui, buvo vokiečių subombarduotas. Pats Kovas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Vokiečiams užėmus Palangą, pagal vietinių gyventojų pasakojimus, devuatinai buvo supjaustyti gabalais ir išvežti Vokietijon kaip metalo laužas.
Pirmosios eskadrilės vyrai pasklido po platų pasaulį, šiuo metu Lietuvoje likome tik du: aš ir Dambrava.

Jonas Mikėnas
1988 kovo mėn.


Šaltinis: "Plieno sparnai" Nr. 1, 1992m.

GRĮŽTI Į 1-OSIOS ESKADRILĖS PAGRINDINĮ
GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ JONAS MIKĖNAS PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis