Jie išskrido ir nebegrįš...


Paskutinis Albatrosų skridimas



Pirmasis Albatrosas pirktas 1919m. už 6000 auksinų iš besilikviduojančios vokiečių aviacijos dalies Kaune


Kurį tai vakarą radau angare mūsų mechanikus besikrapštančius prie senelių Albatrosų. Pasirodo, kad ruošė juos paskutinei kelionei – nelabai tolimai, bet liūdnai. Poligone jie turėjo tapti bombardavimo taikiniais. Paprašiau eskadrilės vadą, kad leistų man vienu iš jų skristi, sakau, gyvenime gal daugiau jau nebeteks tokiais lėktuvų tipais beskraidyti, nes Bolivijon ar kur į Ugnies žemę važiuoti nemanau. Albatrosu pats išmokau skraidyti, jame sėdėdamas pažinau erdvių grožį, o jei ne jis, tai kažin ar būtų tekę kada paimti į rankas Anbo IV vairolazdę. Taip jau lėmė likimas, kad rytoj anksti rytą Albatrosai paliks Kauno aerodromą ir daugiau čia niekad nebegrįš.

Kitas rytas. Saulė šviečia, bet miestas dangstosi ūkana, o aerodrome jau pradeda žaisti voratinkliai. Girgžda ir bilda atidaromos angaro durys. Lėtai, viens po kito, išstumiami pasmerktieji ir išsirikiuoja glaudžioje grandinėje, lyg norėdami viens nuo kito atsiskirti. Liemens šonuose pažymėta: Alb. C III 5081 ir Alb. C III 5082. mūsų oro linijų mechanikas, kuris ne kartą gal ruošė šiuos lėktuvus fronto skridimams, tylus, kaip visuomet, kažką galvoja. Tur būt daug praeities prisiminimų pinasi to žmogaus atmintyje.

Užkalbinu:
– Ar nutrauks, p. Požėra?
– Aišku nutrauks! – ir nueina į šalį. Jei šis žmogus pasakė, galima tikėti, kad kitaip ir nebus.
Ateina vadas ir sako:
– Tai, žiūrėk. Aš paimsiu šitą, pats imk aną. Skrisim vienas paskui kitą, tik kas bebūtų, stenkis nuskristi!..
– Klausau, p. vade! – Lipu į savo lėktuvą.

Žvalgu pas mane įsėda vienas iš jaunųjų lakūnų. Sėdynėje nei motoro apsisukimų, nei aukščio, nei greičio rodyklių, pagaliau net ir diržo prisirišti nėra. Tikrai liūdnas vaizdas.
Tingiai užsiveda motoras, ir, sykį kitą nusičiaudėjęs, ima šiaip taip savo rėmuose šokinėti. Stengiuos įsiklausyti į jo darbą, kad prisiminti seniau girdėtą ir pažystamą ritmą. Pro sąvaržas sunkiasi vanduo ir bėga ant kelnių. Didinu apsisukimų skaičių ir, davęs pilną gazą, įsitikinu, kad darbas gana vienodas. Mechanikai atima iš po ratų kaladėles ir nusišypsoję, abejingais žvilgsniais, palydi mus. Riedu į startą paskui vadą, atsisuku prieš šiokį tokį vėją ir laukiu ženklo kilti. Čia esantieji karo aviacijos lakūnai rankų mojimu palydi senuosius paukščius į paskutinę kelionę. Iš vado lėktuvo pašoksta dūmų kamuolys. Ir aš stumiu pirmyn gazo rankeną.

Paklusniai pašoksta į priekį lėktuvas ir greit, kaip tik Albatrosas ir temoka, atsiskiria nuo žemės.
Suku paskui vado lėktuvą stebėdamas savo variklio šokinėjančias vožtuvų spyruokles. Staiga: „bliurt, bliumt“, kelis kartus grasinančiai sušaudo motoras. Pradžia ne kokia, o kas bus toliau. Bet nieko, „kosulys“ praėjo ir vėl gerai. Skubiau imu aukštį, nes kas žino... Vanduo bėga dar smarkiau ir karšto oro srovė liečia veidą. Vairus abiem rankom vos įstengiu pajudinti. Bet už tai ore neapsakomai gražu. Kaunas skesta ūkanose ir tolyje baltuoja tarp miško ir rūko pažystamų bažnyčių bokštai. Priekyje, žemiau, plaukia vado lėktuvas. Atrodo, kad mes štai, pilni bombų, skrendame į frontą. Apsidairiau. Tikrai susidaro įspūdis, kad gal būt tuojau mus puls pasislėpę Spadų arba Martinside grandys, pradės iš jų kulkosvaidžių žybčioti ugnys ir turėsime stoti į lemiamą kovą...

Atsisuku į žvalgą, tikėdamasis pamatyti kailiniais apsikutojusį vyrą, rūstų karį metantį rankomis per bortą bombą... Deja, pamačiau jauną, atsegtais marškiniais vyruką, abejingai kraipantį galvą ir prašantį valdyti mašiną. Atiduodu jam vairus. Šis juos pajudinęs, man vėl grąžina. Veidą jau gnaibo karštis. Tenka nuimti gazą, kad motoras bent kiek atvėstų. Tuo tarpu vadas jau toli priekyje, o aš vis atsilieku. Alyva drebia į akis ir motore pasigirsta nemalonūs garsai. Kiek atvėsęs jis vėl tuoj užkaista. Aišku, kad radiatoriuje jau stoka vandens, o tuo tarpu jis čia sunkiasi jau gražia čiurkšlele. Apačioje Karmėlava. Dar tik pusiaukelė. Pagalvoju, kad greičio rodyklė vis tik neblogas daiktas. Nesvarbu į ją žiūrėti, bet kartais save pakontroliuoti gera, o čia skrendi žmogus ir nežinai, koks dabar greitis, reikia vadovautis savo jutimu.

Poligonas jau matosi. Aš jau mažinu aukštį, nes reikalingu gazu skristi nebegalima – karščio jau pakankamai. Prasideda miškai, kartu ir didesnis rūpestis. Kartais motoras ima kaip tai žvangiai dirbti, bet jau tikslas netoli. Pastebiu tupiantį kovos lėktuvą žemiau. Na, pagaliau nuimu gazą ir raitausi virš aerodromo stengdamasis žemėti. Sunkiai einasi su skersvairių valdymu, pagaliau atsisuku prieš dūmus ir leidžiu mašiną prie žemės. Ima gailestis, kad toks istorinis skridimas jau baigėsi. Dar kelios sekundės ir ratai paliečia žemę.

Ir savo mirties kelionei Albatrosas liko ištikimas. Priridenu lėktuvą prie miško pakraščio, sulygiuoju su Anbo IV-tuoju, gi tuo tarpu tupia ir vado lėktuvas. Nesinori sustabdyti variklį, dar tegu padirba, rodos, jo darbe jau dingo visos kliūtys. Judesys magneto rankenėle ir propeleris sustoja. Karo lakūnai, žiūrėdami į šiuos išdidžius paukščius, juokiasi. Gera jiems juoktis, kai išmoko skraidyti lėktuvais, kuriais gali skraidyti fraku apsirėdęs. Senas Albatrosas buvo kitoks.

Išsiimam iš lagamino raktus ir einam ardyti kas dar gali būti naudinga. Nuo vado mašinos lentos nuimu visas rodykles, šiaip taip išlupu visiškai dar gerą siurblį. Iš savo lėktuvo neturėjau ko imti, tad atėjo į galvą mintis paimti leidžiamąjį magnetą ir jungiklį. Pasirodo, kad čia įvairiausių užrašų klijuotėje esama. Datos, pavardės ir turbūt laimės ženklai... Noriu išleisti vandenį ir patikrinti ar jo daug būta. Deja, atsukus čiaupą, išbėgo vos koks litras drumzlių... Geras tas senasis Albatrosas... Tuo laiku iš už miško ore pasirodo bombonešių grandys. Grįžtam automobiliu. Rodos, liko užpakalyje kažin kas brangaus. Pro medžių tarpus švysteli pilkasis Albatrosas...

Baigta pasaka apie Richthofeno, Boelekes laikų liudininkus, kartu rodos, palaidojau savo padangių tėvą, išmokiusį mane skraidyti... Prisimenu liūdną Biliūno „Brisiaus galą“...

Lak. J. Steikūnas

Šaltinis: Lietuvos Sparnai 1938-10
El.publikavimui parengė: R.Mockevičius 2008


PAGRINDINIS ALBATROS C.III PUSLAPIS

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis