Antaną Gustaitį prisimena...


Gen. štabo plk. Juozas Rapšys
(1899 -1972)


MANO KARINĖS TARNYBOS ATSIMINIMAI

Ištrauka apie brig.gen.inž. A.Gustaitį



Kiekvienas žmogus, toli nuėjęs savo gyvenimo keliu, retkarčiais sustoja, atsigręžia ir mintimis perbėga nueitą kelią; sustojęs pagalvoja, kokie buvo pasisekimai, kokios buvo pakeliui kliūtys, siekiant užsibrėžto tikslo, ir kokį toji praeitis paliko įspūdį; kas laimėta, kas pralaimėta. Jaunieji kitaip, dažnai jautriau, reaguoja laimėjimo ar pralaimėjimo metus, bet ne taip skaudžiai pergyvena pralaimėjimus atsiminę. Visai kitaip pergyvena savo džiaugsmą ar liūdesį žmonės, jau peržengę per 70 metų slenkstį. Bet ir malonūs ar nemalonūs atsiminimai nevienodai nuteikia žmogų. Ypač prislegia žmogų, atsiminus skausmingus pergyvenimus. Gaila, kad žmogaus gyvenime būna daugiau nemalonių negu malonių pergyvenimų. Bet kitaip, turbūt, ir būti negali: negi žmogaus gyvenime kelias turi būti tik rožėmis klotas. Liūdnus įvykius nemalonu buvo pergyventi, nemalonu juos ir atsiminti. Bet negalima, nors ir norėtum, jų užmiršti.[...]
[...]Baigus mokslą ir grįžus iš Vokietijos, buvau paskirtas į kariuomenės štabą. Tarnyba kariuomenės štabe buvau patenkintas.
Nepasisekus prof. Voldemarui padaryti perversmą, daug kas kariuomenės vadovybėje pasikeitė. Vieton brig. generolo Pundzevičiaus, aviacijos viršininku buvo paskirtas pulk. ltn. inž. A. Gustaitis. Aš buvau paskirtas aviacijos štabo viršininku ir kartu aviacijos viršininko padėjėju. Nuo to laiko prasidėjo antrasis mano tarnybos laikotarpis karo aviacijoje. Malonus buvo paskyrimas, malonios pareigos, bet teko skaudžiai nusivilti. Ir tų nusivylimų buvo daug. Pirmas nusivylimas, kai įėjęs į viršininko kabinetą atraportavau, kad atvykau jo žinion. Pasisveikinimas ir pirmas pasikalbėjimas nebuvo draugiškas: jautėsi koks tai jo nepasitenkinimas. Tas jo nepasitenkinimas manimi, gal būt, buvo priežastimi ir antro mano nusivylimo: reikiamu laiku nebuvau pakeltas į aukštesnį laipsnį, nors turėjau visas kvalifikacijas.
Nemalonus, o kartais ir liūdnas, man buvo antrasis mano tarnybos laikotarpis karo aviacijoje, bet liūdniausios, žinoma, buvo paskutinės karo aviacijos ir paskutinės Lietuvos nepriklausomybės dienos. Liūdna darosi, tas dienas atsiminus. Tas liūdesys lyg aptemdo ir šviesius malonių pergyvenimų atsiminimus.
Sunkios karo aviacijos viršininko pareigos. Čia reikia ne tik specialaus išsimokslinimo, ne tik reikalingų kiekvienam viršininkui ypatybių, bet ir talento. Viršininkas turi turėti tokių ypatybių, kurių nesuteikia net ir aukštas karinis išsimokslinimas. Be to, inž. Gustaitis negalėjo nebekreipti dėmesio į savo mylimą specialybę -lėktuvų konstrukciją. Paskirtas aviacijos viršininku, jis turėjo tarnauti, kaip sakoma, dviem ponams. Vienas tų "ponų" turėjo, be abejonės, nukentėti. Ir nukentėjo, čia tai jau kariuomenės vadovybės kaltė. Skiriant karininką tokiai aukštai ir atsakingai tarnybai, reikia jį visapusiškai pažinti ir gerokai pagalvoti, ar jis paruoštas tokioms pareigoms ir ar sugebės tinkamai atlikti pavestas pareigas. Gali būti geras mechanikas, labai geras inžinierius ir motorų ar lėktuvų konstruktorius, bet visai netinkamas būti kurios nors dalies kariuomenės vadu ar kurios nors įstaigos viršininku. Vienoje srityje gali būti beveik genijus, o kitoje - profanas. Kartais pavedant karininkui svarbesnes ir atsakomingesnes pareigas, lemiamą vaidmenį suvaidina simpatijos ir artimųjų bei patarėjų labai geros rekomendacijos. To neturėtų būti. Tokiais atvejais turi būti šimtaporcentinis bešališkumas.
Gaila, kad ir mūsų kariuomenėje, kiek žinau, buvo nevienas toks netinkamas paskyrimas.
Ant aviacijos viršininko pečių buvo uždėta per sunki našta. Žinoma, aviacijos viršininkas dalį savo pareigų galėjo pavesti ir man, savo padėjėjui. Dėl man žinomų, bet viešai neskelbiamų priežasčių, jis to nepadarė. O gal jis turėjo geresnių už mane padėjėjų.
Aviacijos viršininką ir mane rišo tik vienas noras, kad turėti daugiau lakūnų, daugiau lėktuvų, mokyti ir tobulinti skraidantį personalą. Tam tikslui pasiekti reikėjo vieningai bendradarbiauti. Bet reikiamo bendradarbiavimo nebuvo, nes mus daug kas skyrė, kaip skirtingas karinis išsimokslinimas, skirtingos pažiūros į skraidančio personalo mokymą bei tobulinimą, skirtingos pažiūros į skraidančio personalo kultūrinį bei šeimyninį gyvenimą. Kas vienam atrodė labai svarbu, kitam neturėjo jokios reikšmės, nebuvo verta apie tai net ir kalbėti.
Be tarnybinių buvo dar ir asmeniškų nesutarimų, dėl kurių man tekdavo nusiminti ir moraliniai kentėti. Viena, atrodo, buvo svarbiausia jo nepasitenkinimo manimi priežastis, kad jis labai nemėgo gen. štabo karininkų. Kodėl jam nepatiko aukštąjį karo mokslą (akademiją) baigę karininkai? Ką jie blogo jam padarė? Man iki šiolei dar neaišku. Kažin kodėl gen. Musteikis savo knygos Atsiminimų fragmentai 23-me puslapyje pridėjo prie pavardės taip nemėgiamus jo žodžius "gen. štabo plk. ltn. inž. Gustaitis"?
Kad inž. Gustaitis buvo gabus konstruktorius, visi žino ir mes, lietuviai, galime juo tik didžiuotis. Bet, bendrai paėmus, jo, kaip viršininko, karininko ir net kaip inteligento pasielgimai su manimi ligi šiolei man lieka nesuprantami. Aš manau, kad inž. Gustaitis, kaip gabus konstruktorius, būtų buvęs daug naudingesnis ir karo aviacijai, ir Lietuvai, jei būtų ėjęs tik vienas lėktuvų konstruktoriaus pareigas.
Vienintelis malonumas karo aviacijoje buvo antrame mano tarnybos laikotarpyje toji diena, kada išskridau savarankiškai (tapau pilotu). Taip pat buvo malonu stebėti ir sekti skraidančio personalo treniravimąsi. Karo aviacijos lakūnai, iš tikrųjų, buvo gerai ištreniruoti, išlavinti ir verti pagarbos. Kieno čia nuopelnas, nesiimu spręsti.....


1969 m. spalio 17d.,Čikaga

ČIA PILNAS J.RAPŠIO STRAIPSNIS


Šaltinis: Technikos Žodis 1993m. Nr.3 Čikaga
El.variantą parengė: Nerijus Korbutas 2009

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis