Antaną Gustaitį prisimena...


Av. plk. ltn. Leonardas Peseckas
(1899 -1976)


LIETUVOS SAKALŲ SAKALAS



Plk.inž. A.Gustaitis ir plk.ltn. L.Peseckas padėjo vainiką prie žuvusių dėl Latvijos Nepriklausomybės paminklo Brolių kapinėse Rygoje 1937m.

Likimas man maloningai dovanojo draugystę su iškiliu Lietuvos aviacijos vyru Antanu Gustaičiu. Mūsų keliai susitiko 1919 m. Lietuvos karo aviacijos mokykloje, ir nuo to laiko du dešimtmečius jo gyvenimą mačiau iš arti. Mus supo ta pati aviacijos karininkų kasdienybė. Mes buvome nesvetimi vienas kito namuose. Pasidalindavome mintimis ir rūpesčiais. Jaučiau jo pasitikėjimą ir džiaugiausi galėdamas prisidėti prie jo aviakonstruktoriaus darbų - teko dalyvauti lėktuvų ANBO IV, ANBO-41 bandymuose.
Skraidymai nuo pat aviacijos mokyklos laikų visada buvo svarbi mūsų gyvenimo dalis. Skraidyti Antanas pradėjo instruktoriaus Rotterio grupėje, mano instruktorius buvo Kulikovskis. Baigiant Lietuvos karo aviacijos mokyklą, Antano Gustaičio pavardė į jaunų aviacijos leitenantų sąrašą buvo įrašyta pirmąja. Greičiausiai ne tiek lakūno talentas, kiek dangaus dosniai padovanotos asmenybės bruožai išskyrė jį iš mūsų tarpo.

Stodamas savanoriu į Lietuvos karo aviaciją, Antanas buvo 21 metų, tačiau turėjo jau nemažą gyvenimo patyrimą. Iki tol, 1916metais, jis baigė į Jaroslavį evakuotą Marijampolės gimnaziją. Suvalkijos kaimo vaikas anksti pasireiškė, kaip gabus matematikas. Buvo geras sportininkas, puikus šachmatininkas, mėgo skambinti mandolina ir skaityti knygas. Baigęs gimnaziją, trečiuoju išlaikė konkursinius egzaminus ir tapo kalnų inžinierių instituto Peterburge studentu, bet netrukus buvo rusų mobilizuotas ir pasiųstas į artilerijos leitenantų kadetų karo mokyklą. Nenuostabu, kad paskui, įstojęs į Lietuvos karo aviacijos mokyklą, Antanas dėstė matematiką tokiems patiems, kaip ir jis, savanoriams. Antanas daug padėjo ir man. Mokslą gerokai trukdė mūsų kariškos pareigos: dažnai tekdavo stovėti sargyboje, mokinius nuolat komandiruodavo į frontą. Paskui, baigę skraidymo mokslą, Nepriklausomybės kovose dalyvavome kaip lakūnai. Seni sulopytais sparnais buvo mūsų lėktuvai, o sugrįžę nuo fronto linijos, skaičiuodavome naujas priešo kulkų, granatų skeveldrų paliktas skyles. Užtat mes buvome jauni ir stiprūs, nugairintais padangių vėjo veidais, Tėvynės kariai, pasiruošę žūtbūtinai ją ginti.

Kartą 1920-ųjų rudenį, skrisdamas į frontą, Antanas netgi persistengė - paėmė per daug bombų. Tada turėjome skristi Varėnon penkiais lėktuvais. Iš pradžių - du "Albatrosai", o paskui mus pasivys trys greitieji LVG. Kai lėktuvų varikliai įkaito, apsikeitėme su Antanu linksmais žvilgsniais - jis pilotavo kitą "Albatrosą". Mudu su V. Jablonskiu pakilom pirmieji. Ėmiau dairytis antrojo lėktuvo, tačiau jo vis nebuvo. Padebesyse nestabtelėsi ir nepalauksi. Varėme savo kursu, barstėme atsišaukimus. Kartas nuo karto atsisukdavau atgal, bet Antano taip ir nepamačiau. Vėliau paaiškėjo, kad jis, vos pakilęs, nukrito aerodrome. Mat, prisikrovė per daug bombų. Mašina, atplyšusi nuo žolės, nustojo greičio, griuvo per sparną ir sutiško. Didi laimė, kad bombos tada netvykstelėjo - nė vieno sveiko plauko ten nebūtų likę. Antanas Gustaitis ir jo žvalgas Romas Šidlauskas net rimčiau neprisitrenkė. Patys be kitų pagalbos išlindo iš sukniužusio "Albatroso"...

Išvengti didesnių ar mažesnių avarijų tuo metu, regis, nepavykdavo nė vienam lakūnui. Neaplenkė jos ir Antano. Jo tarnybos lape liko 1920 m. lapkričio 10 d. datuotas įrašas: "Už neatsargų apsiėjimą ir apvertimą orlaivio L.V.G. C.VI Nr. 19017 išreikštas papeikimas".
Skraidė jis daug. 1921 m. ore išbuvo 119 valandų. Kitų metų pavasarį buvo sudarytos dvi aukštojo pilotažo grupės, kurioms vadovavo instruktorius Pavlovas. Pirmieji aukštojo pilotažo programą Lietuvos aviacijoje baigė J. Dobkevičius, V. Šenbergas, A. Štašaitis, B. Kraucevičius. Tarp pirmųjų buvome ir mes su Antanu. Vėliau kurį laiką aukštojo pilotažo mokymui jis ir vadovavo, kol pagaliau šis dalykas buvo galutinai pavestas naikintojų eskadrilės vadui,o vėliau - mokojamai grupei. Kas vasarą paparastai būdavo išleidžiamos viena-dvi aukštojo pilotažo grupės, ir nė vienas lakūnas, nebaigęs pilotažo kurso, negalėjo įgyti karo lakūno vardo. Antanui Gustaičiui karo lakūno vardas suteiktas 1922 m. rugpjūčio 29 d.

Plačių pažiūrų, mokantis kelias užsienio kalbas, Antanas visada buvo karo aviacijos vadovybės dėmesio lauke. Net aviacijos viršininkas generolas J.Kraucevičius, galbūt, šiek tiek nepatikliai žiūrėjęs į skraidyti įsigeidusius Lietuvos kaimų bernelius, pripažino Antano autoritetą, vertino didelius jo sugebėjimus.

1923 m. vasario 21 d. A. Gustaitis buvo paskirtas mokomosios oro eskadrilės vadu.

Vis dėlto jį dar sykį patykojo nelaimė. Tai atsitiko 1923 m. liepos 13-ąją, kaip mes praminėme juodąją dieną. Tąsyk dvi avarijas su Halb. C IV patyrė J. Dobkevičius. Nepasisekė ir mudviem su J. Pranckevičiumi. Prieš pat žeme, pašėlęs milžiniškas sūkurys sugriebė mūsų Halb už plokštumų. Lėktuvas sudrebėjo ir staiga krito pievon. Didžiausias trenksmas. Pasipylė šipuliai ir dulkės. Buvome taip nublošti žemėn, turėjome ligi viršugalvių sulįsti į pievą. Nusipurtėme. Laimė, be pritrenkimo - daugiau nieko. Ilgai nelaukdami vežėme savo laužą į angarą. Tuo metu netoliese vienas mechan¬ikas suko Fokkerio propelerį. Kas ten pasidarė - tik variklis nelauktai užsivedė, propeleris - per ranką, mechanikas griuvo pievon. Po rankos. Tačiau ir tai tądien buvo ne viskas...
Neatsimenu, ar šis lėktuvas technikos sąrašuose buvo užrašytas teisingu vardu - Friedrichshafen G III a. Mes jį vadindavome "Gotha". 1920 metų pavasarį apšaudytas, nes skridęs be leidimo iš Maskvos į Karaliaučių, šis dvimotoris vokiečių konstrukcijos bombonešis apsivertė priverstinai leisdamasis netoli VII forto. Vėliau jį suremontavo ir atvežė į aerodromą. Aviacijos viršininkas J. Kraucevičius įsakė A. Gustaičiui ir man su juo susipažinti. Mat vienam iš mūsų teksią "Gothą" išbandyti ore. Iš pradžių turėjome daug vargo, mėgindami suderinti variklių apsisukimus. Netgi žeme riedant, nevienodais sūkiais veikiantys varikliai traukdavo lėktuvą tai į viena, tai į kitą pusę. Ką jau kalbėti apie skridimą.
Tuo metu aš vežiau iš Raudonės miško priverstinai jame nuleidusio J. Dobkevičiaus lėktuvo laužą. Buvau jau netoli Kauno, kai už Aleksoto medžių pasirodė mūsų dvimotoris bombonešis - tai Antanas bandė jį ore. Iškėlęs milžiniškus sparnus, lėktuvas iš lėto slinko pirmyn. Paskui pamažu ėmė virsti ant sparno. Posūkis darėsi vis staigesnis. Atsimenu, net susižavėjau: ta didžiulė dėžė moka gražiai suktis. Tačiau staiga "Gotha" kniubo ir ėmė suktuku kristi žemyn. Ledas sukaustė širdį. Lėktuve be Gustaičio dar bent penki mūsų vyrai, ir visi jie lekia nesuvaldomoje mašinoje. Dar viena ir dar viena suktuko vija. Milžiniški sparnai dingo už medžių. Pasigirdo kurtus trenksmas į žemę...
Susijaudinę nuskubėjome ten. Tarp nuolaužų girdėjosi dejavimai,ir mes pradėjome traukti iš jų lakūnus. Visi buvo lengviau ar sunkiau sužeisti. Vieni tylėjo, kentėdami skausmą, kiti šaukė smūgio ir išgąsčio paveikti. Mačiau, kaip A. Gustaitis valdėsi,bandė stotis,bet griuvo. Reimontas užtraukė papiroso dūmą ir, visai nusilpęs, apalpo. Visus nugabenom ligoninėn, kur ilgesnį laiką jie buvo užėmę visą palatą. Ačiū Dievui, kritimas baigėsi ne taip jau baisiai. Tuo lėktuvu, be "Gothą" pilotavusio A. Gustaičio, kaip keleiviai savo malonumui skrido Tumas, Reimontas, Čemarka, Mačiokas ir Radvenis. Dviem iš jų lūžo kojos. Su nulūžusią koja palatoje atsidūrė ir Antanas. Pasveiko ir pradėjo eiti pareigas tik po pustrečio mėnesio...

Jau minėtos A. Gustaičio asmenybės spalvos lėmė tai, kad jam, nežiūrint į jaunus metus, būdavo patikimos įvairios užduotys užsieniuose. Dar 1920 m. pavasarį tarnybos reikalais jis buvo komandiruotas į Vokietiją. Per nepilnus metus, nuo 1924 m. birželio mėn. iki 1925 m. kovo mėn., Antanas bene tris kartus vyko į Čekoslovakiją. Lankėsi tarptautinėje aviacijos parodoje, susipažino su aviacijos technika, išbandė siūlomus pirkti skraidymo aparatus. Man kartu su Antanu teko du kartus 1918 ir 1929 metais važiuoti į Italiją, kur turėjome išbandyti ir priimti naujus lėktuvus. Tais metais mūsų aviacija įsigijo tolimos žvalgybos lengvą bombonešį A-120. Lėktuvą suprojektavo italai, serijomis jį gamino firma Aeronautica d'Italia (FIAT) Torino mieste. A-120 mes vadinome "Ansaldais". Lietuvoje jie pasirodė 1928 m. Tai pirmieji metaliniai (duraliuminio) mūsų aviacijos lėktuvai.
Anais laikais italų aviacija buvo viena geriausių pasaulyje. Generolai Umberto Nobile ir Italo Balbo buvo pagarsėję savo tolimais skridimais. Lakūnas Mario de Bernardi lėktuvu Macchi M-52 pirmasis įveikė 500 km per valandą greičio ribą.
A. Gustaitis Italijoje lankėsi jau 1923 m., kai buvo pirkti žvalgybos lėktuvai S.V.A. 10. Tada jis per keletą mėnesių išmoko italų kalbą. 1929 m. toje pačioje firmoje, kuri pastatė mums "Ansaldus", Lietuvai buvo užsakyti ir itališki naikintuvai FIAT SR-20. Tai gana dailus vienvietis dvisparnis lėktuvas. Vieną dieną, po mūsų skraidymų "Ansaldais", italų inžinieriai ir lakūnai mane ir Gustaitį pakvietė apžiūrėti "Fiatą", kuris stovėjo prie fabriko angarų paruoštas skridimui. Italai mums aiškino, kad jis teoretiškai turėjo atlaikyti 16 G ir nesulūžti. Labai susidomėjęs Gustaitis pradėjo smulkiau teirautis apie tą lėktuvą. Italai pasijuto lyg ir įžeisti. Tada vienas jų šypsodamasis kreipėsi į Gustaitį: "Senjore, norite pabandyti?" Gustaitis, žinoma, atsakė, kad nori.
Už kelių minučių jis jau sukinėjosi su nauja mašina virš aerodromo. Išmėginęs vairus, paleido naikintuvą žemyn. Tik visai arti aerodromo vejos, ištraukęs lėktuvą iš smigimo, kilo į 1000 metrų aukštį. Apsisukęs vėl smigo žemyn ir vėl prie pat žemės išlyginęs lėktuvą, šovė į viršų. Dabar jau pakilo kelis kilometrus ir kaukdamas nėrė žemyn. Lėktuvas nesulūžo. Italai stovėjo nustebę ir net nusigandę. Užtat vėliau vakarieniaudami, turėjome daug skanaus juoko.

Itališkais lėktuvais "Ansaldo" 1930 m. rugpjūčio 18 d. A. Gustaitis, J.Garolis ir aš skridome į Maskvą. Maršrutą įveikėme per penkias valandas, vidutiniu 194 km/val. greičiu. Tai buvo pirmasis mūsų lakūnų tolimas grupi¬nis skridimas į užsienį. Mūsų pasirodymas maskvieaams buvo tikra staigmena. Atskridome minutes tikslumu, kaip ir buvome apskaičiavę, nors neturėjome radijo ir negavome meteorologinių duomenų. Už perskridimo tikslumą buvo atsakinga kiekviena įgula. Be pilotų skrido žvalgai V. Jablonskis ir J. Špokevičius, taip pat mechanikas I. Šukys.
Kaip vėliau paaiškėjo, rusai mūsų taip greit nelaukė. Vis dėlto, iki Maskvos likus 30 km, mus pasitiko jų lėktuvai, bet negalėjo su mumis susilyginti: mes, kaip skridome, taip ir nuskridome pirmyn. Jie pasiliko užpakalyje ir atsirado tik po to, kai mes jau nusileidome.
Vakarų Europa tada su rusais bendrauti privengė. Po revoliucijos mes buvome pirmieji lakūnai - svečiai iš užsienio. Priėmė mus, žinoma, karališkai. Sovietų sostinėje viešėjome penkias dienas.
Su Antanu teko pasimatyti ir Paryžiuje. 1928 metų vasarą mus pasiuntė susipažinti su naujais prancūzų gamybos karo lėktuvais. Antanas mus pasitiko Saint-Lazare, geležinkelio stotyje, ir kaip tikras paryžietis, vežiojo po šį nuostabų miestą. Jį patį į Paryžių atvedė... aviacijos konstruktoriaus talentas. Mat dar 1925 m. jis sukonstravo ir savo lėšomis pastatė lėktuvą ANBO-I. Krašto apsaugos ministerija, sužinojusi apie geras lėktuvo savybes, jį iš Gustaičio nupirko, o patį konstruktorių pasiuntė į Paryžiaus aukštąją aeronautikos mokyklą - l'Ecole Superieure d'Aeronautique et de Construction Mecanique.

Pirmojo A. Gustaičio konstrukcijoslėktuvo ANBO-I bandymas ore įvyko 1925 m. liepos 14 d. popietę. Stebint būreliui aviatorių, iš angaro Kauno aerodromo veja buvo išstumtas šis žemasparnis vienvietis monoplanas. Į lėktuvo kabiną, užsidėjęs žieminį pošalmį ir užsimovęs pirštines, vikriai įlipo pats konstruktorius. Mechanikas pasuko propelerį, ir 30 AJ variklis užkaukė gražiu sidabriniu balsu. Netrukus lėktuvėlis nuriedėjo į starto vietą. Antanas išbandė variklį, ir, trumpai pariedėjęs veja, lėktuvas visų žiūrovų džiaugsmui lengvai atsiplėšė nuo žemės. Netrukus jis buvo jau aukštai virš aerodromo ir grakščiai suko ratus, darė staigius posūkius.
Po gero pusvalandžio lėktuvėlis gražiai nusileido, ir laimingą konstruktorių apsupo draugų būrys, sveikino su pirmąja kūrybine sėkme. Bematant gimė sumanymas vykti į Karininkų ramovę ir surengti lėktuvo krikštynas. Deja, paaiškėjo, kad susirinkti į svetainę lakūnams uždrausta. Steponas Darius, aš, dar kažkas iš lakūnų šokome ant motociklų, nudūmėme į Kauno įgulos karininkų ramovę. Čia mus pasitiko šeimininkas majoras, Nepriklausomybės kovose netekęs rankos Vyčio kryžiaus kavalierius. Jis mielai sutiko paruošti vakarienę - krikštynas. Greit buvo sukviesti svečiai rašytojai, menininkai, aktoriai, inžinieriai, kariai. Atvyko Balys Sruoga, J. Tumas-Vaižgantas, Kipras Petrauskas. Atsirado net dūdų orkestras, ir skambėjo lietuviški suktiniai...

Studijuodamas Paryžiuje A. Gustaitis laisvalaikiu - suprojektavo savo antrąjį lėktuvą - lengvą, ekonomišką, dvivietį monoplaną, skirtą lakūnų mokymui ir lavinimui.
Brėžinius pasiuntė karo aviacijos viršininkui, o kartu prašė ir jo sutikimo statyti lėktuvą karo aviacijos dirbtuvėse.
1927 m., grįžęs atostogų, pats vadovavo statybai. Rudeniop ANBO-II buvo pagaliau išridentas į aerodromą, ir Antanas, nepaisydamas žemų debesų, drąsiai pakilo į orą. Vėliau, galutinai išbandęs lėktuvą, konstruktorius skubiai išvyko į Paryžių, nes mokslas jau buvo prasidėjęs.
Praėjo kiek laiko, ir Anbo-II atiteko Lietuvos Aero klubui.

Antanas Gustaitis, Steponas Darius ir Jonas Pyragius buvo pagrindiniai Lietuvos Aero klubo kūrimo iniciatoriai. Nors 1927 m. gegužės 1 d., kai susirinkome į steigiamąjį susirinkimą, Antanas buvo Paryžiuje, tačiau niekas neabejojo, kad jis yra su mumis. Grįžęs po studijų, A. Gustaitis buvo renkamas Lietuvos Aero klubo vicepirmininku, vėliau valdybos nariu. Civilinę aviaciją jis labai rėmė ir tapęs Lietuvos karo aviacijos viršininku. Jo dėka Lietuvos Aero klubas gaudavo pašalpas. Be A. Gustaičio paramos į Šiaurės Ameriką nebūtų galėję nuvykti mūsų sklandytojai Bronius Oškinis ir Jonas Pyragius. Aviacijos viršininkas padėjo surengti pirmąsias orinio sporto varžybas Lietuvoje ir Pabaltijyje, buvo vienas iniciatorių organizuoti pirmąją oro susisiekimo liniją Kaunas-Palanga. Jis dėstė aviacijos pagrindus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o aviacijos mokykloje-aerodinamiką bei kitas disciplinas. Parengė aerodinamikos teorijos konspektus, gabesniesiems vaikinams parūpino stipendijas eiti aviacijos mokslus užsieniuose, propagavo aviaciją spaudoje. Kai 1938 m. tautininkų vyriausybė sukruto "padėti" Lietuvos Aero klubui, sumanė jį suvalstybinti ir atiduoti Lietuvos šaulių sąjungai, A. Gustaitis tokiam planui griežtai pasipriešino.

Sugrįžęs iš Paryžiaus, Antanas jau nesiskyrė su vatmanu bei aviacijos dirbtuvėmis, kurioms, beje, kurį laiką pats vadovavo. Tačiau ir vėliau, eidamas Lietuvos karo aviacijos viršininko pareigas, liko konstruktorius. Daugelį mūsų stebino jo pečiams tekusi našta. Jisai dirbo nepaprastai daug, tačiau turtų nesusikrovė, ir mes netgi leisdavome sau pajuokauti: "Mūsų Antanas – plikas kaip ir jo pakaušis". Tiesa, mėgdavo nuvykti į užsienį.

1929 m. rugpjūčio mėnesį jis išbandė ore savo aukštasparnį monoplaną ANBO-III. Lėktuvas buvo skirtas lakūnų apmokymui, tiko aukštajam pilotažui. Nuo 1930 metų ANBO-III karo aviacijos dirbtuvėse buvo statomas serijomis. Beveik tuo pačių metu pasirodė ir pradiniam lakūnų mokymui skirtas ANBO-V, o 1931 metais- ANBO-51. Vėlesnių serijų šio tipo lėktuvai buvo pritaikyti naktiniams skraidymams bei kovos veiksmams.

1932 m. liepos 14 d., praėjus lygiai septyneriems metams po pirmojo lėktuvėlio ANBO-I bandymo, plk. ltn. inž. A. Gustaitis pakėlė į orą savo, puikųjį ANBO-IV, artimajai žvalgybai skirtą kovos lėktuvą. Tai buvo vienas geriausių A. Gustaičio lėktuvų. Trijų ANBO-IV skrydis 1934 -ųjų vasarą sužavėjo visą Europą.

Praėjo dar treji metai, ir moderniausius užsienio šalių žvalgybos lėktuvus savo techniniais duomenimis pralenkė A. Gustaičio konstrukcijos aparatas ANBO-41. Šiuo lėktuvu ypač domėjosi Anglijos bei Argentinos aviacijos specialistai.
Su ANBO-41 yra susijęs vienas man atmintinas epizodas.
1938 m. Lietuva pirko iš Anglijos trylika vienviečių naikintuvų Gloster "Gladiator". Vieną pavasario dieną iš Anglijos atskridęs firmos lakūnas Kauno aerodrome demonstravo skrydį šiuo lėktuvu. Prie orinio susisiekimo stoties buvo susirinkusi gana didelė kariškių grupė: užsienio šalių karo atstovai, aukštoji Lietuvos karininkija, mūsų aviatoriai. Lakūnas bandytojas pačioje pažemėje demonstravo rizikingiausias figūras, kelių metrų aukštyje skrido žemyn galva. Vaizdas buvo stulbinantis. Patenkintas šypsojosi Anglijos karo atstovas misteris Prestonas. Prie manęs priėjęs A. Gustaitis tarė: "Leonardai, pademonstruok ANBO-41". Liepiau motociklininkui nuvežti mane į kitą aerodromo pusę, prie angaro. Kol paruošė lėktuvą, surūkiau cigaretę ir vis galvojau, ką galiu parodyti, juk ANBO-41 pilotažui nepritaikytas. Atsisėdau į kabiną, prisiveržiau diržais. Aerodromas, atsimenu, buvo ištisai geltonas, pienėmis nusėtas.
Svečiai - kitame aerodromo krašte, ir mano lėktuvo per nedidelį kalniuką matyti negalėjo. Paleidau variklį didžiausiais sūkiais, laikiau lėktuvą palei žemę, o prieš pat publiką, nors ir rizikuodamas, įjungiau busterį. Variklis užkaukė dar galingesniu balsu, mačiusieji pasakojo, kad net žemė drebėjo. Patraukiau vairolazdę, ir ANBO-41 šovė į padangę. Pakilęs į pusantro kilometro aukštį, perverčiau lėktuvą per sparną ir, nekeisdamas kampo, žemyn. Prie pat vejos išlyginau ir vėl - į viršų. Aerodrome žinojau kiekvieną medį, menkiausią lomelę. Antrąsyk virtęs per sparną, smigau žemyn į šalia aerodromo plytintį slėnį ir dingau žiūrovams iš akių. Po to, netikėtai pro medžius išniręs, nutūpiau.
Paskui aviacijos karininkų ramovėje buvo surengti pusryčiai. Aš pavėlavau, bet A. Gustaitis, matyt, patenkintas skridimu manęs laukė ir pasisodino šalia savęs.
Tiesa, ANBO41 nusisekė irgi ne iš karto. Mat, serijiniams lėktuvams buvo pritaikyti galingi 930/1100 AJ varikliai, o propeleriai iš pradžių buvo dvimenčiai. Man teko atlikti bandymus. Jaučiau, kad kažko trūksta. Nėra greičio. Su Antanu nuvažiavome į dirbtuves pas inžinierių Adamčiką. Kažkada jis Maskvoje turėjo propelerių įmonę. A. Gustaitis ilgai tarėsi su Adamčiku, ir po kurio laiko Lietuvos karo aviacijos dirbtuvėse buvo pagamintas trijų menčių propeleris. Vos užvedęs variklį, iš garso pajutau, jog tai - kitas lėktuvas. Po skridimo paskambinau Antanui: "Fantastiška." Netrukus jis atvažiavo į aerodromą.
A. Gustaičio konstrukcijų rejestre buvo ir mokomasis žvalgybinis dvivietis monoplanas ANBO-IV, taip pat sportinis vienvietis ANBO-VII, tačiau daugiausiai darbo ir sveikatos jis įdėjo į savo paskutinįjį aparatą ANBO-VIII.

Berods, dar l936m. Lietuvos aviacijoje iškilo reikalas dvi eskadriles apginkluoti naujais lėktuvais - lengvaisiais bombonešiais. Pasižvalgius užsieniuose, buvo apsistota prie anglų ir italų gamybos lėktuvų, tačiau dėl pernelyg didelės kainos, Krašto apsaugos ministerija atsisakė juos pirkti. Tada mes, keli artimesni A. Gustaičio kolegos - aviatoriai, ėmėme kalbinti jį, kad suprojektuotų lengvąjį bombonešį. Žinoma, lėktuvas turėtų būti statomas Lietuvos karo aviacijos dirbtuvėse. Iš pradžių A. Gustaitis nesutiko. Aiškino, jog karo aviacijos dirbtuvės nėra tokios modernios, kad jose būtų galima imtis lengvojo bombonešio statybos.
Reikia pastebėti, kad A. Gustaitis kaip konstruktorius, projektuodamas savo lėktuvus, niekad neužmiršdavo mūsų dirbtuvių galimybių. Tiesa, tuo metu dirbtuvės jau gerokai išsiplėtė - atsirado nauji pastatai ir sudėtinga įranga, dirbo aviacijos inžinierių bei technikų biuras. Lėktuvų statyba namuose Lietuvai buvo daug naudingesnė, ir mes nenusileidome. Pagaliau Antanas sutiko ir apmėtęs projektą, nuėjo į Krašto apsaugos ministeriją. Ten jo pasiūlymą priėmė ir skyrė lėšas prototipo statybai. Žinoma, Krašto apsaugos ministerija pateikė ir savo reikalavimus. Tarp jų buvo sąlyga - lėktuvo prototipą išbandyti 1939-ųjų pavasarį. Jeigu ministerija pripažintų jį tinkamu, 1939-1941 m. būrų statoma serija-21 lėktuvas.

Taip 1937 m. vatmano lapuose pasirodė pirmieji eskizai, komponavimo schemos. ANBO-VIII -žemasparnis dvivietis monoplanas. Dengta kabina, įtraukiama važiuoklė, galingas per 1000 AJ variklis, trijų menčių metalinis kintamo žingsnio propeleris. Iš anksto buvo matyti, kad gimsta dailus, aptakių aerodinaminių formų lėktuvas. Tačiau įpusėjus projektavimui, konstruktoriui teko vėl suabejoti dirbtuvių galimybėmis, įtraukiamą važiuoklę namuose padaryti nepavyks -trūksta specialistų, nėra įrangos. Antanas nutarė važiuoklę, kaip ir variklį, kai kuriuos prietaisus pirkti Anglijoje. Tačiau skaičiavimai rodė, kad, panaudojus anglų konstrukcijos įtraukiamą važiuoklę, smarkiai pašoks svoris. Reikės galingesnio variklio. Tuo pačiu lėktuvo kaina viršys Krašto apsaugos ministerijos skirtą sumą.
Didžiausiam A. Gustaičio nusivylimui teko grįžti prie neįtraukiamos važiuoklės. Reikėjo iš naujo projektuoti sparną. Antanas man ne kartą guodėsi, girdi, ir su neįtraukiama važiuokle aerodinaminės lėktuvo savybės liks geros. Tačiau pats aiškiai nervinosi. Kiek atsimenu, iš naujo projektuoti sparną nesisekė, kažkokios problemos iškilo ir dirbtuvėse. Lėktuvo statyba užsitęsė.

Pagaliau 1939 m. rugsėjo 5 d. Antanas Gustaitis pirmą kartą pakilo naujuoju lėktuvu. ANBO-VIII gražiai atsiplėšė nuo žemės, gerai klausė vairų, tačiau, atsileidus variklio gaubto auselėms, skridimą teko nutraukti. Po kelių dienų bandymai buvo atnaujinti. Skraidant išryškėjo nemažai konstravimo ir statybos klaidų, ir lėktuvas buvo nesyk grąžinamas į aviacijos dirbtuves. Vėliau jau Zoknių aerodrome bandymus tęsė lakūnas kpt. Vaičius.

Vis dėlto po tokių nusisekusių konstrukcijų, kaip ANBO-IV ir ANBO 41 paskutinis kūrinys konstruktorių, kaip atrodo, šiek tiek nuvylė. Daug sveikatos A. Gustaičiui kainavo nuolatiniai nesutarimai su Krašto apsaugos ministerijos valdininkais. Jie kietai, be kompromisų laikėsi kontrakto raidės, ir Antanas negalėjo ant jų per daug pykti. Nežinojo, kad nepraėjus nė metams, atėjūnai taip sunkiai kurtą jo lėktuvą paliks rūdyti darganose, kaip niekam nereikalingą daiktą...

1937 m. vasario 15-17 d. Lietuvoje lankėsi Sovietų Sąjungos armijos vyriausiojo štabo viršininkas maršalas Jegorovas. Vizituodamas mūsų kariuomenės dalinius, jis atvyko ir į aerodromą. Maršalą lydėjo du aukšto laipsnio Sovietų komisarai, mūsų svita, kariuomenės štabo viršininkas plk. Černius ir karo aviacijos viršininkas plk. A. Gustaitis, ir dar keli gen. štabo karininkai. Tuo metu be savo tiesioginių I-os grupės vado pareigų, turėjau ir kitas antraeiles aerodromo komendanto pareigas.
Pasitikau atvykusį maršalą Jegorovą su palydovais netoli angarų prie išrikiuotų karininkų, puskarininkių, kareivių ir lėktuvų. Jam pagal karinį etiketą, atiduodamas pagarbą, atraportavau. Jis mandagiai rusiškai atsakė į mano raportą ir padavė man ranką. Paskui su visa svita nuėjome apžiūrėti lėktuvų. Gustaitis puikia rusų kalba aiškino ir atsakinėjo į maršalo klausimus. Prie ANBO-IV-ųjų Jegorovas sužinojo, kad jie pagaminti mūsų aviacijos dirbtuvėse, todėl bekalbėdamas su pačiu konstruktoriumi, sustojo ilgiau. Labai domėjosi ANBO duomenimis.
Nei vienas, nei antras negalėjo žinoti, koks likimas jų laukia. Maršalas Jegorovas jau kitais metais, per Stalino "valymus", buvo likviduotas. A. Gustaičiui į NKVD nagus buvo lemta pakliūti kiek vėliau.

1940-aisiais, paskutiniais Nepriklausomybės mėnesiais, A. Gustaitis du kartus nuo sausio 23 iki kovo 3 d. ir nuo gegužės 1 iki birželio 12 d. tarnybos reikalais buvo išvykęs į Maskvą. Kaip atrodo, buvo (galiotas tartis dėl rusų gamybos naikintuvų pirkimo. Buvo susitikęs su Sovietų karo aviacijos viršininkais, aviacijos gamyklų vadovais. Prisimindavo labai gražius priėmimus, tostus už draugystę.
Gal būt todėl, Sovietams okupavus Lietuvą, A. Gustaitis neišsyk numatė tragiškąsias pasekmes.
Atrodo, jis iš pradžių tikėjo, kad Lietuvos valstybė išliks, ir tik vidaus gyvenimas šiek tiek pasikeis. Greičiausiai jis vylėsi, kad su sovietais galima susikalbėti. Manė, jog dabar lietuviams kaip tik reikia likti savo vietose, kad svarbesnieji postai nebūtų užleisti rusams. Galbūt, jis tikėjosi išsaugoti Lietuvos aviaciją. Yra išlikę daug liudijimų, kad kritišką tėvynei valandą A. Gustaitis parodė gilius lietuvio patrioto jausmus, nors ir neišsyk suprato Sovietų klastą.
Tačiau greit viskas tapo labai aišku. Karo aviacija, kaip ir visa Lietuvos kariuomenė, buvo likviduojama arba inkorporuojama į Raudonąją armiją. Prasidėjo areštai, kalėjimai ir trėmimas į Sibirą.

Vieną dieną, berods, liepos mėnesį A. Gustaitis atėjo į mano namus. Mes pasibučiavome. Iškrapščiau butelį benediktino. Antanas mėgo šį gėrimą ir retkarčiais pakeldavo taurelę, o į juodą kavą būtinai įmerkdavo citriną. Išsikalbėjome. Mačiau, kaip jis pergyvena dėl mūsų Tėvynę užgriuvusios nelaimės. Jam buvo skaudu matyti karo aviacijos agoniją Beje, sovietai, paskirdami A. Gustaitį likvidacinės komisijos pirmininku, Lietuvos aviaciją bandė sunaikinti tarsi jo paties rankomis.

Rugpjūčio mėnesį jis įteikė kariuomenės vadui savo prašymą atleisti jį iš kariuomenės. Jo neatleido labai ilgai, visaip vilkino, siūlė dirbti lėktuvų konstruktoriaus darbą Sovietų Rusijoje. Generolas pasiūlymų nepriėmė, sakė, kad ir toliau dirbs aviacijos srityje, bet tik Lietuvoje. Pamatę, kad geruoju neįtikins, sovietai apstatė konstruktorių agentais, kurie sekė kiekvieną jo žingsnį.

1941 m. sausio 1 d. gen. inž. A. Gustaitis buvo paleistas iš kariuomenės. Pradėjo dėstyti VDU statybos fakulteto aviacijos katedroje. Kovo 4 d. traukiniu išvyko į Kalvariją ir... dingo. Generolo likimas man liko nežinomas.

Nacių okupacijos metais ėjo gandai, kad gen. A. Gustatitis, nepakeldamas Lietuvos tragedijos, taip pat nujausdamas asmeninį pavojų būti sovietų agentų suimtam, bėgo į Vokietiją. Prie sienos jį nušovę čekistai. Kita versija, kad buvo tik pašautas pasienio sargybos, sužeistas ir patalpintas Kauno kalėjime. Vėliau išvežtas į Sovietų Rusiją.

Vokiečių okupacijos metais netikėtai sutikau kpt. A. Tindžiulį, kuris, dideliam mano nustebimui, papasakojo, kad jis buvo susitaręs su gen. A. Gustaičiu slapta kartu bėgti į Vokietiją. Pabėgimą organizavo kažkoks Poderis, aviacijos civilis tarnautojas ar puskarininkis. Kovo 4 d., ankstų rytą, A. Tindžiulis ir gen. A. Gustaitis turėjo susitikti Kauno geležinkelio sotyje ir, nusipirkę bilietus, važiuoti link Kalvarijos. Ten, vienoje stotelėje, juos turėjęs pasitikti žmogus, kuris žadėjo juos slapta pervesti per sieną. Kpt. A. Tindžiulis man prisipažino, kad sutartą dieną, deja, pramiegojo ir nesuspėjo laiku atvykti į stotį. Kas atsitiko su generolu, nežinąs...

Kartą Laisvės alėjoje sutikau inž. Praną Hiksą, mano ir Antano seną mielą draugą, pirmąjį lietuvį lakūną, dar pasaulinio karo metais Anglijoje baigusį aviacijos mokyklą. Su Pranu Hiksa mes dažnai susitikdavome Gustaičių namuose, o tada, kai apie A. Gustaitį išsikalbėjome susitikę Laisvės alėjoje, jis labai susijaudino, akyse pasirodė ašaros. Papasakojo, kad jis seniai norėjęs įkalbėti Antaną, kad pasitrauktų su šeima ir net siūlė paslėpti jį prekiniame vagone tarp repatriantų baldų bei daiktų. Tačiau A. Gustaitis buvo nesukalbamas, sakė, kad žino, ką darąs ir tiek. Jokios pagalbos iš niekur neieškąs. Jie paspaudę vienas kitam rankas, ir P. Hiksa jo daugiau niekad nematęs.

Lenkų žurnalistas Josef Czapski, lenkų - vokiečių karo metu Lenkijos kariuomenės karininkas, 1949 m. Prancūzijoje išleido knygą „ Nežmoniškoj žemėj“. Tai atsiminimai apie baisius pergyvenimus lenkų karininkų, kurie su savo daliniais, patikėję Raudonosios armijos pažadais, pasidavė jos belaisvėn. Rezultatas - visi karininkai buvo suimti ir pasmerkti mirti Butirkų kalėjime Maskvoje. Knygos autorius trumpai pamini, kad lenkų karininkų tarpe buvo ir vienas lietuvis gen. Gustaitis. Lakūnas, inžinierius, mokąs daug svetimų kalbų, geras šachmatininkas. Kuriantis gen. Andresono legionams, lenkų karininkai buvo paleisti iš Butirkų kalėjimo. Pasilikusiems mirties bausmė buvo pakeista sunkiųjų darbų stovykla. Tarp jų buvo daug rusų mokslininkų, inžinierių. Autorius spėjąs, kad jie buvo panaudoti, kaip specialistai Sovietų Rusijos gilumoje. Gal būt, jų tarpe ir gen. A. Gustaitis.

Generolo šeima daug metų per įvairias tarptautines organizacijas bandė sužinoti jo likimą. Pagaliau 1968 m. sausio 24 d. Amerikos Raudonasis Kryžius pranešė Gustaičio šeimos nariams Chicagoje, jog tarptautinis Raudonasis Kryžius gavo žinią, kad A. Gustaitis miręs 1941 m. spalio 16 d. Sovietų Rusijoje. Vietovė ir mirties priežastis nežinoma. Jie apgailestavo, kad neturi daugiau informacijos, nes užklausimai apie jį smulkiau Sovietų paliekami be atsakymo. Šiandien žinoma, kad Amerikos Raudonojo Kryžiaus nurodyta A. Gustaičio mirties data yra tiksli.

Kai 1941 m. rudenį vokiečių kariuomenė, žaibiškais smūgiais įsiveržusi į Sovietų Rusijos gilumą, sustojo prie Maskvos miesto vartų, visi Butirkų kalėjimo kaliniai buvo sunaikinti - sušaudyti. Nežmoniškai nužudytųjų tarpe buvo ir mano mielas draugas, Lietuvos sakalų sakalas generolas inžinierius Antanas Gustaitis.


1972 metai, Čikaga

Šaltinis: Technikos Žodis 1993m. Nr.3 Čikaga
El.variantą parengė: Nerijus Korbutas 2009



GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ A.GUSTAIČIO PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis