Jau daug laiko prabėgo, daug sunkių pergyvenimų mums teko patirti nuo 1940 m. liepos 15 d., kada atsisveiknau su gen. inž. A. Gustaičiu, palikdamas karo tarnybą.
Ltn. A. Gustaitį man teko pirmą kartą pažinti 1924 m. spalio mėn., kai buvau perkeltas Karo aviacijon ir paskirtas į mokomąją eskadrilę, kurios vadu buvo A. Gustaitis. Jis savo pirmąjį sportinį vienvietį lėktuvą sukūrė ir pastatė 1925 m., dar būdamas pirmosios eskadrilės vadu.
Tai buvo ANBO-I ir pradžia visai serijai lėktuvų, kurie pasirodė vėliau. Tais pačiais metais rudenį A. Gustaitis, gavęs stipendiją, išvyko Paryžiun pasitobulinti aviacijos srityje. Ten besimokydamas, nepamiršo savo pamėgto darbo ir kuria naują dvivietį lėktuvą ANBO-II. Iš Paryžiaus A. Gustaitis sugrįžo kapitono laipsniu, jau baigęs "Echole Superior Aeronautique et Construction mechanique", gavęs inžinieriaus mechaniko ir lėktuvų konstruktoriaus diplomą. Toks specialistas tuo metu buvo labai reikalingas, ir mes džiaugėmės jo sulaukę.
Kai kpt. inž. A. Gustaitis sugrįžo, buvo paskirtas aviacijos štabo viršininku, greitai pakeltas į majoro laipsnį ir maždaug po pusmečio paskirtas aviacijos tiekimo bei dirbtuvių viršininku, kas daugiau tiko jo įgytai specialybei, jo pamėgtam darbui. Dabar jis pradėjo gerinti, plėsti aviacines dirbtuves, kurti ir statyti naujus savo konstrukcijos lėktuvus, kurių tuomet mums labai stigo.
Reikia pažymėti, kad jis konstruktoriaus darbą labai mėgo. Besimokydamas Paryžiuje ir vėliau būdamas tiekimo bei karo av. viršininku, kad ir turėdamas begales darbo savo pareigose, nenutolo nuo savo pamėgto darbo. Jis kūrė, statė naujus lėktuvų tipus ir, pradedant 1928 m., gimsta visa eilė naujų lėktuvų: ANBO 2,3,5,6 ir 51, kurie skirti mokymo ir lakūnų tobulinimo reikalams. Vėliau, 1933 m., gimė ANBO 4 ir 41, skirti kovos uždaviniams: žvalgybos bei su žemės kariuomene bendradarbiavimo reikalams. Dar vėliau, 1939 m., atsiranda ANBO 8 - lengvasis bombonešis, kurio tolimesnė statyba dėl nepalankių politinių aplinkybių buvo sustabdyta. Visi ANBO lėktuvai buvo statomi serijomis savose dirbtuvėse, tik motorai ir kitokie specialūs prietaisiai perkami užsienyje. Tuo būdu sutaupyta keletas milijonų litų; vietiniai darbininkai turėjo darbą, o karo aviacija galėjo sparčiau augti. Čia reikia pripažinti didelį nuopelną lėktuvų konstruktoriui inž. A. Gustaičiui bei jo artimiausiems lėktuvų statymo pagalbininkams.
Atskirai nuo visų kitų jo darbų tenka paminėti pulk. inž. A. Gustaičio suorganizuotą ir jo vadovautą skridimą į Europos sostines. Skrydis iš Kauno prasidėjo 1934 m. birželio 25 d. ir baigėsi liepos 19 d. taip pat Kaune. Skridime dalyvavo trijų ANBO-IV lėktuvų (motorai Bristol Pegasus 580 AJ) eskadrilė.
Skrido šie lakūnai: pirmas lėktuvas - pulk. inž. A. Gustaitis ir kpt. Namikas; antras - kpt. Liorentas ir ltn. Marcinkus; trečias - ltn. Mikėnas ir mechanikas Rimkevičius.
Skridimo maršrutas: Kaunas - Stokholmas - Kopenhaga - Amsterdamas
- Briuselis - Londonas - Paryžius - Marselis - Roma - Udine - Viena - Praha - Budapeštas - Bukareštas - Kijevas - Maskva - Kaunas. Viso apie 10,000 km.
Skridimas, atsižvelgiant į geografinę padėtį ir atmosferines sąlygas, buvo gan įvairus ir sudėtingas. Pakelėje teko nugalėti miglas, debesis, lietų, perskristi kalnus ir miškuotus Rusijos plotus. Navigacijos prietaisai buvo tik kompasas, giroskopas ir optiškas diometras, vėjo nunešimui matuoti. Be to, buvo naudotąsi žemėlapiais tų vietovių, per kurias reikėjo skristi. Ant žemėlapių iš anksto buvo pažymėta skridimo linija, kompasinis kursas ir draudžiamos zonos.
Šis skridimas išgarsino Lietuvos vardą, iškėlė lietuvių lakūnų sugebėjimus, pademonstravo lietuviškos konstrukcijos lėktuvų tinkamumą. Be to, skridusiems lakūnams davė gerą tolimų skrydžių patyrimą. Galima pasakyti, kad šis grupinis skridimas buvo visapusiškai pasisekęs.
Sekdami tolimesnį Gustaičio gyvenimą matome, kad 1934 m. jis paskirtas Karo av. viršininku, 1937 m. pakeliamas į brig. generolo laipsnį ir 1941 m. pradžioje paleidžiamas iš kariuomenės. Kas įvyko vėliau, kur jis dabar, tikrų žinių nėra. Žinoma, kad 1941 m. kovo mėn. buvo suimtas Vokietijos pasienyje, atvežtas į Kauno kalėjimą ir iš ten išvežtas Rusijon. Yra šiokių tokių žinių, kad yra buvęs Sibire, koncentracijos stovykloje. Lietuvoje iki šiol jo nebuvo, todėl mažai vilties, kad jis dar gyvas.
Prisimenu jį, kaip viršininką, asmenį ir bendruomenės narį. Per mano 16 metų karo aviacijos tarnybą dažniausiai su juo bendravau, kaip su vyresnio laipsnio karininku ir betarpiu viršininku.
Kaip viršininkas: sąžiningo tiesaus būdo, teisingas su savo valdiniais, išklausydavo jų nuomonę ir teisingai ją įvertindavo. Jis buvo neišdidus, neagresyvus, bet reikalaujantis klusnumo ir gero pareigų atlikimo.
Kaip karys: nemėgo politikuoti ir nepataikavo valdančiai partijai.
Kaip asmuo ir bendruomenės narys: vidutinio ūgio, ištvermingas, gabus, gan linksmo sugyvenamo būdo, geros sveikatos, tik gal kiek nervuotas pastaraisiais Nepriklausomybės metais, kas pilnai pateisina užimantį aukštas pareigas žmogų. Mokėjo keletą svetimų kalbų ir ragino savo bendradarbius mokytis svetimas kalbas, kad lengviau galėtume sekti pasaulinę pažangą ir tobulintis savo srityje. Mėgdavo pasidalinti savo žiniomis su bendradarbiais, padiskutuoti rūpimais klausimais, draugijoje pasilinksminti, pašokti, pabendrauti su jaunesniais. Mėgo skautų organizaciją, aero klubo įkūrėjas. Domėjosi muzika - pats grojo mandolina ir gitara. Reikia pažymėti, kad buvo gabus matematikas, talentingas lėktuvų konstruktorius ir stiprus šachmatininkas. Savo gabumų ir darbštumo dėka, A. Gustaitis, būdamas vos 40 m., pasiekė generolo laipsnį, ėjo aukštas atsakingas pareigas. Be abejonės, buvo geras lietuvis patriotas.