Antaną Gustaitį prisimena...


Div.gen. Stasys Raštikis
Lietuvos kariuomenės vadas
(1896-1985)


GENEROLAS ANTANAS GUSTAITIS





Lietuvių tauta turėjo ir tebeturi daug gabių vyrų ir moterų. Vienas iš tokių labai gabių lietuvių yra buvęs nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos viršininkas, lėktuvų konstruktorius ir statytojas, inžinierius, Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto docentas, Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas, Vyčio Kryžiaus kavalierius, brigados generolas Antanas Gustaitis.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenės karo aviacijoje, Gustaitis ypač pasižymėjo savo sukonstruotais ir Lietuvos karo aviacijos dirbtuvėse pastatytais lėktuvais ANBO, kurių jis sukonstravo ir pastatė net aštuonis tipus, nuo sportinio ANBO-I iki pagerinto lengvo bombonešio ANBO - VIII . Tais savo konstrukcijos lėktuvais jis toli pralenkė kito, taip pat labai gabaus Lietuvos karo aviacijos lakūno ir konstruktoriaus inžinieriaus Jurgio Dobkevičiaus Lietuvoje pastatytus lėktuvus DOBI-I, II ir III (Dobkevičius, būdamas vos 26 metų, 1926 m. birželio 6 d. žuvo lėktuvo katastrofoje).
Apie gen. Gustaičio sukonstruotus lėktuvus ANBO ir apie jų teigiamas savybes nekalbėsiu, nes apie tai galės daugiau pasakyti buvę Lietuvos karo aviacijos karininkai lakūnai ir inžinieriai. Aš čia paminėsiu tik šį tą iš mano tarnybinių santykių su gen. Gustaičiu.
Būdamas inžinierius konstrukorius, gen. Gustaitis labiausiai domėjosi pačiais lėktuvais, jų konstrukcija, savybėmis, galimumais ir aplamai techniškai mechanine lėktuvų dalimi. Jis aktyviai sekė kitų valstybių spaudą apie aviaciją ir naujus išradimus bei patobulinimus aviacijos srityje. Tai buvo jo mylimiausioji sritis, kuria jis ypač interesavosi, sekė ir labai gerai žinojo. Jis taip pat įdomavosi apie aviacijos pritaikymą kautynėse, karo aviacijos kautynių taktiką, aviacijos bendradarbiavimą su kitomis ginklo rūšimis kautynėse, tačiau tai buvo jam, kaip aš supratau, antraeiliai dalykai.
Gerai mokėdamas net kelias svetimas kalbas, gen. Gustaitis dažnai būdavo skiriamas kartu su kitais kariuomenės štabo ir Kauno įgulos karininkais svetimų valstybių diplomatus ir karo atstovus pagerbti Lietuvos karininkų Ramovės rūmuose. Visuose tuose priėmimuose jis visada būdavo labai pageidaujamas, nes buvo labai taktiškas, gerai apsiskaitęs ir įdomus pasikalbėjimuose bet kuria tema. Toks pat jis buvo ir visuose santykiuose su svetimtaučiais, kada jam reikėdavo reprezentuotis, kaip Lietuvos karininkų Ramovės valdybos nariui.
Tarnybiniuose pranešimuose pas kariuomenės vadą jis visada būdavo labai objektyvus, konkretus ir aiškus. Kiekvienu kalbamu reikalu jis pats jau turėdavo paruoštą savo išvadą, pasiūlymą, kuriuos jo viršininkas turėdavo tik patvirtinti, atmesti ar papildyti. Jo pranešimai būdavo trumpi,be nereikalingų smulkmenų. Baigęs savo pranešimą ir paklaustas, ką dar turįs gero ar blogo pasakyti, jis retkarčiais nusiskųsdavo Lietuvos vidaus politikos negalavimais, kurie jam rūpėjo, kaip ir kiekvienam Lietuvos kariui. Tai buvo ne politikavimas, bet sąmoningas piliečio patrioto rūpinimasis savo tautos reikalais. Jam, kaip ir man, buvo nesuprantama, kodėl mūsų politikai nedrįso konkrečiai kelti Pabaltijo, o ypač Lietuvos ir Latvijos karinės apsigynimo sąjungos reikalą 1938 ir 1939 metais, kada politinis dangus Rytų Europoje pradėjo niauktis ir galima buvo laukti ne tik politinių komplikacijų, bet ir įvairių pavojingų žygių iš Sovietų Sąjungos. Atsimenu, kaip jis buvo apsidžiaugęs 1938 m., kada Latvijos ir Lietuvos karinės vadovybės buvo principe sutikusios padaryti bendrus Latvijos ir Lietuvos kariuomenių manevrus, kuriuose būtų dalyvavusios ir tų dviejų valstybių karo aviacijos. Deja, iš to sumanymo niekas neišėjo, nes mūsų politinė vadovybė nepritarė tokiam sumanymui, bijodama užrūstinti rusus. Man nežinoma, ar ir Latvijos vyriausybė buvo tokio pat nusistatymo, nors jos karo ministeris gen. Balodis buvo didelis tokių manevrų ir aplamai bendro gynimosi organizavimo šalininkas.
Atleidus mane iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų, gen. Gustaitis Lietuvos karininkų Ramovės žurnale Kardas parašė labai objektyvų straipsnį apie mano atliktus darbus Lietuvos kariuomenėje.
Gerai atsimenu, kai 1940 m. birželio 16 d., t.y. sekančią dieną po Respublikos Prezidento Antano Smetonos ir krašto apsaugos ministerio brg. generolo Musteikio pabėgimo iš Kauno, gen. Gustaitis atvyko į kariuomenės štabą ir pradėjo karštai priekaištauti Lietuvos vyriausybei, kad tokiu pavojingu momentu kraštas buvo paliktas be vadovavimo, nes nei visuomenė, nei kariuomenė iš niekur negaudavo tinkamos informacijos ir nurodymų. Tada keli vyresnieji karininkai, jų tarpe ir gen. Gustaitis, nuvykome pas ministerį pirm. Merkį. Mes reikalavome, kad Merkys tuoj imtųsi aktyviai vadovauti kraštui, nes tauta labai laukia tokio vadovavimo. Mums tada atrodė, kad Respublikos Prezidentas Smetona, kol jam dar negrėsė betarpiškas pavojus, neturėtų palikti Lietuvos, bet iš pasienio, pasilikdamas dar Lietuvos teritorijoje, vadovautų kraštui ir davinėtų vyriausybei bei visuomenei savo nurodymus. Lietuvos vyriausybės nariai neturėtų palikti savo ministerijų be jokio vadovavimo. Jei vyriausybės nariams nesaugu Kaune, jie turėtų susirinkti pasienyje prie Respublikos Prezidento ir iš ten vadovauti savo tautai ir vykdyti politinę, diplomatinę ar kitą akciją. Ar Prezidentas buvo palikęs kokių nors nurodymų vyriausybei ir pačiam Merkiui, mes nežinojome. Merkys tada pritarė mūsų nuomonei. Jis pasakė, kad tą pačią dieną jis turėsiąs tartis su Kremliaus ypatinguoju įgaliotiniu Lietuvai, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaro pavaduotoju Dekanozovu, apie naujosios Lietuvos vyriausybės sudarymą, ir prašė mus patarti jam, kas galėtų įeiti į naują vyriausybę. Kaip galimą kandidatą į naujuosius ministerius pirmininkus, Merkys tada paminėjo advokatą, atsargos pulkininką leitenantą Petrą Gušą. Viso to pasikalbėjimo aktyviausiu dalyviu tada buvo gen. Gustaitis. Jis kalbėjo labai karštai, beveik su ašaromis, ir parodė savo gilius ir jautrius didelio lietuvio patrioto jausmus.
Tada aš dar nežinojau, bet vėliau man teko patirti, kad gen. Gustaitis jau ne pirmą kartą kalbėjosi su Merkiu apie Lietuvos vyriausybės pakeitimą. Dar birželio 8 dieną jis ir keli kiti vyresnieji karininkai reikalavę, kad Merkys atsistatydintų ir būtų sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė.
Atsimenu dar vieną, paskutinį, susitikimą ir pasikalbėjimą su gen. Gustaičiu. Tai buvo jau po Lietuvos "prijungimo" prie Sovietų Sąjungos. Tada rusai buvo privertę jį formaliai likviduoti buvusios Lietuvos karo aviacijos turtą. Atėjęs pas mane pasitarti, labai karštai ir su dideliu pasipiktinimu kalbėjo apie rusų karių nesąžiningumą. Nurodė įvykį, kaip rusų kariai grobė mūsų karo aviacijos turtą ir išvežė jį nežinia kur, ir kaip iš mūsų naujų kovos lėktuvų, pačių rusų saugomų Palangos aerodrome, tų pačių rusų buvo išmontuoti ir pavogti visi laikrodžiai.
Vėliau teko girdėti, kad 1941 m. kovo mėn. gen. Gustaitis mėgino gelbėtis nuo bolševikų teroro ir bandė bėgti į užsienį, tačiau bolševikų buvo suimtas ir atgabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, iš kur buvo išvežtas į Sovietų Rusiją. Apie tolesnį jo likimą man neteko nieko tikro sužinoti.
Taip liūdnai ir tragiškai baigė savo gyvenimą vienas iš gabiausių lietuvių, sėkmingai vadovavęs Nepriklausomos Lietuvos karo aviacijai ir pastatęs ją į pirmą vietą visų trijų Pabaltijo valstybių tarpe.
Taip žuvo vienas iš didelių lietuvių patriotų, retų gabumų specialistas, gerai pasiruošęs ir pasižymėjęs lietuvis lakūnas, naujų lietuviškų lėktuvų konstruktorius ir gamintojas, galėjęs dar daug naudingo padaryti savo tautai ir bendrai karo aviacijos pažangai, dar gana jaunas, pilnas energijos ir gražių sumanymų Lietuvos brigados generolas inžinierius Antanas Gustaitis.


1969 m. vasario 12 d. Monterey, California


Šaltinis: Technikos Žodis 1993m. Nr.3 Čikaga
El.variantą parengė: Nerijus Korbutas 2009



GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ A.GUSTAIČIO PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis