Antaną Gustaitį prisimena...


Žmona B.Gustaitienė

BRIGADOS GENEROLĄ ANTANĄ GUSTAITĮ PRISIMENANT


Gustaičių šeima 1935 m.

Ponia Gustaitiene, ką jūs galėtumėte papasakoti apie generolą? Gal turite jau kai ką parašius, kaip minėjote anksčiau, ar pasižymėjus?

Kai ką turiu - šiokių tokių prisiminimų. Galvojau, prisiminiau. Iš pradžių mažiau, paskui daugiau. Stengiausi šiek tiek užrašyti, kadangi, manau sau, užsimirš visiškai, gal kada nors reikės... Čia yra daug tokių asmeniškų dalykų, bet, man atrodo, generolą tokiu būdu gali geriausiai charakterizuoti.
Pirmą kartą sutikau Gustaitį 1921 m. Tai buvo per vieną lakūnų suruoštą šokių vakarėlį Linksmadvario angare. Man jį parodė vienas iš lakūnų sakydamas: "Tai Gustaitis - mūsų pažiba". Aš atsimenu ir šitą labai gerai: "Puikus lakūnas ir šachmatininkas". Jis buvo draugų labai vertinamas ir mėgiamas, visada jaunų lakūnų grupės centre. Kada jaunas lakūnas Jurgis Dobkevičius, baigęs aeronautikos mokslus Paryžiuje, pastatė savo konstrukcijos lėktuvą, Gustaičiui kilo mintis pamėginti ir realizuoti savo svajonę. Jau anksčiau daug skaitė, studijavo lėktuvų konstrukcijas. Ilgai svyravo, kol ryžosi prašyti aviacijos viršininko leidimo statyti mažą sportinio tipo lėktuvą aviacijos dirbtuvėse. Abejojo, ar jam leis, nes tuo metu aviacijoje buvo favorizuojami rusų kilmės lakūnai, be to, Gustaitis nebuvo aviacijos viršininko malonėje. Gal ir ne be priežasties, nes tada jis ne kartą nusikalsdavo kariškai disciplinai. Iš pradžių galvojo pasiimti bendrininku lakūną Eugenijų Kriaucevičių, generolo Kriaucevičiaus brolio sūnų, nors šis jokiais ypatingais gabumais nepasižymėjo, bet Gustaitis manė, kad tokiu būdu bus lengviau gauti aviacijos viršininko leidimą. Vėliau paklausė kai kurių patarimų ir ryžosi prašyti. Nors be didelio entuziazmo, bet leidimas buvo duotas. Iš savo santaupų nupirko Anglijoj 30 arklio jėgų motorą, ir statyba prasidėjo. Visi ją sekė su dideliu susidomėjimu. Nors Gustaitis buvo antras lakūnas suplanavęs lėktuvą, tačiau skirtumas tarp jo ir Dobkevičiaus buvo didelis. Dobkevičius jau buvo baigęs inžineriją; nors ir mūsų lakūnas, buvo lietuvių-rusų kilmės, lietuvių kalbą šiek tiek mokėjo, bet kalbėdavo dažniausiai rusiškai. Labai ambicingas, norėjo greičiau pagarsėti ir, jei jam būtų pasisekę, tikrai būtų išvykęs į kitą kraštą. Tą mūsiškiai jautė. Gustaitis buvo savas jiems lietuvis, ir visi jį rėmė. ANBO mėginimo metu visi, kas tik galėjo, susirinko aerodrome: lakūnai, darbininkai, kareiviai, bet aviacijos viršininkas tik iš tolo pravažiavo, matyt, nesuteikdamas tam įvykiui daug reikšmės. Po mėginimo visi laukė, ar bus Gustaitis aviacijos viršininko rekomenduotas vykti į Prancūziją. Sekė kiekvieną žinutę, diskutavo ir jaudinosi. Tokia tuomet buvo vienybė ir draugiškumas. Žinoma, Gustaitis buvo pasiųstas į užsienį.
Paryžiuje gyvenom Montmartre, netoli pačios kalno viršūnės, kur prie Sacrė Coeur bažnyčios yra nedidelis parkas. Ten šiltomis dienomis jis mėgdavo sėdėti su savo knygomis. Paryžiaus aeronautikos mokykla buvo labai griežta ir labai skyrėsi nuo kitų universitetų. Namie, nors ir gabiam, teko daug dirbti. Paprastai tik sekmadieniais atsitraukdavo nuo savo darbo poilsiui. Labai domėjosi menu, mėgdavo lankyti muziejus, galerijas ir teatrą. Esant šiltam orui, praleisdavome dieną Paryžiaus ar jo apylinkių parkuose. Restoranų lankyti nemėgdavo nei užsienyje, nei Lietuvoje. Kai kada Paryžiuje eidavo į mažas valgyklėles, ir, nors ten duodavo vyno, jį gerdavo tik sekmadieniais galvodamas, kad net mažas alkoholio kiekis veikia jo aiškų protą. Stengėsi ir jis, ir aš tobulinti prancūzų kalbą, todėl samdėm kambarį prancūzų šeimoje, kad daugiau priprastume prie gyvos kalbos. Vėliau mokėjo šią kalbą visai laisvai, turėdamas gan gerą tarseną. Gyvenome kukliai, studentiškai. Nors mažai laiko likdavo nuo studijų, bet jis vakarais ar sekmadieniai s rasdavo kelias valandas savo konstrukcijoms ir skaičiavimams. Tokiu būdu vasarą paruošė darbui porą naujų mokomųjų lėktuvų.
Dabar apie Kauno laikotarpį. Paprastai keldavosi septintą valandą. Pasimankštinęs ir greit papusryčiavęs, kartais dar trumpam užbėgdavo į savo darbo kambarį užfiksuoti kelių pastabų ar skaičių ir po to eidavo į savo tiesioginį darbą, dažnai pakeliui užsukdamas į dirbtuves. Grįžęs iš tarnybos, įjungdavo radiją, kokią gerą muziką vidutinišku garsu ir sėsdavo savo kabinete trumpam pašnekesiui. Kartais pažaisdavo dar su vaikais. Popiet, jei nevykdavo į aerodromą, dirbdavo prie savo brėžinių ar skaičiavimų, ar skaitydavo. Jei naujas lėktuvo tipas būdavo jau paruoštas, eidavo dar popiet į dirbtuves sekti darbo. Be lietuvių kalbos mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių, italų ir rusų kalbas. Italų kalbą pramoko pats ir net galėjo susikalbėti. Prenumeravo įvairiomis kalbomis aviacijos žurnalus, laikraščius ir turėjo daug knygų aviacijos inžinerijos srityje. Be to, mėgo dailiąją literatūrą. Didžiausias darbas būdavo, kol suplanuodavo lėktuvo prototipą. Kada pradėdavo tą darbą laisvu nuo tarnybos laiku, tada visas tam atsiduodavo, su šeima beveik nebendraudavo. Kartais tik įžengęs į namus, tuoj eidavo prie savo stalo ir žymėdavo kokią nors pakeliui išspręstą formulę. Sėdėdavo užsimąstęs savo kambaryje su mandolina rankoje, tik laiks nuo laiko girdėdavai tykią trumpą melodiją.
Jis daug daugiau laiko pašvęsdavo lėktuvo konstrukcijai, negu kiti inžinieriai didelėse dirbtuvėse, kur prototipas pastatomas ir paskui keliskart dar tobulinamas. "Lietuvai tas būtų per brangu," - sakydavo. Todėl stengėsi kuo tiksliau viską apgalvoti, daug ką pakeisdamas, kol atrasdavo tobuliausią galutinio brėžinio sprendimą. Visų prototipų lėktuvus mėgindavo pats. "Negalėčiau sau dovanot, jei dėl kokios mano klaidos žūtų žmogus. Geriau pačiam rizikuoti." Be to, jis tikėjo į savo Anbukus. Pirmuosius lėktuvus statant, aviacijos dirbtuvėse buvo tik vienas inžinierius Bliumentalis, dirbtuvių viršininkas. Todėl Gustaičiui teko ir pačias menkiausias lėktuvų dalis pačiam išsiskaičiuoti ir nubraižyti. Vėliau atvyko inž. Mikalauskas ir baigė inžineriją Gavelis. Gamindamas naują prototipą, jis visiškai tam darbui atsiduodavo. Dažnai, susirinkus šeimai prie stalo, apsimesdavo klausąs ir dalyvaująs pokalbyje, kai kada net pritardamas, bet galima buvo pastebėti, kad jo mintys toli nuo čia. Jei kartais juokaudami užklausdavome apie ką mes kalbėjome, nusijuokdavo, prisipažindamas, kad negirdėjo. Taip jis mokėdavo atsitraukti nuo aplinkos, kaip mokėdavo atskirti savo tarnybos reikalus nuo savo konstrukcijų, abiem pašvęsdamas dalį savęs. Darbo įtampos metu mėgdavo nueiti į kiną, kas duodavo jo protui poilsio. Paprastai eidavome pėsti iš Fredos - tai būdavo kartu ir mankšta. Arba vasarą eidavome toli pasivaikščioti, tyliai, nekalbėdami, tik laiks nuo laiko jis kelis žodžius pratardavo, kad man nebūtų nuobodu. Jauki šeimos atmosfera, atrodo, buvo jam būtina. Pirmas jo žodis, įžengiant į namus, būdavo mano vardas. Nemėgdavo, kad ilgiau kur nors išeičiau, sakydavo, jog jam darbas geriau sekasi, kada aš namie, nors jis nieko su manimi nekalbėdavo. Nors dažnai būdavo užsimąstęs, bet niekad nebūdavo niūrus, visados sutikdavo namiškius su šypsena. Vaikai žinojo, kad tėtės trukdyti negalima, bet jie galėdavo prie stalo laisvai juokauti, kalbėti, jokios įtemptos atmosferos namie nebuvo. O mudu buvome nuoširdūs geri draugai. Savo šeimą, vaikus jis mylėjo, bet, būdamas taip užimtas, neturėjo jai daug laiko, todėl tik svarbesniais klausimais kreipdavomės į jį. Šeimos ir ūkiškus reikalus buvo pavesta tvarkyti man. Vasarą šeima praleisdavo Palangoje, kur ir Gustaitis atvykdavo porą savaičių paatostogauti. Buvo didelis jūros ir gamtos mylėtojas. Iki pietų praleisdavo laiką pajūryje besimaudydamas, plaukiodamas baidare, drąsiai grumdamasis su bangomis, neretai gąsdindamas žiūrovus dėl pavojaus. Kadangi laikas buvo jam taip brangus, tai, išskyrus aviaciją ir porą gerų draugų, inž. Vytautą Landsbergį ir Tadą Petkevičių, retai kur lankydavomės privačiai, nes ir taip tekdavo būti gana dažnai įvairiuose priėmimuose. Užsienio atstovai Antaną labai mėgo ir vertino. Mes būdavome kviečiami į privačius ir oficialiu s užsienio atstovų pobūvius. Ypač anglų atstovas Preston dažnai sakydavo, kad prisiviliosiąs jį į Angliją. Turėjo ir kitų pasiūlymų. Vienas jo universiteto draugas iš Brazilijos, vėliau ėjęs aukštas pareigas aviacijoje, sužinojęs apie jo pasisekimus, kelis kartus jam rašė, kalbindamas jį vykti pas juos, kur didelėse dirbtuvėse siūlė savarankiškai dirbti, sutikdamas su bet kokiomis sąlygomis. To pasiūlymo jis net nesvarstė, nes norėjo dirbti tik savo krašte. Tobula aviacija-buvo jo antroji svajonė. Būdamas Tvarkomosios komisijos pirmininku, stengėsi po truputį įvesti įvairius patobulinimus Ramovėje ir jos narių tarpe. Vėliau, tapęs aviacijos viršininku, tęsė tą darbą. Norėjo, kad aviacija būtų kariuomenės elitas. Ir jam, atrodo, tas sekėsi. Ryšium su tuo jam kartais tekdavo griebtis griežtesnių pakeitimų, ką jis visados pergyvendavo. Jis buvo jautrios širdies žmogus - puikybės ar noro jausmai, parodą savo galią,jam buvo svetimi. Mes taip gerai sugyvenome, kad, iš tikrųjų, buvome kaip draugai.
Dar vienas dalykas. Antanas visada stengėsi sudominti lėktuvų statyba darbininkus ir meistrus. Pastebėjęs žvalesnį darbininką, paragindavo jį išreikšti savo nuomonę apie kai kurias detales ir, jei matė, jog tai galėtų būti gerai sumanyta, leisdavo pamėginti. Žmonės, kurie darbu domisi, tikrai visai kitaip dirba ir, jei jaučia, kad ir jie gali išreikšti kai kada savo nuomonę, tas duoda progą jiems pajusti, kad ir jie tame darbe pilnai dalyvauja.
ANBO-aštuntas buvo jo pasididžiavimas. Sakydavo, kad sugebėtų daug įdomesnių lėktuvų sukonstruoti, jei galėtų naudoti visą metalo konstrukciją, bet jie būtų daug brangesni ir reikalautų daug pakeitimų dirbtuvėse. Kraštui svarbu, kad būtų pigiau. Jis visada apie ekonomiją galvojo. Svajojo ateityje visgi mėginti statyti naikintuvą. ANBO-aštuntas buvo, kaip sakydavo, kelias ta kryptimi, šitas lėktuvas jam ypač pasisekė ir buvo žymiai geresnių davinių, negu buvo tikėtasi.
Dariaus ir Girėno tragediją skaudžiai pergyveno. Nepaprastai džiaugėsi ir laukė mūsų lietuvių, Atlanto nugalėtojų, ir ruošėsi sutikimui. Ši tragedija prislėgė visus, bet Antanas ją ypatingai pergyveno. Paskirtas Avarijos tyrimo komisijos pirmininku, turėjo susipažinti su visomis įvykio detalėmis ir tas jam, matyt, buvo labai sunku. Buvo lyg nesavas, labai užsidaręs ir vengė apie tai kalbėti. Pasklido visokių gandų, tarytum vokiečiai iš pavydo ar netyčia juos pašovė. Bet Antanas tiems spėliojimams nepritardavo, sakydavo: "Tai nesąmonė ir tikras išgalvojimas".
Dabar apie paskutinę komandiruotę Maskvon. Iš Maskvos grįžo labai sujaudintas. Sakė: "Blogai. Pakeliui mačiau daug rusų kariuomenės ešalonų, pilna rusų karių pasienyje. Nėra abejonės, kad jie pasiruošę čia įžengti". Tuoj prašė audiencijos pas prezidentą, tris kartus skambino, vis buvo atsakyta, kad labai užimtas, negali priimti. Tik po trijų dienų gavo audienciją. Tada padėkojo ir pasakė: "Jau per vėlu". Nenorėjo patikėti, kad kariuomenė nesipriešins, nepateisins savęs, kad jau nieko padaryti negalima. "Atiduoda Lietuvą be šūvio, juk kariuomenė yra kraštui ginti. Kas mes, kariai, esame, ar tik reprezentacija?" - čia jo žodžiai, aš taip atsimenu. Taip kalbėjo nusiminęs, kai mėginau jį raminti. Jo nuomone, jei okupacijos išvengti negalima, vis tiek turi būti nors kiek pasipriešinta, nors tas ir kainuotų aukų, bet parodytumėm pasauliui, kad mus užėmė jėga. Iliuzijų dėl rusų bazių įvedimo Pabaltijyje jis neturėjo, laikė tai okupacijos pradžia.
Atėjo liepos penkiolikta, rusai įžengė Kaunan. Tada buvau Laisvės alėjoje, mačiau džiūgaujantį žydų jaunimą, jų merginas, mėtančias gėles po rusų arklių kojomis, ir tyliai stovinčius mūsų žmones su ašaromis akyse. Tuoj rusai pastatė savo sargybinius prie angarų, užėmė mūsų Ramovę, paėmė pusę mūsų buto. Prasidėjo aviacijos rusams perdavimas, kuris tęsėsi penkis mėnesius. Sunku buvo Antanui, jis suprato, jog vilkinama tam, kad jį ilgiau palaikytų. Kalbino jį įsijungti į Raudonąją armiją. Tuo tarpu niūriai ėjo dienos, rusai vis daugiau spaudė. Žinodama, kokie komunistai buvo savo krašte, paniškai jų bijojau. Jaučiau, kad bus baisu. Iš pat pradžių, rusams atėjus, ėmiau Antaną kalbinti bėgti. Tada aiškinosi, kad kol perduos aviaciją, jokiu būdu to nepadarys, nes, jei kas iš jo dalies nukentėtų nuo rusų, žmonės "manytų, kad jo pabėgimas prie to prisidėjo.
ANBO aštuntas, kuris buvo Fredoje, dirbtuvėse, pastatytas, buvo išmestas į kiemą, į darganą, lyg koks nereikalingas daiktas. Ūpas buvo toks, kad nieko pradėti ar tęsti nebuvo nei noro, nei reikalo. Iš mūsų langų matėsi dirbtuvių kiemas. Ilgai stovėdavo prie lango, žiūrėdamas į savo gražiausią kūrinį, su skausmu veide. Kartą pasakė: "Kaip jie viską niekina, kokie idiotai, net nepasinaudoja tuo, kas taip vertinga". Prašiau, kad bėgtume, maldavau dėl vaikų, sakiau, kad rusai gali mus nuo jų atskirti, kaip jie tai darė Rusijoje. Buvo šaltas, nepermaldaujamas, negalėjau jo pažinti, atsakymas buvo griežtas: "Visi pabėgti negali, jei ir norėtų. Gyvenimas bus sunkus, bet kuo mes geresni už kitus, kodėl inteligentai turi gelbėtis, palikdami liaudį jos likimui? Kuo daugiau šviesensių žmonių liks, tuo sunkiau bus rusams visai užvaldyti kraštą". Dėl savęs galvojo, kad jo, kaip nepolitinio asmens, nelies. Pasitraukęs iš kariuomenės, dėstys universitete, ir taip gyvensime. Tuo tarpu labai rūpinosi dėl generolo Raštikio, kurį labai gerbė ir mėgo. Žinau, kad ėjo su pora karininkų kalbinti, kad jis bėgtų. Labai pasikeitė, jau nesidalindavo su manimi savo sielvartu, kuris vis, mačiau, labai jį slėgė. Prisidėjo ir tas, kad dar vis, kaip aviacijos viršininkas, turėjo vykdyti įsakymus, šaukti mitingus, kalbėti. Turėjo daryti tai, kam buvo visai priešingas. Jis, kuris nemokėjo laviruoti, suprato, kad dabar reikia, ir tas jam buvo labai sunku. Kuo toliau, tuo daugiau suprato, kad suklydo apie okupaciją ir apie savivaldos atgavimą. Aviacijos perdavimas pasibaigė, jo prašymas paleisti iš kariuomenės buvo patenkintas. Atvyko komisarai kalbinti važiuoti į Rusiją, kur jam bus duodama inžinieriaus vieta labai geromis sąlygomis: gera alga, butas seimai. Gavę neigiamą atsakymą dar du kartus buvo atėję. Po paskutinio atsilankymo ironiškai pasakė, kad jiems nesuprantama, kodėl jis atsisako,kai jam suteikiamos tokios sąlygos, kokių negauna geriausi inžinieriai. Tonas buvo toks, kad jis pagaliau suprato, jog dabar jį jėga išves. Be to, jau buvo prasidėję suėmimai ir išsiuntimai. Tada pasidavė, sutiko bėgti. Poderis organizavo tą bėgimą. Jis buvo,rodos,civilis tarnautojas aviacijos raštinėje. Gyveno Aleksote. Man padarė vokišką metriką, vadinas, mano motina vokietė, ir su tuo dokumentu aš galiu stoti į komisiją. Vokiečiai pasakė: "Mes generolą išvesim kokiu nors būdu. Tai yra mūsų dalykas". Gustaitis atsisakė turėti reikalų su vokiečiais. Tada Poderis sakė: "Aš turiu žmones, kurie viską suorganizuos". Aš girdėjau, kad buvo trys žmonės, kurie tą dalyką organizavo. Svarbiausiasbuvo Poderis, kuris turėjo kažkokius ryšius su vokiečiais. Ta vokiečių komisija žinojo, kad čia buvo daroma atskirai. Jie žinojo, kad jis buvo laukiamas pasienyje. Jis pas Poderį buvo nuėjęs naktį prieš bėgimą. Jau namie nenakvojo. Aš jį palydėjau iki Aleksoto. Paskui pamačiau tą Poderį. Dar jis mane palydėjo ir paskui nuėjo pas Poderį pernakvoti. Antanas nešėsi kartu albumėlį su savo visomis konstrukcijomis ir šeimos fotografijomis. Sakė: "Šitą aš vešiuos su savimi". Dar kalbėjau, sakiau, kad man duotų, juk aš gi ten važiuoju. Kažkodėl nenorėjo man jų duoti. Norėjo pats turėti. Bet Poderis pažiūrėjęs pasakė: "Žinot, šitas yra pavojinga". Antanas atsakė, kad aš paimsiu, duosiu komisijai, paskui pasienyje jie atiduos man. Antanas turėjo pereiti sieną pats vienas. Pasakojo, kad jis su palydovu važiavo. Kai išlipo iš traukinio ir ėjo link vežimo, greitai juos apsupo. Palydovas mėgino bėgti, ir jį sužeidė į koją. Bet Antanas nebėgo. Kur ten pabėgsi? Buvo gandas, kad jis buvo pašautas. Kauno kalėjime jį laikė penkias dienas. Paskui išvežė į Rusiją. Atrodo, buvo Butyrkų kalėjime. Man pasakojo Petkevičius, kad, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų žmonės rausėsi po dokumentus, ieškojo, ar nėra kokių nors žinių apie dingusiuosius. Atrado sąrašą žymesnių suimtų ir išvežtų žmonių. Kai kurie iš jų buvo užbraukti, galbūt, jau buvo nužudyti. Prie Antano buvo pažymėta: "Randasi Maskvoje". Tai galėjo būti teisybė.
1941 m. spalio 16 d., kaip jie dabar sako, kad jisai mirė. Jie jį nušovė.

O sakykit, ponia Gustaitiene, kaip jūsų vyras pradėjo dirbti universitete?


Grįžęs iš Paryžiaus, maždaug po poros metų pradėjo dėstyti universitete. Paskui visą laiką ten dėstė. Tikėjosi, kad, pasitraukęs iš kariuomenės, liks tik universitete. Kai viskas persivertė, buvo iškilęs klausimas dėl jo atleidimo. Atrodo, kad Kolupaila bus jį užstojęs.

Ar Gustaitis nedalyvavo 1926 m. gruodžio 16 d. perversme, kada buvo nuverstas prezidentas K. Grinius?

Ne, jis tuomet buvo Paryžiuje. Paskui ir kalbos buvo tokios, kad Gustaitis turi gerą laimę, nes, vykstant perversmams, jo ten nėra. Per antrąjį perversmą, kada buvo norėta nuversti A. Smetoną, Gustaitis buvo komandiruotėj, kur neatsimenu. Po to juokaudavo sakydami, kad, turbūt, Raštikis nujautė ir išsiuntė su kuo nors savo mylimą Gustaitį. Kai jis sugrįžo, jau buvo po visko.

Sakykit, ar Gustaitis priklausė kokiai nors partijai?

Jokiai partijai nepriklausė. Jisai manė, kad karininkams yra uždrausta, jie neturi priklausyti jokiai politinei partijai. Jis buvo liberalus ir nebuvo patenkintas Smetonos režimu. Visa laiką jį labai peikė. Ir Smetona jo nemėgo. Jis buvo toks žmogus ir poniutėms rankų nebučiavo,kad sau geriau padarytų. Smetonienei didelės pagarbos nejautė - jai niekados nebučiavo rankų, tik nusilenkdavo.

Labai ačiū už pokalbį.


Kalbėjosi Vytautas Peseckas
1968 m. kovo mėn., Čikaga




Šaltinis: Technikos žodis 1993 m. Nr. 3 Čikaga
El. variantą parengė: Nerijus Korbutas 2009



GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ A.GUSTAIČIO PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis