Pabėgimas iš Stalag Luft III




Organizacija „X" rausė tris tunelius ir, kad vokiečių „šeškai" nesusigaudytų, vadino juos populiariais vardais: barake Nr. 105 „gyveno" „Tomas", 104-ajame — „Haris", o 122-ajame — „Dikas". Tik keliasdešimt vyrų tiksliai žinojo, kur jie yra.
Kiekvieno tunelio maskuotė buvo nepakartojamas slapūnų šedevras. Nors barakai stovėjo ant pastolių, juose buvo po krosnį, pastatytą ant plytų ir cemento pamato, tad „Tomas" ir „Haris" nusidriekė po krosnimis. O „Dikas" slėpėsi po prausyklos nuotekų vamzdžiu: karininkai sugebėjo sumeistrauti taip, kad ir vanduo nutekėdavo, ir tunelis nebūdavo apsemtas. Patekimo į tunelius sistema buvo ištobulinta kaip reta: ji buvo nematoma, kad per kratas neaptiktų vokiečiai, patikima, kad nepražūtų dirbantieji po žeme, ir patogi naudoti, kad prireikus būtų galima žaibiškai veikti. Žinoma atvejų, kai, darbų įkarštyje užklupus „šeškams", tunelių angas ir veiklos juose pėdsakus vyrai paslėpė per keliolika sekundžių.
Rausti tunelius buvo nežmoniškai sunku ir mirtinai pavojinga. Į šiek tiek jau nutįsusį tunelį lįsdavo dviese: vienas išsitiesia priekyje, žiopčiodamas nuo žemių ir margarininės lempos smalkių kastuvėliu gremžia žemes ir stumia jas už savęs; kitas atsliuogia iš paskos, kojomis į priekį, krauna žemes į vagonėlį ir pripildęs duoda ženklą jį išridenti. Laukiantieji tunelio pradžioje parsiridena vagonėlį mediniais bėgiais, iškrauna smėlį į maišus ir nustumia jį atgal. Išjudintas smėlis tapdavo trigubai puresnis, todėl tų vežimėlių tekdavo prikrauti begales. Abu „šachtininkai" dirbo dėvėdami tik apatinius arba visai nuogi, kad žemėti drabužiai nekeltų įtarimo. Oras juos pasiekdavo iš tunelio pradžios: čia keli vyrai pakaitomis pumpuodavo didokas dumples, iš kurių gyvybiškai svarbus srautas nukeliaudavo iš konservų dėžių pagamintu vamzdžiu „šachtininkams" pašonėn.



Tysojimą aklinai tamsioje siauroje angoje, giliau po žeme už bet kokį karstą, bjauriai paįvairindavo... griūtys. Nors „šachtininkai" ilgainiui įgudo reaguoti į menkiausią grunto krustelėjimą, klastingas biraus smėlio dirvožemis kartais šlumšteldavo ant jų galvų staiga, be jokio įspėjimo. Tuomet nuo žūties gelbėdavo porininko jėga ir vikrumas. Laimei, nė vienas vyras po žeme neužduso, tačiau kai kurie, pritvoti griūties, gaivelėdavosi po kelias dienas.
- Teko daug prisidėti įrengiant tunelius, - sako Jimmy Jamesas. -Iš pradžių buvau grupėje, kuri stebėdavo vokiečius, kad neprisiartintų vykstant darbui. Vėliau tapau vienu iš tų, kurie slapstė smėlį.
— Teigiama, kad paslėpti smėlį buvo vienas sunkiausių uždavinių?
— Tai tiesa: kuo labiau sekėsi dirbti po žeme, tuo greičiau didėjo problema. Laimei, vienas vaikinas iš paprastų vilnonių apatinių išrado gerą daiktą: nurėžęs kelnes pasidarai du maišus, sujungi juos virve, pripildai smėlio, paslepi po kelnių klešnėmis ir eini pasivaikščioti po lagerį; traukdamas už virvučių kišenėse, smėlį pamažu išbarstai, grįžti prisikrauti ir — vėl kiemais. Kadangi su smėlio nešuliais truputį krypuodavom, mus praminė „pingvinais". Taip krypavome kasdien ištisus mėnesius. Per 1943-iųjų vasarą kone du šimtai „pingvinų" išslapstė apie pusantro šimto tonų smėlio.
— Tačiau „pingvinai" ėmėsi ir kitų būdų. Kodėl?
— Todėl, kad vienas vyrukas neatsargiai iškratė smėlį vokiečiui matant ir sukėlė įtarimą. Negalėjome šitaip rizikuoti, be to, nebespėjome suktis. Teko žemėmis užkišti „Diką". Jis taip ir liko sandėliu, nes ten, kur turėjo išeiti paviršiun, vokiečiai iškirto mišką ir pastatė naują stovyklos bloką. „Dikas" tarnavo iki pat pabaigos, tačiau jo talpos nepakako. Netgi tuomet, kai 1943-iųjų pabaigoje vokiečiai aptiko kone pabaigtą „Tomą" ir mums liko tik „Haris".
— „Tomas" buvo jau 98-asis „iksų" kuopelės nuo 1941-ųjų. iškastas tunelis, bet jo praradimas buvo rimtas pavojaus signalas. Ką darėte?
— Supratome, kad vokiečiai užuodžia klastą, kad laiko turime nedaug ir kad privalome būti dar atsargesni. Turėjome išsaugoti ir pabaigti „Harį".
— Ir kas tada?
— Tada pradėjome dažniau lankytis mūsų teatre, — juokauja Jimmy. - Su mažutėliais smėlio nešuliais, kurie dingdavo po tribūnos laiptais.
Per požemines statybas lageryje suklestėjo ne tik teatras, bet ir kiti menai. Pavyzdžiui, kai dirbtuvės dirbo visu pajėgumu, prie bibliotekos kasdien repetuodavo net šimto vyrų choras su orkestru. Muzikalieji aviatoriai nežinojo, kad jų balsus „iksai" išnaudoja kalvės žvangesiui perrėkti ir kartais neapsikentę aprėkdavo triukšmadarius amatininkus.
Tačiau dirbtuvių triukšmui nustelbti „iksai" naudodavo ir mažiau estetiškus būdus — pavyzdžiui, masines muštynes, per kurias vyrai pliekdavosi taip pat kuo nuoširdžiausiai. Įdomu, kad ne tik mušeikos ir choristai, bet net daugelis „pingvinų", sargų ir kitų pagalbininkų nežinojo, kas ir kaip vyksta iš tikrųjų. Tokia buvo „iksų" saugumo politika: žmonės nekalba tik apie tas paslaptis, kurių nežino.
Vienintelis iš trijų tunelių likęs „Haris" priminė pavyzdinį inžinerijos kūrinį. Tai buvo šachta, išklota lentomis: nusileidęs kopėčiomis į dešimties metrų gylį, patekdavai tarsi į celę, kurioje vyrai traukė oro dumples, reguliavo vagonėlių „eismą" ir palinkėdavo lendančiam į horizontalią angą sėkmės. Įsitaisęs gulomis ant vagonėlio, bėgiais galėjai nudardėti per šimtą metrų. Nedidelį tunelio plotį nulėmė trumpokos 70 cm gultų lentos (nedidelio ūgio to meto lakūnams buvo kaip tik), tačiau prasilenkti ar prireikus patogiau lukterėti buvo galima trijose „stotelėse" — Londono metro stočių vardais pramintuose praplatėjimuose. Jie taip pat buvo medinėm „sienom", tad nekeista, kodėl daugelis lagerio belaisvių miegojo savotiškuose hamakuose: gultuose tebuvo likę po kelias skersas lentas patalynei užkloti... O kai lageryje įvyko stambi vagystė ir iš darbininkų kažkas nušvilpė kelis šimtus metrų laido, „Hario" požemius netgi nutvieskė elektros šviesa. Tikras komfortas!
Anot Didžiojo pabėgimo tyrinėtojo Robo Daviso, per trijų tunelių statybas stovykloje buvo išslapstyta gerokai per du šimtus tonų smėlio ir dingo keliolika tūkstančių daiktų: iš barakų „išgaravo" apie 4000 gultų lentų, kone 1700 antklodžių, per 600 čiužinių, daugiau nei pusantro šimto pagalvių užvalkų ir kone pusketvirto tūkstančio rankšluosčių, 34 kėdės, per pusšimtį stalų ir 90 dviaukščių gultų; pasigesta kone šimto suolų, per 2000 peilių, šaukštų ir šakučių, dešimčių kastuvų ir šimtų kibirų, šimtų metrų virvės ir laido, beveik septyniasdešimties elektros lempučių ir nemažai kitų baldų, įrankių bei rakandų.
Žaganės karo belaisvių muziejuje esančiame sąraše kai kurie skaičiai - dar didesni. Sunku ir įsivaizduoti, kaip pavyko visa tai slapta nudanginti!
Šitaip per metus padirbėjusi, 1944-uosius organizacija „X" pasitiko pasirengusi žūtbūtinei kovai. „Hario" pabaigtuvės buvo čia pat, tačiau iš trijų planuotų kelių į laisvę buvo likęs tik vienas. Be to, daugėjo įtarimų, kad ir tas, deja, nebe ilgam...
[...]Nuo 1944 metų pradžios „Didysis X" Rogeris Būshellas su savo „iksais" stojo į lemtingą nervų karą su komendantu von Lindeineriu ir jo „šeškais". Abi pusės jautė, kad artėja atomazga, abi įtempusios jusles stengėsi nuspėti menkiausią priešo judesį ir užbėgti jam už akių. Turėjo atsitikti viena iš dviejų: arba „iksai" praras 99-ąjį, prašmatniausią, savo tunelį, arba „šeškai" regės išsipildant baisiausią savo košmarą.
Sniegas dar buvo nenutirpęs, kai Rogeris pasiūlė pabėgimo datą: naktį iš kovo 23-iosios arba 24-osios, kai ūžaus vėjas ir nebus mėnesienos. Kadangi per šaltį ilgai slapstytis miškuose neįmanoma, tai nuskambėjo kaip nuosprendis. Maža to, Rogeris pareiškė, kad iš 600 „X" labui triūsusių belaisvių bėgs tik 220. Tinkamus drabužius, dokumentus, traukinių bilietus ir pinigų turės tik „VIP" bėglių klasė - 70 vyrų, tai yra vos kas trečias. Burtų keliu ištraukti likę 150 buvo aprūpinti gerokai kukliau ir turėjo keliauti prekiniais traukiniais ar pėsčiomis. Tačiau murmėti niekas nedrįso.
Būsimųjų bėglių aprūpinimas ir eilės tvarka buvo nustatomi atsižvelgiant į jų nuopelnus, patirtį ir galimybes. Bene svarbiausias privalumas buvo vokiečių kalbos mokėjimas. Todėl nenuostabu, kad kapitonas Romas Marcinkus pateko tarp lyderių, į pirmąjį „VIP" trisdešimtuką, ir buvo paskirtas vienos grupelės — ketverto — vadovu.
Kaip ir kiti 70 išrinktųjų, Romas gavo šiek tiek reichsmarkių, asmens ir kelionės dokumentus, kompasą, žemėlapius ir šiek tiek presuoto kaloringų maisto produktų koncentrato. Pats Rogeris arba jo paskirtas „maršalas" tikrino, kaip lietuvis išmokęs savo legendą: ar gerai žino ir tinkamai reaguoja į netikrą vardą, ar įtikinamai dėsto pramanytą alibi, ar ne įtartinai atrodo su pogrindžio kriaučių pasiūta eilute.
Paskubomis atlikęs šiuos būsimojo pabėgimo „formalumus", Romas iki paskutinės dienos toliau triūsė Padirbinėjimo departamente, kuriam prieš pat finišą teko daugiausia darbo: reikėjo suantspauduoti ir užpildyti šimtus kelionės dokumentų ir laikinų asmens kortelių pagal nustatytą pabėgimo datą. Padalinio vadeiva Timas Walennas buvo Marcinkaus vadovaujamoje bėglių ketveriukėje — vienas iš „lietuvių darbininkų", keliaujančių į Lietuvą.



— Bet, po perkūnais, kas bus, jei gestapas tave sučiups? Kiek žodžių moki lietuviškai? — nerimavo dėl bičiulio Romas.
— Nė vieno, - pripažino Timas ir mirktelėjo: — Bet žinai, kažkodėl įtariu, kad bernai iš gestapo žinos ne daugiau už mane.
Tokie jie buvo: vis dar stiprios kovinės dvasios, kaip prieš kelerius metus, kai skraidė į mūšius. Didžiojo pabėgimo vyrai laukė ypatingai nusiteikę, nes jis teikė vilties vėl išvysti saviškius ir vėl gyventi savo gyvenimą.
Marcinkus svajojo pagaliau grįšiąs į Lietuvą ir po ketverių kančios bei klajonių metų stipriai apkabinsiąs mamą. Dieve, kaip ji prisikentėjo, kiek jis ištvėrė... O paskui iš Jurbarko — į Kauną, pas kitus brangiuosius! Šimtąjį kartą mintyse Romas kruopščiai dėliojo maršrutą: beveik tiesiausiu keliu per Pilą ir Gdanską — aštuoni šimtai penkiasdešimt kilometrų... Vieni niekai, palyginti su tuo, kiek jau teko keliauti. Kad tik truputį sėkmės!..



Tai buvo pašėlę vyrai. Beatodairiški ir, regis, viskam pasiruošę.
Bet ar jie buvo pasiruošę viskam?..
1944-ųjų kovo 24-osios rytą saulė išsirito iš už pušyno į giedrą dangų ir lyg tingėdama netirpdė leduku gurančio sniego. Rogeris Bushellas įsikandęs pypkę kone graužte graužė kandiklį ir niekaip neatsikratė slogios nuojautos, kad vakare paskelbęs Didįjį pabėgimą pasmerks tokiame šaltyje pėsčiomis keliausiančius vyrus pražūčiai. Vis dėlto valanda , buvo paskirta, kai „iksai" 220 būsimųjų bėglių vardu patikino, kad delsti nebėra kaip ir kad jie pasirengę rizikuoti. Vėluojančius „VIP" klasės bėglius stotyje ištiko dar vienas netikėtumas: tamsoje jie niekaip nerado požeminės perėjos prie reikiamų peronų. Apsimesdami, kad vieni kitų nepažįsta, jie desperatiškai šmirinėjo pirmyn ir atgal, kol sugužėjo visas būrys. Kažkas neištvėręs angliškai susikeikė. O čia dar mandagūs vokiečiai graibstė už alkūnių:
— Pone, ar negirdėjote oro pavojaus signalo? Verčiau paskubėkite į slėptuvę.
Teigiama, kad tik keturi bėgliai spėjo į numatytus traukinius. Daugeliui kitų teko laukti vėlesnių reisų. Romas Marcinkus ir kiti trys „lietuviai darbininkai" — Timas Walennas, Henri Picardas ir Gordonas Brettellis — įsitaisė vagone ir kaip įmanydami vaidino nerūpestingus. Traukinys dundėjo į šiaurės rytus, Dancigo (Gdansko) link...
O lageryje gerokai po vidurnakčio virė pragaras. Bėglius tebegaišino nesklandumai, nervai buvo įtempti iki kraštutinumo. Pėsčiomis keliauti turėję „varguoliai", apsikamšę gausybe skarmalų, iš nevilties buvo sadistiškai apipešioti tunelio kontrolierių, kad „liesesnį" greičiau nusigrūstų tuneliu, o paskui jau - kaip išeis. Padėtis darėsi kritiška. Apie trečią valandą ryto teko pripažinti, kad iki pradės brėkšti nepabėgs nė šimtas žmonių. Laukimo iškankinti „varguoliai" net su tam tikru dėkingumu sutiko kontrolierių žinią, kad yra laisvi ir gali eiti miegoti.
Barake į šachtą ruošėsi aštuntasis, o tunelyje laukė septintasis bėglių dešimtukas, kai iš sargybos bokštelio miško pusėn staiga ėmė rėkti vokietis. Tarp medžių pasislėpęs karininkas, virve duodavęs signalus iš tunelio lipantiems draugams, apmirė. Vokietis prisišaukė patrulį, kad jį pakeistų, o pats tiesiu taikymu nudrožė tunelio angos link. Kai jis priėjo prie pat, veidu į sniegą įsikniaubęs karininkas tetroško, kad į gerklę sušokusi širdis taip garsiai nesibaladotų, ir laukė kracho: nors „šeškas" buvo apžilpintas prožektorių šviesos, tačiau juk ne aklas! Jis negalėjo patikėti savo akimis, kai vokietis, užuot čiupęs šautuvą, nusimovė... kelnes, pritūpė ir po penkių minučių žvalesniu žingsniu vėl užlipo į bokštelį. Štai kas kartais išgelbėja žmonėms gyvybę!
Penkios po ketvirtos į tunelį lindo paskutiniai - 84-asis, 85-asis, 86-asis... Tačiau tuomet visi, net lindėję po žeme, išgirdo šūvį.
Operaciją nutraukė patrulis, turbūt nė pats nežinodamas kurių galų pasukęs kelis metrus nuo įprasto tako. Prie tunelio angos jis kone užlipo ant sniege tysančio bėglio ir jau tuomet, tarsi pakirdęs iš komos, šaukdamas puolė spausti gaiduką. Šįkart nuo taiklios kulkos išgelbėjo tik tai, kad staiga pamatęs ne tik po kojomis, bet ir tunelio angoje bei pamiškėje rėkiančius vyrus vokietis iš netikėtumo kilstelėjo ginklą aukštyn.
Visa sargyba šoko ant kojų, griebė net kulkosvaidžius. Barakas Nr. 104 pritvino krebždesio ir šimtų spingsulių: nespėję pabėgti vyrai paskubomis pleškino padirbtus dokumentus ir žemėlapius, knežino kompasus, plėšė nuo savęs civilinius drabužius, sagas, sagtis. Tepraslinko minutės, ir visi jau stovėjo išrikiuoti ant sniego. Kas spėjęs užsimesti paltą, kas vienmarškinis. Be jokio šurmulio. Nes komendantas von Lindeineris, persimainęs iš pykčio, grasino bet kurį pats nušausiąs.
Taip žuvo „Haris".
„Šeškai" suskaičiavo dingus 76 karininkus.


Ištrauka iš G.Sviderskytės knygos "Uragano kapitonas"

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis