Pavasaris Karo aerodrome

Gyvėja angaruose darbas. Įkyrūs Žiemos Šalčiai jau nusibodo. Džiaugsmingai sutinkamas pavasaris ir kartu su juo be ateiną oro erdvių mėgėjų malonumai. Lakūnai šiltą storą aprangą kiša į gilesnius spintos kampus, nes ji dabar tebus reikalinga tik į aukštį kylant. Važiuoklės pašliūžos vėl keičiamos ratais. Apžiūrimi lėktuvai ir varikliai. Kai kuris nuima nusidėvėjusį variklį ir atiduoda į dirbtuves remontuoti, o kitas, gavęs suremontuotą, kabina prie lėktuvo nosies.
Mano variklis irgi nesveikuoja. Čia vienoje, Čia kitoje vietoje klega, barška. Kai kur ir tepalo per daug praleidžia. Suseno, susidėvėjo, vargšas. Nebe taip jau staigiai kelia į viršų Anbuką. Tiek valandų ištikimai traukusį į oro erdves dabar, kaip menkai tinkantį, bevertį daiktą, sulysusį, drebantį nuimu ir atiduodu. Atiduodu ten, kur kiekvienas jo varžtelis, varžtas, veržlė ir visos kitos dalys bus peržiūrėtos, susidėvėjusios pakeistos naujomis. Išardytas ir vėl surinktas bus grąžintas atgal. Gal jis trauks jau kitą Anbuką, gal laikinai ilsėsis sandėlyje. Gaila „senio" variklio.
Kaip raitininkas susigyvena su savo žirgu, taip lakūnas su lėktuvu ir varikliu. Kai reikia skirtis, nors ir laikinai, gaila darosi to mechaniškai gyvo padaro. Ar jautė jis lakūno pergyvenimus, ar sielojosi kartu su juo dėl įvairių nepasisekimų, niekas nepasakys. Raitininkui į pagyrimus ir glamonėjimus žirgas atsako žvengimu, o lakūnas girdi vienodą savo ,,žirgo" darbą, kai jis sveikas ir kai „pašaro" netrūksta. Ir dažnai, kai pasiskundžia ši mechaniška gyva būtybė, jau esti per vėlu. Pervėlu, nes, pritrūkęs ko nors ar ne to, ko reikia, gavęs, užspringsta ir nustoja sukti propelerį.
Ir dabar, kai nuėmiau seną ir uždėjau naują variklį, ne visai tikras buvau, kad jis manęs neapvils. Nepažinojom vienas kito. Mūsų artimesnei ir glaudesnei pažinčiai ir ištvermei išbandyti vadas davė didžiulį perskridimą. Maršruto ilgis 434 km. Aplankysime beveik visą Lietuvą. Punktų kiek reiks perskristi — nė nesuskaitysi.
— Ar tu buvai Telšiuose? — klausia žvalgas.
— Ant Plinkšių ežero tupėjau, o iš ten pakilus ir Telšiai matyti.
— Oras nekoks, o matomumas pavasarį, kai žemė marga, irgi ne per ryškiausias.
— Kompaso kursą gerai apskaičiavome, atstumą tarp punktų ir laiko, kiek skrisim, taip pat žinome. Varysime prisilaikydami kompaso, rasim, nepaklysim.
— Paklyst?! Nė nemanau, tik kad netiksliai galime į punktą atskristi, o tam reiks ir daugiau laiko ir be reikalo medžiagą eikvosime.
Ratais pakeičiamos pašliūžos
Ridename. Kai kur ratai sniegą ištaško, kai kur balutę išdžiovina. Starte apsisukame prieš vėją ir pakimbame ore. Praslenka angarai, „Maistas", Darsūniškis. Dešinėje liekasi Jeznas.

Stakliškės. Hm... Stakliškės. Jau daug kartų virš jų skridau, bet šiandien prisimenu neseniai vado pasakotas 1919 m. kautynes su bolševikais. Iš Stakliškių vadas (dar tada buvo 1-am husarų pulke vijo bolševikus.
„Jojame aplenkdami Stakliškes. Priešakyje raudonuoja dvaro stogai. Per lauką taku, Stakliškių link, skubina dzūkaitė. Husaras Kirkilą pažino.
— Ei! Marciuk! Ar nematei bolševikų?
— Cit! Nerėk! Pilnas dvaras, spausdama prie lūpų pirštą, išgąstingai paaiškino Marciukė.
— Trrr. . . tatata - taaa — sudrioksėjo salvė iš dvaro. Kaip vienas, nusivertėm nuo arklių ir pradėjome supti dvarą. Bolševikai iš karto gynėsi, o vėliau, atsišaudydami, pradėjo bėgti. Daug nukovėm, daug ir į nelaisvę paėmė, o svarbiausia, kad karo grobio skaičiuje buvo ir arklių. Dalis mūsų husarų jau prieš susišaudymą „jojo" pėsti, o per susišaudymą dar keli virto „pėsčiais husarais", todėl arklius labai branginome. Paklydėlė kulka nuskynė ir mano „Kaštaną", kurį pakeičiau į daug blogesnį „bolševiką".

Nors ir blogesnis, bet vis dėlto ne pėsčias husaras, — užbaigė vadas vieną iš daugelio savo kautynių nuotykių.
Prisimindamas Šį pasakojimą, atsiduriu virš Dusmėnų. Krūvelę susigūžusių dzūkiškų trobelių, bažnyčią ir bažnytkaimį skalauja ežeras. Aplink miškai, toliau Daugai su gražiu šakotu ežeru ir Varėnos smėlynai. Platus plentas veda pro Varėną, pro Perloją į Merkinę; kita šaka — pro Bobriškius, Trakus į Vilnių. Pasuku Onuškio link. Čia pat administracijos linija. Už jos ežerų apsupti Trakai. Sidabrine Neries juosta pasekus, matyti dunkstantis Vilnius. Kertam Kaunas—Vilnius geležinkelį ir sraunios Neries krantus. Kernavė. Mėgiama galingų senovės Lietuvos kunigaikščių pilis. Kiek laiko ir dalies Lietuvos sostinė buvusi. Kairėje įsprausti tarp dviejų ežerų Žasliai. Dar toliau baltuojanti Kaišiadorių stoties rūmai. Širvintai, Giedraičiai, Musnikai, pasižymėję per Nepriklausomybės karą. Kiek čia ištikimi tėvynės sūnūs kraujo praliejo, kiek galvų paguldė, kol gimtąją žemelę nuo priešų išvalė.
Blizga Neries, nešančios iš Vilniaus pavergtų brolių skundus, ir gražiosios Šventosios santaka. Ukmergė, apžergusi Šventąją, apsismaigsčiusi iš visų pusių, kaip iešmais, keliais, jungia daug aukštaičių kaimų ir miestelių. Balnikai, Malėtai, Labanorys gausingų ežerų tarp savęs surišti.
Skersai aukštaičių kertame į Tytuvėnus. Vienoje kitoje vietoje paliekame žymesnį miestą ar miestelį. Tarp šilų byloja garsi atlaidais Šiluva. Skardingos Dubysos krantai, sujungti aukščiausiu Lietuvoje Pagėgiai—Šiauliai Lydavėnų geležinkelių tiltu. Plentas Tilžė—Ryga- Kelmė. Viduryje miestelio keturkampė aikštė, dvi bažnyčios ir keli šimtai didesnių ir mažesnių žemaitiškų namų.
Žiaurų rusų žandarų viešpatavimą primeną Kražiai. Kovoje dėl žemaitiškos kalbos, dėl savos bažnyčios nukentėjo nuo žiaurių rusų kazokų keli šimtai nekaltų kietabūdžių žemaičių. Garsiosios Kražių skerdynės garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir plačiam pasaulyje. A. Vaičkus norėjo įamžinti Kražių skerdynes bent dabar sukurtoje filmoje... Reikėtų pasirūpinti, kad šis kilnus užsimojimas nžlugtų su Vaičkaus mirtimi.
Žvalgas paduoda raštelį. „Ar matai? Už ano miškelio dunkso Šatrija". Įsižiūriu. Tikrai, iš visos aplinkumos galima išskirti žemės pakilimą. Turbūt, kad Šatrija, nes šioje apylinkėje ji turi būti.

Ant aukšto kalno Šatrijos,
Retai kas naktį nebijos,
Slapčia su dvasiomis kalbėt.
O dieną koks tai reginys
Jo niekas ant Alpių nemainys
Ir Čia žemaičiai ims mylėt

— prisiminiau taip karštai mylėjusį ir garbinusį savo tėvynę poetą Maironį.
Nors iš lėktuvo ir labai sunku atskirti maži Žemės paviršiaus nelygumai, bet bendras, Žemės vaizdas sudaro savotišką grožį, kurį lakūnai savaip supranta ir vertina. Gražus Žemaičių ežerai, mažai paliesti kultyyuotos rankos miškai, upės ir upeliai su stačiais, skardingais, krūmais apaugusiais krantais, kaimuose susispietę žemaičiai ūkininkai, — taip gražiai atrodo iš lėktuvo, kad to grožio nei aprašysi, nei papasakosi, nei nutapysi. Jį tegalės suprasti tik tas, kurs pats iš aukštumos tai stebėjo.
Žemaičių sostinė Telšiai. Prie pat miesto Masčio, toliau Gerimanto, Plinkščių ežerai. Nutiesus geležinkelį Šiauliai—Kretinga, visų prie Šio geležinkelio miestelių statyba pagyvėjo. Ypač matyti daug naujų trobesių Telšiuose ir Plungėje. Vyrauja čerpiniai ir skardiniai stogai. Vienur ar kitur raudonuoja ar baltuoja didesnis valdžios įstaigų ar privatus pastatas. Turgaus aikštė pilna žmonių ir vežimų. Turbūt, į turgų suvažiavo. Prie stoties ilga virtinė vežimų su bekonais. Gimnazijos aikštėje gimnastikos ar karinio parengimo pamoka.
Nuo Telšių pro Varnius pasukam į Nemuną. Iki Klaipėdos krašto, be Tauragės ir Šilalės, didesnių miestelių bei charakteringesnių vietų nematyti. Klaipėdos krašte matyti šiek tiek mažiau miškų ir daug gražiau atrodančių vienkiemių. Panemunės gyventojus aptvindė plačiai išsiliejęs Nemunas. Ir Tilžės tiltai atrodo per trumpi,
Tilžė. Vydūno nuolatinė gyvenamoji vieta. Kenčia Šis didelis lietuvininkas nuo išsišokėlių vokiečių nacių. Kenčia ir kiti lietuviai. Už ką? Už tai, kad jie lietuviai. Kad neišsižada savo gimtosios kalbos, lietuviškų papročių. Kad kuria kultūrines, visuomenines organizacijas. Akli vokiečių naciai — rasistai, nesilaikydami jokių padorumo dėsnių, kur ir kada tik gali puola, kolioja, niekina lietuvį, lietuvių tautą. Turbūt, užmiršo vokietis arba per savo ,,hagenkreizo" akinius nieko nemato ir nematydamas neskaito. O Lietuvos istorijoje jis galėtų pasiskaityti ir prisiminti tuos laikus, kada lietuvio kardas klebeno Magdeburgo pilies vartus, kada sumušti prie Tannenbergo vokiečiai keliaklūpsti prašė taikos ir pasigailėjimo. Nereikėtų rausti vokiečiui, nes pamatytų, kad lietuvis nei sau, nei vokiečiams kare gėdos nedarė. Nedarys jis jos ir dabar, kai reikės ginti tėvynę ir lietuvių tautos garbę. Ne pykčiu, ne pagieža perpildyta lietuvio siela, ne keršto jis ieško, bet tai, kas jo, kas jam priklauso. Lietuvis nė pėdos atėjūnui neužleis.. .
Žvalgas trūktelėjo už peties. Anbukas skrodžia skersai Nemuno į Rytprūsius. Atsuku. Keistos mintys išsiblaško ir vėl pradedu dairytis. Plati Nemuno juosta veda į Kauną. Praskrendame pakrantėse išsidraikiusius miestelius: Jurbarką, Skirsnemunę, Plokščius, Veliuoną, Seredžių, Vilkiją. Čia pat ir Kaunas. Laikrodžio mažoji rodyklė padarė du pilnus ratus: Iškabėję ore 2 val. 5 min. nutupiame ir riedame prie angarų. Variklis patikimai, neatsikvėpdamas, traukė visą kelią. Putodamas alyva aptaškė visą Anbuko liemens drobę.
— Ko tiek daug Šėlai ir putojai, — barasi valydamas mechanikas, bet kartu ir džiaugiasi, kad jo išrinktasis, pirmąsias krikštynas tesėjo.

Girtuoklių mūsų kuopoje nėra. Jei per Velykas vienas kitas išsiurbė po porą stiklų, alučio, tai argi dėl tokio menkniekio vadinsi vyrą girtuokliu. 0 patogumai dėl to, žinote, nežmoniški, Kada blaivi galva ir akyse nesisuka Spiralės — kojos žengia tiesiai, nedarydamos jokios trajektorijos. Eisena tiesi, kaip Šautuvo vamzdis, mintys ir darbai taiklūs ir be klaidų, kaip prizą gavusio Šaulio akis.
Bepigu kariškam žmogui. Nei vizitai, nei kitokios Šelmystės nerūpi, nei persivalgysi, nei persigersi. Tiesa, vizitavo kazematus viršila su būrininku, bet tai šeimyniški vizitai. Užtat aiškiai išvengėm besočių svečių apsirijimo. O apsirijimas kariškam gyvenime tiesiog sulepšėjimu ir civilizmu kvepia.
Velykų rytą, mušdamas tradicinį margutį, kuopos vadas aiškiai pasakė:
— štai, vyrai, tokių margučių dabar pilna Europa. Visokio didumo ir spalvų ir visokių nacijų šių metų margučiai. Nežinome kas su kuo eis muštynių, kieno margutis trūks ir kieno sveikas pasiliks, bet mūsų margutis tebūnie kietas, kaip granitas, stiprus, kaip plienas ir nepermušamas, kaip šarvuočio šarvas. Šia proga keliu taurę už lietuvišką margutį!

Br. Barkauskas

Šaltinis: Karys 1935-18
El. publikavimui parengė: Julius Jurgelėnas

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis