Senąjį aerodromo fotografą pažįsta daugelis mūsų lakūnų. Nedidelio ūgio, juoda aštria barzdele, blizgančiom tamsiom akim jau nuo 1920 m. galima sutikti buvo sutikti Kauno aerodrome.
Jei aprašymai dėti „Lietuvos Sparnuose“ apie pirmąsias jaunos ir silpnos mūsų karo aviacijos dienas galėjo šiek tiek nušviesti praeitį, tai fotografinės nuotraukos iš anų laikų, tuos aprašymus labiau paryškindavo.
Beveik visos pirmųjų karo aviacijos dienų nuotraukos yra darytos senojo aerodromo fotografo Vinco Žukausko.
Per savo 18 metų tarnybos V.Žukauskas yra padaręs daug nuotraukų. Apie jas paklaustas, jis sumirksi savo juodomis akimis, šypsosi ir sako:
- Oo! Visos jos mano... O matot kiek! – ir rodo daugiau kaip poros šimtų fotografijų rinkinį. Tai tik dalis,fotografo žodžiais. Kiek dar buvę visokių tarnybinių nuotraukų. Tūkstantis tikrai bus!
Fotografo Žukausko rankos šiurkščios nuo visų chemikalų, akys gerokai susilpnėję, kartais jis sunkiai sukosti. Darbai tamsiame foto kambarėlyje per tiek metų nepraėjo be pėdsakų.
Aviacijai jis seniai dirbo.
Iš pasaulinio karo laikų turi pluoštą retų ir įdomių nuotraukų, nuotraukų rusų kovos eskadrilės kurioje Žukauskas taip pat buvo fotografu.
- 1914 m. Mobilizavo, - pasakoja jis – Pasidariau kavaleristu ir ištraukėm su 3 pulku vokiečių mušti.
Keturis kartus mane sužeidė , pagaliau Rytprūsiuose Renenkampfas visą armiją pražudė ir pradėjome bėgti atgal.
Na, ir buvo bėgimas! Vokiečių dalys su dviračiais, su automobiliais taip greit sekdavo, kad nė sustoti pavalgyti nesuspėdavom. Skutom visi – generolais pradedant, baigiant eiliniais.
Paskui pasinaudojau įsakymu: visi, buvę sužeisti tris kartus pirmose fronto linijose, gali pereiti į užpakalyje fronto esančias dalis. Patekau 1916 metais Aviacijon, 1-osios armijos, 20 korpuso, 4-ojon eskadrilėn.


1916m. Prancūzų gamybos lėktuvas rusų tarnyboj. V.Žukausko nuotr.

Jau prieš karą bandžiau fotografuoti. Kai už rublį nusipirkdavau atvirutėms popiečio – visą mėnesį užtekdavo.
Dabar rusai skiria 4-iosios eskadrilės fotografu. Dairauji po ją. Skraidantieji aparatai – Farmanai ir Vuazenai. Viso jų apie 20. Pradžioj ant lėktuvų jokio apginklavimo nebuvo. Lakūnai pasiimdavo skrisdami frontan, automatinius šautuvus, užtasomus 25 šoviniais, ir revolverius.
Lėktuvų greitis mažas. Varna beveik juos pralenkdavo. O kai lipdavo aukštyn fronto skridimui, tai apie valandą sukdavo virš aerodromo, kol pasiimdavo poros tūkstančių metrų aukštį.
Trečią buvimo eskadrilėj dieną leido ir man paskristi. Atsisėdau į vieną iš lėktuvų, už nugaros šokinėja, sukdamasis motoras, o pakaušį šildo radiatorius. Eskadrilės vadas padavė žemėlapį ir sako:
- Surask bateriją!..
Skraidėme savoje pusėje gana aukštai, bet bateriją, kiek pamenu suradau.
Pirmieji ketvirtosios eskadrilės lėktuvai buvo visai silpni, prieš vėją ore beveik vietoje stovėdavo, o be to rusų lakūnai, juos tūpdami gerokai aplaužydavo.
Fotografavimui aparatas stovėdavo pririštas lėktuvo dugne, po sėdyne. Jį aptarnaudavo pilotas, nuotraukoms spaudinėdamas guminį nuleidiką.
Grįždavo, parveždavo 20 metrų filmą ir tada į darbą kibdavom visi. Jei vakare pargabendavo, iš ryto padirbtas nuotraukas siųsdavom štaban. O pradžioj dirbt tekdavo tokioj dėžėj, pastatytoj ant dviejų ratų. Galvą įkiši, užsitrauki juodu skuduru, kojos lauke, viduje krapštaisi su nuotraukom.
Paskui eskadrilei parvežė naikintuvus Spadą ir Niuporą. Su jais rusų lakūnai pradėjo skraidyti mandriau, pradėjo ir kilpas riesti. Buvo toks – Čiriomkin. Jis skaitėsi geriausiu ketvirtosios eskadrilės lakūnu ir, kai tik pakildavo su Niuporu, jo mechanikas tuoj griebdavosi už galvos:
- Pamiršau sėdynėj įrankius. Dabar juos jau išbarstys, kaip ir vakar...
Buvo ir kitokių lėktuvų. Pvz. Spadas. Jis turėjo priešais žvalgo kabiną, pritvirtintą prie sparnų ir važiuoklės, per vidurį stovėjo motoras, o užpakaly sėdėjo pilotas. Ore toji prilipdyta žvalgo sėdynė drebėdavo, kaip drugio purtoma. Baisu, atrodė tokiam lizde ir skristi...



1916 m. "Spadas" rusų tarnyboje. V.Žukausko nuotr.

Atskrisdavo ir vokiečiai, kartą apmėtė aerodromą bombomis ir vieną iš jų įsegė į patį angarą.
Vieną dieną vokiečių lėktuvas buvo pašautas. Jis nusileido netoli fronto prie miško, lakūnas iššoko, pataisė ir vėl pakilo, bet tada vėl sugedo, ir turėjo nusileisti. Pilotas ir žvalgas, pasislėpė miške, tačiau juos kazokai vistik sugavo ir pristatė štaban.
Vėliau įtaisė geresnę fotolaboratoriją. Medžiagos trūkumo nebuvo, bet tik spiritu reikėdavo dalintis su lakūnais.
Jei išrašome 6 gorčius spirito foto darbams - 3 tuojau reikia gabenti karininkų ramovėn, o ten jau mokėdavo jį tinkamai sunaudoti.
Vokiečiai pradėjo via smarkiau spausti, o mes traukėmės tolyn, iš Augustavo rajono atsidūrėm Lydoj. Čia buvo didelis cepelino angaru, beveik lygaus dydžio, kaip, kad buvo pas mus Kaune. Susikraustėm į jį ir dirbam. Bet rusų frontas buvo toks stiprus, kaip molio siena. Nesunkai prasigrūdo pro ją vokiečiai.
Vieną dieną tapo aišku, kad Lydą teks palikti. Lėktuvai išskrido, o angarą gausiai aplaistėm benzinu. Stogas buvo smaluotas, šonai apkalti lentomis. Kai jį rusai padegė - degė, kaip šiaudų kūlys. Padariau degančio angaro kelias nuotraukas, nors arti dėl karščio sunku buvo prilysti.


Dega Lydos angaras. V.Žukausko nuotr.

Vėl traukiamės iš Lietuvos, jau Rusijos gilumon. Atsidūriau su eskadrile Ukrainoj, o paskui karas pasibaigė. Atsikeliam vieną rytą, o namo duris praveria vokiečiai ir sako ramiai:
— Guten Tag!
Bet jie neinternavo rusų kariuomenės. sudarė kažkokią laisvąją Ukrainą. Kurį laiką tarnavome Ukrainos etmonui.
Paskui išbėgau Lietuvon. Aplankiau gimtinėj namiškius, o paskui atvykau Fredon į aviaciją.
1920 m. rugsėjo 1 d. praėjau joje tarnybą.
Prisistačiau fotografu ir tuoj paskyrė į laboratoriją. Joje radau pirmąjį ir vienintelį aviacijos fotografą Šulcą, (dabar jis fotografas — profesionalas Kaune).
Foto laboratorija turėjo kambariuką mediniame barake Linksmadvary.
Pirmom dienom radau: 4 fotoaparatus 15 cm, 2 lėktuvinius aparatus 13 X 18 ir 2 aparatus 9x12. Tai buvo visas aviacijos foto turtas, Įrankių nėra, medžiagos trūksta. Pagelbininkų fotolaboratorijoj jokių — tik mudu su Šulcu.



Mūsų fototarnyba, su visomis priemonėmis vyksta į kariuomenės manevrus. Centre pirmasis karo aviacijos fotografas Šulcas. V.Žukausko nuotr.

Elektros laboratorijoj taip pat nėra- išpjovėm lange skylę, įdėjom medinį konusą ir anl priešingos sienos prisegę popierių, darom didinimus.
Vanduo fotolaboratorijoj brangus kaip spiritas. Šulinio nėra, reikėdavo eiti į netoli esantį griovį ir čia bėgančiam šaltinėlyje atlikti visus plovimo darbus.
Gaunam 2—3 tuzinus stiklų, išfotografuojam, tada vėl reik sudėti rankas ir laukti kol gausim dešimts, penkiolika markių. Mieste medžiagos pirkt buvo galima, bet pinigų amžinai trūko.
Pradėjo daryti oro fotografijos bandymus ir mūsų lakūnai. Pirmas platesnio mąsto darbas buvo nufotografuoti Kauną. Tada padarė beveik 100 nuotraukų ligi tą darbą atliko. Mažai įgudę ir žvalgai ir pilotai. Kuris nors fotografuoja, stiklų pritrūksta, laukia 2 savaites. Po to gaunam, imasi darbo kitas ir vėl viskas iš pradžios. Pagaliau baigia fotografavimą, rudenį — paskutines nuotraukas negalima sumontuoti su pirmosiomis. Anose, darytose pavasaryje buvo medžiai su lapais, dabar atgabena rudenines — jau be lapų. Tad vėl iš pradžių...
Kauną tada ilgai fotografavo, bet pagaliau mjr. Senatorskis tą darbą užbaigė.
Nemažai darbo buvo ir palaužtus lėktuvus fotografuoti. Motorai buvo išdilę. Albatrosai pakyla ir nepritraukia ligi aerodromo. Tuoj atbėga fotolaboratorijon:
- Neškis aparatą — Tokį įsakymą gavus, viskas aišku.
Atsimenu, vieną dieną palaužė 6 lėktuvus. O tada reikalavo kiekvieną avariją, kad ir menkesnę, fotografuoti. Vienas lakūnas buvo irgi gerai įsimiklinęs laužyti lėktuvus. Vieną dieną, sulaužė dvi mašinas. Ant rytojaus atrideno trečią prie angaro, ir persižiūrėjęs, užsuko ant stovinčio Fokerio. Su propeleriu sukapojo Fokerio sparną, kaip armoniką...
Liūdna buvo fotografuoti sunkias, gyvybių kainavusias avarijas. Pats esu matęs kelias iš jų. nes žinot, aerodromo fotografui visada čia pat reikia būti.
Vieną diena gulėjom žolėje ir spoksojom į lėktuvus, Kažkaip užsižiūrėjau į vieną iš jų... Staiga, lyg dūmų debesys pasipylė aplink vieną. Akimirksnis, visas lėktuvas ore iširo į atskirai dalis. Plevėsuodamos ir sukdamosios dalys krito tiesiai į mus. Pamačiau, kaip iš nulūžusio lėktuvo iškrito vienas, paskui kitas lakūnas. Parašiutų nebuvo. Ir jie krito dabar žemyn, beveik iš 1000 metrų, pilnomis sąmonėmis.
Vienas iš jų keistai graibstė rankomis už oro, o jį vijosi, liūdnai plasnodami sulaužyti sparnai ir liemens dalys.
Staiga pamatėm, kad visos dalys lekia tiesiai į mus. Šokome iš savo vietos. Aš pats palindau po čia pat stovėjusiu šarvuotu traukiniu. Su didžiausiu trenkimu sulužęs lėktuvas ir žmones krito į geležinio, anksčiau sudegusio angaro liekanas. Tai buvo Kaputausko ir Vaceto paskutinis skridimas.
Vargome mediniame ir kiaurame barake. Per sieną ir per grindis traukdavo šaltis. Gautąjį malkų metrą sukūrendavom, o paskui neturėdavom kur padėti rankų. Kokia buvo temperatūra laboratorijoj, galit suprasti — dažnai žiemą užšaldavo iššaukėjas.
Perkraustė į Fredą. Davė geresnes patalpas, įrankiai gausėjo. Dirbti darėsi lengviau. Kartą išėau iš laboratorijos pasipjauti malkų. Tolumoj skraidė lėktuvai. Už aerodromo link laboratorijos kilo vienas lėktuvas.
Viršum galvos išgirdau, kaip šio Albatroso motoras porą kartų kietai truktelėjo ir užkimusiai sugargėjo. Pakėliau galvą - pamačiau ugnies pliūpsnį lėktuvo nosyje. Albatroso pilotas staiga pavertė mašiną ant sparno. Vienu metu lėktuvas niro žemyn. Blykstelėto milžiniškas, akinančiai raudonos liepsnos kamuolys.
Išplėtęs akis žiūrėjau į šią šiurpią akimirką. Liepsnodamas Albatrosas dingo už medžių ir po sekundės atėjo trenksmas garsus. Viršum medžių šovė juodų dūmų stulpas.
Šokau laboratorijon, pasigriebiau fotoaparatą ir bėgte prie nukritusio lėktuvo.
Kai atbėgau — lėktuvas jau baigė degti. Karštis labai didelis, bet traukdami už sparnų galų išardėme suirusią mašiną.
Pilotas viršila Kačiušis ir žvalgas leit. Zakšauskas buvo negyvi ir sudegę. Žvalgas, dar matyt ore, bandė išvengti nepakeliamas liepsnos ir įlindo į tuščią Albatroso uodegą, užpakaly, gale sėdynės. Atsimušus žemėn, jis vis tiek užsimušė, bet buvo sudegęs tik ligi pusės.
Skraidyti ir aš pats mėgdavau ir mielu noru, jei tik atsirasdavo laisva vieta kuriame nors lėktuve, sėsdavau ir skrisdavau
Tačiau vieną kartą vos išvengiau karšto nuotykio.
Buvo sutvarkę dvimotorinį lėktuvą „Gotha" ir turėjo išbandyti. Atėjau ir aš prie jo, pro apačioj esančias dureles įlindau ir jau džiaugiuos, kad gausiu paskristi. Bet leit. Mačiukas, pastebėjęs mane, pasakė:
— Lipk lauk! Ir taip mašina pilna.
Išlindau atgal. O paskui, po kelių minučių, ta „Gotha" iš 600 metrų su šešiais žmonėmis įėjo į suktuką ir nukrito. Visi liko gyvi, nors buvo ir sužeistų, tačiau jų vietoj aš jokiu būdu nenorėčiau būti...
Bendrai, kaip aerodromo fotografui, man teko visko pamatyti ir pergyventi. Paskui įrengė puikias fotolaboratorijas, pastatė prietaisų ir mašinų, pasidarė jose taip malonu dirbti, kaip ir salone... Atsirado braižytojai, sandėlininkai, montuotojai, fotografai. Žinoma, ir pati aviacija pasidarė beveik šimtą kartų stipresnė, daugiau reikalaujanti ir daug daugiau naudojanti fotografiją — baigė senasis aerodromo fotografas Žukauskas.