Eskadrilė miške



Aerodromo krašte, ties Nemunu, vartosi, lyg krisdamas rudens šalnų pakąstas lapas, naikintuvas. Gale angarų, po padaryta palapine, tinklais bandoma užmaskuoti lėktuvas. Tinklas išpintas žole, bet, kad ir iš didesnio aukščio, per tinklą lėktuvas vis tik Šiek tiek matyti.
Vėjo rodyklė, stipraus rudens vėjo pučiama, blaškosi ant angarų stogo. Pro angarų kampus, nešdamas pageltusius lapus, Švilpauja vėjas. Artinasi lakūnų nemėgiamas ruduo. Tirštos miglos neleidžia išvysti ir pasimaudyti skaisčios saulutės spinduliuose. IŠ niūraus, sugraudinto dangaus retkarčiais iškrinta nesulaikoma ašara. Įlindę į „kombinzonus", vaikščioja apie lėktuvus lakūnai. Atsistoju ir aš prie savo Anbo IV. Liūdnas Anbukas. Jaučia ir jis rudenį. Nuo propelerio galo varvina krištolinius vandens lašus.
Pasišaukia eskadrilės vadas ir įsako kartu su žvalgu surasti lauko aerodromą.
— Čia pažiūrėkit ir čia užsukit, o prie šio miškelio, aš manau, bus nebloga vieta, — rodė ir anglimi apibrėžinėjo žemėlapyje tinkamas aerodromui vietas.
— Štai čia, tai žinau, nes kartą jau buvau nusileidęs — įsikišo žvalgas.
— Pažiūrėkite ir čia, tik kad neišeitų iš šio keturkampio: Nemunas — Nevėžis — geležinkelis Kėdainiai — Jonava — Neris — Nemunas. Tinkamas vietas nufotografuokite iš 500 m aukščio plane ir 150 m perspektyvoje. Jei ir gerą rasite — netūpkite. Be to, niekam apie surastą aerodromą nepasakokite, nes mums reikės į jį persikelti, o kita eskadrilė, mums užsimaskavus, turės surasti. Renkitės ir varykite.
Kylame. Anbo plėšiasi nuo rasoto aerodromo ir, nepakilęs dviejų šimtų metrų aukščio, lenda į debesį. Sulaikau. Mums žemė reikia matyti. Pradėjome nuo Nevėžio iki Neries ir vėl atgal narstyti. Ir vienur ir kitur matyti pieva ar dobiliena, kur galėtum nutūpti, bet vis toli nuo miško. O mums reikia tokio aerodromo, kuriame nutūpę lėktuvus galėtume po medžiais sukišti.
Prabėgo Babtai, Vendžiogala. Prisiartina Labunava. Matyti Kėdainiai, Josvainiai. Pasukame apie Labunavą. Kelias veda į mišką. Pasekame. Šičionių kaimo ganykla, Čia pat, prie miško.
— Fotografuok! Vieta gera, jei tik nešlapia, — rėkiu žvalgui.
Subarška foto aparato uždaras, ir ganyklos su krūmais atsimuša plokštelėje. Suku aplink, žvalgas daro vietos schemą. Praeiname visai žemai.
— Geeraas! Surinkame abudu kartu. Grįždami dar
pasisukinęjame, bet geresnio nerandame. Sugrįžome.
Žvalgas pusgarsiai raportuoja vadui apie rastą aerodromą.
— Ryt nuskriskite su Albatrosu ir nutūpę padarykite vietos kroki ir smulkiai apžiūrėkite, — išklausęs įsako eskadrilės vadas.
Parvežėme krokį. Dar kartą nuskrido pats eskadrilės vadas ir apžiūrėjęs nusprendė, kad rastame aerodrome gali nutūpti Anbo IV ir VI.
— Penktadienį, 7 valandą skrisime. Technikos karininkui 6 val. išsiųsti su automobiliu 2 mechanikus ir 4 eilinius kareivius, kad pasirengtų priimti lėktuvus. Maisto paimti vienai dienai, nes vakare grįšime. Penktadienis. Žemai Švaistosi lietaus debesys, bet dar nelyja. Užvedame ir bandome motorus. Pakyla eskadrilės vadas. Paskui pasekame ir mes. Pažįstamais keliais prilekiame Šičionis. Mechanikai- aerodrome, patiesę tūpimo krypties maršką, laukia nutupiant. Nutupia vadas. Vienas po kito nusileidžiame ir mes.
— Iki 10 val. reikia užsimaskuoti, nes tą valandą išskrenda iš Kauno mūsų ieškoti. Pasirinkite savo lėktuvams vietas Šiose krūmuose ir šakomis bei tinklais užsimaskuokite. Šakų ant sparnų neguldyti, kad pakilęs vėjas nesudraskytų sparnų drobės. Krūmus, kurie kliudys lėktuvus įtraukti, nukirsti, — nurodinėjo ir skirstė darbus eskadrilės vadas.
Pasirenku savo Anbukui vietą tarp dviejų beržų ir taip užmaskuoju, kad joks priešas nesuras. Baigėme darbą ir lengviau atsikvėpėme. Tik dabar pamatėme, kad lėktuvus gerai užmaskavome, bet juos išduos didžiausia žmonių minia, kuri buvo susirinkus pažiūrėti lėktuvų. Aiškiname, kokiu tikslu čia atskridome ir prašome, kad išsiskirstytų. Bet tuo tik dar padidinome žmonių smalsumą, nes sužinoję, kad dar atskris lėktuvų, nenorėjo skirstytis. Paprašėm, kad nors, kai pamatys lėktuvą, nebūtų lauke, o lįstų į krūmus.
Žmonių vis pilnas ir pilnas aerodromas. Vieni nueina — kiti ateina. Atklegėjo ir dvi pradžios mokyklos su mokytojais.
— Kaip čia jums su vaikais, kurie suaugusius moko, darbas sekasi? — klausiu vieną mokytoją.
— Šiame kaime dirbu jau devyneris metus. Ir metai po metų vis darbas lengvėja. Anksčiau pasitaikydavo, kad vienas kitas vaikas sunkiai lietuviškai kalbėdavo, dabar tokių vis rečiau ir rečiau.
— Kur šie lėktuvai pirkti? — klausia panelė mokytoja.
— Čia mūsų pačių darbas. Tai inž. plk. Gustaičio prakaito vaisius.
— Tai čia Anbo. Mat, parašo nemačiau, o apie juos daug skaičiau ir girdėjau. Tarp kitko, ką reiškia užrašas „Anbo IV".
— Sutrumpinta: „Antanas naujakuris buvo ore IV kartą", — kažkas juokais paaiškino.
Prisimenu, o ypač daug pripasakoja mūsų tėvučiai. Girdi, praneša „vaitas", kad tokių ir tokių metų gimusius vyrus ims rekrutais, ,,novobrancais". Nusimena draugai ir draugės. Net ašaras išspausdavo iš akių, net skausmas užkimšdavo gerklę ir uždusindavo krūtinę. O ypač nusimindavo tie, paskirtieji į kariuomenę, mūsų lietuviškų laukų jauni bernužėliai.
Dingo rusas. Atgijo jauna lietuvių valstybė. Čia taip pat reikėjo eiti tik jau ne rekrutais, bet naujokais. Ir kur gi nereikės?! Čia lenkas dantis kalena, čia bermontininkų gaujos lenda, čia bolševikai.
Iš karto lyg ir bijojo kai kurie mūsų berneliai eiti į kariuomenę, širdys jų drebėjo. .. Tačiau pamatėm, kad išeina mūsų berneliai ne į prapultį, ne ligos susirasti, bet į gyvenimo mokyklą, kur sveikata diegiama ne tik kūnui raumeningam, bet ir neramiai žmogaus dvasiai. Išeina išmokti tėvynės ginti, išalkusius tėvynės priešus atremti, kurie kėsinasi mūsų Šalelės gyvybę užgniaužti. Išeina tingūs, surumbę, lėti berneliai, prie arklo ir dalgės pečius sulenkę, o kai sugrįžta sunku ir pažinti, akimis tikėti nesinori. Sugrįžta berneliai tiesūs ir žvalūs. Ir kalbėti nebijo, ir nuo žmonių akis bailiai į žemę nenuleidžia. O visur drąsūs, visur pirmi.
Jau ir tėvučiai nebijo, kad jų sūnūs į kariuomenę eina. Jau didžiuojasi, kaip pridera, ir sako: Va, mūsų Jonas, Simas į kariuomenę priimtas.. . Jau ne ašaros, bet juokas ir dainos tuos laiminguosius išlydi.
Kai aš tarnavau.. . O, jau keturi, penkeri metai prabėgo. Buvo dar tada visokių. Bet pabuvom, pasimokėm ir jau kitokiais vyrais tapom. Ė, mus dar senieji mulkino. Visokių išdaigų su mumis padarydavo. Prisiminus net nusišypsoti turi. Kad ir su tarnyba. Senieji mus gąsdina. Girdi, tam stovint sargyboje taip atsitiko, ana kitam kitaip. Mes, jaunieji, klausom, kad čia vieną peršovė, čia kitam dantis išėmė ir Šautuvą nušvilpė...
— Ne. Turėtų būti Anbro IV, t. y. Antanas ir Bronė. Konstruktoriaus ir jo motutės vardų pirmieji skiemens. Kad geriau skambėtų, „r" iškrito ir likosi tik Anbo. O „IV", t. y. Anbo tipo eilinis numeris. Jau turime šešis Anbo lėktuvų tipus, — pataisiau.
10 val. 25 min. nuo Babtų atskrenda Anbo IV. Žmonės sulenda į krūmus. Pralekia viena, sugrįžta antra puse, bet mūsų aerodromo nemato. Pasisukinėjęs nulekia tolyn.
Pradėjo lyti. Apdengiame motorus, ir patys sulendame po eglėmis. Mokytoja, vesdama vaikus į mokyklą, lyg norėdama mums patikti, pusbalsiai niunuoja: „Susispieskit krūvon, Lietuvos sakalėliai, Išblaškykit miglas jūs galingais sparnais".
Jos dainą nustelbia vėl pasirodžiusio Anbo IV motoro ūžesys. Suka ratą po rato. Ar mato mus, ar ne? Mes nesirodom. Pasuka atgal.
Ir vėl sėdime po eglėmis. Dar prasineria keli lėktuvai. Surado ar nesurado, sužinosime grįžę į Kauną. Verčiame šakas nuo tinklų. Atraišiojame virves ir išridename kilti.
Šiur! Ne juokais pečiuose pradėjo gyslos tampytis. Nejauku buvo. Sargybos laukėme su tikra baime. Ir su tokia plika baime, jog į sargybinius žiūrėjome, kaip į " didvyrius, kaip į bernužėlius paskirtus mirti...
O vieną kartą per vakarinį patikrinimą viršila paskelbia :
— Sargybon: tas, tas.. . — aš tik klausau. Širdis neramiai plaka.
Pagaliau girdžiu:
— Rudžius!
Vos-ne vos išspaudžiau iš gerklės „aš!". Išverčiau akis ir laukiu. Draugai teiraujasi kaip jaučiuosi, kažin kas tikrina mano pulsą. Ir tik tą vakarą pamačiau, kaip jaukus tasai baltas kazematas su sveikų bernelių balsais, su pažįstamu draugų juoku. Rytojaus dieną stojam skirstymui ir į sargybos būstą. Ė, jau mes sargybiniai. Buvo vasara. Iš lauko dvelkė šiluma, gatvės bei rajonų dulkės, musės. Dienos metu pamainą, atpyliau puikiai. Buvo malonu ir linksma. Į krūtinę lindo malonus, karštas oras, kuris tarsi atskilo iš raudonų sandėlio plytų, iš įkaitusios posto Žemės. Didžiavausi. Šimts pypkių! Juk ne juokai vykdyti tokią atsakingą tarnybą. Rodos, jauti, kad. esi tikrai reikalingas tėvynei, tautai, kad prisidedi prie to valstybės kūrybos darbo. Bet kažin kaip neramiai žiūrėjau į vakaruose gęstančią saulutę. Atėjo naktis. IŠ rytų dangų užgulė sunkūs, melsvi pilni lietaus ir audros debesys.
Sargybos vedėjas mus išrikiavo ir padarydamas staigų sukinį šūktelėjo komandą:
— Pamaina, ant peties! Paskui mane žengte marš!
Tvirti žingsniai skamba po gatvę. Čia vienas postas. Sargyba pasikeičia. Vedėjas staigiai pasisuka ir komanduoja. Va, mano postas...
Aš išplėstu žvilgsniu išmatuoju elektros lemputės išbrėžtą ratą. Tą ratą iš vienos pusės supa raudonų plytų mūras, iš antros. .. juoda, tarsi aksominė uždanga, naktis.
Postas perduotas ir priimtas.
Vėliai tauška užkulniai, keistai metaliniai tarška šautuvai čiupinėjami kietų, it replės, pirštų. Pasipila žingsniai. Stiprūs ir ritmingi jie aidi tolyn į juodą šešėliais išpintą naktį.
Uodai įkyriai brukasi į veidą, į šnerves, kurios gėrė karštą, verdantį ir persunktą Šiltu nakties vėsumu orą.
Šautuvą padėjau ant šovininės ir plačiais žingsniais pliekiau po postą. Šnibžda mindoma, sudžiūvus žolė. Ji ritmingai susilenkia ir sulūžta po kietu kareivišku batu.
Iš tolo aidi dirbtuvių, automobilių mašinų sukeltas miesto bruzdesys. Keistas, lyg požeminis, lyg prisisunkęs slaptu grasinimu, supasi po nakties tylą, po mieguistą ramybę.
Buvo tvanku. Atmosferoje jautėsi keistas, neramus įsitempimas, jautėsi, kad iš rytų su vėsiu vėjeliu dvelkė drėgmė, audra ir nerimastis. Vokai lipo norėdamas sujudinti kraują, vaikščiojau mokomu žingsniu.

Antanas Mačiuika

Šaltinis: Karys, 1935 m. Nr. 12
El. Publikavimui parengė: Julius Jurgelėnas

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis