S. Mockūno prisiminimai


Iš karo aviacijos lakūno prisiminimų


1927 m. baigęs Karo Mokyklos IX - ją laidą, buvau pakeltas į leitenanto laipsnį ir paskirtas į Karo Aviacijos mokomąją eskadrilę žvalgu. 1928 m. buvau pasiųstas į aukštuosius karininkų kursus, aviacijos skyrių, kuriuos 1930 m. baigiau II - ja laida.
Aviacijos Mokykloje mokantis, vasaros metu buvo atliekamas skraidymo apmokymas. Gabesnieji buvo parenkami pilotais, o kurie skraidė prasčiau, buvo skiriami žvalgais. Aš buvau paskirtas pilotu, ir po 75 skridimų su senu I-jo Pasaulinio Karo laikų vokišku apmokymo lėktuvu Albatros B II, vadinama „B mašinuke", išskridau savystoviai.
Trečią kartą savystoviai skrendant, bekylant sugedo motoras, ir palei „Maisto" fabriką turėjau leistis į daržus. Nutūpti pasisekė laimingai, neapsiverčiau, ir sveikas lėktuvas buvo atgabentas atgal į aerodromą.
Baigus Aviacijos Mokyklą, buvau paskirtas į IV -ją oro eskadrilę, kurios vadu tuo laiku buvo mjr. L. Peseckas (vėliau plk. ltn., šiuo metu gyv. Čikagoje.)
Atvažiavau į Kauną, užeinu į Aeroflotą, prisistatau kažkokiam majorui ir gaunu užpildyti anketą. Ta anketa man nepatinka, be to viskas rusiškai. Nuduodu, kad rusiškai nemoku. Duoda man vertėją. Girdžiu, kad majoras telefonu skambina į Rygą, pranešdamas, kad „tą kalės sūnų jau turime". Laisva vieta esanti Novosibirske, pačiame pasaulio gale.
Anketą užpildžiau, adresą užrašiau klaidingą, išėjau per duris, ir dingau jiems iš akių. Tai tuomet su jais ir baigėsi mano aviacinis gyvenimas.
Galėčiau daug daugiau papasakoti, bet jau per daug laiko yra praėję. Pameti detales ir užmiršti svarbius dalykus.
Toje eskadrilėje pradžioje skraidėme su LVG, vėliau su Albatros CXV, o dar vėliau — su italų konstrukcijos Ansaldo kovos lėktuvais.
Man būnant IV - je eskadrilėje, sykį skridome penkių lėktuvų rikiuotėje. Aš skridau paskui vedantįjį lėktuvą. Truputį virš jo užėjęs, aš staiga pasukau, užmiršdamas, kad užpakalyje manęs skrenda dar vienas lėktuvas. Grįžtelėjęs pamačiau, kad šis pro mano sparną praėjo tik per plauką. Tuo lėktuvu skrido virš. Garunkštis (žuvęs II Pasauliniame Kare prie Ilmenio ežero).
I - jo rango karo lakūno laipsnio gavimui, reikėdavo išpildyti tam tikrus reikalavimus. Su vienviečiu vokiečių konstrukcijos Fokker lėktuvu per tam tikrą apribotą laiką reikėdavo atlikti visas aukštojo pilotažo figūras: kilpą, imelmaną, bačką ir suktuką. Be to, reikėdavo parašyti „disertaciją" iš karo lėktuvų taktikos ar pan., ir ją perskaityti viešame aviacijos karininkų susirinkime, kur ji būdavo pripažįstama ar atmetama. Jei pripažįstama, būdavo suteikiamas I-jo rango karo lakūno laipsnis.
Gavęs šį laipsnį, kurį laiką dar skraidžiau IV - je oro eskadrilėje, ir su tuo pačiu Fokeriu turėjau vieną nuotykį. Išskridęs pafiguruoti, įvedžiau į suktuką. Lėktuvas gražiai sukasi, o aš nepažiūrėjau į žemę, kad ji Jau nebetoli. Paskui, atsibodus suktis, išlyginsiu, sakau. Išlyginau — prie pat žemės! Aerodrome buvę kiti lakūnai matė, kaip Fokeris pasislėpė už medžių.
Iki 1929 metų Lietuvos karo aviacijoje parašiutų nebuvo. Taip II - joj eskadrilėj, skrendant rikiuotėj, ore įvyko susidūrimas, kurio pasėkoje žvalgas vyr. ltn. Tumelis ir pilotas vyr. psk. Mažonas žuvo, o žvalgas ltn. Kopukovas ir pilotas kpt. Stanaitis buvo sužeisti. Kitame atsitikime ltn. Leonaitis su ltn. Mačkum, skrisdami LVG, įėjo į plokščią „štoporą" (suktuką), negalėjo išlyginti, ir nukrito žemyn. Jiedu buvo sunkiai sužeisti, bet vėliau išgijo. Ir tai vis dėl nebuvimo parašiutų. Vėliau tas pats ltn. Mačkus Klaipėdos aerodrome su čekoslovakų gamybos naikintuvu Šmolik (kuris dėl nepastovumo ore buvo vadinamas „kirviu" ir greit įeidavo į suktuką) įėjo \ suktuką, dėl žemo aukščio lėktuvo nebesuspėjo išvesti, ir nukritęs užsimušė.
Dar kitas atsitikimas buvo su itališku dviviečiu Ansaldo. Lėktuvai buvo ką tik gauti iš Italijos, ir reikėjo visus pilotus „paskraidinti". Kadangi kpt. Garolis Italijoje tais lėktuvais skraidė ir juos priėmė, tai jis pilotus ir pravežiojo. Kpt. Garoliui su kpt. Nastaru pakilus, neaukštai nuo žemės lėktuvas per posūkį perėjo į suktuką. Iš suktuko nebegalėdamas išvesti, Garolis iššoko parašiutu, kuris prie pat žemės išsiskleidė, o Nastaras iššokti nebespėjo ir buvo vietoje užmuštas.
II - je eskadrilėje buvo dar vienas atsitikimas su senu italų gamybos lėktuvu SVA, kuris ore buvo taip pat labai nepavaldus. Juo skrido pilotas, virš. Ačas ir žvalgas ltn. Kavaliauskas. Atliekant virš Kamendulių (Pažaislio) šaudymo pratimus ir žvalgui sėdint ant sėdynės krašto, lėktuvas pateko į suktuką. Žvalgas buvo iš sėdynės išmestas, ir jo parašiutas išsiskleidė. Kadangi piloto sėdynė buvo priekyje ir po sparnu, pilotas iššokti nebespėjo ir užsimušė. Ltn. Kavaliauskas parašiutu nusileido tiesiai į Nemuną ir laiveliu buvo išgelbėtas.
Dar vienas atsitikimas buvo su mjr. Mikalajūnu, kuriam irgi to pat SVA tipo lėktuvu beskrendant ir žvalgo sėdynėje besisukinėjant, dalinai išsiskleidė parašiutas. Bet jis suspėjo įsitverti už bordo ir tokiu būdu išsilaikė. Parašiuto diržai jį buvo tiek suspaudę, kad jam visą savaitę skaudėję viduriai.
Būnant manevruose Varėnos poligone, vieną vakarą prireikė skristi atgal į Kauną. Skridau su žvalgu ltn. ar kpt. Česoniu. Su mumis skrido dar du lėktuvai, kurie dėl lietaus ir audros Kauno aerodromo nepasiekė ir turėjo pakelyje nutūpti. Buvo jau naktis, ir mudu su Česoniu skridome orientuodamiesi pagal Nemuną ir baltuojančius plentus. Atskridome iki „Maisto" fabriko ir ėjome tūpimui. Tuo laiku Kauno aerodromo tūpimo takai nebuvo apšviesti, nebuvo nei jokio degančio laužo. Tūpėme pagal instinktą. Nutūpėme laimingai, lėktuvo neapvertę, surikome „gerai!", ir tą įvykį tinkamai atšventėme. Atšventus jau buvo gana vėloka ir reikėjo truputį numigti, bet kadangi buvo prigerta daug kavos, miegas neėmė, tad rytojaus dieną „su tom pačiom akim" teko skristi atgal į Varėnos poligoną. Mano buvęs žvalgas Česonis dabar gyvena Filadelfijoje (mirė 1971 m. kovo 14 d. Bed.).
Apie 1932 ar 1933 m. aš ir žvalgas ltn. Šimkus (miręs 1968 m. birželio 10 d. Melbourno mieste, Australijoje.) gavome tam tikrą uždavinį. Buvome iš anksto sutarę, kad to uždavinio nevykdysime, bet skrisime fotografuoti Gardino ir jo apylinkių. Vyr. štabui tų nuotraukų labai reikėjo, ir mus už tai bausti negalėjo. Žvalgas parengė foto aparatą, užtaisė plokšteles, įstatė į Ansaldo, ir mes pakilome. Pakilę iki 2 km pradėjome daryti baro nuotrauką, Gardino apylinkėse darydami gal 4 užėjimus. Nuotraukas bedarydami vis žvalgėmės, ar neatsiveja lenkų lėktuvai. Jei būtume juos pastebėję, nuo 2 km aukščio paspaudę, būtume greit atsiradę savoj teritorijoj. Taigi didelis pavojus mums negrėsė. Padarę baro nuotrauką, laimingai grįžome. Nuotraukos išėjo puikios ir buvo pristatytos į Vyr. štabą. Nei eskadrilės vadas, nei štabas už šį žygį mus nei pagyrė, nei papeikė. Nebuvo užsiminta nei vienu žodžiu.
Kitas atsitikimas — paklydimas skrendant su LVG. Šiuo lėktuvu buvo apmokomi aviacijos karininkai — aspirantai, kurie buvo numatyti paskirti žvalgais. Skrisdamas su aspirantu Smolensku, kuris turėjo maršrutą ir mane vedė, aš nekreipiau dėmesio kur esu. Gal valandą paskridus, žvalgas man pabaksnojo į nugarą ir pasisakė, kad nebežino kur randasi. Teko man pačiam surasti grįžimo kelią atgal į Kauną. Beskrisdamas ir besistengdamas atpažinti vietoves, pastebėjau kiek į Kauną panašų miestą. Tuoj susigriebiau, kad čia yra Vilnius, kursą pakeičiau, lėktuvą atsukau link Kauno, ir laimingai grįžau. Benzino buvo likę labai mažai. . .
Apie 1933 m. aš ir žvalgas ltn. Lapienis turėjome perskridimą. Mums beskrendant virš Dzūkijos sugedo motoras, ir neturėdami pasirinkimo, nutūpėme ant Daugų ežero. Paskambinę į Kauną pasakėme kas sugedo, ir paprašėme pagalbos. Iš Kauno atskraidintas mechanikas motorą sutaisė, ir skridome atgal į Kauną. Jau buvo vėlus vakaras, bet kadangi žiema, mėnesiena, tai buvo labai malonu skristi, panašiai, kaip dieną. Matomai Dauguose pagalbos belaukiant, mano žvalgas kiek „truktelėjo". Beskrendant namo aš pasitikėjau žvalgu, o šis Kauną pražiopsojo. Pastebėjau tik, kad Kauno nėra, o čia pat ir Jurbarkas. Paėmę atbulą kursą, atsiradome virš Kauno ir laimingai nutūpėme. Nuo eskadrilės vado gavome truputį barti.
Apie 1932 m. IV - ji eskadrilė turėjo perskridimą su tikslu nutūpti Telšiuose ir paskiau grįžti atgal į Kauną. Kadangi buvo žiemos metas, Telšiuose nutūpus ir užsikalbėjus, užšalo motorai, nebegalėjome užvesti. Turėjome išleisti aušinimo vandenį ir pasilikti nakvoti. Pernakvoję (žinoma, be išgėrimo ir palosimo kortomis neapsieita), rytojaus dieną atvežėme šilto vandens, pripylėme į radiatorius ir perskridome į Kauną. Aš skridau su ltn. Valteriu. Valteris buvo baigęs IV - ją laidą ir iš Karo M - los atėjęs tiesiai į aviaciją. Pabuvęs aviacijoj ir gavęs iš tėvo pinigų, jis išvažiavo studijuoti į Grenoblio universitetą Prancūzijoje. Mokslo nebaigęs, vedė jugoslavę, grįžo į Lietuvą ir įstojo atgal į aviaciją. Aš, ltn. Valteris ir ltn. Šimkus palaikėme didelę draugystę: kartu vaikščiojome, kartu išgerdavome čėrką. Ypatingai visiems metėsi į akis mano draugystė su Valteriu: jis buvo mažas, o aš aukštas, tad mudu praminė Patu ir Patašonu. Jis daug' kalbėdavo, o aš tik klausydavausi ir juokdavausi. Ltn. Valteris vėliau apsirgo džiova ir apie 1935 m. mirė. Jam mirus, aš su kpt. Tumavičium pasiėmėm iš aviacijos sunkvežimį ir iš sanatorijos parvežėm Valterio karstą į Kauną. Palaidojom lakūnų kapinėse.
Vieną sykį, būdamas Kauno aerodrome, stebėjau psk. Miliūną vokiečių konstrukcijos Fokker lėktuvu atliekant aukštojo pilotažo pratimus. Staiga, darant figūrą, lūžo sparnai, skeveldros pasipylė ore, fiuzeliažas (liemuo) pradėjo eiti žemyn. Tuo laiku ore pasirodė parašiutas, ir Miliūnas išsigelbėjo.
Virš Šiaulių ežero buvo atliekami šaudymo pratimai. Buvo šaudoma į virš ežero vandens ištiestą taikinį. Iš aukštai pikiruojant (smingant), ant vandens sunku spręsti apie aukštį. I - os eskadrilės lakūnas psk. Kairys, skrisdamas su Šmoliku, perdaug žemai prileido, davėsi su lėktuvu į vandenį ir ištiško.
Dar vienas nelaimingas atsitikimas įvyko ltn. Vedeikai ir kpt. Kuncaičiui skrendant labai nepastoviu italų konstrukcijos SVA lėktuvu. Atlikus šaudymo pratimus ir beeinant tūpti į Klaipėdos aerodromą, jų lėktuvas įėjo į suktuką ar kas tai atsi¬tiko, ir jiedu užsimušė.
1933 m. prieš Kalėdas, aš ir kpt. Česonis, gavę eskadrilės vado leidimą, nutarėme nuskristi į kokį ežerą „pažuvauti". Pasirinkome Metelių ežerą, kadangi ten žiemos metu daug žvejų, prasikirtę eketes lede, žvejoja. Ant ežero nutūpę, priėjome prie žvejų. Kaip tik tuo laiku pasitaikė, kad pagavo labai didelį šamą. Tokį didelį, kad vos įkėlėme į lėktuvą. Šamas judėdamas judino ir visą lėktuvą. Beskrendant šamas sušalo ir nurimo. Parskridę į Kauną, šamą iškėlėme ir atvežėme į ramovę. Atšilęs šamas atsigavo ir vėl pradėjo judėti. Kūčioms visa ramovė buvo pavaišinta šamiena, visi valgė, kiek norėjo. Be šamo, dar buvom parsivežę ir kitokios rūšies žuvų, kaip tai siliavų ir kt. Sykį iš Kauno aerodromo pakilome šaudymo pratimams į Palangą. Beskrendant, pakeliui sugedo motoras: trūko alyvos vamzdis. Pastebėjau, kad alyvos rodyklė krinta žemyn, pažiūriu per bortą — visas lėktuvo šonas alyva apneštas. Nieko nelaukdamas nuėmiau gazą — reikia tūpti. Tūpimui kaip tik pasitaikė gera vieta prie Nemuno, ant pievos. Apsukęs ratą nutūpiau ir paskambinau į karo aviaciją. LVG lėktuvu atskraidintas mechanikas atsivežė alyvos vamzdį, prijungė, sutvarkė, ir mes nuo pievos pakilę nuskridome Palangon atlikti pratimų.
Dar vienas nuotykis buvo su kpt. Viliumi Gaižiūnų poligone. Jis buvo naikintojų eskadrilėje. Naikintojai puldavo, paleisdavo bombą ir vėl kildavo aukštyn. Kpt. Vilius, skrisdamas italų gamybos Fiatu, priėjo per žemai ir bombų skeveldros pažeidė jo lėktuvą. Lėktuvui sugedus, jis šaltai atrado parašiutą, patraukė virvelę, ir šis besiskleisdamas jį ištraukė iš lėktuvo. Žemė buvo jau čia pat, lėktuvas sudužo, o jis laimingai išsigelbėjo. Jei būtų pasikarščiavęs, būtų žuvęs. Kpt. Vilius buvo labai drąsus, veržlus, geras pilotas, ir nekreipdavo dėmesio į pavojus. 1945 m. rusams užėjus, jis buvo pabėgęs į Vokietiją, o šeima buvo pasilikus Lietuvoje. Vėliau jis slaptai grįžo į Lietuvą, buvo pagautas kaipo partizanas ir, jo brolio žiniomis, buvo Vilniuje pakartas. Skaičiau Lietuvoje išleistą knygą apie kovas su partizanais, kur buvo paminėta Viliaus pavardė ir tardymo duomenys.
Man jau išėjus iš karo aviacijos, 1935 m. buvau pašauktas pakartojimui, pratimams, ir teko nemaloniai arti prasilenkti su giltine. Iš Šiaulių aerodromo pakilęs su dviviečiu Ansaldo, turėjau iš 100 metrų aukščio pikiruodamas šaudyti į ant žemės pastatytus taikinius. Paleidus seriją reikėjo lėktuvą ištraukti iš pike aukštyn ir apsisukus vėl paleisti seriją. Šimtas metrų yra labai mažas aukštis. Užėjęs ant taikinio, norėdamas geriau pataikyti, paspaudžiau ir prileidau lėktuvą per daug žemai. Ištraukus iš pike jaučiau, kad sieksiu taikinį, ir suglaudęs ausis laukiau, kada viskas įvyks (ištraukus iš pike, lėktuvas iš inercijos dar sėda žemyn). Užkliudytas taikinys numušė lėktuvo važiuoklę ir propelerį, motoras pradėjo kaukti, šokinėti. Tuojau uždariau benziną, išjungiau magnetus, ir dar ištraukiau lėktuvą apie 10 metrų aukštyn. Pradėjau žiūrėti, kur čia tūpti, bet aplink buvo tik klampsynės ir pelkynai, tad tūpiau, kur papuolė. Priėjęs prie žemės, žinodamas kad važiuoklės nebėra, palyginau aukščiau. Lėktuvas sėdo žemyn, nosimi įsirausė į minkštą dumblą ir apsivertė per galvą. Tuo laiku aerodrome buvusieji matė, kad lėktuvas nupikiravo ir neiškilo, todėl skubiai važiavo žiūrėti, kas atsitiko. Iš lėktuvo išlindęs pradėjau vaikščioti aplink ir pamačiau, kad atvažiavo pagalba. Jie manė, kad manęs nebėra gyvo. Laimingu būdu aš nebuvau net sužeistas, tik lėktuvas nukentėjo, ir mechanikai turėjo daug darbo, kol jį ištraukė iš pelkynų.
Norėčiau kelis žodžius pasakyti apie plk. Reimontą. Man būnant Aviacijos Mokykloje, Reimontas buvo kapitonu. Įsteigus Aviacijos Mokyklą su puskarininkių mechanikų ir lakūnų. skyriais, jis buvo pakeltas j pulkininkus ir paskirtas tos mokyklos viršininku. Man būnant manevruose Šiaulių aerodrome, plk. Reimontas pareiškė, kad jis skrisiąs tik su Itn. Mockūnu. Aš jį paskraidinau kaip kiaušinį ir gražiai nutūpiau. Rytojaus dieną, nuėjus į Aviacijos Mokyklą jis manęs paklausė: „Ar esi patenkintas, kad tave paskyriau instruktorium?" „Taip, labai patenkintas nesu, kadangi negausiu vasaros atostogų" — atsakiau (lakūnų apmokymas daugiausiai vykdavo vasaros metu).
Karui baigiantis, su šeima buvome pasitraukę į Vokietiją ir apsigyvenome Kemptene, Bavarijoje. Transportas, kuriuo vyko plk. Reimontas, važiavo kur tai toliau, ir buvo laikinai sustojęs Kemptene. Kadangi jo žmona buvo mirus dar prieš karą Lietuvoje, jis vyko su dviem mažom dukrytėm. Plk. Reimontas labai norėjo pasilikti Kemptene, nes ten buvau aš ir mjr. Adomaitis. Mes prašėme amerikiečius, kad jį paliktų Kempteme, ir jau buvome pradėję iškraustyti jo daiktus, bet šie nesutiko, ir jis prievarta buvo išvežtas į Augsburgą, ir po kiek laiko ten mirė sanatorijoje džiova. Jam gulint sanatorijoje mirties patale, atėję politrukai dar jį klausinėjo, kamantinėjo. Abi jo dukrytės, palikę be tėvų, buvo išvežtos į Ameriką, kur jas kas tai adoptavo (įdukrino).
Instruktoriaujant Aviacijos Mokykloje, nieko ypatingesnio neįvyko. Vieni mokiniai būdavo gabesni skraidyme, greitai persilauždavo, kitiems sekdavosi sunkiau. Ypač greit persilauždavo tie, kurie ateidavo iš techniškų dalinių, būdavo susipažinę su motorais, automobiliais. Sunkiau sekdavosi bendrai su technika nesusipažinusiems, pvz. atėjusiems iš pėstininkų.
Mokymui naudodavome savo konstrukcijos ir gamybos ANBO V. Tai buvo labai pavaldus lėktuvas, lengvas tūpti, su juo buvo galima daryti ir figūras. Paprastai po ilgesnio ar trumpesnio apmokymo savystoviai skristi išleisdavome visus. Beskraidant savystoviai išryškėdavo, ar mokinys bus lakūnas, ar ne. Tais laikais mokinio patyrimą matuodavome pagal jo skridimų (pakilimų ir nutūpimų) skaičių. Pirmas skridimas trukdavo ilgiau, kad mokinys apsiprastų su lėktuvo valdymu, vairais, posūkiais, ir t.t. Vėliau būdavo apmokoma pakilti ir nutūpti. Mokiniai išeidavo savystoviai po 100 skridimų ar dar greičiau.
Kiekvienas mokinys, pilotas ar žvalgas, turėdavo savo skraidymų knygelę, kurioje būdavo suvedami visi skridimai ir ore išbūtas laikas. Kas mėnesį knygelėje pasirašydavo eskadrilės vadas.
Lietuvos karo aviacijoje buvo naudojami specialūs žemėlapiai, pagal kuriuos laike ilgesnių perskridimų orientuodavomės. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta tam tikrais rajonais, ir sutalpinta ant keleto tokių žemėlapių lapų. Bet savo kraštą pažinojome neblogai, ir tokias vietoves, kaip Šiauliai ar Panevėžys, žinojome be žemėlapių. Žinojome geležinkelio bėgius, upes, plentus, žinojome, kur jie eina. Mano laikais lėktuvai jau turėjo dirbtinį horizontą ir kai kuriuos aklojo skridimo instrumentus, bet paties aklojo skridimo lakūnai nebuvo apmokomi. Trumpai įlįsti į debesis ir išlįsti mokėjome, bet jei tekdavo ilgiau, galėjai įeiti į suktuką.. . Aklojo skridimo (pagal instrumentus) kursas mūsų karo aviacijoje buvo įvestas vėliau.
Kariški aerodromai Lietuvoje buvo Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, na ir Gaižiūnų ir Varėnos poligonuose (Varėnos poligonas vėliau panaikintas).
1934 metais man būnant Aviacijos Mokyklos instruktoriumi, skraidymai būdavo anksti rytą ir vėlai vakare. Vieną dieną, gal birželio mėnesį, prieina prie manęs kpt. Vilius ir sako: „Šiandien vakare 8 val. būk šarvuočių auto būryje, Žaliajame Kalne!" „Kas ten bus?" — aš klausiu. „Kai nuvyksi, tada pamatysi" — atsakė. Aš nieko nemaniau, kad yra rengiamas koks tai sukilimas, ar kas tai, kadangi buvau užimtas tik naujų lakūnų apmokymu, ir apie politiką nesidomėjau. Į šitą visą įvykį aš pakliuvau visai pripuolamai, nieko nežinodamas. Aš ir du mano mokiniai nuvykome į šarvuočių auto būrio raštinę Žaliajame Kalne, ir ten gavome įsakymą areštuoti komendantą Saladžių. Atlikus savo pareigą ir pristačius komendantą Saladžių į štabą, mūsų uždavinys buvo baigtas.
Bet po to praėjus kelioms dienoms aš buvau areštuotas, ir kpt. Vaičiaus palydėtas į komendantūrą. Kpt. Vaičiui kaip tai įėjus priekyje manęs, komendantas griebė kpt. Vaičių, kaipo kaltininką. Šiam išsiaiškinus, kad kaltininkas yra ne jis, bet aš, Saladžius man davė lapą popieriaus ir pusę valandos laiko parašyti viską, kas buvo. „Tamstos likimas priklauso nuo šito" — man pasakė. Aš kai ką ten parašiau, parašiau kad nieko nežinodamas įsivėliau į šitą visą aferą, lapą atidaviau Saladžiui, ir Saladžiaus ir plac - adjutanto kpt. Hofmano buvau nugabentas į VI - tą fortą ir ten patalpintas, kur išbuvau apie mėnesį laiko.
Vieni buvo degraduoti, aš buvau nubaustas — paliuosuotas drausmės būdu ir ištremtas į Biržus. Ten pabuvus keletą mėnesių per visą vasarą, kadangi žmona laukėsi kūdikio, parašiau prašymą Saugumo Dep - to direktoriui Povilaičiui, ir dėl susidėjusių aplinkybių man buvo leista apsigyventi pas žmoną Kaune.
Kadangi šeima padidėjo, sūnus mažas, tik žmona dirba, tad pradėjau ieškoti darbo. Darbo ieškojau 8 mėnesius. Kur tik nueisi — vienur mandagiau, kitur labai žiauriai buvau atsakytas, kad jokio darbo nėra. Ir aš, negavęs jokio darbo, nuliūdęs vėl grįždavau atgal namo...

(Toliau atsiminimuose seka a.a. S. Mockūno tarnyba Finansų M - joje, skraidymai Lietuvos Aero Klube, pakvietimas į prie Susisiekimo M - jos įsteigtą Orinio Susisiekimo Inspekciją, transporto piloto apmokymas Vokietijoje, skraidymas pirmoje Lietuvos oro linijoje, dalyvavimas I - šios Lietuvos Tautinės Olimpiados skraidymo varžybose 1938 metais, Lietuvos okupacija, įstojimas į rusų Aeroflot, ir t.t. Dalis šių atsiminimų, pagal S. Mockūno rankraštį, buvo patalpinta praėjusiame Plieno sparnų numeryje. Red.)

Apie a.a. mjr. Vaičių galiu patiekti šiuos duomenis: jis baigė Karo Mokyklos IX - ją laidą 1927 metais, ir buvo paskirtas į artileriją. Iš ten 1930 m. atvyko į aviaciją, baigė Aviacijos Mokyklą, ir buvo paliktas skraidymo instruktoriumi. Vėliau perkeltas į naikintojų eskadrilę ir paskirtas jos vadu, pakeltas į majorus. Užėjus bolševikams, kaipo reakcijonierius per pirmą liuosavimą buvo atleistas (mirė 1969 m. sausio 15 d. Santa Monica mieste, Kalifornijoje. Red.).
Apie Lietuvos karo aviacijos viršininką gen. inž. Antanę Gustaitį galiu pareikšti, kad jis buvo labai malonus žmogus, labai gabus kaipo lėktuvų konstruktorius ir kaip šachmatistas. Su visais kalbėdavo maloniai, su visais sugyvendavo ir reikalui esant padėdavo. Kai mano brolis stojo į aviacijos puskarininkių - lakūnų mokyklą, buvo nepriimtas kaip pilnapadis. Aš nuėjau pas gen. Gustaitį ir pažymėjau, kad pilnapadiškumas aviacijoje didelės reikšmės neturi. Gen. Gustaitis pritarė, liepė parašyti raštą Komendantui kad priimtų, ir mano brolis buvo priimtas. Kitas atsitikimas — aš jau buvau atsargoje ir skraidžiau oro linijoje Kaunas - Palanga. Su savo ponia Palangoje vaikščiodamas, gen. Gustaitis priėjo prie manęs ir, kaipo patyrusio oro linijoje skraidančio piloto, paklausė kokio tai patarimo.
Orinio Susisiekimo inspektoriaus mjr. Špokevičiaus likimas buvo liūdnas. Lietuvos karo aviacijoje jis buvo foto laboratorijos vedėju (buvo baigęs specialius kursus Prancūzijoje). Po 1934 m. birželio mėn. įvykių jis buvo degraduotas į eilinius ir po to gavo vietą Susisiekimo M - joje, eiti Orinio Susisiekimo inspektoriaus pareigas. Jis buvo puikus žmogus, draugiškas su tarnautojais ir bendrai su visais. 1940 m. užėjus bolševikams, jis buvo jau pirmomis dienomis areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. 1941 m. prasidėjus karui su vokiečiais, buvo varomas į Rusijos gilumą, ir ties Červene per mas į šaudymą buvo sušaudytas.
Mano oro linijos kolega ltn. Dženkaitis, taip pat keleivinio lėktuvo kapitonas, rusams 1940 m. užėjus, pabėgo į Vokietiją ir gyveno Berlyne. Gal trys dienos prieš karo pradžią (1941 m. birželio 22 d.) jis buvo siunčiamas į Lietuvą, slaptai perėjo sieną ir atsirado Kaune, kur jam buvo duotas uždavinys apginti Aleksoto tiltą. Jis surinko keletą žmonių, suorganizavo ginybą, turėjo ginklų, ir, rusams traukiantis, norėjo tiltą apginti. Kai prasidėjo šaudymas, rusai, išgirdę kad šaudo kur tai iš Aleksoto pakrančių, pasiuntė tankus ir pradėjo juos apšaudyti. Ltn. Dženkaitis buvo sunkiai sužeistas į krūtinę ir visą naktį išgulėjo rusų nesurastas. Rytą savųjų buvo rastas ir nugabentas į žydų ligoninę Senamiestyje. Dar buvo norima jį pervežti į Un - to Klinikas, bet matomai buvo labai nukraujavęs ir mirė.
Baigdamas šiuos prisiminimus apie Lietuvos karo aviaciją, aero klubą ir susisiekimo aviaciją matau, kad mano laikų aviacija labai daug kuo skiriasi nuo dabartinės aviacijos. Po karo aviacija milžiniškais šuoliais pažengė pirmyn. Karo ir susisiekimo aviacijoje propeleriniai lėktuvai baigia išnykti, užleisdami vietą sprausminiams. Taip pat ir dabartinės modernios navigacijos priemonės ir radarai žymiai palengvina piloto darbą.

El. publikavimui parengė: Julius Jurgelėnas
Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.4 1973 Čikaga


Susiję straipsniai:


S.Mockūno, transporto piloto atsiminimai

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis