Be lėktuvų remonto jokia karo aviacija negali išsiversti, todėl remonto dirbtuvės buvo organizuotos kartu su Aviacijos daliniu. Iš pradžių visai menkos, augant mūsų karo aviacijai, jos irgi didėjo. Jau 1923-24 metais jose buvo pagaminti savos konstrukcijos (J.Dobkevičiaus) lėktuvai, ir pradėti gaminti turimų vokiškų konstrukcijų lėktuvai, juos kopijuojant. Negaunant lėšų iš kuklaus Lietuvos biudžeto naujų lėktuvų pirkimui, reikėjo lėktuvų pasigaminti patiems.
Kiekvienas pagamintas lėktuvas gaudavo eilinį gamyklinį numerį, kuris tapdavo ir lėktuvo tarnybiniu (borto) numeriu. Tai neatitiko didžiųjų valstybių praktikos, kur gamykliniai ir tarnybiniai numeriai buvo skirtingi, nes aviacinės gamyklos ir karo aviacijos daliniai buvo skirtingos žinybos. Lietuvoje karo aviacijos dirbtuvės buvo karo aviacijos sudėtinė dalis ir, "neprasimušant" eksportan, gamykliniai ir tarnybiniai numeriai sutapo.
Kaip matome, po 70-ojo numerio žymėjime prasidėjo triženklių numerių seka, norint supainioti (užslaptinti) labai jau nesudėtingą ir lengvai suprantamą numeraciją. Papildomieji skaičiai (671, 672, 785, 786, 890, 891) buvo neatsitiktiniai, nes reiškė 6-ąją, 7-ąją ir 8-ąją ANBO lėktuvų serijas.
1940 m. atsakydamas į okupacinių žinybų klausimą, A.Gustaitis, kaip Karo aviacijos viršininkas, pareiškė, kad Karo aviacijos dirbtuvės per metus gali pagaminti 24 naujus ir kapitališkai suremontuoti 48 lėktuvus (tai atspindi kuklią lietuvišką konjunktūrą su atitinkamu požiūriu ir finansavimu, - totalitarinėje valstybėje šios dirbtuvės galėjo pagaminti bent dešimt kartų daugiau. Taip vėliau ir buvo, kai šias dirbtuves paėmė hitlerininkai, paskui - sovietai).