Pranas Hiksa. Atsiminimai


P. Hiksa buvo parašęs savo prisiminimus, kuriuos po jo mirties „Sparnų" žurnale išspausdino žmona. Jis rašo:


... 1961 metų gegužės mėnesį, būdamas 64 metų, išėjau į pensiją. Žinodamas, kad man, visą amžių dirbusiam, bus sunku gyventi be darbo, iš anksto pasiruošiau šaltkalvio bei staliaus įrankių komplektą ir šiokią tokią mechanizaciją, įsirengiau medžio drožimo stakles, pritaikiau prie jų diskinį pjūklą, švitrinius šlifavimo akmenis, poliravimo bei gliancavimo skridinius ir grąžto laikiklį. Elektros motoro varomos staklės turėjo aštuonis įvairius pakeičiamus įtaisus medžiui apdoroti su mechanine sukamąja pavara. Šiomis staklėmis iš plieno išsitekinau ir smulkių atsarginių dalių „Moskvičiui".
Baigęs tvarkyti šiuos įrengimus, nusprendžiau, kad atėjo laikas įgyvendinti savo svajonę - pasigaminti seniai sumanytą „auto-etro" aparatą, tikrą „teraplaną", kuriuo būtų galima važinėti žeme, vairuojant oro vairais, o norint - pakilti ir skraidyti ore...
Visų pirma norėjau pasigaminti aparatą su motociklo varikliu, sukančiu vieną varomąjį ratą su dviem posūkio ratais, palaikančiais uodegą, važiuojant nedideliu greičiu, kad šiuo aparatu būtų galima mieste išvažiuoti iš bet kokio garažo ir važiuoti gatvėmis, laikantis eismo taisyklių, o užmiestyje, padidinus greitį iki 60-100 kilometrų per valandą, pakelti uodegą su posūkio ratukais ir vairuoti aparatą oro vairais. Ketinau, išbandęs tokį aparatą ir pašalinęs visus jo trūkumus, pradėti antrosios eilės darbus, t.y. gaminti tokią pat mašiną, bet su stipresniu ir lengvu aviaciniu varikliu, su stabiliu plačiausiu, koks įmanomas, važinėjant mieste, - 2,5-3 m pločio - sparnu ir dviem atlenkiamais sparnais. Užmiesčio plente (kur nėra trukdančių pakilti stulpų ir medžių), nutaikius kryptį prieš vėją, arba artimiausiame aerodrome tokiu aparatu būtų galima pakilti į orą, nuskristi kur reikia, nusileisti aerodrome, sudėti sparnus ir važiuoti į miestą.


***


[...] Visą laiką praleisdavau kursuose ir garažo dirbtuvėse, atsiprašau, ne kursuose, bet šoferių mokykloje, nes jų pavadinimas buvo toks: „Vyriausybės leidimu įsteigta Maskvos 1-oji fabrikinė inžinieriaus P. Sekanovo šoferių mokykla". Buvo mokomasi važinėti prancūziška Laurin-Klemento mašina. Pažymėjimą ir važinėjimo teises gavau 1915 m. rugpjūčio 6 d.
Automobiliai tais laikais buvo tokie, kad niekas iš skaitytojų jų nė įsivaizduoti negalėtų. Elektros sistemos, kurią dabar turi kiekviena mašina, visiškai nebuvo. Degimui buvo naudojama labai prasta magneta. Žvakes reikėdavo valyti ir reguliuoti po kiekvieno mažo pasivažinėjimo. Apšvietimui buvo naudojami karbido žibintai. Greičių perjungimo svertai - iš dešinės pusės, mašinos išorėje. Jokių starterių nebuvo. Paleisti variklį tekdavo rankena ir padaryti tai būdavo nelengva. Reikėdavo atsukti visų cilindrų čiaupelius, įpilti benzino į cilindrus, užsukti čiaupelius ir sukti rankeną. Ir vis dėlto šioje šoferių mokykloje įsigijau žinių, kurios tąsyk buvo svarbesnės ir naudingesnės už brandos atestatą ir net už aukštąjį mokslą. Tai parodė ateitis.
Baigęs komercijos mokyklą, tuoj pat buvau pakviestas tarnauti Visos Rusijos zemstvų sąjungos šoferiu motociklininku. Tiesa, čia padėjo šiokia tokia pažintis. Ši menka tarnyba buvo gera tuo, kad nereikėjo tarnauti veikiančioje armijoje. Taigi, nuvažiavau savarankiškam darbui į Rygą.
Atvykęs į Rygą, gavau kambarėlį prie Įgaliotinio valdybos ir pradėjau dirbti motociklininku, bet, kadangi garaže nebuvo vedėjo, vos praėjus savaitei, aš juo buvau paskirtas. Šioms pareigoms mane paskyrė ne įgaliotinis Zubovas, bet jo pavaduotojas, taigi, čia viską nulėmė jau ne pažintis, bet techninis išprusimas. Beje, visos Rusijos zemstvų sąjungos tarnautojai buvo laikomi kariniais valdininkais. Asmuo, baigęs vidurinę mokyklą, turėjo teisę gauti pirmąjį karininko laipsnį - vieną žvaigždutę - ir vadintis praporščiku. Dabar vilkėjau karininko uniformą ir nešiojau kardą. Tikrieji veikiančiosios armijos karininkai juokdavosi iš tokių, kaip aš, ir vadino mus zemstvos husarais. Aš nepykdavau, nes man ir pačiam buvo aišku, koks aš paskubomis iškeptas karininkas. Bet tai buvo patogu, tarnyboje kėlė didesnį autoritetą.
Po kurio laiko buvo paskelbtas įsakymas, kad tarnyba Visos Rusijos zemstvų sąjungoje nebeatleidžia nuo privalomosios karo tarnybos, ir man buvo patarta kuo greičiau stoti į veikiančią armiją savanoriu. Tais laikais visi bijojo tapti pėstininkais, ir aš iš pradžių norėjau stoti į artileriją. Susiradau pažįstamą artileristą, kuris turėjo vežimą ir arklį. Jis nusivežė mane į artilerijos pulką. Artėjant prie fronto, vokiečiai taip smarkiai apšaudė mūsų artileriją, kad man visiškai dingo noras čia tarnauti, o kai pamačiau žeminę, kurioje būčiau turėję nakvoti, nusprendžiau nerašyti raporto. Vėliau sakydavau žmonėms, kad į artileriją nestojęs, nes žeminėje nebuvo vietos mano žygio lovai.

Stojau savanoriu į korpuso 23-ąjį aviacijos būrį, ir buvo prižadėta rasti man šiltą vietelę fotolaboratorijoje. Mums buvo surengtas atsisveikinimo vakaras, ir mes ten tiek išgėrėme, kad galiausiai sudaužėme visas taureles ir ėmėme gerti vyną iš žibalinių lempų cilindrų, uždengdami delnu jo viršų. Šitaip darydami, žinoma, išlaistėme daug vyno, sulaistėme naujutėlius aviacijos savanorio antpečius, o kitą rytą turėjome eiti pas aviacijos būrio vadą. Naktį skalbėme ir džiovinome antpečius, o rytą, dar neišsiblaivę, su Alioša O. nuėjome pas būrio vadą. Jis mums tarė: „Sveiki, šaunuoliai!", ir mes turėjome sutartinai atsakyti: „Sveiks tamsta, jūsų aukštoji kilnybe!" Mūsų atsakymas buvo panašus į kalakutų burbuliavimą, bet būrio vadas, pats mėgęs išgerti, jeigu ir pastebėjo, kad mes įkaušę, į tai neatkreipė dėmesio.
Prasidėjo kareiviškas gyvenimas. Tiksliau pasakius, ne visai kareiviškas. Savanoriai turėjo ypatingų teisių. Jie netgi turėjo teisę eiti į būrio karininkų ramovę, bet jausdavosi ten nejaukiai. Būrys tada buvo dislokuotas Rygos miesto pakraštyje. Mes gyvenome „Sirijaus" gamykloje. Karininkų ramovė veikė buvusio mažojo Bermano parko restorane. Karininkai gyveno Rygoje privačiai. Apsigyvenau su kitais savanoriais, radistais ir fotolaboratorijos viršininku viename kambaryje. Gaudavome kareivišką davinį, sriubos, košės ir susikombinavę dar kitokių produktų kepdavome blynelius ar troškindavome mėsą. Dirbti fotolaboratorijoje buvo lengva. Išspausdinau gana daug įdomių būrio ir fronto nuotraukų. Beje, 1915-1916 metais iš lėktuvo į žemę per radiją būdavo galima pranešti tiktai Morzės sistema. Iš žemės lėktuvui būdavo rodomos sutartinės raidės ir ženklai, pavyzdžiui, kryžius, sudėtas iš audeklų. Koreguodamas artilerijos šaudymą, lakūnas, tiksliau pasakius, stebėtojas, turėdavo įsivaizduoti taikinio vietoje laikrodį, kuriame į šiaurę nuo objekto - 12, į pietus - 6, į rytus - 3, į vakarus - 9 ir, žinoma, visi kiti laikrodžio ciferblato skaičiai. Jeigu mūsų artilerijos sviedinys pataikydavo, tarkime, 300 žingsnių į šiaurę nuo taikinio, reikėdavo Morzės sistema perduoti skaičius 12, 300 ir pati. Lakūnams visi nurodymai būdavo duodami iš audeklų sudedamomis raidėmis. Norint jas įžiūrėti, reikėdavo dažnai skristi į savo pusę. Vykdant koregavimą, kai pavojingai apšaudydavo vokiečių priešlėktuvinė artilerija, mieliausia ir nekantriausiai laukiama raidė būdavo „T", kuri reikšdavo, kad lėktuvas įvykdė užduotį ir gali nusileisti savo aerodrome

Kokie netobuli tada buvo lėktuvai ir nepatikimi jų varikliai, rodo katastrofų nuotraukos.
Gyvenau 23-iajame aviacijos būryje lyg ir ramiai, bet iš tikrųjų vis labiau įsitraukdavau į gyvenimą, pilną pavojų, ir pradėjau labai gerbti ir mylėti karo lakūnus, o kartu niekinti pagalbinius karinius valdininkus ir kitą personalą. Mūsų karo lakūnai iš tikrųjų buvo nepaprastai šaunūs. Mūsų būrys pirmas iš visų Rusijos aviacijos burių ėmė skraidyti naktimis ir leistis, degant paprastiems laužams. Lakūnai, skraidydami „Vuazenu", išdrįsdavo stoti kovon prieš vokiečių „Fokerį". Vokiečiai gerbė mūsų lakūnus. Beje, 12-osios armijos rajone įsivyravo tradicija: jeigu mūsų lakūnas būdavo numušamas arba priverstinai nusileisdavo priešo užnugaryje ir atsidurdavo nelaisvėje, jis iš pradžių būdavo kviečiamas į vokiečių aviacijos būrio karininkų ramovę ir 24 valandas išbūdavo būrio karininkų garbės svečiu. Mes neapšaudydavome vokiečių lėktuvo, kuris, mūsų lėktuvui dingus be žinios, po kurio laiko pasirodydavo virš aerodromo. Toks lėktuvas nusileisdavo visai žemai ir numesdavo arba įdėtą gedulo vokan pranešimą, kad mūsų lakūnai didvyriškai žuvo ir bus ten ir ten palaidoti su visa karine pagarba, arba į paprastus vokus įdėtus mūsų lakūnų bei stebėtojų laiškus, jų nuotraukas su taurėmis rankose vokiečių karininkų draugijoje. Taip pat, žinoma, darydavo ir mūsų lakūnai, numesdami pranešimus į vokiečių aerodromą.
Bet, kad ir kaip dažnai pasitaikydavo tokių jaudinančių faktų, kiekviena žinia, kad žuvo mūsų lakūnas, skaudžiai įsmigdavo širdin...
Tuo laiku vienas lakūnas pasiūlė pakilti su juo bandomajam skridimui. Skraidyti man taip patiko, kad pradėjau nuolat sukinėtis aerodrome, laukdamas, ar kas nors vėl nepaskraidins. Galiausiai užėjau pas Zubovą ir paprašiau kaip nors sudaryti protekciją, kad būčiau priimtas į aviacijos mokyklą. Nors jis visaip atkalbinėjo ir įrodinėjo, jog tai pavojingas sumanymas, jog ypač sunku bus, baigus mokyklą ir išvykus su lakūnų būriu į frontą, aš jam taip įkyrėjau, kad pagaliau jis liepė ateiti vakarieniauti pas vieną kažkokį žymų generolą ir paaiškino, kad privalau sveikintis ir bučiuoti ranką generolienei.

[...] Po kurio laiko mūsų būryje buvo gautas Karinio oro laivyno viršininko generolo majoro Pajevskio įsakymas tuojau pat atsiųsti 23-iojo aviacijos būrio savanorį Hiksą per oreivybės batalioną į Sankt Peterburgo aviacijos mokyklą. Įsakymas jau buvo neįprastas, kad kažkoks būrio eilinis perkeliamas Karinio oro laivyno viršininko įsakymu, o man tuo labiau ypatingas, kad jis susijęs su mano likimu. Žinoma, tuojau pat nuvykau į Peterburgą, bet čia susidūriau su nenumatytomis ir net neįsivaizduojamomis aplinkybėmis. Susipažinau su visais neapmokyto kareivio gyvenimo malonumais. Iš karto pajutau, kad esu ne žmogus, bet „žemesnio laipsnio" kariškis. Visi man įsakinėjo ir visi, atrodė, tyčiojosi iš manęs. Peterburgo oreivybės batalione paaiškėjo, kad nemoku nei stovėti, nei vaikščioti, nei kalbėti. Kartu sužinojau, kad, būdamas savanoriu, turiu mokėti viską daryti geriau už paprastą rikiuotės tarnybos kareivį. Kai nuskambėdavo įsakymas „Ramiai!", gaudavau niuksą į pilvą ir išgirsdavau ištisą litaniją: „Įtrauk pilvą! Atstatyk krūtinę! Rankas prie šlaunų! Žiūrėk linksmiau!" Reikėdavo sustingti tokioje pozoje, išsproginus akis. Vaikščioti pagal įsakymą reikėdavo ne šiaip, kaip visi žmonės vaikšto, bet „spausdinti žingsnį", t.y. aukštai kelti kojas ir, nuleidžiant jas, visa pėda suduoti į grindis. Kalbėti taip pat reikėjo mokėti. Pavyzdžiui, žodžių „taip" ir „ne" nebuvo galima vartoti. Vietoj „Taip" reikėdavo sakyti „Tikrai taip, jūsų aukštoji kilnybe!", o vietoj „ne" -Jokiu būdu, jūsų aukštoji kilnybe!" Vietoj „nežinau" kareivis privalėjo sakyti „Negaliu žinoti, jūsų aukštoji kilnybe!" Jeigu tave kas nors imdavo plūsti kvailiu, niekšu, kalės vaiku ir t.t., reikėdavo atsakyti: „Tikrai taip, kvailys esu, jūsų aukštoji kilnybe!". Žodį „esu" būtinai reikėdavo įterpti, kad neišeitų, jog kvailys ne aš, bet „aukštoji kilnybė" Atvykęs į oreivystės būrį, kažkodėl tris naktis negavau čiužinio, antklodės ir kitko, turėjau miegoti ant plikų ir kietų kaip akmuo lentų. Vėliau supratau, kad taip buvo padaryta sąmoningai - tai vadinamosios ištvermės pratybos. Esant darganotam orui, o kartais ir naktį mes būdavome varomi į rikiuotės pratybas. Be paliovos aidėdavo įsakymai „Žengte marš!" ir „Bėgte marš!", paskui „Aplink marš! Pirmyn ir atgal!" Protarpiais dažnai pasigirsdavo įsakymas „Gulk!" Dažniausiai reikėdavo gulti į klanus ir purvą, o pasitraukti į šalį, į priekį arba atgal nuo klano būdavo griežtai draudžiama. Tai irgi ištvermės ir drausmės stiprinimo pratybos. Bet blogiausia, kad jeigu jau žmogus vargšas, tai jam ir visos nelaimės tenka. Tuo laikotarpiu teko kelias paras išbūti Peterburgo komendanto daboklėje. Mat, neapmokytas visų gudrybių „žemesnio laipsnio" kariškis negalėjo gauti leidimo išeiti į miestą. O aš, gavęs leidimą į kareivinių rajoną, išėjau. Patrulio nutvertas pirmą kartą, išsisukau, davęs nemažą kyšį tikrinusiam kareiviui. Bet antrą kartą buvau sučiuptas priekinėje tramvajaus platformoje, karininkui matant, ir su sargyba nugabentas daboklėn. Daboklė - tai eilė didelių kambarių, kurių cementinės grindys buvo purvinos nuo ištirpusio sniego, pilnutėlių „žemesnio laipsnio" kariškių - net atsisėsti nebuvo vietos. Iš daboklės kareiviai būdavo paleidžiami tik karinės dalies reikalavimu. Dalyje kareivis, grįžęs iš daboklės, dažnai būdavo papildomai baudžiamas, bet man kažkaip pavyko to išvengti. Tik ilgesniam laikui buvau paliktas be leidimo išeiti iš karinės dalies.
Teko daug ką apgalvoti. Prisiminiau, kaip puikiai gyvenau, būdamas korpuso 23-iojo aviacijos būrio kareiviu savanoriu. Dar ten tarnaudamas, kartą su bičiuliu gatvėje „užšokome" ant generolo, prieš kurį privalėjome „stoti frontu". Mes tai padarėme ne kartu ir dargi ne viena linija. Generolas labai maloniai liepė mums pranešti apie tai savo vyresnybei ir gauti už tai po tris paras griežtos daboklės. Bet kadangi generolas net nepasiteiravo, kurioje dalyje mes tarnaujame, grįžę nuėjome į vadinamąjį „prakilnų ponų savanorių susirinkimą" pasitarti su kitais kolegomis, ką daryti. Ilgai dvejoję, pagaliau nusprendėme niekam neraportuoti ir šitaip mums pavyko „išbristi iš balos sausiems". Kartą 23-iąjame būryje gavau 5 paras griežtos daboklės už tai, kad, stovėdamas sargyboje aerodrome, atsirėmiau į žemą tvorelę. Buvau uždarytas į švarų sandėliuką, draugai man nešiojo blynelių ir kitų skanėstų. Po trijų parų mane paleido. Žodžiu, tarnauti 23-iajame būryje buvo tikras puikumėlis.
Visa tai prisiminiau, lygindamas aną gyvenimą su gyvenimu oreivystės batalione. Kodėl jis buvo vadinamas „oreivystės batalionu"? Neaišku. Nieko bendra nei su oru, nei su oreivyste. Kodėl generolo majoro Pajevskio įsakymu į aviacijos mokyklą buvau nusiųstas per oreivystės batalioną? Tik vėliau supratau, kad visi lakūnai privalėjo atlikti rikiuotės pratybas ir išmokti, kaip „žemesnio laipsnio" kariškis turi vaikščioti, kalbėti, kas 10-15 minučių, eidamas Nevos prospektu, stoti frontu ir jaustis nelaimingu.
Po oreivystės bataliono buvau nusiųstas į Peterburgo aviacijos mokyklą. Režimas tiek įguloje, tiek ir darbe buvo visai kitoks. Kartais čia išryškėdavo žmogaus orumas, kurio oreivystės batalione nė žymės nebuvo. Įguloje - tvarka ir griežta drausmė. Darbe taip pat tvarka ir drausmė. Dirbau iš pradžių surinkimo dirbtuvėse, vėliau skraidymo grupėje. Dar man tebebūnant surinkimo dirbtuvėse, ten įėjo kartą karininkas, ir aš, pirmas jį pamatęs, turėjau sušukti „Stot, ramiai, lygiuok dešinėn!" Bet nuskambėjus mano komandai, tuo metu, kai aš stovėjau pasitempęs, pakėlęs ranką prie kepurės snapelio ir išsproginęs akis į karininką, vienas buvusių dirbtuvėje kareivių kažką dirbo toliau. Jis neišgirdo komandos. Karininkas man labai mandagiai pasakė, kad kreipčiausi į feldfebelį ir paprašyčiau išmokyti garsiau šaukti. Viskas pasibaigė tuo, kad aš tris dienas feldfebeliui girdint, turėjau šaukti visokias komandas, kol visiškai užkimau. Bet komanduoti išmokau! Mokykloje buvo beveik gera. Tik vykdyk viską punktualiai, tiksliai ir viskas bus gerai. Prieš perkeliamas į skraidymo grupę, net gavau leidimą gyventi privačiai. Į darbą turėdavau ateiti, žinoma, tiksliai laiku. Kariškis, kuris pavėluodavo bent pusę minutės, būdavo mandagiai perkeliamas iš privataus buto į kareivines - atseit, jeigu pats nemoki laiku atsikelti, tai kareivinėse tave pažadins.
Galite įsivaizduoti, kaip aš kartą bėgau, kai grėsė pavojus pavėluoti! Bėgau kone verkdamas ir išvysčiau tokį greitį, kad, jeigu kas būtų užfiksavęs, jis būtų lygus jei ne pasaulio, tai kokiam nors šalies rekordui. Nepavėlavau. Kol dirbau surinkimo ir variklių dirbtuvėse, mus ne kartą varė transporto priemonių ir dėžių su lėktuvų detalėmis iškrauti. Mes ten įgudome pagal komandą „Viens-du keliam, viens-du imam!" įtempti jėgas tik sulig žodžiais „keliam" ir „imam", ir dėžės judėdavo kažkaip savaime. O aš visam gyvenimui išmokau rankinio krovimo sistemos, kurią naudoti man teko, būnant inžinieriumi mechaniku.
Dar dirbdamas variklių dirbtuvėje, prieš perkeliamas į mokomąją skraidymo grupę, atkreipiau dėmesį, kad viršininkai dažnai klausinėja, kas kur mokėsi, iš kur kilęs, ir mus visaip pergrupuoja. Iš pradžių maniau, kad tai susiję su nekantriai laukiamu mokymu skraidyti, o paskui nusprendžiau, kad, prieš mokydami mus brangiai atsieinančios valstybei specialybės, viršininkai nori kuo smulkiausiai viską sužinoti apie savo mokinius. Vėliau mums buvo pavedamos nepakeliamos užduotys ir sekama, kas rodo kokį nors nepasitenkinimą ar pasipiktinimą.
Pavyzdžiui, kapitonas, kuris mums dėstė lauko rikiuotės statutą, mus išrikiuodavo salėje ant parketo ir, sukomandavęs „Ramiai!", imdavo skaityti iš knygutės nuobodų statutą, sekdamas, kad niekas neatpalaiduotų kojų, o stovėtų pasitempęs. Būdavo, vos ištveriu, noriu bent sekundei sulenkti koją ir staiga girdžiu, kad kažkas iš mano draugų virsta ant parketo be sąmonės. Kapitonas duoda kelias paras daboklės tiems, kurie patys be įsakymo paskubėjo pakelti draugą, o kitiems, stovintiems iš krašto, įsako išnešti apalpusį. Komandos „Laisvai!" jis neduoda tol, kol negriūva antras ir trečias, ir visi mes jau beveik alpstame. Kitų tokių pratybų metu rikiuotėje, žiūrėk, jau nebėra nei tų, kurie anąsyk apalpo, nei tų, kurie neatsiklausę bandė juos pakelti, nei tų, kurie bent akimis reiškė pasipiktinimą. Panašiu būdu ištvermė ir drausmė mums buvo skiepijama ir aerodrome. Bet čia mes stengėmės vienas per kitą vykdyti viską, nė kiek neprieštaraudami. Reikia priminti, kad anksčiau skridimai prasidėdavo antrą-trečią valandą ryto, dieną būdavo leidžiama pailsėti, o vakariniai skridimai buvo pradedami penktą-šeštą valandą vakaro. Dieną, norėdami geriau pailsėti, mes nusirengdavome kaip nakčiai ir mums iš vienos paros išeidavo dvi.


Skraidyti mokėmės lėktuvu „Farmanu 4". Tai buvo lėktuvas visiškai be kabinos. Ir instruktorius, ir mokinys turėdavo sėdėti ant apatinio sparno, sėdynėje, sukaltoje iš sijelių. Kojas tekdavo laikyti ant specialiai pritvirtinto vamzdžio arba ant panašaus posūkio vairo vamzdžio. Kairiąja ranka visuomet reikėdavo laikytis už lėktuvo stovo, o dešiniąja už vairalazdžių arba už kito stovo. Labai kvailoje padėtyje atsidurdavome lėktuvui leidžiantis žemyn - jausdavomės lyg griūtume.
Lėktuvas - biplanas, t.y. su dviem sparnais, su rotatyviniu besisukančiu varikliu ir stumiančiu propeleriu. Iš priekio papildomas aukštumos vairas. Lėktuvas buvo vairuojamas metrine vairalazde, įtaisyta iš dešinės ir sujungta išorėje matomais trosais su aukštumos vairais ir eleronais. „Farmano 4" eleronai buvo visiškai nejautrūs. Darydamas posūkį, pakreipi vairalazde kokius 20 centimetrų į šalį, o lėktuvas visiškai nereaguoja ir vis nepasvyra. Išlyginti lėktuvą taip pat būdavo sunku. Rotatyviniai varikliai tais laikais būdavo tepami ricinos aliejumi, kuris pridegdamas bjauriai dvokdavo. Laimei, skrendant „Farmanu 4", lakūnas ore to nejausdavo, nes variklis buvo užpakalyje. Jokių prietaisų, rodančių variklio ir lėktuvo būklę, kaip pavyzdžiui, variklio apsisukimų skaitiklis, lėktuvo greičio skaitiklis, tepalo slėgimo manometras, termometrai ir kiti prietaisai, kuriuos vėliau imta montuoti lėktuvuose, „Farmanas 4" visiški neturėjo. Nebuvo net kuro tiekimo sverto, taigi, variklio apsisukimų skaičiaus nebuvo galima nei didinti, nei mažinti. Buvo tik kontaktas degimui įjungti ir, lėktuvui tupiant, reikėdavo trumpoms akimirkoms jį įjungti, kad variklis veiktų su mažomis pertraukomis - prr, prr, prr... ir nežiopsoti, kad jis po ilgesnės pertraukos visai neužgestų. Tūpk nors ir ant stogo. Jokių starterių tada nebuvo. Variklį buvo galima paleisti tik žemėje, motoristui sukant propelerį ranka. Tokiomis sąlygomis reikėdavo mokytis ir nežiopsoti, nes mokinys, neišskraidęs savarankiškai penkių valandų, buvo šalinamas iš mokyklos kaip negabus ir virsdavo pėstininku. Sakau „ tokiomis sąlygomis reikėjo mokytis", galvodamas apie jas dabar. Tada visos šios sąlygos buvo laikomos kone naujausiu technikos pasiekimu! Ir apmokymas dviviečiu lėktuvu su instruktoriumi taip pat buvo kone naujausias technikos laimėjimas. Pavyzdžiui, Pskove buvo aviacijos mokykla, kurioje mokinys važinėdavo aerodrome vienviečiu monoplanu „Moran-Parasol" su apkarpytais sparnais ir, išmokęs vairuoti lėktuvą žemėje, buvo išleidžiamas savarankiškai skraidyti. Daugiau kaip vienam trečdaliui mokinių toks skridimas kainuodavo gyvybę. Bet tada vyko karas, ir tam nebuvo skiriama per daug dėmesio. Lakūnai buvo skubiai reikalingi.

[...] Vieną kartą mes buvome išrikiuoti ant blizgančio Admiraliteto salės parketo. Išėjo generolas ir, gana ilgai aiškinęs, kad dabar karas, visur pilna šnipų, kaip didžiausią paslaptį, už kurios atskleidimą gresia sušaudymas, pasakė:
- Poryt vyksite į Prancūziją, į aviacijos mokyklą. Kas nori, gali atsisakyti. Apmąstyti duodu penkias minutes.
Aš neatsisakiau. Iš daugiau kaip šimto žmonių atsisakė tik keletas. Mes buvome vėl surašinėjami, buvo užrašomi tėvų, artimųjų, visų, kam galima būtų pranešti mirties atveju, adresai. Į salę atėjo pora dešimčių civilių bei kariškių siuvėjų ir batsiuvių. Jie matavo mus nuo galvos iki kojų naujiems mundieriams, milinėms, batams ir pilotėms. Sekančią dieną mes visi buvome puikiai aprengti, pradedant baltiniais, naujais mundieriais, ilgomis, gražiomis kavaleristų milinėmis, kepurėmis, juodomis pilotėmis su siauru sukryžiuotu kaspinu, ir baigiant baltomis zomšinėmis pirštinėmis.
Mūsų generolas kuo griežčiausiai, net grasindamas sušaudymu už neklausymą, prisakė niekam nepasakoti apie išvykimą į užsienį. Jis pabrėžė, kad negalima būti atviriems su moterimis, ypač su naujomis pažįstamomis, jis net turįs žinių, kad kelios šnipės sukiojasi apie mūsų lakūnus. O jeigu vokiečiai sužinotų apie mūsų kelionę, jų povandeniniai laivai imtų persekioti mūsų laivą.
Aš nutariau Verutei nesakyti tiesos, tik paskambinau, kad pasimatyti negaliu, nes rytoj išvykstu į frontą, o dabar turiu visokių reikalų, prieš išvykdamas, ir namie nebūsiu. Mano Verutė ėmė taip raudoti prie telefono, kad man jos baisiai pagailo.
Kitą dieną mes, šimtas įvairių aviacijos mokyklų mokinių pilotų ir dvylika tokių pat mokinių karininkų, sėdėjome specialiame traukinyje, kuriame kiekvienas savanoris kareivis turėjo žygio lovą antrosios klasės vagonuose, o karininkai vos ne visą kupė pirmosios klasės vagone. Traukinio aikštelėse stovėjo dideli virduliai. Važiavome į šiaurę. Neturėdami ką veikti, plepėjome ir stengėmės arčiau vienas su kitu susipažinti. Pasirodė, kad didesnė mūsų draugijos dalis buvo generolų ir pulkininkų, taip pat aukštųjų karininkų ir valdininkų, vadinamosios „visuomenės grietinėlės" sūnūs. Mūsų karininkų vyresnysis ir ešelono viršininkas buvo imperatoriaus rūmų ministro sūnus, kunigaikštis pulkininkas Vejeikovas. Kaip aš patekau į šią draugiją? Iš pradžių man buvo neaišku. Paskui aš prisiminiau, kad visada didelį įspūdį mane klausinėjantiems darydavo tai, kad aš baigęs Maskvos šoferių mokyklą. Atsistodavome tokiose vietose, kur galėdavome pasivažinėti elniais ir aplankyti vietos gyventojus. Iš vieno jų gavau (mainais už konservus) puikius siuvinėtus elnio kailio batus. Jis pavėžino mus elniais, kuriuos ragino ne botagu, kaip arklius, o baksnodamas ilga lazda. Du mano draugai kažkokioje stotyje pavėlavo į traukinį ir kelias dienas vijosi mus elniais. Kartą mūsų traukinys vos nenuvirto nuo bėgių -naujai nutiestas geležinkelis buvo netikęs.
Iš traukinio nuvykome į uostą, kur stovėjo „Variago" kreiseris. Šį laivą 1905 metų Rusijos-Japonijos kare nuskandino japonai. Vėliau jie kreiserį ištraukė iš jūros dugno, suremontavo ir vėl pardavė Rusijai. „Variagas" pakėlė inkarą ir dviejų minininkų lydimas išplaukė į jūrą. Kad mūsų neaptiktų vokiečių povandeniniai laivai, plaukėme toli į šiaurę tarp ledo kalnų. Iš pradžių jūra buvo rami, bet paskui prasidėjo tokia audra, kad vandens kalnai užliedavo čia laivo nosį, čia užpakalinę dalį, čia bortus. Eiti denyje buvo galima tik laikantis ištiestų lynų. Miegodavome pakabinamose lovose, kurias kabindavome įvairiomis padėtimis, žiūrint kaip supa, bet kartais laivą blaškydavo taip, kad nežinia būdavo, kaip kabinti. Audra šėlo penkias paras. Seni patyrę jūrininkai išėjo iš rikiuotės, ir kapitonas paprašė mus, kas gali, pastovėti sargyboje. Aš, vis laižydamas spanguolių ekstraktą, laikiausi gerai ir pasisiūliau eiti sargybą koviniame marše. Tai svarbiausias stiebas kreiserio viduryje, o jo viršūnėje tiltelis, į kurį užlipama virvinėmis kopėčiomis. Iš čia kuo geriausiai matyti visa jūra, ir kas pirmas kreiseryje pamatydavo priešo povandeninį laivą arba kokį nors kitą kreiserį minininką, gaudavo pirmojo laipsnio Georgijaus kryžių. Kai atėjo mano eilė budėti, laivas siūbavo į visus šonus, kad stačiai siaubas ėmė. Kai aš koriausi viršun virvinėmis kopėčiomis, jos kilpojosi ratais ir aštuoniukėmis. Laikydamasis turėklų, išstovėjau tiltelyje tik vieną valandą, bet ji pasirodė man amžinybe... Lipu žemyn. Kopėčios slysta iš po koją. Niekam nelinkėčiau per audrą kartis į kovinį maršą, o paskui lipti žemyn, nors už tai ir Georgijaus kryžių duotų. Beje, aš jo taip ir negavau, nes nieko nepamačiau. Turbūt tada nieko ir nebuvo. Paskui antrąją naktį, kai aš atsikėliau ir išėjau į denį, vaikinai pasakojo, kad naktį buvo sutiktas vokiečių povandeninis laivas. Jis praslydo pro pat kreiserio bortą taip žaibiškai, kad sargybinis koviniame marše jo net nepastebėjo. Mūsų radistas ir povandeninio laivo radistas kalbėjęsi, siuntę vienas kitam kažkokius signalus. Vokiečių laivas taip ir nesupratęs, ar kreiseris rusų, tai yra priešų, ir nespėjęs paleisti torpedos.
Audra nurimo. Visi pasipylė į denį. Tolumoje žaidė banginiai. Pasirodė Islandijos krantai, bet mes praplaukėme pro šalį.
Tuo metu buvo gauta radiograma, kad Petrograde revoliucija, kad caras Nikolajus antrasis atsisakė sosto.
Netrukus pasiekėme Liverpulį, ir mūsų kreiseris, neįplaukdamas uostan, metė inkarą. Į kreiserį motorine valtimi atvyko kažkoks generolas. Visa kreiserio komanda ir mes, kariškiai, išsirikiavome denyje. Generolas papasakojo, kad prasidėjo revoliucija, o caras lyg tai atsisakęs, lyg tai nuverstas nuo sosto... Daug kalbėjo apie rimtį ir drausmę. Visi mes nustebome, kad per ceremoniją nebuvo giedamas Rusijos himnas.
Užuot patekę į Prancūziją, atsidūrėme Anglijoje. Kai kreiseris įplaukė į uostą, mus sutiko didžiulė minia su gėlėmis ir vėliavomis, giedodama himną „Dieve, saugok carą", kurio jau nebebuvo. Visur, kur mes ėjome arba važiavome, gatvėse stovėjo mus sutinkanti, sveikinanti, mums besišypsanti minia, visuose languose ir balkonuose pilna žmonių.
Iš pradžių mes nuvykome į Farnborą ir Oldertoną, apžiūrėjome fabrikus, gaminančius karines medžiagas. Vėliau persikėlėme į Redingo miestą, apsigyvenome bendrabutyje po du žmones kambaryje. Mums buvo dėstoma aviacijos, radijo teorija, buvome mokomi išardyti ir surinkti kulkosvaidžius, šaudyti iš įvairių tipų šautuvų. Visą šį laiką mes buvome vis dar kartu - 100 savanorių kareivių ir 12 karininkų. Ir štai visa draugija atsiduriame Londone.
Atvykę į Londoną, apžiūrėjome netoli esančius aerodromus ir gamyklas. Teatre buvo surengtas koncertas rusų lakūnų garbei. Koncertavo mūsų balalaikų orkestras ir choras, po to anglų orkestras ir choras. Prieš koncertą mes surengėme kelias repeticijas, kurių metu susipažinome su daugeliu anglų, su puikiomis anglų merginomis, kurios kvietė mus į pramogas. Buvo merginų, kurios net norėjo ištekėti už kokio nors rusų lakūno, bet mūsų vadovybė paskleidė gandą, kad mūsiškiams vesti negalima.

***

Tai mus išgelbėjo, nes Anglijoje galiojo įstatymas, kad jeigu jaunuolis oficialiai asistuoja kokiai nors merginai, lanko ją namuose ir susipažįsta su jos tėvais, tai mergina gali tokį jaunuolį paduoti į teismą, pareikalauti ją vesti arba atiduoti pusę viso savo turto. Su merginomis mes susikalbėdavome pirštais arba žodynu.
Vėliau mes buvome suskirstyti į grupes po 10-20 žmonių ir išsiuntinėti po įvairius aerodromus. Prieš prasidedant skraidymams, kaip įprasta, buvo užrašinėjami giminių, kam būtų galima pranešti mirties ar sužeidimo atveju, adresai. Mes turėjome užsisakyti sidabrines apyrankes kairiajai rankai su lentele, kurioje būtų išgraviruota pavardė, vardas ir gimimo metai. Tai tam atvejui, jeigu sudegtume avarijos metu. Dabar prasidėjo intensyvus ir gana kankinamas darbas. Rytą, beveik saulei tekant, paskui antrą kartą vakare – skraidymai. Į rytinius skraidymus (trečią-ketvirtą valandą) mes turėjome atvykti nusiskutę. Kitaip instruktorius siųsdavo namo. Prieš pradėdami skraidyti, turėjome išgerti puoduką karštos kavos su pyragaičiu arba džiovintu paplotėliu. Skraidydavome po keletą valandų.
Dieną mes mokydavomės Morzės abėcėlės. Turėdavome stuksenti taip, kad galėtume susikalbėti savo tarpe. Paskui užrištomis akimis išardydavome ir surinkdavome kulkosvaidžius, kasdien po valandą-dvi šaudydavome į stovinčius ir judančius taikinius. Aerodromo angare vykdavo praktiniai šaudymo koregavimo užsiėmimai. Mokinys įlįsdavo į angaro palubėje pakabintą lėktuvo kabiną. Apačioje patiestas vietovės žemėlapis su mažais namukais, medžiais, keliais, upeliais ir šimtais lempučių. Instruktorius turėjo rankeną, ja galėjo uždegti bet kurias lemputes, ir svertą, kuriuo sukiodavo pakabintą lėktuvo kabiną. Instruktorius iš pradžių uždegdavo lemputę, nurodančią apšaudymo objektą – priešo artileriją, tiltą ar ką nors kita. Po to, uždegdamas lemputę, parodydavo pirmojo mūsų sviedinio sprogimą. Mokinys turėdavo įsivaizduoti virš šios vietovės lyg ir laikrodį (kaip aš jau anksčiau rašiau); skaičiuojama buvo pagal visus laikrodžio skaitmenis, pavyzdžiui, pirma arba antra valanda – šiaurės vakarai. Pamatęs sviedinio sprogimą, mokinys turėdavo Morzės abėcėle telegrafu pranešti nukrypimo valandą ir nuotolį žingsniais. Taip ištisas valandas instruktorius kankindavo savo mokinius, uždegdamas vis kitas lemputes, sukiodamas lėktuvo kabiną, kad būtų sunkiau orientuotis pagal įsivaizduojamą laikrodį. Jis duodavo įvairių nurodymų, uždegdamas sutartines lauke išdėliotas drobines raides.
Taip mes kasdien dirbdavome po 12-16 valandų. Aerodrome net laukiant savo eilės skristi, nebuvo leidžiama nuobodžiauti. Netoliese esančiose patalpoje buvo gal koks šimtas įvairaus kalibro ir tipo šautuvų vinčesterių, šovinių dėžių. Mokinys išsirinkdavo bet kurį šautuvą, pasiimdavo saują šovinių ir išeidavo į aikštelę, kur būdavo stovinčių, judančių ir lekiančių taikinių (spyruoklinės staklės išmesdavo į orą molines lėkštes). Į tokią lekiančią lėkštę ir reikėdavo pataikyti.
Iš pradžių aš skaičiau lėktuvu „Moris Farman“ (130 AJ). Vėliau kitame aerodrome lėktuvais „Martinside“, „Sopwith“, „Bristol Faitere“, Bristol Pau“ ir kitais. Reikėdavo perskristi į kitus aerodromus ir atlikti visokias pratybas. Skraidant lėktuvu „Martinside“, prasidėjo ir mokomieji mūšiai. Mokinys lakūnas turėjo fotokulkosvaidį, šaudantį per propelerį, o mokinys stebėtojas – fotokulkosvaidį ant kabinos ratilo. Šie fotokulkosvaidžiai buvo visiškai panašūs į tikrus, tik turėjo fotojuostelę, kurioje buvo koncentriniai ratai. Nuleidus gaiduką, darydavosi nuotrauka. Jeigu pataikysi į patį „priešo“ lėktuvo centrą, tai ir nuotraukoje bus užfiksuota. Nuotraukoje aiškiai matyti kiekvienas nukrypimas. „Priešas“ kitame lėktuve daugiausia būdavo pats instruktorius, ir jis taip sukiodavosi, kad jo niekaip nebuvo galima numušti, t.y. pataikyti į patį centrą. Geriausias būdas lėktuvui numušti tuo metu buvo laikomas paimti jį po uodega. Tam reikėdavo pakilti virš „priešo“ ir pulti jį iš viršaus, pikiruoti, o paskui atsidurti po jo uodega taip, kad jis savo stebėtojo kulkosvaidžiu (jeigu lėktuvas dvivietis) negalėtų atsišaudyti. Reikėjo kaip galima daugiau priartėti prie „svetimo“ lėktuvo ir paspausti fotokulkosvaidžio gaiduką, kai jis pasirodo taikiklyje visiškai iš arti. Instruktorius stengdavosi nesileisti paimamas po uodega, o jei kartais ir leisdavosi, tai, mokiniui priartėjus, darydavo kilpą ir paimdavo mokinį po uodega. Sumuojant „oro mūšio“ su fotokulkosvaidžiais rezultatus, buvo nagrinėjamos abiejų lėktuvų kulkosvaidžių fotojuostelės. „Oro kautynėse“ reikėdavo atlikti aukštąjį pilotažą: mirties kilpas, statines, imelmanus, suktukus, spirales, slydimą ir kt. Šias sudėtingas figūras turėdavome tobulai mokėti.
Jei lėktuvo variklis galingas, mirties kilpą padaryti vieni juokai. Kartą „oro kautynių“ metu aš padariau dvi kilpas, o mano stebėtojas taip atidžiai darbavosi savo fotokulkosvaidžiais, kad ne tik neiškrito iš kabinos (buvo neprisirišęs diržais), bet visiškai nepajuto kilpų. Galima padaryti visiškai taisyklingą mirties kilpą taip, kad ant kabinos grindų gulįs akmenukas nepajudėtų iš vietos. Bet jeigu greitis bus per mažas ir jeigu lėktuvas, skrisdamas nosimi žemyn, vis labiau neteks greičio, tai ir toks akmenukas ir visas grindų smėlis pabirs pilotui į akis. Lakūnas pakibs ant diržų, o neprisirišęs stebėtojas, žinoma, iškris. Netekdamas pernelyg daug greičio, lėktuvas gali pradėti slysti ant sparno ir pereiti į suktuką, kas labai pavojinga. Jeigu greitis, darant kilpą, per didelis, lakūnas bus spaudžiamas prie sėdynės. Jei viršytas greitis, darant kilpą ir smingant, lėktuvas gali suirti ore. Tai tikra mirtis, nes tada parašiutų dar nebuvo.
Atliekant aukštąjį pilotažą, taip pat svarbu pasiekti būtiną aukštį, kad iš bet kokios padėties lėktuvą būtų galima išlyginti. Mums įkalė, kad neužsimušama ore, o tik atsitrenkus į žemę. Todėl būdavo atvejų, kai pirmą kartą savarankiškai išleistas mokinys pilotas po dešimt kartų artėdavo prie žemės ir nesiryždavo tūpti. Ore saugiau ir ramiau. Tik kartais dieną, esant karštam orui ir slenkant debesims, baisiai svaidydavo lėktuvą aukštyn ir žemyn. Man kartą buvo įsakyta skristi artėjant juodam audros debesiui, griaudžiant ir žaibuojant. Teko praskristi tarp dviejų debesų, švysčiojant žaibams. Nemalonu būdavo skraidyti taip pat rūke ir nieko nematyti – tuo metu radijas nekoreguodavo lėktuvų kurso.
Taip buvome mokomi skraidyti. Pavojus kiekviename žingsnyje. Mirties atvejų daug, vos ne dešimt kas mėnesį. Mums būdavo griežtai draudžiama bėgti nukritusio lėktuvo žiūrėti.
Viename Anglijos aerodrome aš gyvenau su vienu ukrainiečiu Vasiliu. Kartą vakare aš radau jį berašant laišką. Pasakė rašąs atsisveikinimo laišką artimiesiems. Rytą grįždamas po pusryčių pamačiau degantį lėktuvą, krintantį žemyn. Man taip ir smilktelėjo per širdį, kad tai Vasilis. Nepaisydamas draudimo, nubėgau prie lėktuvo, mačiau, kaip neatpažįstamai apdegusio mano draugo palaikus dėjo ant neštuvų. Už draudimo nepaisymą man nebuvo leista dalyvauti draugo laidotuvėse. Žuvusieji lakūnai būdavo slaptai laidojami, ir mes tikrai nežinojome, kiek saviškių netekome.
Kai baigiau mokytis ir gavau Anglijos aeroklubo brevetą, taip pat sertifikatą apie Royal Flying Corps mokyklos baigimą ir įsigijau laipsnį su teise nešioti išsiuvinėtą karo lakūno ženklą, buvau nusiųstas į aerodromą prie Londono. Mane mokė skraidyti ir aptarnauti didžiausią tuo metu bombonešį „Di Mendi Femek“, mėtyti bombas.
Netrukus mes penkiese per Norvegiją, Švediją ir Suomiją buvome išsiųsti atgal į Rusiją.

* * *


Lietuvoje tada dar šeimininkavo vokiečiai okupantai su savo kreisamtais, amtforštėjeriais ir žandarais, kurie su žmonėmis elgėsi labai žiauriai. Kartą mūsų šeimininkė susiginčijo su žandaru dėl kažkokios rekvizicijos, o šis stvėrė senutę už pakarpos ir partrenkė žemėn. Aš vos susilaikiau jo nepuolęs ir, žinoma, būčiau buvęs čia pat nušautas arba sušaudytas vėliau. Žandarai tada užmušdavo kiekvieną šunį, kuris tik juos aplodavo. Mūsų šeimininkė turėjo mažą šuniuką, kuris per kilometrą pajusdavo ateinant vokiečius ir atbėgdavo pas šeimininkę. Rūkykloje, viduryje namo, buvo padėtas maišas, kuriame šuniukas slėpdavosi nuo vokiečių. Jis buvo taip išmokytas, kad, vos tik šeimininkei pakėlus maišą, pats į jį įlįsdavo ir ramiai tupėdavo, kol vokiečiai išeidavo.
Kartą nuvažiavau į Kuršėnus ir, stovėdamas gatvėje, kalbėjausi su viena savo pažįstama. Tuo tarpu pro šalį ėjo vokiečių karininkas, kurio aš nepasveikinau, nusiimdamas kepurę. Karininkas priėjo prie manęs ir aprėkė. Dar pridūrė, kad esąs kreishauptmanas (apskrities viršininkas). Turėjau priešjį nusiimti skrybėlę, bet įgėliau, sakydamas, kad man labai malonu su juo susipažinti, o aš, matykit, esu Hiksa.
Netrukus visi tie vokiečiai gavo nešdintis lauk iš Lietuvos. Išvažiuodami jie pasiėmė visą vadinamąjį valdinį turtą: vagonus ir garvežius, telegrafo ir telefono aparatus ir kitką. Kraštas liko be susisiekimo priemonių, be ryšių ir be administracijos valdininkų. Buvo pradėta organizuoti vietinė policija ir visokie valdžios organai. Prasidėjo pažiūrų kova tarp raudonųjų ir baltųjų.
Pagaliau buvo paskelbta karininkų mobilizacija, o aš vis tebesėdėjau namie. Vieną dieną atėjo du kareiviai, jie suėmė mane ir nuvarė pas komendantą, kuris įsakė tučtuojau važiuoti į Kauną. Ten aš buvau mobilizuotas ir paskirtas į pradėtą formuoti Lietuvos aviaciją. Ji turėjo aštuonis lėktuvus, keturis samdytus vokiečių lakūnus bei žvalgus ir du mechanikus. Aviacijos viršininkas buvo Lietuvos kariuomenės pėstininkų karininkas Petronis, kuris su kažkokiu nepasitikėjimu pradėjo mane kamantinėti, ar aš tikrai esąs lakūnas, ar kada nors pats skraidžiau. Pasakęs, kad tokie klausimai mane stebina, atsakiau, kad skraidžiau, kad be rusų mokyklos, dar esu baigęs... Parodžiau Anglijos aeroklubo piloto liudijimą, taip pat karo aviacijos mokyklos baigimo pažymėjimą. Bet tai nepadėjo. Dėl vokiečių lakūnų intrigų ir vadovybės kvailumo lėktuvo man nedavė. Tada parašiau raportą, prašydamas at leisti mane iš aviacijos. Tik po to gavau lėktuvą.
Aš taip pasitikėjau savimi, kad, net gerai neapžiūrėjęs lėktuvo, sėdau bandyti variklio, leisdamas jį čia su viena, čia su kita magneta, ir išvairavau į startą. Paspaudžiau kuro rankenėlę, atsiplėšiau nuo žemės ir labai nustebau, kad variklis ėmė mažinti apsisukimus ir springti. Padariau staigų posūkį vos ne 90° kampu ir nutūpiau. Prie manęs pribėgęs jaunas mechaniko padėjėjas lietuvis pasakė, kad aš nepaankstinau degimo, ir dešinėje kabinos pusėje parodė mažą svirtelę. Rusiškuose ir angliškuose lėktuvuose degimo reguliavimo nebuvo, o vokiečiai – ir lakūnas, ir mechanikas – man tyčia apie tai nieko nesakė. Aš žemėje dar kartą išbandžiau variklį su paankstintu bei pavėlintu degimu ir vėl pakilau. Paskraidžiau kokį pusvalandį ir 90° spirale nutūpiau, tuo nusipelnydamas visuotinės žiūrovų pagarbos, nes tokios spiralės Kaune dar niekas nebuvo matęs. Po to iškart buvau paskirtas į aviacijos mokyklą instruktoriumi ir aviacijos istorijos bei variklių kurso dėstytoju.
Mokykla turėjo dvidešimt mokinių, o mokyklos viršininkas buvo mano draugas dar iš Šiaulių gimnazijos laikų, pėstininkų karininkas Adamkevičius. Jis buvo didelis melagis. Gyrėsi esąs lakūnas, ir net man norėjo pameluoti, bet tuoj pat susipainiojo ir negalėjo atsakyti, kur ir kokiu lėktuvu skraidė. Sugautas bemeluojant, jis prašė niekam apie tai neprasitarti.
Žinoma aš tai būčiau pasakęs aviacijos viršininkui, jei jis toms pareigoms būtų turėjęs kokį nors lakūną.

* * *


Kaune, Lietuvos karo aviacijos dalyje, vokiečiai buvo akiplėšos ir storžieviai. Mokyklos mokiniai - malonūs, inteligentiški, smalsūs ir gabūs jaunuoliai.
Aerodromą aptarnaujantys kareiviai taip pat buvo sumanūs ir simpatiški vaikinai. Aš kiek galėdamas stengiausi perduoti mokiniams visas teorines savo žinias. Taip pat stengiausi, kad mechanikų padėjėjai kuo greičiau perimtų iš mechanikų vokiečių žinias ir patyrimą.
Savo mokinių pilotų grupę mokiau paspartintais tempais. Jau pirmame skrydyje kiekvienam mokiniui iškart įduodavau lėktuvo vairus. Mes susitardavome, kad aš kylu į tam tikrą aukštį, sakysim, 500 metrų, pajudinu vairalazdę, ir tada pats mokinys turi imtis valdyti lėktuvą, man apie tai pranešdamas sutartu dešinės rankos kilstelėjimu. Tačiau jis neturėdavo pernelyg tvirtai laikyti vairų, kitaip aš negalėčiau ištaisyti jo klaidų. Pats tuoj atleisdavau visus vairus, ir nors kojų visiškai nenukeldavau nuo pedalų, rankas atitraukdavau, o kad mokinys matytų, jog aš lėktuvo nevaldau ir vairus turi perimti jis, padėdavau jas ant kabinos krašto. Mokinių klaidas taisydavau kiek galima vėliau, kitaip tariant, klaidai leisdavau pasiekti tokią ribą, kad mokinys pats suprastų, ką negerai padaręs, ir klaidą ištaisytų. Žinoma, iš pradžių eidavosi sunkiai, bet būdavo tokių gabių mokinių, kurie per 10 minučių išmokdavo valdyti lėktuvą savarankiškai ir vesdavo jį tiesiai.
Lietuvos aviacijoje, be manęs, nebuvo nė vieno lietuvio lakūno, buvo keturi karo lakūnai vokiečiai: Roteris, Šulcas, Kulikovskis ir Šlezvigas. Antipatiški tipai. Roteris ir Šulcas taip pat turėjo mokinių grupes, bet savo žinias slėpė ir stengdavosi perduoti jų tik tiek, kiek buvo neišvengiama. Šulcas netrukus užsimušė, jo „Halberštetui" patekus į suktuką. Netrukus užsimušė mokinys lakūnas Rauba, o lenkų fronte žuvo Kumpis. Vos pradėjęs savarankiškai skraidyti, jis buvo išsiųstas į frontą ir šautuvo kulka lenkų pašautas nuo žemės. Lėktuvas virto laužo krūva, o jo žvalgas Pranckevičius kažkaip stebuklingai išsigelbėjo. Paruošimo tais laikais nedaug buvo paisoma, - reikėjo lakūnų, o jų trūko.
Prisimenu, kartą mokinys Šliužinskas turėjo nuskristi iš Kauno į Uteną ir nuvežti atsarginį lėktuvo propelerį. Į šią kelionę jis buvo išsiųstas tuoj pat po pirmojo savarankiško skridimo.
Mano skrydžiai taip pat buvo labai pavojingi. Be jau minėtų aštuonių lėktuvų „Elfagie" (L.V.G.), mes reparacijų sąskaita per kažkokią sąjungininkų komisiją gavome 32 lėktuvus. Jų priimti aš važinėjau į Eitkūnus. Sakau „priimti", o iš tikrųjų reikėjo užsimerkus imti visokį laužą, koks tik buvo duodamas. Tai buvo seni, išardyti, sudaužyti ir susidėvėję „Albatrosai S-2", „Albatrosai S-3", „Rumpleriai" ir „Halberštetai". Po to jie buvo traukiniu atgabenti į Kauną ir sukrauti cepelino angare, kuris vėliau buvo nugriautas. Aš tada įvedžiau taisyklę, kad kiekvienas aviacijos mokyklos mokinys turėjo iš šio laužo sunarstyti bent vieną lėktuvą, prižiūrėjau jų darbą ir iš laužo surinktus lėktuvus turėjau išbandyti ore. Dėl to per visą savo tarnybos laiką Lietuvos aviacijoje patyriau daugiau kaip 20 katastrofų, kurių didelė dalis buvo itin pavojingos, bet aš visada likdavau gyvas ir sveikas. Gal skaitytojas nepatikės ir pamanys, kad aš niekus svaičioju. Bet aš turėjau skraidymų knygutes, kuriose buvo įrašomas kiekvienas skrydis, data, pakilimo ir nusileidimo valanda, minutė, skridimo laikas, maršrutas, uždavinys, o pastabose - avarijos. Visa tai patvirtinta aviacijos adjutanto parašu ir antspaudu. Tas knygutes ilgai saugojau, bet per antrąjį pasaulinį karą jos sudegė mano bute Šiauliuose. Apie keletą avarijų galiu papasakoti:

Vieną vakarą aš su savo grupės mokiniais kilau į mokomuosius skrydžius ir tuo tarpu, atsimenu, atėjo būrys kariūnų, kuriuos turėjau paskraidinti lėktuvu. Taigi, pradėjau ir jau buvau keletą jų paskraidinęs. Bet štai iš cepelino angaro kareiviai išstūmė iš laužo surinktą „Albatrosą C-III". Aš sėdau į jį, išbandžiau variklį, patikrinau vairus ir eleronus. Rodos, viskas kaip reikiant, vairuoju į startą, pastumiu kuro rankenėlę, pakylu į 50-100 metrų aukštį ir kūlvirsčiais krintu žemyn, beje aš visada skraidydavau su šalmu, prisirišęs diržais, o per avariją nutaisydavau tam tikrą kūno padėtį- sulenktomis rankomis įsiremdavau į priekinę borto lentą, o kojomis į posūkio vairus tokiu būdu, kad ištikus smūgiui, jos spyruokliuotų galvą su šalmu, kurio dėka aš dar tebegyvenu pasaulyje, įremdavau į priekinę borto lentą ir, jei suspėdavau, uždarydavau benzino čiaupą ir išjungdavau degimo kontaktą. Šį kartą įsiremti suspėjau, o išjungti degimo kontakto ir uždaryti čiaupo - ne. Nukritęs ant žemės lėktuvas tris kartus persivertė ir gulė aukštielninkas. Sparnai, važiuoklė ir uodega subyrėjo į šipulius, o aš, spyruokliuodamas rankomis ir kojomis, likau sveikas, atsisagsčiau diržus ir išlindau. Lėktuvas užsidegė. Atbėgo ir žmonės jo gesinti. Technikos dalies vedėjui pateko benzino į rankovę ir užsidegę. Pagaliau liepsna užgesinta. Aš prieinu prie palikto savo mokomojo lėktuvo ir dairausi kito kariūno, kad jį paskraidinčiau, bet pamatę avariją, visi kariūnai išgaravo. Su savo grupės mokiniais vėl pradedu kilti į mokomuosius skrydžius. Po avarijos visada jausdavausi ramiau, iš patyrimo žinodamas, kad jos vyksta periodiškai ir labai retai atsitinka dvi pagrečiui.
Vieną avariją dar turėjau dėl žemų debesų, aptraukusių visą dangų. Negali būti blogiau, kaip skristi ir skristi iki begalybės, kol pasibaigs paskutinis benzino lašas. Pamėginęs leistis, visada pataikysi ant medžių, krūmų, ant nežinia kur esančių namų stogų. Kitos avarijos įvykdavo daugiausia sugedus varikliui.

***

Anų laikų aviacijoje būdavo daug įdomių epizodų. Kartą buvo gauta žinia, kad Lietuvos žvalgybos valdininkai sučiupo prie Zarasų nusileidusį metalinį „Junkersą". Man reikia ten vykti ir parskraidinti lėktuvą į Kauną. Vos pradėjus ruoštis kelionėn, „Junkersas" nusileido Kauno aerodrome. Pasirodė žvalgybininkai ir, grasindami revolveriais, privertė lakūną skristi į Kauną. Naujausio tipo „Anelizės" markės banguoto duraliuminio monoplanas atsidūrė mūsų rankose. Lėktuve sėdėjo Enveras Paša, tuo metu visame pasaulyje žinomas Turkijos valstybės veikėjas. Jis skrido iš Vokietijos į Tarybų Sąjungą deryboms. Lakūną ir Enverą Pašą kontržvalgybos valdininkai nusivedė ir kaip įžymų asmenį uždarė ne kalėjime ar šiaip kokiame nuošaliame užmiesčio name, o įkurdino viešbutyje, kur jis gyveno, kontržvalgybos valdininkų saugomas, ir net vaikščiojo po miestą.
Gal po savaitės nuo to atsitikimo gaunu įsakymą skristi į Baisogalą, nes ten prasidėję karo veiksmai su bermontininkais. Tenykštės mūsų kariuomenės vadui reikią nuvežti ir į rankas įteikti generalinio štabo paketą. Savo lėktuvą randu jau išstumtais angaro ir pripiltą benzino. Artinasi vakaras. Aš labai skubu. Prieina vokietis lakūnas Roteris, su kuriuo mano santykiai nekokie, ir labai maloniai pasisiūlo išbandyti mano lėktuvą. Jis sako „probiren", o aviatorių kalba vokiškai tai reiškia išbandyti variklį žemėje, apžiūrėti lėktuvą ir jo vairus. Bandymas ore aviatorių kalba vokiškai reiškia „Probflugmachen". Aš jam leidžiu ir važiuoju miestan į generalinį štabą. Greitai grįžtu ir nustebęs matau, kad mano lėktuvo nėra. Mechanikas pasakė, kad Roteris su vienu mano mokiniu pakilęs į bandomąjį skrydį ir kažkur dingęs. Po kurio laiko atbėga uždusęs mokinys ir raportuoja, kad Roteris pakilęs į orą ir dabar stovįs nusileidęs Vilijampolės lankoje. Mokiniui pasakęs, kad variklis nepakankamai gerai veikiąs, jam išbandyti reikią žmonių, ir pasišaukęs kažkokius du civilius. Kai tik jie prisiartinę, išsiėmęs iš kišenių po revolverį, ir vieną atkišęs į mokinį, kitą į civilį sušukdamas „rankas aukštyn". Tuodu iškėlę rankas. Kai antrasis civilis įlipęs į žvalgo kabiną, Roteris jam atidavęs savo revolverį. Pastarasis taip pat nutaikęs jį į stovinčiuosius pakeltomis rankomis. Roteris sėdęs prie vairo ir pakilęs. Taip iš mūsų Enveras Paša pabėgo į Vokietiją. Pabėgimą organizavo jos atstovybė. Roteris kažkur nuo Tilžės telefonu pranešė į Kauną, kad lėktuvas sveikas ir jį galime atsiimti.
Po Roterio pabėgimo Kulikovskis ir Šlezvigas kartu su vokiečiais mechanikais buvo tučtuojau atleisti.

***

Norėčiau šį tą pasakyti apie Bermonto armiją ir mūsų karą su ja. Stengdamiesi kaip nors pasilikti ginklus, kuriuos kaip karą pralaimėjusioji pusė turėjo atiduoti sąjungininkams, vokiečiai sugalvojo triuką. Jie pradėjo organizuoti armiją kryžiaus žygiui prieš Tarybų Rusiją. Tai armijai vadovauti buvo paskirtas pusiau rusas, pusiau vokietis Bermontas-Avalovas. Jos kareiviai nešiojo rusišką caro kariuomenės uniformą su pravoslaviškais kryžiais ant rankovių. Ji gavo įvairiausių senų vokiškų ginklų ir užėmė teritoriją pagal Tilžės-Rygos plentą, įskaitant Radviliškį, Šiaulius ir, rodos, Mintaują. Zoknių ir Ginkūnų aerodromuose bermontininkai turėjo daugiau kaip šimtą įvairiausių vokiškų markių lėktuvų, o Radviliškio aerodrome dar per šešiasdešimt. Jų armijoje buvo dešimt tūkstančių, o gal dar daugiau kareivių ir karininkų. Tuo tarpu mūsų kariuomenėje buvo keletas šimtų, daugių daugiausia 1500-2000 vyrų, aštuoni lėktuvai, ir tie patys apgadinti. Tačiau kai mūsiškiai iš vienos pusės, o latviai iš kitos smogė jiems smūgį, jie bemat ir kapituliavo.
Jiems kapituliavus, į Lietuvą atvažiavo generolo Neselio vadovaujama sąjungininkų misija, kuri turėjo žiūrėti, kad bermontininkai mums ir latviams atiduotų visus savo ginklus.
Periminėjome jų sandėlius ir pakrautus traukinių ešelonus. Čia vienur, čia kitur bermontininkai pradėjo nuginkluoti mūsų sargybinius, pastatytus prie jau perimtų sandėlių, o kai kuriuos ešelonus su mūsų sargybiniais, užuot išsiuntę į Kauną, nukreipė į Insterburgą ir Tauragę.
Mes perėmėme gana daug kariško turto, bet jis buvo sugadintas. Už sugadintą, taip pat neperduotą turtą vokiečiai turėjo mums kuo nors atsilyginti. Tačiau jie išsisukinėjo ir kaip galėdami mus apgaudinėjo.

***

Netrukus mano mokiniai Gustaitis, Peseckas, Šenbergas, Stašaitis tapo puikiais lakūnais. Jie buvo paskirti eskadrilių vadais. Iš vėlesnės kartos lakūnų paminėtini Stanaitis, Jablonskis, Liorentas, Januškevičius.
Kartą su Gustaičiu teko susiginčyti. Tada jis buvo kovos eskadrilės, o aš mokomosios vadas. Per mokomuosius kariuomenės manevrus gavau keturis lėktuvus ir buvau išsiųstas prie Ukmergės. Gustaitis gavo aštuonis kautynių lėktuvus ir išvyko kažkur prie Šeduvos ir Baisogalos. Manevrų sąlygos aviacijai buvo tokios: jei priešo lėktuvas prisiartina per 50 metrų, tai atakuojamas lėktuvas laikomas numuštu ir negali dalyvauti tolesnėse kautynėse. Kai negalima nustatyti, kuris atakuoja - lėktuvai skrenda vienas priešais kitą - tai numušti laikomi abu. Jei kurios pusės aerodromą bombarduoja priešo lėktuvai ir jei bent viena bomba nukrinta ne toliau kaip per 60 metrų nuo aerodromo centro, tai aerodromas laikomas subombarduotu ir nė vienas jame esantis lėktuvas keturias valandas negali pakilti ir dalyvauti kautynėse. Lėktuvų aš turėjau dukart mažiau, ir jų greitis buvo dvigubai mažesnis už kautynių lėktuvo greitį, taigi, mano šansai buvo kur kas mažesni negu Gustaičio.
Aerodromą aš pasirinkau prie miškelio, lėktuvų uodegas sukišau tarp medžių taip, kad sparnus užstotų šakos, o iš priekio dar užmaskavau juos, liepiau visiems sėdėti miške ir neišlįsti. Naktį tamsoje gerokai prieš auštant išskridau ieškoti priešo aerodromo. Maniau, kad sunku bus jį surasti, bet visi lėktuvai stovėjo plynoje vietoje, matomi kaip ant delno. Aš pardūmiau atgal, vėl paslėpiau lėktuvą ir laukiau. Kai atėjo laikas abiejų pusių kariuomenei judėti vienai prieš kitą, aš su savo keturių lėktuvų eskadrile pakilau. Atokiau nuo priešo pasiekėme didelį aukštį ir sumažinę greitį, kad būtų tyliau, priskridome nepastebėti, puolėme jų aerodromą. Po to kiek nusileidę ir pasiskirstę zonas, pradėjome duoti įvairius ženklus, mėtyti pranešimus apie priešo dalinių išsidėstymą. Dėl to ne tik aviacija, bet ir apskritai mūsų pusė buvo pripažinta nugalėjusi. Nagrinėjant manevrų rezultatus, pasirodė, kad didžiausios reikšmės turėjo mūsų lėktuvų veiksmai. Gustaičiui aš visada jaučiau simpatiją. Man net gaila jo pasidarė. Bet pasikalbėjęs su juo po rezultatų aptarimo pamačiau, kad jis nepyksta, tik pasakė gavęs iš savo instruktoriaus dar vieną pamoką. [...]



Sparnai. 1969. Nr. 4. ; 1970. Nr. 1. Nr. 3.

El.publikavimui parengė: Nerijus Korbutas 2009

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis