Skrydis per Karpatus


J.Kumpikevičiaus atsiminimai apie jo skrydį iš Prahos į Kauną


Prieškario metais kiekvienas kiek tolimesnis skrydis būdavo sensacija, kaip ir skrydžiai į kosmosą mūsų amžiuje. Pavyzdžiui, 1934 m. vasarą Lietuvos spaudoje daug rašyta apie šaulio lakūno Juliaus Kumpikevičiaus-Kumpiko skrydį iš Prahos į Kauną, kur jis dirbo Lietuvos pasiuntinybėje. Dirbdamas Čekoslovakijoje jis gavo lakūno licenciją, už 1000 kronų nupirko senutėlį "Šmoliką". 1934 m. balandžio 1 d. pakilo skrydžiui per Berlyną į Kauną.

Apie tą skrydį jis 1977 m. "Kario" (JAV) žurnalo Nr. 8 prisimena:

... Priartėjęs prie Bohemijos kalnų, įskridau į lietų ir sniego debesėlius. Žiūriu, kad priešais mane kalnų viršūnės. Darau ratus, kad paimčiau didesnį aukštį, bet mano „Šmolikas“ nelabai klauso. Pasukau dešinėn ir pralindau tarp kalnų.
Pasiekiau Vokietiją. Visi laukai pilni balų, nemalonus vaizdas. Paskridus kokia 20 minučių, motoras pradėjo šlubuoti, net propeleris norėjo sustoti. Kas daryti? Pompuoju atsarginį benzino baką, motoras pasitaisė. Skrendu toliau. Imu aukštį, kad būčiau nors apie 700-800 metrų, kad reikalui atėjus, galėčiau pasirinkti geresnę nutūpimo vietą.
Visai staiga propeleris sustojo. Reikėjo planiruoti. Suku ratus ir žemėju. Pamačiau dideles pievas ir netoli didelius rūmus. Lėktuvą nutupdžiau laimingai. Būta didelio dvaro. Nespėjus man išlipti iš lėktuvo, atlėkė sunkvežimiukas su vyrais partijos (nacių) pareigūnų uniformose. Parodžiau dokumentus, patikrino viską. Liepė sėsti į sunkvežimį. Nugabeno į dvaro raštinę, iššaukė Berlyno Tempelhofo aerodromą, kur buvau numatęs nusileisti.
Praėjus gerai valandai išsiaiškino, kad nesu šnipas. Davė palydovą nuvažiuoti prie lėktuvo. Patikrinę benzino tankus, atradome kliūtį. Viršutiniai tankai nepadavė benzino, o atsarginis jau buvo pustuštis.
Skristi negalėjau, nes jau buvo pavakarė, kol gausiu benzino, jau bus vėlu. Dvaro savininkas buvo von Neumannas iš Neumarko. Paprašė mane pabūti jo svečiu, pernakvoti ir tik rytoj iš ryto skristi. Padėkojau. Von Neumannas pasakė, kad vakare valgysime vakarienę, o per tą laiką atveš ir benzino.
Tai nebuvo tik vakarienė, bet tikras balius. Be šeimininkų, prie stalo susėdo dar apie trisdešimt aukštų SA pareigūnų. Greitai prasidėjo dainos - visos kariškos. Savininkas ir jo svečiai labai įsilinksmino, ragino ir mane, bet aš buvau labai santūrus, išgėriau keletą stikliukų iš mandagumo. Atsirado gerai kalbą rusiškai ir lenkiškai, o vienas kalbėjo lietuviškai, klaipėdiečių tarme. Tik apie dvyliktą valandą nakties pasisekė man atsiprašyti ir pasitraukti. Tarno palydėtas į man skirtą kambarį pamačiau, kad tikrai buvau patekęs pas labai turtingus žmones.
Kitą rytą, balandžio 2 d., po gerų pusryčių, apie 9 val. ryto, nors dar ir buvo rūkas, atsisveikinau su von Neumannu ir jo šeima. Pakilau ir padaręs ratą aplink dvarą, kaip buvau prašytas, pasukau Štolpo link.
Praskridus Štetiną apie 25-30 kilometrų, vėl atsirado kliūtis su benzino padavimu. Motoras visai nestojo, bet neturėjo jėgos. Ką daryti? Reikėjo tūpti ir vėl. Apačioje pamačiau rikiuotėje apie šimtą vyrų, kurie darė pratimus. Nutūpiau laimingai netoli kareivių. Pamačiau, kad būta SA jaunimo pratimų aikštės.
Vėl prisistatė vyresnieji karininkai. Pasakiau, kad turiu vargo su motoru, todėl buvau priverstas daryti "Not Landung". Tuojau atvažiavo policija, bet manęs neareštavo ir nesulaikė, nes paaiškinau, kad šį rytą pakilau iš von Neumanno dvaro. Policija patarė grįžti atgal į Štetiną ir gerai peržiūrėti variklį ir pašalinti kitas kliūtis. Tuomet tik galėčiau bandyti skristi į Stolpą-Dancigą-Karaliaučių.
Pravalęs benzino padavimo vamzdelius, grįžau į Štetiną. Štetino aerodrome buvo ir civiliniai angarai, taip pat ir labai malonus mechanikas. Nuėmė visus guminius sujungimus nuo benzino tankų ir pakeitė naujais. Motoras ir kiti sujungimai buvo tvarkoje.
Buvo jau 3 val. p.p., todėl į Štolpą nebuvo įmanoma skristi. Vėl teko nakvoti prie Štetino. Sekančią dieną, balandžio 3 d., atvykau į aerodromą apie 9 val. ryto. Vėjas buvo labai didelis. Meteorologinė stotis pranašavo dar blogesnį orą. Tarp Štolpo ir Dancigo lijo ir pūtė gana smarkus vėjas. Pranešė, kad ir „Dereluft" keleivinis lėktuvas neskris, jei oras nepasitaisys. Kas daryti? Nutariau palaukti. Apie 12 val. oras kiek prablaivėjo, tačiau Meteorologijos stotis nepranešė visuotinio oro pagerėjimo. Nutariau bandyti skristi. Oras ne taip baisus, kad tik motoras gerai veiktų.
12 val. 30 min. vėl buvau ore, „Dereluftą" palikęs aerodrome. Vėjas buvo stiprus. Aerodromo ribose pasiekiau apie 150 metrų aukštį. Pasukus lėktuvą Štolpo link, vėjas pūtė į nugarą. Skridau ne prieš vėją, bet pavėjui. "Šmolikas" skrido puikiai, apsisukimai buvo tvarkingi, tik lėktuvą šiek tiek pasvaidė. Pakeliui plaukiojo reti debesėliai ir retkarčiais lijo smulkus lietus. Nutūpęs Štolpe, prisipyliau pilnus bakus benzino ir vėl pakilau į orą. Tarp Štolpo ir Karaliaučiaus buvo toks pat oras - oras persunktas lietaus, tik vėjas sumažėjo. Jau darėsi tamsoka. Apačioje buvo ne koks vaizdas, atrodo, kad tik balos ir atskiri medžiai - tiko tik briedžiams veistis. Tolumoje mačiau lėktuvą verčiantį kilpas. Kaip vėliau paaiškėjo, būta LK-35 lėktuvo. Vėliau tris tokius lėktuvus nusipirko Lietuvos šaulių sąjunga.
Dancige nutūpiau jau prietemoje. Motoras veikė puikiai, patikrinęs alyvą ir prisipylęs benzino, nuvažiavau į Dancigą nakvynei. Kitą rytą, balandžio 4 d., pakilau paskutiniam skridimui Karaliaučius-Kaunas. Iš Dancigo į Karaliaučių teko skristi palei vandenį. Puikus vaizdas, plotai vandens, o apačioje gražus betoninis pylimas ar perkasas.
Karaliaučių pasiekiau apie 12 val. Gavęs šviesos signalus, kad galiu tūpti, nusileidau. Prisiartinęs prie stoties ir angarų, išlipęs iš lėktuvo papildyti kuro, labai nustebau, kad manęs laukė Lietuvos generalinis konsulas Jonas Budrys su žmona ir sūneliu. Pasikalbėjus trumpą laiką, išgėrus kavos prie lėktuvo, užtikrinau generalinį konsulą, kad motoras tvarkoje - skrendu į Kauną. Generalinis konsulas pasakė, kad oro daviniai nėra geri. Atsakiau, kad Lietuvos siena jau nebetoli, tikiuosi laimingai pasiekti. Atsisveikinau su mielais generaliniu konsulu ir ponia bei jų sūneliu, kurie nepatingėjo atvykti manęs sutikti ir išleisti į paskutinį perskridimą.
Vėl pakilau! Paskridus nuo Karaliaučiaus apie 10 min., pamačiau, kad skrendu į juodus debesis. Ką daryti? Sukti atgal? Kairėje pusėje pamačiau šviesesnį dangaus skliautą. Pasukau daugiau į Smalininkų pusę. Dangus pragiedrėjo, nutariau vėl atitaisyti kompaso kursą Kauno link.
Pagaliau, pamačiau apačioje Lietuvos trispalvę, kuri kabojo ant muitinės. Po manim puikus Nemuno vanduo, nutariau prisilaikyti jo vagos, kad reikalui ištikus, galėčiau susirasti smiltynus nutūpti.
Kauną pasiekiau, padaręs mažą trikampį. Kauno aerodrome pamačiau daug žmonių, netikėjau, kad tiek daug būtų susirinkę mane sutikti. Nutūpus ir priartėjus prie angarų, sustabdžiau motorą. Žmonių spūstis apie lėktuvą! Išlipęs iš lėktuvo pamačiau Lietuvos aeroklubo pirmininką profesorių Zigmą Žemaitį ir daugelį karo aviacijos lakūnų ir karininkų. Pasisveikinę su visais, padėkojęs prof. Z. Žemaičiui už visą pagalbą ir visiems, kurie mane sutiko, pasijutau gana pavargęs ir įtemptas.
Prof. Z. Žemaitis pranešė, kad man yra paskirti kambariai „Metropolio" viešbutyje ir, kad tą patį vakarą 8 val. „Trijų kunigaikščių" kambaryje bus mano skridimo pagerbimo vakarienė.
Įėjęs į kambarį, nustebau pamatęs ne tik daugelį karo aviacijos karininkų, bet ir civilių lakūnų. Prof. Z. Žemaitis pristatė mane visiems. Paprašė sėstis prie stalo. Žinau, kad turėjau malonumo sėdėti prie kpt. Mikėno, neatsimenu kas buvo mano dešinėje, rodos, kpt. Morkus. Prasidėjo tostai ir kalbos. Aš dar kartą nuoširdžiai padėkojau už tokį malonų ir nuoširdų sutikimą. Gale stalo sėdėjęs prof. Z. Žemaitis atsistojo ir šiltais žodžiais pasveikino mane ir atpasakojo mano vargingą skridimą. Jis tarė: "Tamsta esi apdovanotas. Lietuvos aeroklubas skiria Tamstai 1000 litų ir suteikia Tamstai civilinio lakūno vardą". Plojimai be galo. Nurimus, aš vėl nuoširdžiai padėkojau visiems, tiek karo aviacijos atstovams, tiek aeroklubui. [...]
Praleidęs Lietuvoje apie tris savaites, balandžio pabaigoje turėjau grįžti į Prahą. Lietuvos aeroklubo mechanikas Pažėra paruošė lėktuvą. Viskas atrodė gerai. Oras neblogas, oro daviniai Karaliaučius-Dancigas labai geri. Pakilau, kiek atsimenu, apie 10 val. ryto. Oras buvo puikus, motoras veikė gerai. Artinausi prie Vokietijos sienos, greit pasieksiu Karaliaučių.
Staiga, motore triukšmas, bildesys, atrodo, kažkas sprogo ir trūko. Mažinu gazą iki minimumo, motoro apsisukimai visai žemi, bet motoras dar veikia. Suku atgal, nenoriu nusileisti Vokietijoje. Bandau motorą su didesniu gazu ir mažesniu. Rezultatai tie patys - apsisukimų skaičius per pusę mažesnis. Vis žemėju ir ieškau vietos tūpimui. Žinau, kad Kauno nepasieksiu. Reikia tūpti. Pamačiau geležinkelio bėgius, žinojau, kad tai Eitkūnų-Kauno linija. Visur iškasta, vieta nelygi, bet turiu tūpti. Nutūpiau prie pat žvyrduobių! Atrodo, kad prisitrenkiau, trumpą laiką negalėjau prisiminti kur esu.
Pramerkęs akis žiūriu, kad esu prie pat žvyrduobių krašto. Atsirišau diržus, bandžiau lipti iš lėktuvo. Tik išlipus iš lėktuvo žiūriu, prie manęs stovi jaunas berniukas ir nusigandęs mane stebi. Klausiu jo kur esu, ar jis moka lietuviškai. Berniukas atsakė, kad čia Lietuva, iki Kybartų apie 10-12 kilometrų. Klausiau, ar seniai aš čia nutūpiau. Jis pasakė, kad prieš 10 minučių, gal mažiau: "Aš nubėgau namo, pasakiau mamai, kad lėktuvas nukrito. Mama pasakė, kad ji paskambins Kybartų policijai, o man liepė bėgti prie lėktuvo ir saugoti“.
Tai buvo paskutinis mano bandymas ilgų distancijų skraidyme. Po gero pusvalandžio pradėjau pilnai atsigauti. Apžiūrėjau lėktuvą: nepalaužtas, pilnoje tvarkoje. Patikrinau motorą: kiek numuštas cilinderio šonas ir trūksta vienos svirtelės. Už tai motoras pradėjo baladotis ir nustojo jėgos.
Po kiek laiko išgirdau traukinio bėgiais kažkas atvažiuoja. Tai būta elektrinio vagonėlio (drezinos). Atėjo keletas policijos pareigūnų. Vieną tuoj pažinau, tai būta jaunų dienų gero pažįstamo Vytauto Reivyčio, kuris tuo metu buvo Kybartų policijos viršininku.
Kitu traukiniu grįžau atgal į Kauną. Atidavęs parašiutą ir kombinezoną Lietuvos aeroklubui, po dviejų dienų, traukiniu, išvykau į tarnybos vietą - Lietuvos pasiuntinybę Prahoje.



Šaltinis: A.Liekis - Lietuvos karo aviacija 1919-1940.
El.variantą parengė: Nerijus Korbutas 2009


Susiję straipsniai:

Letov Š 18 aprašymas

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis