SOPWITH „1 ½ Strutter“

Gytis Ramoška

1919M. VASARIO 14 DIENA IR KITI NUOTYKIAI



Sopwith „1½ Strutter" aviacijos šventėje Kaune 1926m.


Mūsų Sopwith „1½ Strutter" istorijos puslapiuose


Prieš 77 metus parašęs knygos „Mūsų sparnai“ (Kaunas, 1929) skyrių „Lietuvos karo aviacija 1919-1929. Istorijos bruožai“, karo lakūnas kapitonas Jonas Pyragius (1901-1975) paminėjo ir Nepriklausomybės karų pradžioje prie Jiezno nutūpusį bolševikų lėktuvą kurį paėmė mūsų kariai. Tas pirmasis mūsų aviacinis trofėjus buvo anglų gamybos dvivietis žvalgybinis lėktuvas Sopwith „1½ Strutter“. Įvykio datą J. Pyragius įrašė 1919 metų vasario 5 d. Lig šiol ši data kartojama visuose tekstuose apie Lietuvos kariuomenės kūrimą ir Nepriklausomybės karus.


Išardytas trofėjinis Sopwith „1½ Strutter" dirižablio angare. Kaunas 1919m.


Maždaug prieš 15 metų, ruošdamas straipsnį „Pirmieji Lietuvos karo aviacijos lėktuvai“ pirmajam mūsų metraščio „Plieno sparnai“ numeriui, valstybiniame archyve perskaičiau Aviacijos dalies vado 1919 m. įsakymą Nr. 112, jog „Nuo bolševikų atimtą sugedusį orlaivį sistemos Sopfič su motoru Ron skaityti Aviacijos dalyvį nuo 14 vasario.“ Buvo keista, kad lėktuvas Kaune atsirado tik vasario 14, kuomet buvo paimtas prie Jiezno vasario 5... Juo labiau, kad pasak L. Pesecko (tapusio karo lakūnu, o tuomet – husaro), mačiusio ir padėjusio šį lėktuvą išardyti kelyje tarp Jiezno ir Birštono (45 km nuo Kauno), lėktuvas skubiai nugabentas į Kauną. Taigi, nesunkiai tą pačią dieną galėjo pasiekti paskirties vietą...
2005 m. mūsų bičiuliui, Baltijos šalių nepriklausomybės kovas nagrinėjančiam aviacijos istorikui iš Izraelio M. Buchmanui patyrinėjus archyvus Maskvoje, paaiškėjo tikroji šio įvykio (priverstinio bolševikų lėktuvo nusileidimo prie Jiezno) data – 1919 m. vasario 14 d.
Ta proga verta prisiminti aplinkybes.

Nepriklausomybės kovų pradžia


1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbusi Nepriklausomybės aktą Lietuvos Taryba kaip ir visa Lietuva dar buvo suvaržyta joje šeimininkavusios vokiečių okupacinės administracijos ir kariuomenės. Tačiau 1918 metų pabaigoje pralaimėjusi lemiamus mūšius Vakarų fronte Prancūzijos, Anglijos, JAV ir kt. valstybių pajėgoms, lapkričio 11 d. Vokietija kapituliavo, o nugalėtojai liepė išvesti kariuomenę ir iš Rytuose užimtų teritorijų (taip pat ir iš Lietuvos). 1918 m. lapkričio 17-18 dienomis Vokietijos kariuomenė pradėjo trauktis iš rytų, tačiau išlaisvintas teritorijas užimdavo Sovietų Rusijos Raudonoji armija, iš pradžių vengdama ginkluotų susirėmimų su vokiečiais, kad neišprovokuotų atsakomųjų veiksmų. 1917 m. paklausiusi bolševikų agitacijos prieš karą penkiamilijoninė caro armija išsibėgiojo po namus, todėl Spalio perversmą įvykdžiusiems bolševikams buvo sunku surinkti gausesnę kariuomenę. 1919 m. pradžioje Raudonoji armija neviršijo pusės milijono karių. Tačiau naujai susikūrusioms Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybėms ir tokia ji buvo grėsminga.
Lietuvos kryptimi įvykiai klostėsi taip: 1918 m. gruodžio 10 d. Raudonoji armija užėmė Daugpilį, gruodžio 11 d. – Minską, gruodžio 18 d. – Molodečną, gruodžio 22 d. jau buvo Švenčionyse, Vidžiuose, Zarasuose, gruodžio 27 d. – Rokiškyje. Pagaliau 1919 m. sausio 5 d. užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos vyriausybė dar 1918 m. gruodžio 31 d. nusprendė persikelti į Kauną.
Lietuvą tuo metu puolė trys Raudonosios armijos divizijos: Internacionalinė – pagal Daugpilio-Panevėžio-Šiaulių geležinkelį, Pskovo – Daugpilio-Vilniaus-Kauno kryptimi ir Vakarų šaulių (vėliau pervardinta (XII šaulių) – Molodečno-Vilniaus-Gardino kryptimi. Pagal išankstinį planą kelti Pasaulinę revoliuciją užimtose teritorijose į šias divizijas turėjo įstoti vietiniai gyventojai. Todėl Vilniuje sausio 21 d. centrinės Maskvos valdžios nurodymu Pskovo divizija buvo pavadinta Lietuvių šaulių divizija, o jos pulkai Lietuvių šaulių pulkais. Tačiau iš vietinių gyventojų sausio viduryje pavyko surinkti tik vieną pulką Šiauliuose, kuris buvo pavadintas Žemaičių bolševikų pulku, bet ir jis vėliau perėjo į Lietuvos kariuomenę. Dauguma Lietuvos gyventojų ėjo savanoriais, o paskui ir mobilizuoti – į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, ir iki 1919 m. rudens išvijo Raudonąją armiją iš Lietuvos.
Tačiau 1919 m. sausį Lietuvos kariuomenė dar tik kūrėsi, formavosi pirmieji jos junginiai, ir Raudonosios armijos puolimą stabdė tik tai, jog vokiečių daliniai nesiskubino pasitraukti.
Vis dėl to Raudonoji armija vasario pradžioje jau buvo užėmusi Mažeikius, Sedą, Telšius, artinosi prie Kėdainių, užėmė Ukmergę, Aukštadvarį, Daugus ir ruošėsi paimti Kauną apsupdama jį šiaurėje pro Kėdainius, o pietuose – pro Jiezną ir Alytų.
Vasario 6 d. prasidėjusį Pskovo divizijos 2-ojo šaulių pulko puolimą Kėdainių kryptimi vasario 7 d. atmušė lietuvių savanorių būrys, talkinamas vokiečių su dviem artilerijos pabūklais ir keliais kulkosvaidžiais. Vasario 8 d. mūšio lauke prie Kėdainių žuvo pirmasis lietuvių karys Povilas Lukšys.
Tuo tarpu piečiau Kauno Pskovo divizijos 7-asis šaulių pulkas vasario 8 d. užėmė Stakliškes, vasario 9 d. – Jiezną. Vasario 10 d. Prienuose sutelkta Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų pulko suvestinė kuopa iš Birštono nesėkmingai atakavo Jiezną užėmusius raudonarmiečius, bet vasario 13 d., talkinant dviems vokiečių kuopoms su dviem artilerijos pabūklais, puolimas pavyko ir Jieznas buvo išvaduotas.
Tą pačią vasario 13 d. du Pskovo divizijos pulkai (3 ir 4, apie 2000 kareivių) puolė Alytų ir vasario 13 d. jį užėmė. Tolimesnio sėkmingo raudonarmiečių puolimo atveju Kaunui grėsė apsuptis.
Pagaliau vokiečiai, lig tol ignoravę lietuvių 1-ojo pėstininkų pulko (apie 600 savanorių) prašymus derinti veiksmus, suprato grėsmę – 80 km iki Vokietijos sienos! Naktį iš vasario 14 į 15 d. jie atsiuntė šarvuotą traukinį su gausesniais vokiečių daliniais ir, dalyvaujant vienai Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų pulko kuopai, išvijo raudonarmiečius iš Alytaus.

Sovietų 12-as naikintuvų aviabūrys Lietuvoje


Talkinti Raudonosios armijos daliniams Lietuvoje iš Daugpilio į Vilniaus Kirtimų aerodromą 1919 m. vasario 8 d. perkeltas sovietų 12-as naikintuvų aviabūrys. Vasario 1 d. Daugpilio Rugelių aerodrome jo sudėtyje buvo 6 lakūnai (neskaitant žvalgų) ir 8 lėktuvai: Nieuport-17, Nieuport-23, Nieuport-24, trys Sopwith „1 ½ Strutter“ ir du remontuojami – „Albatrosas“ su 175 AG varikliu „Mercedes“ (taip įvardinta M. Buchmano surastame dokumente) bei DFW C.V.
Vasario 14 d. Pskovo divizijos vadas pranešė 2-os brigados vadovybei Valkininkuose, kad perspėtų raudonarmiečius apie Prienų-Alytaus rajone skraidysiantį savą lėktuvą su raudonomis žvaigždėmis, o 12-ojo aviabūrio 1919 metų skraidymų suvestinėje pažymima, jog 1919 m. vasario 14 d. aviabūrio vadas lakūnas Sobolevas su žvalgu Stefanovu 2 val. (planuota 14 vai. 30 min.) lėktuvu „Sopwith“ Nr. A/1118 išskrido iš Vilniaus žvalgyti fronto prie Nemuno ir sugedus varikliui nusileido 3 varstai nuo Nemuno, prie Jiezno. Lakūnus areštavo girti raudonarmiečiai ir nuvedė su konvojumi 50 varstų į brigados štabą. Kitą dieną puldamas priešas lėktuvą esą pasiėmė.
Taigi, mūsų aviacijos istoriko Jono Pyragiaus paskelbta pirmojo mūsų aviacinio trofėjaus paėmimo data – vasario 5 d. – yra neteisinga. Tačiau klaidų yra ir raudonarmiečių dokumentuose. Didžiausia klaida yra lėktuvo numeris, nes prie Jiezno nusileido ir mūsiškių buvo paimtas Sopwvith „1 ½ Strutter“ Nr. A/1527. Matyt buvo ruošiamas skridimui lėktuvas Nr. A/1118, bet jam sugedus, ar dėl kitų priežasčių, išskrista su Nr. A/1527. Kaip matome, netiksliai pasakyta ir apie lėktuvo paėmimą lietuvių kareiviams „kitą dieną puolant“, nes lietuviai Jiezną paėmė kovo 13 d., ir „sopvičius“ nusileido lietuvių kontroliuojamoje teritorijoje. „Kitą dieną“ įvyko vokiečių puolimas Alytuje; pranešime netyčia arba tyčia tie faktai sumaišyti. Taigi, bolševikų lakūnams teko skubiai nešdintis – jie atėmė iš vietinių ūkininkų arklį su rogėmis ir raudonarmiečių buvo sustabdyti už keleto, o gal ir už keliolikos kilometrų nuo „sopvičiaus“ nusileidimo vietos.

Lietuvos Aviacijos tarnyboje


Atgabentas į Kauną – Aviacijos dalį, lėktuvas pustrečių metų gulėjo dirižablio angare, bet ne dėl to, jog išardant buvo sugadintas, kaip rašė minėtoje knygoje J. Pyragius. 1919 m. mūsų Aviacijos dalies samdiniai vokiečių lakūnai nemokėjo ir neturėjo noro skraidyti su pasenusiu angliškos konstrukcijos lėktuvu, todėl ir jaunųjų mūsų lakūnų su juo skraidyti nemokė. „Struteriu“ pirmasis skrido karo lakūnas vyr. ltn. P. Hiksa (kaip caro kariuomenės kursantas 1917 m. išmokęs skraidyti Anglijoje).
Sopwith „1½ Strutter“ buvo sumontuotas ir perdažytas 1921 m. liepos mėnesį. Uždažytos raudonos žvaigždės, nupiešti Vyčio kryžiai.


Remontuojamas Sopwith „1½ Strutter" aerodromo dirbtuvėse 1921m.


Iš viso sunaudota 4,5 kg rudų, 3,15 kg baltų, 1,6 kg geltonų ir 1,5 kg žalių dažų. 1921 m. rugpjūčio 3 d. vyr. ltn. P. Hiksa pirmą kartą išbandė „struterį“ ore, pakildamas iki 2200 m aukščio. Lėktuvas buvo pripažintas tinkamu, tačiau vėl padėtas atsargon ir naudojamas tik retkarčiais, nes jo 120 AG „Le Rhone“ rotacinis variklis pasižymėjo trumpu tarpremontiniu resursu. Daugiau tokių variklių ir atsarginių dalių Kaune nebuvo, todėl jį intensyviai eksploatuoti, remontuoti ir užsakinėti užsienyje atsargines dalis būtų buvę neracionalu. Be to, trečiojo dešimtmečio pradžioje ši 1915 m. konstrukcija jau buvo ir techniškai, ir moraliai pasenusi.

„Sopvičiaus“ genealogija


„Sopwith Aviation Company“ 1912 m. įkūrė anglų aviacijos pionierius T. O. M. Sopwith, ir I pasaulinio karo metu ji tapo viena iš produktyviausių, sukūrusi plačiai žinomus kovos lėktuvų tipus: Tabloid, Pup, Triplane, Camel, Dolphin, Snipe. 1920 metais firma likviduota, tačiau jos pagrindu „Sopwith“ lakūnas bandytojas Haris Houkeris sukūrė „G. H. Hawker Engineering Company“, gyvavusią iki 1977 m. Britanijos aviacijos pramonės nacionalizavimo.
Sopwith LCT („Land Clerget Tractor“ – sausumos lėktuvo su „Clerget“ varikliu ir traukiančiuoju propeleriu) prototipas išbandytas 1915 m. gruodį, o serijinė gamyba prasidėjo 1916 m. Pasižymėdamas aukšta svorio kultūra, lėktuvas išsiskyrė naujais aerodinaminiais ir techniniais sprendimais: oro stabdžiai apatinių sparnų centroplane, reguliuojamas stabilizatoriaus kampas, pirmasis ne tik D.Britanijoje, bet ir tarp sąjungininkų dvivietis žvalgybinis su traukiančiuoju propeleriu ir nejudamu, sinchronizuotai pro propelerį šaudančiu kulkosvaidžiu. Dėl sparnų spyrių (angl. strut – spyris) konstrukcijos – viena pora pagrindinių spyrių tarp viršutinio ir apatinio sparno ir pora W formos spyrių, kuriais viršutiniai sparnai prijungti prie liememens – pramintas „pusantraspyriu" („1 ½ Strutter“ lėktuvas taip pat turėjo judamą kulkosvaidį žvalgui. Buvo sukurtas ir vienvietis bombonešio variantas.

Serijinė gamyba ir prancūzų aviacijos krizė


Įdomiausia, kad serijinę „struterio“ gamybą D. Britanijoje (apie 1300 vnt.) tris kartus viršijo licenzinė gamyba Prancūzijoje – apie 4500 Sopwith „1½ Strutter“! Taip atsitiko dėl to, jog aviakonstravimo lyderiai prancūzai prasidėjus I pasauliniam karui užmigo ant laurų ir 1915 m. tapo akivaizdu, jog jų žvalgybiniai „parmanai“, „vuazenai“, „kaudronai“ ir „moranai“ (didžiausias greitis – 110-120 km/h) atsilieka nuo vokiečių „albatrosų“, „aviatik“, „rumplerių“, „Ago“ (140-150 km/h). Taigi, anglų „struteris“ prancūzams buvo „gelbėjimosi ratas“. 1917 m. „struteriais“ skraidė 74 prancūzų žvalgybinės eskadrilės, o 1918 m. pradžioje jais tebebuvo aprūpinta 2/3 eskadrilių! Tačiau karo metu lėktuvo tipas greitai sensta. ir.1917m. pabaigoje „struterio“ galimybės – 30 kg bombų ir 150 km/h didžiausias greitis – palyginus su vokiečių žvalgybiniais (120 kg ir 175 km/h) tapo didžiule problema. Lakūnai ironizavo, jog „struteris“ tetinkąs oro turizmui, o ne kovai. Tuo tarpu prancūzų firmos vis dar „kepė“ šio tipo lėktuvus (kol pritaikai naują konstrukciją serijai, dingsta pelnas, tad patogiau gaminti seną jeigu papirkęs valdininkus gali parduoti). Tačiau prancūzų aviatorių kantrybė galų gale baigėsi, ir 1917 m. gruodžio 5 d. Prancūzijos Aeronautikos pakomisio pirmininkas deputatas d'Aubigny parlamento pirmininkui pateikė dramatišką pranešimą, jog „turime tokią pat „Sopvičiaus“ krizę, kokia buvo „Parmano“ krizė – visa tai turės tragiškas karines ir finansines pasekmes“, nes atgyvenusioms konstrukcijoms išleistos milžiniškos lėšos...
Tik po to „struterių“ gamyba Prancūzijoje pagaliau buvo sustabdyta, juos pakeitė žymiai galingesni Breguet 14, „Salmson“. „Struterius“ pradėta siųsti į aviacijos mokyklas ir rezervą imta ieškoti pirkėjų visose valstybėse. Virš pusės tūkstančio šių lėktuvų 1918 m. pavasarį nusipirko JAV ekspedicinio korpuso oro pajėgos, tapdamos trečiuoju pagal skaičių šio tipo lėktuvų naudotoju. Rusija tapo ketvirtąja. Dar prieš bolševikų perversmą anglai atplukdė į Archangelską 148 savus „struterius“. Su jais vėliau kariavo ir baltieji ir raudonieji. į Belgiją, Rumuniją, Japoniją, Graikiją ir Latviją pateko po vieną-kitą dešimtį šių lėktuvų.

Sopwith „1½ Strutter“ konstrukcija



Dvivietis žvalgybinis lėktuvas Sopwith „1½. Strutter“ buvo medinės konstrukcijos audeklu dengtas dvisparnis.


Paruoštas bandymams "Struteris" . Kauno aerodromas 1921m.


Sparnai – dviejų lonžeronų, standinami sukryžiuotomis plieninėmis atatampomis, apatiniai jungiami prie liemens apačioje esančio plataus centroplano, kuriame įtaisytos atlenkiamos plokštelės – oro stabdžiai. Eleronai įrengti viršutiniuose ir apatiniuose sparnuose. Sparnų danga – audeklas.
Liemuo – keturių lonžeronų su 12 stačiakampių rėmų, tarp jų sukryžiuotos plieno vielos atatampos. Liemuo dengtas audeklu, kuris prie dešiniojo viršutinio liemens lonžerono suvarstomas virve, dėl to – lengvai nudengiamas. Tarp abiejų kabinų įdėtas benzino bakas.
Uodegos plokštumos – medinės konstrukcijos, dengtos audeklu, palaikomos plieno vielos atatampomis. Pilotas gali reguliuoti stabilizatoriaus kampą, taip sumažindamas apkrovą aukščio vairams.
Važiuoklė – klasikinė: spyrių sistema standinama sukryžiuotomis plieninėmis atatampomis, o ratų ašį amortizuoja guminiai lynai, apvynioti ant spyrių kablių. Ratai su 700 x 100 mm padangomis, uodegoje – amortizuojantis ramstis.
Variklis – serijiniuose lėktuvuose buvo naudojami „Clerget“ ir „Rhone“ 110-145 AG varikliai. Lietuviškas „struteris“ turėjo rotacinį žvaigždinį 9 cilindrų 120 AG „Rhone“ (tokia galia pažymėta rusiškuose dokumentuose).
Ginkluotė. Standartinė "struterių“ ginkluotė – nejudamas pro propelerį sinchronizuotai šaudantis, ir judamas žvalgo kulkosvaidžiai. Galėjo paimti apie 30 kg bombų. Mūsų „struteryje“ tvirtinimo vieta priekiniam kulkosvaidžiui iš viso nenumatyta, o žvalgo kulkosvaidžio rusų lakūnai arba neturėjo, arba pasiėmė bėgdami iš nusileidimo vietos prie Jiezno, 1919 m.
Spalvos. Lietuvoje buvo nudažytas šviesiai ruda spalva. Abipus posūkio vairo ir viršutinių sparnų galuose buvo nupiešti balti Vyčio kryžiai.
Lietuvos karo aviacijos Sopwith „1 ½ Strutter“ buvo iš A1511-A1560 serijos, 1916-1917 m. pastatytos „Westland Aircraft Works“, Yeovil'yje, Anglijoje.

Nusileidimas degančiu lėktuvu


Garsioji 1928 m. avarija, kai skrendant kpt. L. Peseckui su žvalgu ltn. K. Šimkumi užsidegė „sopvičiaus“ variklis, buvo išskirtinė tuo, kad lakūnai sugebėjo nusileisti su liepsnojančiu lėktuvu.
Atvejų, kai rotaciniai varikliai panašiai užsidega, yra pasitaikę ir kitose šalyse. Rotacinio variklio veikimo būdas – priešingas nei įprastinio stacionaraus: cilindrų blokas su propeleriu sukasi apie alkūninį veleną. Rotacinis variklis „Rhone“ buvo valdomas ne benzino rankenėle, o svirtele, kuria degalų mišinio tiekimas arba visiškai uždaromas, arba pilnai atidaromas, ir magnetų jungiklio mygtuku ant vairolazdės. Leidžiantis tūpti mygtukas buvo spaudomas – išjungus degimą sunkus variklio cilindrų blokas dar ilgokai sukdavosi iš inercijos, o kad visai nesustotų, vėl buvo įjungiamas paspaudus mygtuką. Jei išjungus degimą ilgesniam laikui buvo pamirštama uždaryti benzino tiekimą, besisukantys cilindrai skrendant (sklendžiant) pritaškydavo į liemens motorinę sekciją benzino. Vėl įjungus degimą susikaupę benzino garai galėjo sprogti... Matyt, lygiai taip atsitiko ir L. Peseckui. Aplink variklį pliūptelėjusi liepsna ėmė veržtis į liemenį ir lakūno kabiną. Tačiau L. Peseckas nepasimetė ir sugalvojo kaip valdyti „sopvičių“ išlipus iš degančio liemens: pagal lėktuvo pokrypį pereidamas ant sparnų į priekį ar atgal – balansuodamas išlaikė normalų sklendimo kampą. Sumanus lakūnas taip išgelbėjo savo ir įgulos nario K. Šimkaus gyvybę. Už tai Respublikos Prezidentas jam be eilės suteikė majoro laipsnį.



Taigi, lėktuvo Sopwith „1 ½ Strutter“ Nr. A/1527 tarnyba tą 1928 m. rugsėjo 21 dieną Lietuvoje pasibaigė...

Iki šių dienų pasaulyje yra išlikę trys originalūs Sopwith ..1½ Strutter“ – Belgijos karališkajame armijos muziejuje Briuselyje, Aviacijos ir kosmoso muziejuje Le Burže, Prancūzijoje, ir K. Weekso aviacijos muziejuje Majamyje, JAV. Britanijos ir Kanados muziejai turi pagal gamyklinius brėžinius


Šaltinis: Aviacijos muziejaus metraštis "Plieno Sparnai" Nr.8 2006m.



GRĮŽTI Į Sopwith 1 ½ "Strutter" PAGRINDINĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis