L.Peseckas apie S.Darių ir Lituaniką


Leonardas Peseckas

Pulkininkas leitenantas Leonardas Peseckas 1936 m.


Transatlantinis skridimas

1933 m. liepos 15 d. rytą Kauno radijo stotis pranešė Lietuvai, kad lakūnai – Lietuvos karo aviacijos kapitonas Steponas Darius ir Amerikos lietuvis Stasys Girėnas iš Niujorko Floyd Bennet aerodromo lėktuvu „Lituanica“ išskrido į Kauną. Lakūnai turėjo pasiekti Kauną liepos 17 dieną apie 2-3 val. ryto.

Buvau tuo laiku Šiauliuose, kur prieš keletą metų su 4-ta eskadrile buvau perkeltas į Zoknius. Zokniuose buvo įkurtas naujas karo aerodromas, pastatyti nauji angarai, kareivinės, lėktuvų remonto dirbtuvės. Žinia apie Dariaus ir Girėno skridimą per Atlantą visą Zoknių karo aviacijos įgulą supurtė kaip elektros srovė. Kpt. S.Darius, kad ir paleistas į atsargą, buvo 4-tosios eskadrilės personalo skraidančiuose sąrašuose.

Kitą dieną „Ansaldu“ nuskridau į Kauną. Kaune atradau tokią pat įtemptą nuotaiką kaip ir Zokniuose. Susitikau daug senų kolegų – aviacijos veteranų, kurie asmeniškai, kaip ir aš, pažinojo Darių dar iš senų laikų, Lietuvos karo aviacijos kūrimosi. Kartu gyvenome, kartu kasdien sparnas prie sparno skraidėme, kartu lydėjome žuvusius draugus į Kauno kapines. Kalbėjom apie Darių prisimindami senus nuotykius, bendrus išgyvenimus ore ir žemėje.

Įstojęs į Lietuvos karo aviaciją, apie kurią tada neretai išgirsdavai, jog ten žaidžiama su mirtimi, S.Darius 1923 m. vasarą baigė aviacijos karininkų kursus. Jau turėdamas teisę savarankiškai skraidyti su lėktuvu Albatros B.II, jis buvo paskirtas eiti lakūno pareigas į 3-iąją eskadrilę. Jos branduolį tada sudarė karo lakūnai: eskadrilės vadas Stašaitis, pilotai Stanaitis, Garolis, Čemarka, Gavelis, Morkus, Reimontas, Damijonaitis, Nastaras. Eskadrilė buvo apginkluota pasenusiais žvalgybos lėktuvais „Albatros“ ir LVG. Trečioje eskadrilėje karo lakūno vardas buvo suteiktas ir S.Dariui. Jis skraidė gerai, buvo drąsus. Į aviaciją ir skraidymus, būdamas išsilavinęs pilotas, S.Darius žiūrėjo rimtai, nors sąlygos buvo labai primityvios.

Lietuvos karo aviacijoje S.Darius tarnavo šiose eskadrilėse:
Mokomoji – 1922.I.7 – 1923.VI.23;
3-oji – 1923.VI.23 – 1925.VIII.17;
1-oji – 1925.VIII.17 – 1925.XI.25;
4-oji – 1925.XI.25 – 1927.V.4.
Jo skraidymo stažas – apie 400 valandų.


1923 m. vasarą pradėjome skraidyti naktį. Naktiniai skraidymai tada dar nebuvo lakūnams privalomi – galėjai eiti savanoriškai. Pirmųjų savanorių grupelėje kartu su keliais kitais lakūnais buvome S.Darius ir aš. Iš pradžių, kol kažkas sugalvojo aerodrome užkurti laužus, skraidėme prie mėnulio šviesos. Paskui – panaudodami žibalinius žibintus, kurie rodė aerodromo ribas ir tūpimo taką. Vėliau atsirado signalinės šviesos, prožektoriai, radijas. Kadangi lėktuvai nebuvo pritaikyti skraidymams naktį, pilotas naktį į kabiną pasiimdavo kišeninį žibintuvėlį, kad kartkartėmis apšviestų prietaisų lentos rodykles...

1925 metais už gerai atliktus naktinius skraidymus aviacijos viršininkas Darių, Garolį ir mane apdovanojo – leido skristi kelių dienų atostogoms į Klaipėdą. Tai buvo, berods pirmas lietuvių lakūnų apsilankymas Klaipėdoje.

Kai S.Darių perkėlė į naujais naikintuvais apginkluotą 1-ąją eskadrilę, kurioje tarnavau nuo pat jos suformavimo, mes skraidėme kartu. Atrodo, ir dabar matau, kaip dvisparniai siaurais sparnais lėktuvai, kurių liemenys stori lyg lydekų, pekliškai kaukdami vienas po kito leidžiasi į aerodromą: Kraucevičius, aš Gavelis, Januškevičius, Narakas, Darius... Neilgai teko man džiaugtis naujais „Šmolik 20“ lėktuvais, kurie savo išvaizda, dideliu greičiu pralenkė visus iki tol turėtus. Buvau paskirtas naujos, ką tik suformuotos eskadrilės vadu.

1-oje naikintuvų eskadrilėje, kuriai vadovavo viršininko brolvaikis vyr. ltn. E.Kraucevičius, S.Darius tarnavo trumpai – tik kelis mėnesius. Per tą trumpą laiką jam teko patirti daug neteisybės, nemalonumų ir širdgėlos, kuri visam gyvenimui liko skaudžiai įbrėžta jo širdyje.

S.Dariaus nemalonumai prasidėjo, kai Vyriausiojo štabo buvo sumanyta pasiųsti jį, kaip gerai mokantį anglų kalbą, į aukštąją aviacijos mokyklą Anglijoje. Generolas Kraucevičius ton komandiruotė buvo parinkęs kitą kandidatą. Kadangi vykti į užsienį S.Darius buvo paskirtas be Kraucevičiaus žinios, aplenkiant jį, kilo tikra audra. Generolas griežtai pasisakė prieš šią komandiruotę.

Po kiek laiko S.Darius su LFLS futbolo komanda iįvyko į Liepoją sužaisti draugiškų rungtynių. Joms pasibaigus vienas iš latvių komandos žaidėjų S.Dariu prisistatė kaip karo lakūnas ir pakvietė jį paviešėti latvių jūrų aviacijos bazėje, kur pasiūlė paskraidyti su hidroplanu. Jis pakilo į orą su pažįstamu latvių sportininku – pilotu. Po kelių skridimų S.Darius valdė hidroplaną, kaip senas jūrų vilkas.

Grįžęs į Kauną, jis mums papasakojo savo nuotykius latvių jūrų aviacijos bazėje. Aiškino, kad lakūnui išmokti skraidyti hidroplanu nereikia jokios ilgalaikės komandiruotės. Kaip tik tuo laiku, atgavus Klaipėdos kraštą, mūsų aviacijoje buvo kilusi mintis įsteigti jūrų aviacijos bazę Klaipėdoje. Aviacijos viršininkas planavo siųsti savo brolvaikį pusmečiui pas anglus išmokti skraidyti hidroplanu.

Po kelių dienų, matyt, sužinojęs apie S.Dariaus skraidymus latvių jūrų aviacijos bazėje bei jo pareiškimą, kad išmokti skristi hidroplanu nereikia ilgalaikės komandiruotės į užsienį, aviacijos viršininkas nubaudė S.Darių penkiom parom daboklės. Atseit už tai, kad, neturėdamas atitinkamo leidimo išvyko į užsienį ir be savo viršininko sutikimo skraidė latvių aviacijoje. S.Darius, atlikęs bausmę, parašė viršininkui raportą, kuriame paneigė jo kaltinimus, nes turėjo eskadrilės vado leidimą vykti Liepojon, o į latvių jūrų aviacijos bazę nesiveržė, bet buvo pakviestas pažįstamo latvių lakūno.

Aviacijos viršininkas S.Dariaus raportą kartu su kaltinamuoju aktu perdavė Aviacijos karininkų garbės teismui, kuris, išnagrinėjęs bylą, pripažino S.Darių nekaltu. Aviacijos viršininkui garbės teismo sprendimas, žinoma, nepatiko. Pagrasė, kad tam „futbolą spardančiam šalopajui“ bus dar nemalonumų... Generolas taip užsirūstino, ant S.Dariaus, kad nuskubėjo pas kariuomenės vadą gen. Žukauską ir apskundė jį. Po savaitės kariuomenės vado įsakymu S.Darius buvo areštuotas ir pasiųstas atlikti 30 bausmę karo daboklėje Žaliakalnyje.

Vos tik atvykęs į aviaciją, S.Darius tuoj suorganizavo anglų kalbos pamokas, supažindino mus su beisbolu ir net subūrė šios sporto šakos komandą. Kartą Žaliakalnyje rungtyniavome su atvykusia į kauną estų komanda. Deja, beisbolas pas mus kažkodėl neprigijo, ir mūsų komanda greit iširo. Darius mokė mus taip pat ir bokso meno. Ir man teko, užsidėjus bokso pirštines, pasikumščiuoti su juo, tačiau nė vienas aviatorius prieš jį atsilaikyti negalėjo. Jis buvo geras boksininkas. Vienu metu labai rimtai treniravo mechaniką Tarvydą, kuris, S.Dariaus nuomone, galėjo tapti pasaulio sunkaus svorio bokso čempionu.

S.Darius matė, kad Lietuvoje jaunimas ieškojo poilsio ir pramogų prie kortų ir svaiginamųjų gėrimų prirūkytuose kambariuose. Jis spaudoje ir privačiuose pokalbiuose propagavo sportą, kaip priemonę pašalinti šias ydas. Po tarnybos jis kasdien skubėjo į Kauno miestą, kur su sportininkais praleisdavo savo laisvalaikį ir sekmadienius. Galima sakyti, kad S.Darius padėjo kertinį Lietuvos sporto akmenį. Jis buvo vienas iš pirmųjų sporto organizatorių, futbolo rinktinės žaidėjas, krepšinio, ledo ritulio ir bokso pradininkas Lietuvoje.

Sportas tada, deja, nebuvo deramai įvertintas. Daugeliui atrodė juokinga, kad suaugę vyrai laisvalaikius praleidžia sporto aikštelėje. Nesuprato sporto svarbos ir kai kurie mūsų viršininkai kariuomenėje, todėl S.Dariaus entuziazmas sportui buvo jiems ne prie širdies, o kartais net nuteikdavo prieš jį.

Kai S.Darių kariuomenės vadas nubaudė 30 parų daboklės, mes labai pasipiktinom. Kasdien demonstratyviai motociklais važiuodavom jo lankyti. Motociklistų būrys buvo didelis, nes bemaž visi aviatoriai, S.Dariui tarpininkaujant, turėjo įsigiję amerikiečių gamybos motociklus. Mes kaip uraganas lėkėm Kauno gatvėmis. Važiuodami pro vyriausiąjį štabą, varikliais sukeldavome tokį baisų triukšmą, kad drebėdavo štabo kabinetų langai, o štabistai nustebę žiūrėdavo į mus.

Taip kasdien važiuodavom lankyti S.Darių. Tris kartus per dieną: rytą – prieš skraidymus, pietų metu ir vakare – po tarnybos. Berods šeštą dieną aviacijos viršininkas įsakė visiems rinktis aviacijos karininkų ramovėje. Kai atvykom, ten jau sėdėjo S.Darius. Sveikinomės, klausinėjom, kaip jis pabėgo iš daboklės. Jis papasakojo, kaip prieš gerą pusvalandį budintis karininkas jį atgabeno čionai. Staiga išgirdome komandą: „Stok! Ramiai!“ Į ramovės patalpas lydimas gen. Kraucevičiaus įėjo kariuomenės vadas, kuris, pasveikinęs mus, ėmė kalbėti apie mūsų nedrausmingumą, viršininkų negerbimą ir panašiai. Po trumpo pamokslo, žiūrėdamas tiesiai į S.Darių, pasakė, kad jį nubaudęs neteisingai, nes gavo netikslią informaciją. Todėl dabar viešai jo atsiprašo, dovanodamas likusią bausmę. Tai pasakęs, kariuomenės vadas gen. Žukauskas užsidėjo kepurę ir lydimas gen. Kraucevičiaus neatsisveikinęs išėjo.

1925 metų rudens atestacijų posėdyje, kur buvo vertinama lakūnų tarnybinė veikla, dalyvavau ir aš. Prie stalo sėdėjo aviacijos viršininkas gen. Kraucevičius ir eskadrilių vadai: Mokomosios – A.Gustaitis, 1-osios – E.Kraucevičius, 2-osios – V.Šenbergas, 3-osios A.Stašaitis, 4-osios – L.Peseckas. Pirmas įvertino savo lakūnus Gustaitis. Po jo – 1-osios eskadrilės vadas Kraucevičius. Kia jis ištraukė iš papkės S.Dariaus tarnybos lapą, tyliai pasakė: „Turi būti paleistas iš kariuomenės...“

Kambaryje stojo nemaloni tyla. Mums visiems eskadrilių vadams buvo aišku, kad šią žiaurią S.Dariaus atestaciją padarė ne eskadrilės vadas vyr. ltn. Kraucevičius, bet jo dėdė aviacijos viršininkas.

„Pone generole, – kreipiausi į viršininką, – prašau perkelti vyr. ltn. Steponą Darių mano žinion į 4-ąją eskadrilę. Kaip žinote, 4-ojoje daug lėktuvų, daug žvalgų, o pilotų – tik du!“

Mano eskadrilė buvo apginkluota dar Pirmojo pasaulinio karo metais statytomis mašinomis, vadinamomis „Halbešteteriais“. Lėktuvai buvo labai trumpais liemenimis ir ilgais sparnais. Sparnai turėjo didelį atakos kampą. Ore jie drebėjo ir, atrodė, subirs į gabalus. „Halbešteterius“ dar vadino „skraidančiais grabais“, kurių vengė pilotai, todėl jų mano eskadrilėje buvo tik du. Žinojau, kad S.Darius – drąsus ir geras lakūnas, todėl jis man buvo reikalingas.

Generolas piktai žiūrėjo į mane ir tylėjo. Tylėjo ir kiti eskadrilių vadai. Tik vienas Gustaitis kreipėsi į viršininką, pritardamas mano prašymui. Bet ir jam generolas nieko neatsakė. Posėdis tęsėsi toliau, tačiau mūsų nuotaika iki pat jo pabaigos buvo labai bloga.

Po kelių dienų didžiausiam mano nustebimui į kabinetą prisistatė S.Darius, raportuodamas, kad aviacijos viršininko įsakymu skiriamas į 4-tąją eskadrilę lakūno pareigoms. Nuo tos dienos S.Darius daugiau nebuvo tardomas kariuomenės vado ar baudžiamas kariuomenės teismo. Tarnyboje buvo uolus, sąžiningas, drausmingas. Jis buvo pavyzdžiu ne tik jaunesniesiems, bet ir vyresniesiems ginklo draugams. Jo veide visuomet žaidė šypsena. Jis buvo aukšto ūgio ir plačių pečių, mėlynų akių, šviesiaplaukis. Užaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare Europoje, turėjo platesnį akiratį negu mes – žali kaimo berneliai.


4-ta eskadrilė

S.Darius buvo draugiškas ir mėgo linksmus pokštus. Vieną tokį iškrėtė ore skrisdamas rikiuotėje su Jonu Pyragiumi. Jie buvo draugai, abu treniravosi boksą. Tiksliau sakant, S.Darius pamokė savo bičiulį boksuotis, ir J.Pyragius buvo surėmęs pirštines net su pačiu J.Vinča. Tiesa, po to susitikimo boksą metė...

Kaip geriausiai baigęs aviacijos mokslus J.Pyragius galėjo pasirinkti eskadrilę. Nors svajojo tapti lakūnu-naikintoju, atėjo į mano eskadrilę, apie kurią pats yra rašęs: „Eskadrilė ... turėjo savotišką vardą. Ji buvo apginkluota „Halbešteteriais“. Nemėgo jų mūsų lakūnai... Vargas lakūnui, jei jis leisdamasis padarydavo bent mažutį „oželį“. „Halb.“ tuoj pašokdavo kaip smakas piestu, beveik stačias. Jo uodega lengvutė, važiuoklė nukišta taip į užpakalį, kad lėktuvas tuoj su mielu noru versdavosi per galvą. Apsivertimų tūpiant su „Halb.“, buvo rekordinis skaičius. Maža klaida – „Halb.“ jau ir padžiautas. Mažas oželis – „Halb.“ jau guli ant nugaros. Po kiekvieno tokio rimtesnio stuktelėjimo į žemę lėkdavo lauk motorai, lūždavo sparnai. Lakūnai, atvirai kalbant, ir vengdavo su tokiu nepaklusniu lėktuvu skraidyti. Bet jau kas paskraidydavo tais lėktuvais – buvo vyras, kuris visur tikdavo. 4-oji eskadrilė – eskadrilė, kurios niekas nemėgo, turėjo iš viso du lakūnus. Tai buvo eskadrilės vadas L.Peseckas ir lakūnas S.Darius“.

J.Pyragius aprašė ir tai, kaip jis mokėsi skraidyti rikiuotėje: „Skrendame rikiuotėje. Veda vadas, grandies sparnus sudaro iš vieno šono S.Darius, iš kito – aš. Žiūriu į Darių. Jis prilenda taip arti, kad man tiesiog nesuprantamas, kaip aš tada maniau, tas skraidymo genijus. O aš, kaip jaunam lakūnui dažnai būna, negaliu priartėti ir gana... Pagaliau kartą eskadrilės vadas pritaikė specialų metodą. Jis visuomet skrisdavo „Albatrosu“. Prieš skridimą pašaukia mane: „Šiandien skrisime rikiuotėj. Jei išeisi iš rikiuotės ir pralenksi mane – dvi savaitės be skraidymo“ Aišku, kad neišeisiu. Ypač, kad mažai kada ir išeidavau, o tik atsilikdavau. Bet ore pasirodė kita medalio pusė. Vadas, mums paėmus reikiamą aukštį, staiga visai sumažina savo „Albatroso“ motoro sūkius. Pamažu plėšia lėktuvą, ir šis kurį laiką paklusniai skrenda viename aukštyje. Mano lėktuvas skrenda greičiau ir aš bemat atsirandu šalia. Taip arti man dar neteko būti. Niekad! Velnioniškai arti ir, rodos, vienintelė pareiga sprukti laukan. Bet sukandu dantis. Dvi savaites be skraidymo?! Lauksiu, kas bus. Taip mes skrendame rikiuotėje beveik sulipę... Po šio eksperimentinio skridimo pasikeičiau. Rikiuotė, kuri man suteikdavo daug rūpesčio, pasidarė maloni ir paprasta pareiga“.

Nepaminėjo J.Pyragius tiktai pokšto, kurį jam, dar bijojusiam rikiuotės, iškrėtė jo draugas Darius. Dariaus žvalgas buvo Sidaravičius, tada lankęs medicinos fakultetą, vėliau – išgarsėjęs profesorius. Jis, Dariaus įkalbėtas, sykį atnešė iš Universiteto griaučius. Skrendam rikiuotėje. Pyragius – įsitempęs, į šalis nesidairo. Paskui – žvilgt į Dariaus lėktuvą, o ten lakūno vietoje – griaučiai. Pyragiaus lėktuvas net susiūbavo...

Vėliau, kaip jau žinome, skraidymas rikiuotėje tapo įprastas, ir Darius savo draugui tokių pokštų daugiau nekrėsdavo.

1927 meteis vyr. ltn. S.Darius paprašė manęs išleisti metams nemokamų atostogų, kad galėtų aplankyti motiną, brolį, seseris, kurių nematė septynerius metus. Prieš jam išvykstant atostogų, parašiau raportą aviacijos viršininkui gen. št. plk. ltn. Pundzevičiui, rekomenduodamas vyr. ltn. S.Dariui suteikti aviacijos kapitono laipsnį.

Mes suruošėme jam kuklias išleistuves. Jį dar kartą mačiau Lietuvos Aero Klubo steigiamajame susirinkime. Jis buvo vienas iš pagrindinių šios organizacijos steigėjų. Po kelių dienų Kauno geležinkelio stotyje Steponą Darių išlydėjome į Paryžių.

S.Dariui išvykus į JAV, po gero pusmečio atėjo jo laiškas, kuriame prašė mano tarpininkavimo paleisti jį iš kariuomenės į atsargą. Po to dar gavau tris laiškus. Viename ilgame laiške aprašė savo buvusius nemalonumus 1-ojoje naikintuvų eskadrilėje. Skundėsi dėl Lietuvos kariuomenės ir aviacijos vadovybės, kuri jį skaudžiai ir neteisingai persekiojo, baudė areštais, grasino pašalinimais iš kariuomenės. Visuose laiškuose S.Darius man rašė, kad, sutvarkęs savo reikalus Čikagoje, tuoj grįš namo.

Turiu prisipažinti, kad mums visiems jo skrydis per Atlantą buvo toks netikėtas ir staigus kaip žaibas. Bet jis mums laiškuose rašė, jau vos tik atvykęs atostogų į Čikagą, kad būtų gražu ir lietuviui tėvynės labui rizikuoti skristi per Atlantą.

Taip pat žinojom, kad jis ruošėsi skristi, pirko seną lėktuvą, sutiko bendramintį amerikietį lakūną Girėną. Ir mes jautėmės kalti, kad nepadėjome senam mūsų kolegai, vienišam oro vilkui, kuris taip tėvynę Lietuvą mylėjo, neparėmėme jo žygio nei moraliai, nei materialiai. O galėjome! Bet Amerika buvo taip toli, o mes – kasdieniniuos menkuos reikaluos paskendę, tokie nerangūs. O gal ir nesupratom Dariaus užmojo, skrydžio prasmės, nes jis visuomet buvo visa galva aukštesnis už mus visus.



Dabar jis kažkur virš Atlanto, o gal jau virš Europos pakrančių, bet mes nežinom, negalim susisiekti, išgirsti jo balso. O tokio paprasto prietaiso kaip radijas reikėjo lėktuve. Taip palengvintų lakūnams skridimą, bet jiems trūko lėšų jį įsigyti...

Tos dienos vakarop dar niekad nemačiau tiek daug žmonių: automobiliais, autobusais, vežimais, dviračiais ir pėsčiom bėgte bėgo į aerodromą laukti atskrendančių lakūnų. Atrodė, kad susirinko visas Kaunas, visa Lietuva. O tą vakarą vakaruose dar kabėjo sunkūs juodi debesys, piktai blykčiojo žaibai. Dar tik prieš keletą valandų per Lietuvą persirito nuo Baltijos jūros didelė audra. Buvo tamsus ir niūrus liepos vakaras, bet minių minios su neapsakomu džiaugsmu laukė aerodrome „Lituanicos“. Vėlai vakare mus pasiekė gandas, kad „Lituanica“, nugalėjusi Atlantą, jau netoli, kažkur prie Lietuvos slenksčio. Į vakaro tamsumą pakilo naikintuvu Pyragius ir kaukdamas sirena pradėjo skraidyti virš miesto stogų, skelbdamas žinią, kad „Lituanica“ nugalėjo Atlantą ir yra netoli Lietuvos. Minių minios – ūkininkai, darbininkai, tarnautojai, šauliai, valdininkai, skautai, moksleiviai, kariai – visa Lietuva džiūgavo ir dainavo: „Atskrend sakalėlis per žalią girelę...“ Bet vakaruose vis kabėjo sunkūs juodi debesys ir piktai blykčiojo žaibai. Taip visą naktį tūkstančiai žmonių kantriai laukė atskrendančių lakūnų Kauno aerodrome. Kiekvienas neaiškus garsas juodoj padangėje sukeldavo minioje džiaugsmo šauksmus: „Jau atskrenda!.. Jau atskrenda!..“ Ir mes, karo lakūnai, nenuleidome žvilgsnių nuo pietų-vakarų juodo horizonto, kur blykčiojo žaibai, iš kur turėjo pasirodyti padangėje „Lituanicos“ lėktuvo siluetas. Ir įtemtai klausėm, ar neišgirsim sidabrinio „Lituanicos“ balso tolumoje. Iš pradžių vos girdimą, bet artėjant kaskart stipresnį, galingesnį.

Anksti rytą ELTA atstovas iš Berlyno pranešė Kaunui baisius gandus, kad netoli Soldino, Vokietijoje, „Lituanica“ nukrito, sudužo, o abu lakūnai žuvo. Netrukus Vokietijos ir Anglijos žinių agentūros patvirtino, paskelbdamos pasauliui apie Dariaus ir Girėno tragišką žuvimą.

Sunku aprašyti liūdesį, kuris apgaubė kaip juodas šydas visus laukiančius aerodrome. Mačiau, saulei tekant, žmonės skirstėsi tylūs ir prislėgti, kažką nepaprastai brangaus praradę. Jie skirstėsi iš aerodromo išsinešdami didelį skausmą širdyse. Mačiau, verkė ne tik moterys, bet ir vyrai.


Soldino miško paslaptis

Tragišką Dariau ir Girėno žuvimą taip arti tėvynės Lietuva skaudžiai išgyveno. Jų didvyriškas žygis ir jų vardai paliko įrašyti kiekvieno lietuvio širdyje. Tauta ryžosi jų žygį ir vardus įamžinti. Kauno katalikų kapinėse buvo pastatytas mauzoliejus, o Soldino miške – lietuviškas kryžius ir granito paminklas. „Lituanicos“ liekanos ir prietaisai, skridimo rėmėjų knyga, lakūnų kaklaraiščiai, diržai, pusbačiai ir kt. padėti Vytauto didžiojo muziejuje, Kaune. Poetai lakūnus apdainavo. Skulptoriai ir dailininkai pagamino lakūnų paminklų projektus, biustus, medalius, paveikslus. Lietuvos paštas išleido Dariaus ir Girėno ženklų seriją. Jų vardais beveik kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje pavadinti tiltai, gatvės, aikštės, mokyklos. Užsienio spauda, rašydama apie Dariaus ir Girėno skrydį, reiškė užuojautą lietuvių tautai.


Bet nuo pat jų žuvimo dinos Lietuvoje ir užsienio spaudoje sklido gandai ir spėliojimai apie „Lituanicos“ nelaimė priežastį. Buvo daug rašoma, kalbama. Lietuviai nenorėjo tikėti, kad Darius ir Girėnas, sėkmingai nugalėję Atlantą, prie pat tėvynės slenksčio dėl lėktuvo avarijos turėjo žūti. Sklido gandai ir mitai, jog „Lituanicos“ skridimą sustabdė virš Soldino miško juodoji ranka. Buvo manoma, kad prieš mūsų lakūnus vokiečiai panaudojo mirties spindulius arba nušovė kulkosvaidžiu. Mat vokiečiai norėjo lakūnams atkeršyti, kad jie, tarnaudami I-ame pasauliniame kare JAV kariuomenėje, dalyvavo kautynėse prieš vokiečius. Arba vokiečiai keršijo lietuvių tautai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos valstybės. Ypač stipriai sklido tokie gandai Kaune, skleidžiami žydų prekybininkų, kurie norėjo nuteikti lietuvius prieš vokiečius.

Taip pat „Lituanicos“ pašovimo mitui sutvirtinti ir įrodyti buvo skleidžiami gandai, būtinai konfidencialiai, kad prof. dr. J.Žilinskas ir dr. V.Tercijonas, kurie tvarstė ir balzamavo lakūnų kūnus tuoj pat po pirmųjų iškilmingų laidotuvių, rado neabejotinų smurto žymių.. Jie dariaus lavono kojoje aptiko iš vienos pusės mažą skylutę, kokią palieka pralindusi kulka, o kitoje pusėje buvo kulkos išlėkimui būdingas trikampis – odos praplėšimas. Kitas tautietis tvirtino, kad tuojau po to, kai tik „Lituanicos“ lėktuvo liekanos buvo padėtos Vytauto Didžiojo muziejuje, jis slaptai jas apžiūrėjęs suprato, kad buvo peršautas kuro bakas. Arba esą „Lituanicos“ nelaimės priežastims nustatyti komisijos pirmininkas konstruktorius A.Gustaitis apžiūrėjęs lėktuvo liekanas Kaune, rado kulkosvaidžio kulkų ženklus, tik prašė niekam apie tai nepasakoti...

Taip per mano visą gyvenimą Kaune vis iškildavo „Lituanicos“ pašovimo klausimas, įvairios versijos. Net ir mūsų emigrantų spaudoje pasirodo sensacingi pranešimai, kad toks ir toks tautietis atidengs Soldino miško paslaptį. Deja, šiandien žinoma, kad vokiečiai jokių mirties spindulių neturėjo, nes būtų panaudoję II-ame pasauliniame kare. O anais laikais tamsią naktį su kulkosvaidžiu pataikyti į skrendantį lėktuvą, tai kaip aklai vištai grūdą surasti.

Žuvus Dariui ir Girėnui, buvo sudarytos Kaune dvi komisijos: viena medikų, kuri smulkiai apžiūrėjo ir balzamavo lakūnų kūnus (joje dirbo profesoriai K.Oželis1 ir J.Žilinskas), kita – specialistų aviatorių, lėktuvo nelaimės priežastims ištirti. Kai dėl medicinos apžiūrėjimo duomenų, tai abu profesoriai buvo man gerai pažįstami ir ne kartą teko tuo klausimu su jais išsikalbėti. Abu profesoriai teigė, kad tvarstant ir balzamuojant lakūnų kūnus, neradę jokių smurto žymių.
______________________
1 1933 metais dr. Kazys Oželis dar nebuvo profesorius, buvo tik docentas. Profesoriumi tapo 1936 m. (K.G.)

Štai profesoriaus K.Oželio laiškas rašytas 1959 m. vasario 24 d. Lietuvos atstovui Vašingtone J.Kajeckui:

„Gerbiamas Pone Ministeri,

1959 m. sausio mėn. 9 d. „Vienybės“ 2 No. patalpintas dr. V.Tercijono straipsnis „Dariaus ir Girėno mirties mįslė“. Čia dr. Tercijonas mini, būk dr. Gudavičius jam sakęs, kad balzamuojant Dariaus ir Girėno kūnus Kauno anatomikume abiejuose buvę rastos šovimo žymės. Iš kitos pusės VDU anatomijos prof. Jurgis Žilinskas, kuriam buvo pavestas kūnų balzamavimas į dr. V.Tercijono paklausimą, ar buvo rastos šovimo žymės, neatsakęs nei taip, nei ne, tik pabrėžęs, kad Lietuvos vyriausybė buvusi įspėta vokiečių užsienio ministerijos neskelbti kūnų tyrimo duomenų, kad išvengus konflikto su Vokietija.

Laikydamas nenaudinga veltis į polemiką per viešumą, aš, kaip buvęs medicinos ekspertas, pasiryžau painformuoti Jus, Pone Ministeri, kad versija pašovimo buvo be pagrindo.

Tuoj po tragiškos Dariaus ir Girėno mirties Lietuvoje paplito gandas, kad lakūnai būk žuvę nuo vokiečių kulkų, o ne nuo audros. Lietuvos vyriausybė ėmėsi priemonių, kad išaiškintų Dariaus ir Girėno mirties priežastį. Kai lakūnų kūnai buvo atgabenti lėktuvu iš Vokietijos į Kauną, jie buvo patalpinti teismo medicinos institute Kaune nustatyti, ar juose nėra kulkomis padarytų sužalojimo žymių.

Vyriausybė vardu ministeris pirmininkas Juozas Tūbelis pavedė anatomijos prof. dr. Jurgiui Žilinskui ir teismo medicinos prof. dr. Kaziui Oželiui ištirti Dariaus ir Girėno kūnus ir tyrimo eigoje rastus kūno sužalojimus aprašyti ir netarpiškai įteikti min. pirm. Tūbeliui.

Aš skubiai buvau iškviestas Kaunan iš Palangos, kur atostogavau. Tuoj buvo pradėti tyrimai. Kūnai jau buvo paveikti vasaros temperatūros, reiškėsi odos pažaliavimas ir patinimas. Tyrimas buvo sunkus, kadangi kūnai turėjo būti išsaugoti, kaip buvo, balzamavimui. Reikėjo įžiūrėti kiekvieną smulkiausi pakenkimą kūnų paviršiuje, odoje. Kaulų sužalojimai buvo patikrinti Roentgeno spinduliais. Buvo rasti įvairūs pagal formą ir dydžius kūnų sužalojimai: plėštos, sutraiškytos, lūžusių kaulų galais pradurtos ir kitokios žaizdos, bet visiškai nebuvo rasta žymių, kurios būtų galėjusios sukelti įtarimą, kad lakūnai būtų pašauti. Tyrimas užtruko tris dienas. Visa tyrimų eiga, visi rasti kūnuose sužalojimai bei pakitimai buvosmulkiai aprašyti, sudarytas aktas su mūsų abiejų vieninga nuomone, kad kulkomis padarytų sužalojimų žymių Dariaus ir Girėno kūnuose nerasta.

Tyrimo aktas buvo netarpiškai įteiktas ministeriui pirmininkui Juozui Tūbeliui, kaip tai buvo iš kalno mums įsakyta.

Dariaus ir Girėno kūnai buvo perduoti į gretimai esantį anatomikumą balzamavimui. Man neteko girdėti nei iš prof. Žilinsko, kuriam buvo pavestas kūnų balzamavimas, nei iš kitų, kad balzamuojant būk tai buvę rastos kulkų žymės. Taip pat nebuvau girdėjęs, kad Vokietijos užsienio ministerija būtų dariusi spaudimą į Lietuvos Vyriausybę, kad negarsintų Dariaus ir Girėno kūnų tyrimo duomenų, dėl galimo kilti konflikto su Vokietija.

Po ilgai trukusio balzamavimo Dariaus ir Girėno kūnai buvo palydėti į katalikų kapinėse Kaune pastatytą mauzoliejų.

Po kurio laiko buvo pastebėta, kad dėl pasirodžiusios mauzoliejuje drėgmės, kūnų vaizdas ėmė keistis. Todėl kūnai iš mauzoliejaus vėl buvo perkelti į teismo medicinos koplyčią, kurioje buvo saugomi per visą vokiečių okupaciją.

Tyrimai paneigė gandus, kad Darius ir Girėnas buvę vokiečių pašauti, bet katastrofos priežastis neaiški. Kas nelaimė kaltininkas – audra, lėktuvo gedimas ar pačių lakūnų nuovargis.

VDU Kaune teismo medicinos prof. dr. Kazys Oželis“

Įvykus „Lituanicos“ nelaimei, kitą dieną į Soldino miškelį atvyko iš Lietuvos aviacijos kapitonas V.Morkus tirti avarijos priežastį. Nelaimės vietoje jis rado lėktuvą dėl nežmoniškos kritimo jėgos medžių sudraskytą į šipulius. Jo variklis buvo visai atplėštas nuo liemens. Metalinis propeleris sulenktas, susukinėtas. Lėktuvo oranžinė drobė, suplėšyta kąsneliais, kabojo tarp medžių šakų. „Lituanica“ nekrito iš aukštai ar smigo į mišką, bet, skrisdama labai žemai dideliu greičiu, užkabino medžių viršūnes. Iš pradžių ji laužė tik smulkesnes šakeles. O likusius 50 metrų – jau pačias medžių viršūnes, pagaliau, nukirtus šešis storus medžius, subyrėjo į šipulius pasiekus žemę. Beveik sveiki likę tik visi keturi kuro bakai. Viename sparno bake dar buvo apie 50 litrų benzino...

Morkus, sugrįžęs į Kauną, mums papasakojo, kad galbūt viena iš nelaimės priežasčių – aukščio rodyklė. Darius ir Girėnas, pakilę iš Niujorko, aukščio rodyklę nustatė pagal jūros lygį ant nulio. Skrendant per vandenyną, ji teisingai rodė aukštį, bet Soldino apylinkė yra 400 metrų virš jūros lygio2, tai nereguliuojama rodyklė tokį aukštį ir rodė, kada lėktuvas skrido virš žemės. Nelaimės vietoje oras buvo blogas: lijo, žemi debesys, vietomis rūkas ir labai tamsu. Lakūnai skrido vadovaudamiesi vien kompasu. Galbūt jei ir norėjo priartėti prie žemės, atrasti orientyrus, kurie matomi naktį – geležinkelius, kelius, upes, miestų žiburius, pagal kuriuos galėtų žemėlapyje tiksliai nustatyti, kur jie yra. O skristi žemai nakties metu virš nepažįstamų vietovių ir dar blogu oru – labai pavojinga. Taip ir mūsų lakūnai, kai jų aukščio rodyklė rodė 400 metrų aukštį, žemėdami nedideliu kampu, dideliu greičiu užkabino medžių viršūnes. O gal jų varikliui sušlubavus, ieškojo vietos nusileisti?..
______________________
2 Teiginys neteisingas: vietovės aukštis virš jūros lygio Lituanikos katastrofos vietoje apie 80 metrų, o ne 400 m (K.G.)

„Lituanicos“ nelaimės priežastį ištirti aviatorių komisija, kurią sudarė karo lakūnai: Gustaitis, Reimontas, Gavelis ir Morkus, išnagrinėjusi gautus dokumentus ir nuodugnia ištyrus lėktuvo liekanas, 1933 m. spalio mėn. paskelbė aktą, kuriame rašoma, kad katastrofos įvykį galima vaizduoti štai kaip:

„Liepos 16 d. 23 val. Darius ir Girėnas praskrido viršum Stargardo, kuris yra 150 km tolumo nuo Berlyno ir, kiek galima buvo spėti iš balso, nuskrido šiaurės rytų kryptimi. Bet čia turėjo sutikti audringą orą su stipriu lietumi, kuris siautė Dancigo rajone. Pakilti aukščiau audros lakūnams sukliudė variklio defektas, kuris neleido išplėsti reikalingo motoro galingumo. Smarkiai blaškant lėktuvą, filtro nešvarumai galėjo protarpiais galėjo visai slopinti motoro veikimą. Lakūnai, praskridę apie 80 km Kauno kryptimi, buvo priversti pasukti atgal ir skrido Berlyno link, ieškodami vietos nusileisti. Padėtis buvo kritiška, nes nakties metu rasti tinkamą nutūpti vietą buvo labai sunku, tuo labiau, kad apšviestą aerodromą buvo galima rasti tiktai Berlyne.

Apie 15-20 min. pirmos valandos nakties lakūnai buvo pastebėti viršum Berlincheno, kur jie paleido šviesos raketas, kurių buvo pasiėmę keturias. Įsitikinę, kad Berlinchene nėra aerodromo, jie skrido toliau į pietų vakarus. 33 km atstume nuo Berlincheno ir tik 100 km iki Berlyno lakūnai, pastebėję ties Kuhdam’o kaimu šviesesnę vietą ir norėdami patikrinti ar tai nėra tinkama vieta nusileisti, padarė labai žemai ratą, kuris pasibaigė tragiškai. Dėl labai blogo oro ir matomumo, tamsios miglotos nakties, nuovargio, jie pasisukimo metu palietė aukščiau išsikišusias medžių viršūnes ir lėktuvas visu smarkumu kirsda¬mas medžius nuėjo žemyn.

Reikia atmesti katastrofos priežastį, kad lakūnai pašauti, nes: 1) gydytojų specialistų pranešimu, lakūnų kūnuose nerasta jokių pašovimo žymių ir bendrai pėdsakų, kurie duotų pagrindo kokiems nors įtarimams apie pašovimą; 2) katastrofa įvyko 33 km nuo Berlincheno, prie kurio neva įvykęs pašovimas, taigi ir pats lėktuvas, būdamas sugadintas, nebūtų galėjęs tiek nuskristi; be to, lėktuvo svarbiausiose dalyse, pristatytame motore, gazolino ir alyvos bakuose nėra jokių apšaudymo žymių.“


Sutraukiant šio akto išvadas, nustatoma: 1) Darius ir Girėnas buvo gerai pasiruošę atlikti didvyrišką žygį; techniškos parinktos priemonės buvo taip pat šiam žygiui tinkamos; 2) sunkiausią kelionės dalį jie atliko tiksliai numatytu maršrutu; 3) katastrofa įvyko dėl sunkių atmosferinių sąlygų, prie kurių prisidėjo motoro veikimo defektai.



Šaltinis:
Karo lakūno pasakojimai : [atsiminimai] / Leonardas Peseckas; Lietuvos aviacijos muziejus; 2006; psl. 115-130.


El. publikavimui parengė G.Kačergius
2018


GRĮŽTI Į LEONARDAS PESECKAS PAGRINDINĮ PUSLAPĮ



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis