Ant degančio lėktuvo sparno


K.ŠIMKAUS PASAKOJIMAS



Kai buvau 6-8 metų amžiaus vaikas, tėvas paskaitė laikraščio žinutę, kad kur tai pasauly (dabar neprisimenu) įvyko traukinio katastrofa, per kurią žuvo ir buvo sužeisti traukinio keleiviai, išskyrus vieną žmogų. Pasirodo, tas visaip nenukentėjęs keleivis nelaimės metu šaukėsi Šventosios Marijos pagalbos.

Tas įvykis mane taip paveikė, jog aš nuo to laiko kiekvieną dieną meldžiausi į Švenčiausią Mariją. Per visą ne trumpą savo gyvenimą turėjau daug visokių pavojingų nuotykių – pergyvenimą: lėktuvais, motociklais ir autovežimais, ypač 14 metų tarnaudamas Lietuvos karo aviacijoje. Ir iš visų pavojų išeidavau mažai nukentėjęs arba visai sveikas. Visą laiką jaučiau kokią tai globojančią ranką iš aukščiau.

Ar eidamas, ar važiuodamas, ar skrisdamas, kai tik galėdavau ir turėdavau laiko, meldžiausi į Šv. Mariją. Teisingai Šv. Bernardas sako, jog nuo amžių negirdėta, kad tas, kuris Šv. Marijos pagalbos šaukėsi, būtu buvęs apleistas – neišklausytas.

1928 m. rugsėjo 21 d. su eskadrilės vadu kpt. Pesecku (vėliau plk. ltn.) išskridome bandyti lėktuvą, kuris keletą metų stovėjo nenaudojamas angare. Paskraidę apie pusę valandos virš aerodromo, leidomės tūpti. Tuo laiku leidosi kitas lėktuvas, taigi mes pasukome nuo aerodromo miesto link. Aš žiūrėjau atgal, aerodromo pusėn, kada aerodromas bus laisvas tūpimui. Kai aš atsigrįžau į priekį, labai nustebau pamatęs kpt. Pesecką, kuris valdė lėktuvą stovėdamas ant dešinio sparno. Lėktuvas buvo dvisparnis. Pagalvojau, jei jis mane gąsdina, tai nebijau, bet jei išprotėjo, tai blogiau, nes mano kabinoje nebuvo antrų lėktuvo valdymo vairų. Bet tuo pačiu momentu pamačiau dūmus, kurie veržėsi į mano kabiną. Kai atsistojau, pamačiau, kad kpt. Pesecko kabina pilna dūmų ir liepsnos.Tada supratau, kodėl jis išlipo ant lėktuvo sparno. Tuo laiku lėktuvas buvo apie 300 metrų aukštyje. Tada dar mes skraidėme be parašiutų.

Mūsų padėtis buvo visiškai be vilties išsigelbėt – išlikti gyviems. Kadangi lėktuvo variklis degė, turėjo užsidegti ir sprogti benzino bakas, susprogdindamas ir patį lėktuvą. Be to nevaldomas lėktuvas, kaip paprastai, turėjo įeiti į suktuką ir nukristi. Kai visa tai supratau, kreipiausi mintimis: „Švenčiausioji Marija, gelbėk!“ Kadangi dūmai ir liepsna vis daugiau ėmė veržtis į mano kabiną, tad aš nė nepajutau, kaip perlipau ant kairiojo lėktuvo sparno. Pasižiūrėjau žemyn, aplink: čia pat Kaunas, Nemunas ir pasaulis toks gražus, o aš dar toks jaunas (buvau 23 m.) ir jau turiu mirti. „Sveika Marija, gelbėk žūstantį, aš dar taip noriu gyventi...“ ir stovėdamas ant sparno, laikydamasis už sparnų trosų, ėmiau melstis – kalbėti „Sveika Marija.“ Tuo laiku lėktuvas ėmė krypti. Kpt. Peseckas, priėjęs prie kabinos, norėjo paimti ranka už vairolazdės, bet ranką turėjo staiga ištraukti, nes viduje buvo liepsna.

Ir taip, būdami tarp dangaus ir žemės, stovėdami ant degančio ir nevaldomo lėktuvo sparnų, mes laukėme mirties arba... stebuklo, nes jokia žmoniška priemonė negalėjo mums padėti išsigelbėti. Mačiau žemai aerodrome grupę žmonių – tai buvo lakūnai viršininkai ir draugai, kurie, būdami bejėgiai mums padėti, labiau jaudinosi, kaip mes, nes laukiančiam mirties nėra ko jaudintis.

Bet lėktuvas, tai greitėdamas tai lėtėdamas (kalniukais), dideliu ratu suko kairėn – aerodromo link, visą laiką žemėdamas. Tada atsirado vilties likti gyvam, nes benzinas nesprogsta ir lėktuvas kol kas į suktuką neina . Nuo to laiko ėmiau nervintis. Toje dalyje aerodromo, virš kurio nešėsi mūsų degantis lėktuvas, buvo sugrėbta daug didelių kūgių šieno. Pamaniau, būtų puikus išsigelbėjimas, jei pataikyti iššokti ant kūgio. Ir toliau lėktuvas visą laiką žemėdamas suko kairėn, praskrisdamas aerodromą. Kai prasinešėm virš plento Linksmadvaris – Aleksotas, jau buvo visai žemai. Tuo laiku aš pagalvojau, kad kai prasinešim plentą, šoksiu, nes toliau buvo tvirtovės pylimas, tvoros ir pastatai.

Bet mačiau tik kai sumirgėjo plentas ir... daugiau nieko neatsimenu.
Pasirodo, lėktuvas, prasinešęs plentą, kairiuoju sparnu, ant kurio aš stovėjau, užkliudė tvirtovės pylimą ir iš inercijos, apsisukdamas 180 laipsnių, nukrito nuo pylimo apie 8 metrus aukščio. Aš buvau nusviestas apie 10 metrų toliau nuo lėktuvo, o kpt. Peseckas – čia pat po degančiu lėktuvu.

Jo laimė, kad čia pat netoli buvo Policijos Mokyklos raiteliai, kurie tuoj pat, lėktuvui nukritus, pribėgę ištraukė vadą iš po degančio lėktuvo. Aš sąmonės netekau nuo smūgio į žemę. Jokių sužalojimų neturėjau, jei neskaityti dešinio peties (ant kurio matyt kritau) sausgyslių ištempimą. Kpt. Peseckas apdegė rankas ir kojas, valdydamas lėktuvą.

Lėktuvo benzino bakas, pasirodo, nesprogo, nes nuo karščio ištirpo cinuoti sujungimai. O į suktuką neįėjo, nes Peseckas savo kūno svoriu balansuodamas ant sparnų, kažkaip išvaldė lėktuvą.

Lėktuvas buvo anglų gamybos „Sopwith“, paimtas iš bolševikų kautynėse prie Jiezno, kur bolševikų lakūnai turėjo priverstiną nutūpimą.

Šis aukščiau aprašytas įvykis buvo vienintelis toks atsitikimas pasaulio aeronautikos istorijoje. Tuo laiku visa Europos spauda aprašė šį įvykį.





L.Pesecko pasakojimas



Šaltinis: Plieno Sparnai Nr. 2-3 Čikaga 1971
El.publikavimui parengė: Nerijus Korbutas 2009



GRĮŽTI Į Sopwith 1 ½ „Strutter“ PAGRINDINĮ


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis