S.Girėno ir S.Dariaus lavonų skrodimo aktai

1-me psl. – S.Girėno lavono teismo medicinos apžiūrėjimo aktas
2-me psl. – S.Dariaus lavono teismo medicinos apžiūrėjimo aktas
4-me psl. – Dr. K.Oželio nuomonė, 1959 m.
5-me psl. – J.Žilinsko versijos komentaras
6-me psl. – S.Dariaus ir S.Girėno palaikų tyrimo aktas, 1964
7-me psl. – S.Dariaus ir S.Girėno palaikų tyrimo išvada, 1964
8-me psl. – S.Dariaus ir S.Girėno rentgenogramų sąrašas, 1964
9-me psl. – Prof. J.V.Nainio nuomonė, 1987


Jurgio Žilinsko versija

Prof. Jurgis Žilinskas 1946 m.

Lindbergui pirmą kartą perskridus Atlantą, daugeliui lakūnų kilo noras pabandyti pakartoti transatlantinį skrydį. Du mūsų Amerikos lietuviai lakūnai Darius ir Girėnas nutarė bandyti laimę ir išgarsinti Lietuvos vardą. Amerikos lietuviai entuziastingai parėmė idėją. Tuojau visose Amerikos lietuvių kolonijose prasidėjo rinkliavos – lėktuvui ir viskam, kas reikalinga tokiai svarbiai kelionei, įsigyti. Lėktuvą pavadino „Lituanica“. Lakūnai rimtai ruošėsi kelionei ir pagaliau liepos viduryje išskrido.

Kitoje pusėje Atlanto, Lietuvoje, visa tauta irgi džiaugėsi lakūnų ryžtu bei drąsa. Ruošėsi labai iškilmingai juos sutikti ir pagerbti. Gavus pranešimą, kad lakūnai išskrido, iš viso krašto pradėjo važiuoti tautiečiai, norėjo savo akimis pamatyti tuos drąsuolius. Artėjant atskridimo laikui visi jaudinosi. Mūsų lėktuvai skraidė norėdami pasitikti, visi žvalgėsi į erdvę, ar ko nors nepamatys. Kiek pamenu, civiliai turėjo žinių, kad lėktuvas per Atlantą perskrido, tačiau, pagal apskaičiavimus, labai vėlavo. Kilo nerimas, spėlionės. Pagaliau gauta liūdna žinia, kad Rytų Vokietijoje, netoli nuo Lietuvos, miške rasta sudužusi „Lituanica“. Nuotaika sugedo, visa minia, laukusi lakūnų, nuliūdo. Nesulaukęs lėktuvo su dviem narsiais lakūnais ir sužinojęs, kad jie žuvo prūsų žemėje, netoli tėvynės, nuliūdęs išvykau atostogauti į savo ūkį. Bet atostogos buvo trumpos – septynios ar aštuonios dienos. Iš Ministerių tarybos paskambinęs viceministeris Štoncelis1 įsakė tuojau atvykti į Kauną ir nustatyti žuvusiųjų lakūnų mirties priežastį, nes pasklido gandai, kad jie buvo pašauti. Atšauktas ir profesorius daktaras Oželis2 iš atostogų Palangoje. Apžiūroje turėjo dalyvauti ir valdžios atstovai.

Kitą dieną žuvę lakūnai jau buvo atgabenti į Medicinos rūmus, Teismo medicinos institutą, dviejuose ąžuoliniuose karstuose. Nuėjau į lavoninę laukti, kada mane pakvies dalyvauti apžiūroje. Netrukus atėjo užsienio reikalų ministeris Lozoraitis3 su aukštų pareigų palyda, vidaus reikalų viceministeris Štoncelis ir kitas aukštas valdininkas, taip pat teismo medicinos profesorius daktaras Oželis.

Valdžios atstovai supažindino su gandais, kurie ėjo iš lūpų į lūpas, su Amerikos lietuvių spaudos pranešimais, kad lakūnai pašauti ar užmušti kosminiais spinduliais. Ir pranešė, kad vokiečių valdžia atsiuntė ultimatumą su reikalavimu paneigti tuos gandus. Iš pokalbio supratau, kad nepatogu ir pavojinga nutraukti santykius su galingu kaimynu. Vadinasi, reikia neigti, kad lakūnai pašauti, net jeigu taip ir buvo. Turbūt ir mano kolega taip suprato.

Atidarėme vieną karstą – lavonas jau irstantis. Atidarėme antrą karstą – tas pat. Negalėjome padaryti išvadų. Patariau juos perkelti į Anatomijos instituto lavoninę, kad galėtume išvalyti, nuplauti ir tada susirinkti apžiūrai, bei surašyti protokolą. Visi sutiko. Valdžios atstovai liepė lavonus balzamuoti – toks buvo vyriausybės nurodymas. Lavonus nunešėme į Anatomijos instituto baseinus. Laborantui ir preparatoriui įsakiau atsargiai nuplauti ir neliesti gilių žaizdų, nenaudoti jokių instrumentų, o jeigu ką nors pastebės, tuojau man pranešti. Valymas užsitęsė dvi dienas. Kadangi lakūnų kūnai ilgai išbuvo šiltame ore, buvo gerokai pabrinkę – išpūsti. Į pilvaplėvės ir pleuros ertmes suleidau konservuojamosios medžiagos, kuri padeda pašalinti pūvančius riebalus ir kitas pūvančias medžiagas. Vėl grąžinau į baseiną. Po dviejų dienų išėmiau – lavonai jau suplonėję, gedimo procesas sustabdytas. Buvo galima kviesti komisiją ir surašyti protokolą.

Abiejų žuvusiųjų kūnai buvo padengti žaizdomis. Su laborantu ir preparatoriumi ieškojome šovinio žaizdų. Vieno lavono kelio sąnario srityje radome įtartinų žaizdų – iš apačios į vidų ir viršų. Tokios žaizdos būna šaunant iš nugaros ir priešakio. Atrodė, kad ta žaizda padaryta šovinio, nes medžio šaka ar metalo trosas būtų išplėšęs audinius. Antrame lavone rastos dvi žaizdos: pakaušio srityje – apvali žaizda, tokia pati ir iš kitos pusės. Kitą dieną paprašiau atvykti daktarą Oželį, nes jis Teismo medicinos instituto direktorius, jo nuomonė labai svarbi. Nors ir turėjau didelę praktiką – Pirmojo pasaulinio karo metu fronto linijose ir ligoninėse pro savo rankas praleidau tūkstančius sužeistųjų, tačiau norėjau, kad jis patvirtintų mano sprendimą ir bendrai surašytume protokolą. Oželis atvyko, bet žaizdų neapžiūrėjo, numojęs ranka išėjo. Netrukus jis ar kažkuris kitas valdininkas atnešė pasirašyti protokolą. Pamačiau profesoriaus Oželio parašą. Kas bus, tas bus, aš nepasirašysiu – nusprendžiau.

Pradėjau balzamuoti lavonus – konservuoti nepaprastu būdu, tai yra padaryti juos permatomus, kad būtų galima matyti kiekvieną kaulą, kraujagyslę, organą, o dar tikėjausi kur nors pamatyti šovinį. Balzamavimas užtruko ilgokai, išseko biudžetas. Vėl nuėjau pas profesorių Oželį ir paprašiau apžiūrėti lakūnų žaizdas, kurios gali būti šovinių padarytos. Jis tik nusijuokė ir neatėjo. Visą laiką buvau tikras, kad lakūnai pašauti – sprendžiau iš žaizdų. Gal ir galėjo jas padaryti koks nors geležinis trosas, bet, man atrodė, žaizda būtų išdraskyta. Gal vokiečiai, kurie tvarkė kūnus, ištraukė tuos geležinius virbus, jeigu jie buvo lėktuvo sudėtyje? Kilo mintis panaudoti rentgeno aparatą, bet valstybinės klinikos nesutiko į rentgeno kabinetą priimti lavonų.

Savo klinikoje sutiko peršviesti daktaras Zachiras vienuoliktą ar dvyliktą valandą nakties. Su preparatoriumi operaciniu vežimėliu nuvežėme lavonus į jo rentgeno kabinetą. Peršvietę šovinių neradome. Bet vis tiek negalėjau tvirtinti, kad mūsų lakūnai nepašauti – juk kulkos galėjo praeiti. Kasdien stebėjau, kaip kinta žaizdos, užsirašinėjau visas pastabas ir motyvus, kad jie buvo pašauti. Dienoraštis užėmė penkiasdešimt puslapių.


Šaltinis:
Jurgis Žilinskas / Atsiminimai / Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, psl. 209, 210, 211.

_____________________________________________
1. Pulkininkas Brunonas Štencelis – Vidaus reikalų ministerijos viceministras, Tarpžinybinės komisijos S.Dariaus ir S.Girėno palaikams globoti pirmininkas.

2. 1933 metais dr. Kazys Oželis dar tebuvo tik docentas, profesoriaus vardas jam suteiktas vėliau – po 1937 m.

3. Stasys Lozoraitis 1933 metais buvo LR Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius, šias pareigas ėjo nuo 1932 iki 1934 m. Užsienio reikalų ministru tapo tik nuo 1934 m. birželio 12 d.
1933 metais užsienio reikalų ministru buvo Dovas Zaunius (šias pareigas Juozo Tūbelio Ministrų kabinete ėjo nuo 1929 m. lapkričio 8 d. iki 1934 m. birželio 12 d.)


El. publikavimui parengė G.Kačergius, 2018

1-me psl. – S.Girėno lavono teismo medicinos apžiūrėjimo aktas
2-me psl. – S.Dariaus lavono teismo medicinos apžiūrėjimo aktas
4-me psl. – Dr. K.Oželio nuomonė, 1959 m.
5-me psl. – J.Žilinsko versijos komentaras
6-me psl. – S.Dariaus ir S.Girėno palaikų tyrimo aktas, 1964
7-me psl. – S.Dariaus ir S.Girėno palaikų tyrimo išvada, 1964
8-me psl. – S.Dariaus ir S.Girėno rentgenogramų sąrašas, 1964
9-me psl. – Prof. J.V.Nainio nuomonė, 1987


* * * * *


GRĮŽTI į dokumentų sąvadą > > > LITUANIKOS katastrofos priežasčių tyrimas

GRĮŽTI į pagrindinį puslapį > > > Lituanica skrydis per Atlantą


* * * * *


Eiti į puslapį   <<        >>  

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis