Gloster "Gladiator"




Lietuvos Karo Aviacijos Gloster "Gladiator" Mk.I 1939 m.


Pirmajam pasauliniam karui baigiantis kovojančių šalių aviacijoje išryškėjo optimaliausias lėktuvo-naikintuvo tipas. Nedidelis, greitas ir manevringas biplanas arba pusiau biplanas su tiems laikams gana galingu varikliu tapo klasikiniu naikintuvo pavyzdžiu. Nepaisant kai kurių trūkumų, biplano schema vyravo iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kada plačiai paplito naikintuvai-monoplanai.
Tačiau serijiniai naikintuvai-biplanai taip ir neperžengė 450 km/val greičio ribos. Būdami geresni manevruojant, oro mūšyje su priešo naikintuvais-monoplanais jie galėjo tik gintis. Todėl Antrojo pasaulinio karo metais naikintuvams-biplanams teko antraeiliai fronto barai, onuo 1942 metų jie praktiškai nebedalyvavo kariniuose veiksmuose.
Antrajame pasauliniame kare dalyvavo tik keturių tipų naikintuvai-biplanai: tarybinis N. Polikarpovo konstrukcijos naikintuvas I-153 "Čaika", čekų Avia B-534, italų FIAT CR-42 "Falco" ir anglų Gloster "Gladiator". Apie pastarąjį ir bus kalbama šiame straipsnyje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, lėktuvas Gloster "Gladiator" jau buvo beviltiškai pasenęs. Tačiau šis lėktuvas nusipelno pilno ir išsamaus aprašymo jau vien todėl, kad jis savyje sujungė tai, kas geriausia buvo sukurta per dvidešimt šio tipo mašinų vystimosi metų.
Biplano tipo naikintuvas su drobe dengtais sparnais ir poriniais spyriais, atotampomis, neįtraukiama važiuokle nakintuvų monoplanų epochoje nebeturėjo vystimosi perspektyvų. Šis lėktuvas paseno dar nespėjęs gimti.
Visuose frontuose jam teko kovoti su priešu, kuris buvo ginkluotas naujos kartos naikintuvais. Tas faktas, kad jis iš viso buvo patvirtintas serijinei gamybai, yra ryškus Anglijos valdančiųjų sluoksnių konservatizmo pavyzdys, kur aiškiai jaučiamas tradicijų šalininkų nepasitikėjimas nauja technika ir nenoras pilnai apginkluoti naikintuvais-monoplanais Karališkąsias oro pajėgas (RAF) .
"Gladiatorius" buvo geras, bet ne įžymus lėktuvas. Emocionaliai pavadintas, jis iš tikrųjų, panašiai kaip Romos gladiatoriai, buvo pasmerktas mirčiai - net pats drąsiausias ir geriausias pilotavimas negalėjo kompensuoti greičio, ginkluotės ir šarvuotės trukumo. Beveik pastoviai dalyvaudamas mūšiuose su kokybinę ir kiekybinę persvarą turinčiu priešu, "Gladiatorius" tapo daugelio legendų, kurios neatitiko istorinių faktų ir mašinos kovinių galimybių, herojumi.
Tuo pačiu šis pasenęs naikintuvas vienas iš pirmųjų susitiko su galingu ir gerai ginkluotu priešu. Juo skraidžiusių lakūnų heroizmo dėka jis įrašė daug ryškių puslapių į aviacijos istoriją.

PRADŽIA


20-ųjų ir 30-ųjų metų riboje anglų aviacijos firmos Gloster Aircraft Co Ltd. finansiniai reikalai buvo pašliję. Firma pagamino keletą lėktuvų tipų, tačiau nė vienas jų nebuvo priimtas serijinei gamybai. Firmos vyriausiasis konstruktorius H.P. Folandas ( H. P. Folland) ( 1889-1954), dirbęs tose pareigose nuo 1921 iki 1937 metų, liko ištikimas Pirmojo pasaulinio karo metų tradicijoms ir toliau konstravo grakščius vienviečius naikintuvus-biplanus. Pradžią šio tipo lėktuvams davė konstruktorių H.P. Folando, J. Kenorto ir F. W. Godeno žinomas naikintuvas S.E.5, kurio viena iš geriausių tolesnių modifikacijų pavadinta "Gauntletu".
1935 metais Anglijos aviacijos ministerija paskelbė naujus šiuolaikiniams naikintuvams keliamus reikalavimus. Pagal juos lėktuvo greitis turėjo būti ne mažesnis kaip 250 mylių/val (402 km/val) , o ginkluotas turėjo būti ne mažiau kaip keturiais kulkosvaidžiais. Henris P. Folandas pagal šiuos reikalavimus toliau tobulino "Gauntletą", tačiau juo buvo pasiektas tik 380 km/val maksimalus greitis.
Tuo pačiu metu firmos GLOSTER konstruktoriai įsisavino koncerno HAWKER technologiją ir jau birželyje pasiūlė Šio lėktuvo patobulintą variantą. Buvo apskaičiuota, kad lėktuvas 14.000 pėdų (4267 metrai) aukštyje turėjo išvystyti 252 mylių/val ( 405 km/val) greitį, o jo tūpimo greitis turėjo btiti ne didesnis kaip 48 mylios/val ( 77 km/val) .
Firmos GLOSTER naikintuvas, kaip joks kitų anglų firmų lėktuvas, patenkino jam keliamus reikalavimus, pasiekęs šio tipo naikintuvų tobulėjimo ribą. Pastarieji penkeri metai buvo revoliucijos lėktuvų statyboje metais, nes buvo pereita prie monoplano schemos, kuri 1930 metų koncepcijos naikintuvus paliko be jokių tobulėjimo perspektyvų. Iškilo klausimas - ar verta leisti į seriją dar vieną naikintuvą - biplaną, ar palaukti naujos kartos naikintuvų - monoplanų ir vienu kartu visas KOP perginkluoti nauja technika. Europoje jau buvo pastebimi pirmieji būsimo karo požymiai. Nežiūrint to, kad pažangiai mąstantys specialistai nematė reikalo pradėti biplano gamybos serijiniu būdu, konservatyviai galvojantys šalininkai vis dėlto laimėjo. Bendra Aviacijos ministerijos nuomonė buvo tokia, kad laikinas tarpinis naikintuvas, nors ir pasenusios schemos, reikalingas. Visi formalumai, susiję su naujojo naikintuvo paruošimu serijinei gamybai, buvo baigti per dvi savaites. Buvo užsakyta 23 lėktuvų partija su serijiniais numeriais nuo K 6129 iki K 6151, o 1935 metų liepos 1 d. naujajam naikintuvui buvo suteiktas " Gladiatoriaus" vardas.

1935 metų rugsėjyje pirmajame lėktuve, perduotame Aviacijos ministerijai ( serijinis numeris K 5200) , sumontavus naują 840 AJ galingumo "Mercury" IX variklį ir dviejų menčių Uotso firmos fiksuoto žingsnio propelerį, bandymai buvo tęsiami. Bandymų metu, rekomendavus Aviacijos ministerijai, buvo sumontuotas trijų menčių fiksuoto žingsnio firmos FAIREY REED propeleris. Spalio 23 d. atlikti lėktuvo su naujuoju propeleriu palyginamieji bandymai. Buvo nustatyta, kad lėktuvo maksimalus greitis su naujuoju propeleriu nuo 399 km/val išaugo iki 407 km/val, kilimo greitis liko toks pat, o pakilimo charakteristikos žymiai pablogėjo - įsibėgėjimas padidėjo nuo 151 iki 200 m, o pakilimo distancija iki 15 m aukščio pailgėjo 137 metrais. Tolesni lėktuvo bandymai buvo vykdomi su mediniais Uotso propeleriais,

1935 metų rugsėjo mėn. GLOSTER firma gavo užsakymą pagaminti 180 lėktuvų. Pirmąjį šios serijos lėktuvą ( K 7893) Karališkosios oro pajėgos gavo 1937 metų vasario 16 d., o likusius šios serijos pirmos partijos ( 23 lėktuvai)- per sekančias dvi savaites,
"Gladiatorius" Mk.I, kaip vėliau buvo pavadintas pirmas serijinis modelis. turėjo " Mercury" IX variklį su mažinančiu reduktoriumi 0,5:1 ir fiksuoto žingsnio 3,28 m skersmens Uotso propelerį, 4 BROWNING 7,7 mm kalibro kulkosvaidžius, du iš kurių buvo sumontuoti liemens priekinės dalies šonuose ir buvo sinchronizuoti šaudymui per propelerio sukimosi plokštumą, o du kiti - patalpinti specialiose aptakiose gondolose po apatiniu sparnu. Kiekvienas liemens kulkosvaidis turėjo 600 šovinių, o sparno - 400 šovinių juostas.
Lėktuvo konstrukcija buvo įprasta tam laikotarpiui. Sparnas, dengiamas drobe, turėjo du legiruoto plieno lonžeronus ir paprastas bei sustiprintas štampuotas duraliuminio nerviuras. Liemens stačiakampio formos ferma buvo suvirinta iš plieninių vamzdžių, su atotampomis šonuose. Ovalią formą jam suteikdavo lengva metalinė žiedinių Špantų ir stringerių konstrukcija, aptraukiama drobe. Priekinėje liemens dalyje buvo lengvai nuimami duraliuminio paneliai, palengvinantys agregatų ir lėktuvo variklio aptarnavimą. Viršutinio sparno centroplanas montuojamas virš liemens ant dviejų įstrižų strypų, o viršutinio ir apatinio sparnų galinės dalys (konsolės) dviem lygiagrečiais spyriais ir atotampomis jungėsi į vieningą konstrukciją. Nedideli abiejų sparnų užsparniai turėjo hidraulinę pavarą. Lėktuve buvo sumontuota dvipusio ryšio radijo stotis " Marconi", aklo skridimo aparatūra, deguonies balionas, kabinos apšildymo agregatas. Lėktuvo važiuoklė turėjo pneumatinius stabdžius. Eleronai su ašiniais kompensatoriais. 382 litrų talpos bakas buvo montuojamas priekinėje liemens dalyje prieš lakūno kabiną. Važiuoklė turėjo vidinę amortizaciją ratų diskuose. Ratai be aerodinaminių gaubtų, nes atlikti bandymai parodė, kad eksploatacijos metu į juos patenka žolė ir purvas, dėl ko gali įvykti avarija.

Pirmoji eskadrilė, apginkluota "Gladiatoriais", buvo 72-oji eskadrilė. suformuota 1937 m. vasario 22 d. Kitos pirmos partijos mašinos 1937 m. balandžio 2 d. buvo perduotos 3-ajai eskadrilei, kuri iki tol skraidė firmos BRISTOL lėktuvais "Buldog".
Nors "Gladiatorius" palankiai sutiko KOP lakūnai, tačiau tai buvo "nervuota" mašina, iš lakūnų reikalaujanti aukštos pilotavimo technikos. Nepastovus variklio " Mercury" IX darbas ir propelerio vibracija, keičiantis jo darbo režimams, pareikalavo papildomų bandymų, kurie buvo atlikti 1937 metų liepą lėktuvais K 7964 ir K 8049. Po bandymų buvo rekomenduota panaudoti kitą variklio reduktoriaus perdavimo skaičių ( 0,572:l) ir sumontuoti trijų menčių propelerį FAIREY REED. Taip patobulintas lėktuvas pavadintas "Gladiatoriumi" Mk.II . Priimant galutinį sprendimą, buvo pravestas mokomasis oro mūšis tarp dviejų vienodai perdirbtų "Gladiatorių" ( K 6130 ir K 7934) iš 72-osios eskadrilės.
1937 m. pabaigoje buvo gauti visi užsakyti lėktuvai, o jais apginkluotos eskadrilės paskelbtos kovingomis. Tiesa, naujasis lėktuvas įgijo lėktuvo, kuris skiria "vyrus nuo jaunuolių", reputaciją, tačiau "kieta" pilotavimo technika, kurios lėktuvas pareikalavo iš lakūnų, suvaidino didžiulį vaidmenį pereinant prie dar sudėtingesnių naikintuvų-monoplanų Hurricane ir Spitfire.
Eksploatacijos metu sugedusių lėktuvų pakeitimui Aviacijos ministerija papildomai užsakė dar 28 "Gladiatorius" Mk.I ( L 8005 - L 8032) . Mašinų skaičius, neskaitant pagamintų eksportui, pasiekė 231. Kadangi naikintuvų-monoplanų įtraukimas į seriją dėl variklio " Merlin" trūkumų ir defektų užsitęsė, Aviacijos ministerijai neliko nieko kito, kaip sudaryti su firma GLOSTER naują kontraktą dar 350 mašinų "Gladiatorius" Mk.II pagaminti.
Standartiniu " Gladiatoriaus" Mk.II serijos lėktuvo varikliu tapo " Mercury" VIII arba VIII AS variklis su reduktoriaus perdavimu 0,572:1 ir dalinai automatizuotu aukštuminio karbiuratoriaus valdymu bei Hobsono (Hobson) tipo kuro mišinio reguliatoriumi. Variklis paleidžiamas elektriniu starteriu. Skraidymams dykumų sąlygomis variklio karbiuratoriui papildomai buvo montuojamas oro filtras ir smėlio atskirtuvas. Lėktuvas turėjo ir tobulesnius aeronavigacinius prietaisus: variometrą HUGHES, aviacinį kompasą SPERRY, aviahorizontą, aukštimatį KOLLSMAN, slydimo prietaisą REDD and SEGREST. Standartiniu tapo ir trijų menčių metalinis propeleris.
Kadangi anglų laivyne naikintuvų aviacijos padėtis, ko gero, buvo dar blogesnė negu sausumos KOP, 38 " Gladiatoriai" Mk.II (N 2265- N 2302) buvo perdirbti į lėktuvus bazavimuisi lėktuvnešiuose. Perdirbtas lėktuvas pavadintas "Sea Gladiatorius" ( "Jūrų gladiatorius") . Iki 1939 metų vasario vidurio laivynas gavo dar 60 ( N 5500 - N 5549 ir N 5565 - N 5574) lėktuvų. 16 lėktuvų bazavosi lėktuvnešyje "Gaurageous" , o 802-oji eskadrilė, pakeitusi savo Hawker "Nimrod" ir Hawker "Osprey" tipo lėktuvus į "Sea Gladiatorius", bazavosi lėktuvnešyje " Glorious". 804-oji eskadrilė iš pradžių saugojo karinę jurų bazę Scapa Flow iš sausumos, po to tą pačią užduotį vykdė nuo lėktuvnešio "Sparrowhawk" denio.
Dėl papildomų įrengimų, užtikrinančių tūpimą ir kilimą nuo lėktuvnešio denio, "Sea Gladiatorius" turėjo didesnį skridimo svorį ir blogesnes skridimo charakteristikas, lyginant jį su sausumos variantu.
Paskutinius serijinius lėktuvus "Gladiatorius" Mk.II Anglijos KOP gavo 1939 m. rugpjūčio 30 d.
Abiejų modifikacijų pagaminta 527 " Gladiatoriai", o lėktuvų " Sea Gladiatorius" -98. į kitas šalis buvo eksportuota 216 lėktuvų. Be to, 39 lėktuvai "Gladiatorius" Mk.I (L 8005 - L 8032, N 2303, N 2306, N 2308 - N 2314) buvo perdirbti į standartą Mk.II.

EKSPORTAS


Gero naikintuvo pasirodymą greit pastebėjo įvairių šalių aviacijos specialistai. Juo ypač susidomėjo šalys, kur aviacijos pramonė buvo silpniau išvystyta. Užsakymų ilgai laukti neteko. 1937 m. gegužės 27 d. Latvijos atstovai užsakė 26 "Gladiatorius". Lėktuvus jie gavo tų pačių metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Naikintuvų eskadrilių atnaujinimas rūpėjo ir Lietuvos aviacijos vadovybei. 1937 metais į Kauną buvo atskridęs anglų firmos Armstrong Whitworth lakūnas-bandytojas, kuris lėktuvu AW-35 "Scimitar" demonstravo aukštąjį pilotažą. Lietuvių lakūnai turbūt pirmą kartą matė tokią aukštą skridimo bei pilotavimo techniką, tačiau šis lėktuvas nebuvo užsakytas. Lietuvos aviacijos specialistai pasirinko lėktuvą " Gladiatorius" . Praėjus kelioms dienoms po latvių užsakymo, Anglijoje su firma GLOSTER buvo sudarytas kontraktas 14 lėktuvų pirkti. Perginklavimui buvo pasirinkta 5-oji eskadrilė, kuri iki tol skraidė italų gamybos lėktuvais FIAT CR-20. Kiek anksčiau 1-oji eskadrilė buvo perginkluota iš Prancūzijos gautais DEWOITINE D 501 tipo naikintuvais-monoplanais. 5-oji eskadrilė, prieš gaunant lėktuvus, iš Kauno buvo perkelta į Šiaulius.
Iš Anglijos lėktuvai jūra buvo išsiųsti 1937 m. spalio-lapkričio mėnesiais. Gavus lėktuvus, dėžės buvo iškrautos ir patalpintos angaruose, nes jas atidaryti be firmos atstovo lietuviai neturėjo teisės. Atvyko firmos mechanikai, tačiau lėktuvai vis dar buvo dėžėse, nes nebuvo atvykęs lėktuvų surinkimo vadovas ir lakūnas-instruktorius.
Pagaliau 14 "Gladiatorių" Mk.I (borto numeriai G 704 - G 717) buvo surinkti ir 1938 m. birželio 3 d. išridenti į aerodromą. Lietuvių lakūnams lėktuvai paliko gerą įspūdį. Pirmas į orą pakilo firmos lakūnas-bandytojas, lydimas įdėmių lietuvių lakūnų žvilgsnių. Po jo skrido eskadrilės vadas ir kiti lakūnai.
Skraidymams žiemą lietuviai suprojektavo ir naudojo savo gamybos slides.
Šaudymo pratyboms buvo uždedami fotokulkosvaidžiai.
Palyginamieji skridimai su kitų tipų lėktuvais parodė, kad, skrendant nedideliame aukštyje, greičiausias yra lietuviškasis ANBO-41, po jo seka " Gladiatorius" ir DEWOITINE D 501. 2000 m aukštyje greičiausias "Gladiatorius", o po jo - ANBO-41. Tačiau greičių skirtumas nedidelis. Kitomis skridimo charakteristikomis "Gladiatorius" mažai kuo skyrėsi nuo ANBO-41.
1940 metais atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dalis lakūnų toliau tęsė tarnybą. Vienas iš jų - Raudonosios Armijos 29-ojo korpuso nacionalinės ekadrilės jaunesnysis politinis vadovas leitenantas Aleksandras Morkus. 1941 m. birželio 23 d., antrąją karo dieną, buvo gautas įsakymas eskadrilei iš Ukmergės, kur ji tada bazavosi, persikelti į Pabradės poligoną. Tik pakilęs A. Morkus atliko statinę, persivertė ant nugaros ir, nespėjęs išlyginti lėktuvo, įsirėžė į žemę ir žuvo. Kiti "Gladiatoriai" , likę Šiauliuose, pirmąją karo dieną buvo sunaikinti vokiečių aviacijos.
Po to, kai GLOSTER firma įvykdė Latvijos ir Lietuvos užsakymus, ir kitos šalys pasekė jų pavyzdžiu. 1937 metais 37 lėktuvus užsakė Švedija, o sekančiais metais - dar 18 lėktuvų. 1937 metais 12 lėktuvų nupirko Norvegija, 22 lėktuvus - Belgija, 36 lėktuvus įsigijo Kinija. Du "Gladiatorius" Mk.I įsigijo Graikija, keturis lėktuvus Airija, Portugalija nupirko 15 " Gladiatorių" Mk.II, o 18 lėktuvų - Egiptas. 1939 metų gruodyje 30 lėktuvų nupirko Suomija, o 1941 metų balandį 11 lėktuvų nupirko Pietų Afrikos Respublika, 15 lėktuvų - Irakas. Kelis lėktuvus įsigijo Iranas. Tokiu būdu "Gladiatoriai" skraidė su 14 pasaulio šalių skiriamaisiais ženklais.

KARE


Pirmąjį kovos krikštą "Gladiatoriai" su kiniečių atpažinimo ženklais gavo 1938 metų pradžioje. KOP lėktuvai visai neblogai pasirodė kovose su japonų aviacija ir turėjo ne taip mažai pergalių, nors pagal savo techninius duomenis jie, be abejo, buvo blogesni už japonų naikintuvus ir negalėjo pavyti net daugelį japonų bombonešių.
1938 metų rudenį anglų KOP lėktuvai Viduriniuosiuose Rytuose, bendradarbiaudami su sausumos armija, iš oro blokavo arabų kaimus tuo metu, kai Palestinos policija vedė karinius veiksmus žemėje. Jų metu keli "Gladiatoriai" buvo numušti iš asmeninių lengvųjų šaunamųjų ginklų.
1940 m. sausio 11 d. į mūšį stojo "Gladiatoriai" su švedų KOP ženklais. Prasidėjus Tarybų Sąjungos-Suomijos konfliktui, švedų vyriausybė, paprašyta Suomijos vyriausybės, nutarė suformuoti iš švedų lakūnų savanorių naikintuvų eskadrilę ir lengvųjų bombonešių grandį. Toks dalinys pradėjo karinius veiksmus nuo Kemi ežero ledo. Oro mūšių metu " Gladiatoriai" kovojo su tarybiniais N. Polikarpovo konstrukcijos naikintuvais I-152 (I-15 bis), taip pat biplanais ir turinčiais tokią pat ginkluotę kaip ir "Gladiatoriai". Per 62 fronto dienas švedų lėktuvai iš pradžių turėjo kai kurį pranašumą, tačiau pasirodžius žymiai tobulesniems tarybiniams naikintuvams I-16 ir I-153, "Gladiatoriai" su jais kovoti jau nebegalėjo.
Baigiantis konfliktui, anglų KOP perdavė Suomijai 30 " Gladiatorių" Mk.II. Šie lėktuvai, suomių pavadinti " Gelly", taip pat nesėkmingai kovojo su tarybiniais naikintuvais. Iki 1940 m. kovo 13 d., kada buvo pasirašyta taikos sutartis, Suomija mūšiuose neteko 13-kos lėktuvų.
1940 metų balandyje vokiečių armijai įsiveržus į Norvegiją, ji turėjo tik 7 (iš 12 pirktų) lėktuvus, kurie tiko kovinėms užduotims. Jau pirmosiomis karo valandomis norvegai neteko 6 lėktuvų. Kiek vėliau norvegams į pagalbą iš Anglijos atskrido dar 18 lėktuvų. Jie nusileido ant Lesjanos ežero ledo. Vokiečiai tai pastebėjo ir smūgiu iš oro 10 "Gladiatorių" buvo sunaikinta. Skubiai iš anglų KOP rezervo buvo skirta dar 18 lėktuvų, kurie bazavosi už poliarinio rato. Du lėktuvai dėl blogų oro sąlygų, dar nepasiekę bazės, sudužo kalnuose. Kiti lėktuvai nuo gegužės 22 d. iki birželio 7 d. vedė aktyvius karinius veiksmus, o po mūšių likę 10 lėktuvų grįžo į lėktuvnešio " Glorious" denį, kad sekančią dieną kartu su juo būtų nuskandinti vokiečių linijinių laivų "Sharnhorst" ir "Gneisenau" .
Keletas " Sea Gladiatorių" veikė kartu su lėktuvais - torpednešiais "Swordfish" nuo lėktuvnešių "Eagle" ir "Illustrious" denių. 1939 m. rugsėjo 17 d. prie Airijos krantų vokiečių povandeninis laivas U-29 torpedavo lėktuvnešį "Courageous", kuris nuskendo kartu su 48 lėktuvais "Sea Gladiatoriais" ir jų įgulomis.
Vokiečiams užpuolus Prancūziją, "Gladiatoriai" pasirodė mažai efektyvūs kovoje su vokiečių lėktuvais, ginkluotais pagal paskutinį technikos žodį. Gegužės 18 d. anglų eskadrilės, kuri bazavosi Prancūzijoje, likučiai buvo evakuoti į Angliją, o likę be kuro lėktuvai buvo sudeginti, kad neatitektų priešui.
Belgijos KOP keturi "Gladiatoriai" buvo sudeginti žemėje pirmojo smūgio iš oro metu, dar keturi buvo numušti sekančią dieną oro mūšyje, o likusieji sunaikinti aerodromuose.

LEGENDOS GIMIMAS


Karo dėl Anglijos metu tik viena 247-oji KOP eskadrilė skraidė su " Gladiatoriais" , nors jais buvo ginkluotos dar septynios eskadrilės, laikomos rezerve.
Kadangi nuo pirmųjų karo dienų buvo aišku, kad "Gladiatoriai" negali lygintis su naujausiais vokiečių naikintuvais, juos buvo nutarta panaudoti antraeiliuose karinių veiksnių teatruose, kur priešo aviacija buvo šiek tiek silpnesnė. "Gladiatoriai" ypač išgarsėjo ginant Maltą. Didelį vaidmenį čia suvaidino puiki Keneto Pulmano knyga "Tikėjimas, Viltis, Meilė", skirta minėtiems įvykiams. Jaudinanti trijų lėktuvų " Gladiatorius", Maltos gyventojų pavadintų "Tikėjimas", "Viltis" ir "Meilė", dalyvavimas Maltos gynime yra tik romantiškas literatūrinis veikalas, nepretenduojantis į dokumentinį pasakojimo tikslumą. Tačiau tikrovė buvo visai kitokia. 18-kai "Sea Gliadiatorių" ( N 5518 - N 5535) buvo pavesta saugoti karinę bazę Kalafrane (Malta) . Oro mūšiuose su Italijos aviacija ir bombardavimų metu žemėje buvo prarasta 12 lėktuvų. Likę lėktuvai vis dėlto smarkiai pakenkė italų aviacijai. įdomu pažymėti, kad angiai taip intensyviai ir optimaliai panaudojo turimus lėktuvus, kad italų aviacijos vadovybė neabejojo, jog bazę gina ne mažiau kaip 25 naikintuvai.
GLOSTER firmos biplanai su italų naikintuvais kovėsi ir virš Vakarų Saharos, taip pat Graikijoje. Italų lakūnai skraidė FIAT CR-42 "FALCO" tipo lėktuvais, taip pat biplanais. Manevringumu jie buvo lygūs, jų aukščio riba buvo panaši ir jie tiko tik tarpusavio kovoms.
1942 metų viduryje Anglijos KOP "Gladiatoriai" buvo pakeisti tobulesniais lėktuvais. Naikintuvai-biplanai šiuolaikiniame kare pasirodė beviltiškai pasenę. Jei šis lėktuvas būtų pasirodęs 2-3 metais anksčiau, jis būtų buvęs vienu iš geriausių visų laikų lėktuvų. Tikrovėje jis tapo žinomas greičiau lakūnų didvyriškumo dėka, negu savo techninėmis ir kovinėmis savybėmis.

DAŽYMAS


Lėktuvų spalva, kaip ir visų KOP lėktuvų, priklausė nuo to, kada ir kur jie tarnavo. Iki 1938 metų "Gladiatoriai" buvo dažomi sidabriniais dažais. Variklio išmetamųjų dujų kolektorius dažomas ruda spalva, propelerio mentės - arba visos juodai, arba juodai tik vidinė pusė, o išorinė pusė sidabrine spalva. Priklausomybę vienai arba kitai eskadrilei rodė įvairių spalvų stilizuoti ženklai, linijos ir figūros ant lėktuvų bortų ir viršutinio sparno viršaus. Serijinis lėktuvo numeris buvo dažomas žemutinio sparno apačioje, liemens užpakalinėje dalyje ir ant posūkio vairo.

1938 metais po Miuncheno krizės lėktuvų dažymas pasikeitė. Šventiškas, spalvingas dažymas buvo pakeistas kamufliažiniu. Ant viršutinių ir šoninių paviršių atsirado tamsiai žalios ir tamsiai rudos dėmės. Apatinės abiejų sparnų plokštumos buvo dažomos įvairiai: jos galėjo būti arba visos sidabrinės, arba šviesiai pilkai žalios spalvos, arba kairioji pusė buvo dažoma juodai, o dešinioji - sidabrine spalva. Atskirti, kuriai eskadrilei priklauso lėktuvas, buvo galima pagal kodinę raidinę numeraciją. Pavyzdžiui, 607-oji eskadrilė buvo žymima AP, 615-oji - KW, 263-oji - HE, 141-oji - TW, 80-ji - UK ir t.t. Skaičius prie raidžių rodė lėktuvo numerį eskadrilėje. Serijinis numeris buvo rašomas užpakalinėje liemens dalyje prieš stabilizatorių. 615-osios eskadrilės lėktuvai 1940 metais Prancūzijoje, buvo dažomi ne pagal standartą: apačia buvo sidabrinė, o viršutinės plokštumos ir liemens paviršius buvo dažomas keturių spalvų dėmėmis - tamsiai žalia, šviesiai žalia, tamsiai ruda ir smėlio spalva.

Norvegų ir lietuvių lėktuvai buvo grynai sidabrinės spalvos.
Latvių lėktuvų abiejų sparnų viršus ir liemuo iš viršaus buvo dažomi tamsiai žalia spalva, o plokštumų apačios ir liemens apačia - sidabrine spalva
Lėktuvai, kurie bazavosi tropikuose arba dykumose, buvo dažomi panašiai, tik apatinės plokštumos buvo šviesiai mėlynos spalvos, o viršutinės - smėlio spalvos.
Kiniečių lėktuvai buvo tamsiai žali.
Suomių lėktuvai konflikto su TSRS metu turėjo chaki spalvos dėmes ant pirminio sidabrinio paviršiaus. Apatinės plokštumos buvo sidabrinės.
Belgų lėktuvai iš viršaus buvo dažomi alyvų spalva, o iš apačios - dangiška. Skiriamąja linija tarp spalvų buvo liemens simetrijos ašis.
Portugalų lėktuvų viršus buvo dažomas tamsiai žaliomis ir rudomis dėmėmis, o apačia - dangiška spalva.
"Sea Gladiatorių" viršutinės ir šoninės plokštumos buvo dažomos pilkai dangiška ir pilkai žalia spalva, tačiau apatinio sparno viršus buvo daug šviesesnio atspalvio. Apatinės plokštumos - pilkos spalvos. Skiriamoji juosta tarp spalvų - truputį, aukščiau liemens simetrijos ašies.
Buvo ir kitokių dažymo variantų, tačiau jie buvo netipiški.



S. LUKŠYS, J. MONKEVIČIUS, V.ROMANOVAS

Šaltinis: Lietuvos Oreivis nr.4 1989m.

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis