1933 gegužės 6 dieną įvyko lėktuvo „Lituanica“ krikštynos ir Stepono Dariaus bei Stasio Girėno palydėtuvės iš Čikagos. Dieną prieš tai buvo išleistuvių vakaronė.

Gegužės 7 d. S.Darius ir S.Girėnas su „Lituanika“ išskrido į Niujorką ruoštis transatlantiniam skridimui.

Iki išskridimo per Atlantą, t.y. iki liepos 15 d., buvo likę daugiau kaip du mėnesiai. Literatūroje kartais teigiama, kad Steponas Darius ir Stasys Girėnas tuos du mėnesius laukė tinkamo skridimui oro. Tačiau buvo ne visai taip. Gegužės pradžioje lėktuvas „Lituanika“ dar nebuvo tinkamas skrydžiui per Atlantą. Dar nemažai ko trūko.

Iki birželio 19 d. vyko ruošimasis skrydžiui: įrengiami kompasai bei aviahorizontas, skaičiuojamas ir braižomas maršrutas, treniruojami aklojo skridimo įgūdžiai, skaičiuojamas benzino sąnaudų grafikas.

Lėktuve transatlantiniam skrydžiui būtini tikslūs kompasai. Todėl pirmiausia ir buvo montuojami kompasai – magnetinis bei indukcinis. Tačiau šis procesas nėra paprastas. Kompasų veikimui nemažai įtakos turi geležinės lėktuvo konstrukcijos dalys. Kompasui pastatyti būtina rasti tokią vietą, kur geležies įtaka minimali. Todėl procesas užtruko. Birželio 2 d. specialiai dėl kompasų patikrinimo „Lituanika“ skrido į Standart Aircraft Instrument CO, esančią Roosvelto aerodrome.

Iki birželio 19 d. S.Darius savo dienoraštyje darbus apie kompasų įrengimą, tikrinimą, derinimą pamini devynis kartus, pvz. birželio 11 d.: ... deja kompasų rodymai nesupuola – teks tyrinėti.

Tuo pat metu buvo įrenginėjami giroskopiniai prietaisai – aviahorizontas ir krypties giroskopas.

„Lituanika“ turėjo dar du prietaisus, kurių paprastuose lėktuvuose nebūna. Tai derivometras ir sekstantas. Derivometras – prietaisas padedantis apskaičiuoti vėjo nuonašą, sekstantas naudojamas astronavigacijoje.

Kadangi perdirbant lėktuvą buvo pakeistas motoras į galingesnį, tai prisiėjo keisti ir propelerį, 1933 birželio 3 d. S.Darius ir S.Girėnas su „Lituanika“ nuskrido į Hartfordo Hamilton Standart stell Propeller Co ir nusipirko naują propelerį. Šis propeleris buvo 2,75 m ilgio (8 cm ilgesnis už originalų „Belankos“), kas leido pilniau išnaudoti naujo variklio didesnę galią.

Įrengus aviahorizontą, buvo galima lavinti aklojo skraidymo įgūdžius. Tai S.Darius su S.Girėnu ir darydavo. Vienam pilotui uždengdavo kabiną ir visą lėktuvo valdymą reikėdavo atlikti pagal prietaisus. Kitas pilotas, esantis neuždengtoje kabinos pusėje, kontroliuodavo skridimą ir taisydavo klaidas. Dažniausiai tokias treniruotes subendrindavo su kitais skridimų uždaviniais ar tikslais. Pavyzdys – skridimas į Hartfordą pasiimti naujo propelerio. S.Darius dienoraštyje 1933-06-03 rašė: Skrendant į Hartford, atliekami Navigacijos instrumentų patikrinimą, o taip pat ir degamosios medžiagos eikvojimą. 1760 A motorui veikiant išeikvota 15 gal 54,5 min. Grįžtant skrendu su uždengta kabina, atlieku navigaciją ir lėktuvo vairavimą.

Taigi, kiekvieną skridimą buvo stengiamasi išnaudoti kuo produktyviau. Ir propeleris pasiimtas, ir kompasai patikrinami, ir aklojo skridimo treniruotė, ir benzino sąnaudų nustatymas.

Tolimam skrydžiui reikia daug benzino. Rengiantis tokiam skrydžiui būtina žinoti tikslias benzino sąnaudas skrendant įvairiais režimais. Po to apskaičiuoti kuriam laikui to benzino užteks, t.y. sudaryti benzino sunaudojimo grafiką.

Pasiruošimo metu S.Darius tokį grafiką sudarė. Pirmiausia sąnaudų lentelę:

Ši lentelė buvo priklijuota prie faneros gabalo ir turėjo lemputę, kad nakties metu būtų galima pasišviesti:

Taigi pagal šią lentelę „Lituanika“ benzino turėjo pasiimti 777 galonus (2940 ltr) ir tokio kiekio turėjo užtekti 44,5 val. skridimo. Kur toks kiekis benzino sutilpo?

Benzino bakų tūris

Sparnuose buvo sutalpinta 904 litrai, dviejuose didžiuosiuose liemens bakuose 1533 litrai. Iš viso bakuose 644 galonai – 2438 litrai. Ir dar 511 litrų skardinėse, kurios buvo sukrautos ant tų didžiųjų bakų viršaus.

Paspaudus pasididins

Apie didžiuosius liemens bakus reikia pakalbėti atskirai. Šie bakai turėjo dar vieną funkciją. Priverstinio tūpimo vandenyne atveju (pvz. sugedus varikliui), jie turėjo apsaugoti lėktuvą nuo paskendimo. Bendras šių bakų tūris 1533 litrai, vadinasi tušti jie vandenyje išvystytų 1533 kG keliamąją jėgą. Tuščio lėktuvo svoris 1210 kG. Su lakūnais, jų daiktais, paštu bei kt. „Lituanikos“ svoris apie 1400 kG. Vadinasi tušti bakai neleistų lėktuvui paskęsti. Tam, kad galima būtų išpilti benziną, bakų apačioje buvo įrengti 8 colių (20 cm) skersmens greito išpylimo vožtuvai. Juos atidarius visas benzinas turėjo iš bakų išbėgti per 55 sekundes. Po to šiuos vožtuvus uždarius, tušti bakai tarnautų kaip plūdurai.

Žinoma, lėktuvas nėra pritaikytas tūpti į vandenį. Neaišku kaip toks tūpimas pasibaigtų – sėkmingai ar ne. Tačiau lenkų lakūnui Stanisław Hausner pasisekė. 1932 metais S.Hausneris, bandydamas perskristi Atlanto vandenyną (beje taip pat su „Belanka“, perdirbta tolimiems skrydžiams), buvo priverstas tūpti į vandenį. Vandenyne plūduriavo ir dreifavo 6 paras, kol buvo išgelbėtas tanklaivio.

27 skardinės, 135 galonai – 511 litrų. Gaunasi, kad 1 skardinė talpina 5 galonus – 19 litrų. Teigiama, kad skardinės buvo sukrautos ant liemens bakų viršaus. Klausimas – kaip jos ten visos sutilpo?

Kad benzinas bus talpinamas ir papildomose skardinėse, buvo aišku iš pat pradžių. „Belankos“ perdirbimo metu Lairdo dirbtuvėse skardinės buvo „primatuotos“.

Matosi, kad ant užpakalinio bako (priekinis bakas dar nebuvo įmontuotas) sukrautos 3 skardinių eilės po 4 kiekvienoje. Viso 12. Išeitų, kad ant priekinio bako turėjo būti sudėta dar 15 skardinių, Vadinasi 4 eilės (viena eilė nepilna – 3 skardinės). Bet ant priekinio bako viršaus sukrauti 4 eiles netilptų, nes priekinio bako viršus tokio pat pločio (ilgio) kaip ir užpakalinio bako. Nors priekinis bakas didesnės talpos, bet tai buvo dėl jo trapecinės formos – apačioje platesnis. Vadinasi ir ant šio bako tegalėjo tilpti tik 12 skardinių. Tai kur buvo padėtos dar tos trys?

Aviacinė logika diktuoja išvadą – tos trys skardinės buvo padėtos kabinos apačioje prie S.Girėno kojų. „Lituanikos“ starto metu, lėktuvą vairavo S.Darius, tai S.Girėno pusėje tos skardinės netrukdė. O po maždaug 40 minučių benzinas iš jų jau buvo sunaudotas, ir skardinės pašalintos.

Ištuštintos skardinės – balastas. Jas reikėjo išmesti. Birželio 19 d. S.Dariaus dienoraščio įrašas: Skrisdami išmetami dar vieną kanę. Kanių išmetimui prietaisas randamas tvarkoje. Taigi, tą dieną buvo dar kartą išbandytas prietaisas skardinių išmetimui. Kas tai per prietaisas ir kam jo reikėjo? Išmesti skardines rankomis per langą galėjo būti problematiška dėl sparnų spyrių – spyriai kaip tik apačioje po „Lituanikos“ langu. Kitas dalykas – tuščia lengva skardinė oro srauto pagauta galėjo atsitrenkti į lėktuvo stabilizatorių.

Koks tai prietaisas tegalima tik įsivaizduoti, nes jis neišlikęs ir nėra niekur aprašytas. Loginė fantazija piešia maždaug tokį vaizdą. Tai turėtų būti apie 1 metro ilgio lazda ar vamzdis, kurio viename gale turėtų būti užsidarančios žiaunos (panašiai kaip replių), kitame gale tų žiaunų atidarymo spynelė, su žiaunomis sujungta troseliu ar strypeliu (virbu). Žiaunomis suėmus už skardinės (kanės) rankenėlės, ta lazda (vamzdis) su skardine per langą nuleidžiama lėktuvo liemens apačion ir atrakinamos žiaunos. Skardinė atsilaisvina ir krenta žemyn nieko nekliudydama.

Tolimam ir ilgam skrydžiui reikalingos kur kas didesnės tepalo atsargos. Tam „Lituanikoje“ buvo padarytas papildomas apie 100 litrų talpos tepalo bakas. Šis bakas buvo įkomponuotas „Lituanikos“ kabinoje ir kartu tarnavo kaip lakūnų sėdynės. Per baką praėjo vamzdeliai, kuriais tekėjo tepalą aušinantis oras. Oro griebtuvas buvo lėktuvo dešiniame šone virš važiuoklės rėmo. Oro išleidimas buvo kairiame šone. Tepalo aušinimas buvo kaip ir papildoma apsauga nuo variklio perkaitimo.

Viso tepalo buvo paimta 32 galonai – 121 litras.

Pasiruošimo darbams einant į pabaigą, buvo atliktas generalinis bandymas. S.Dariaus dienoraštis 1932-06-17:
Atsikėliau 5:30 val. vykstam aerodroman. Išleidžiami gazoliną iš didžiųjų bakų ir pripilame žibalo, viso 368 gal į bakus ir 20 gal blėkinėse užpakaly bakų padedami. Gazolino sparnuose 80 gal., viso lėktuvas sveria daugiau 6500 svarų.
Išvežu lėktuvą į lauką ilgojo kelio gale kiek įstrižai. Paleidau motorą, uodega nekyla taip greit kaip paprastai, pakyla į 8 sekundes, lėktuvas atsitraukia nuo žemės į 23 sek. Išilginė lygsvara blogesnė. Bet lėktuvas turi daug atsarginės jėgos, kyla gerai – pakylami iki 4000 pėdų. Art. Horison pasirodo sugedęs. Bendrai patenkintas mėginimu.

Ką galime sužinoti iš šio įrašo?

Į didžiuosius bakus, kurių talpa 405 galonai (1533 ltr) buvo pripilta tik 368 galonai žibalo ir dar 20 galonų skardinėse. Iš viso 388 galonai (1470 ltr). Klausimas kodėl mažiau, kodėl ne pilnais bakais? Paskaičiuokim svorius.

Benzino 1533 x 0,728 = 1160 kg
Žibalo 1470 x 0,81 = 1190 kg

Taigi svoriai praktiškai tokie pat. Vadinasi bandymui buvo parinktas didžiųjų bakų užpildymas toks, koks turėjo būti ir pakilimo metu transatlantiniam skrydžiui.

6500 svarų – tai 2950 kg. Transatlantiniam skrydžiui „Lituanika“ startavo sverdama apie 3700 kg. Taigi bandymas buvo 80% būsimo krūvio.

Lėktuvas atplyšo nuo žemės per 23 s nuo įsibėgėjimo pradžios. Per tas 23 sekundes „Lituanika“ prariedėjo apie 600, gal 700 metrų. Taigi rezervo buvo. Niujorko Floydo Benetto aerodromo ilgojo tako ilgis 1280 m. (Užbėgant šiek tiek į priekį galima pasakyti – pakilimo transatlantiniam skrydžiui metu „Lituanika“ riedėjo apie 40-45 sekundes.)

Dėl išilginės lygsvaros. Pripildžius liemens bakus, pasikeičia lėktuvo centruotė – pasislenka atgal. Užpakalinė centruotė yra blogai – nukenčia lėktuvo pavaldumas ir pastovumas. Galbūt ir per mažas aukštumos vairų plotas. Užtat ir išilginė lygsvara blogesnė ir uodega ilgiau neatkyla.

Kodėl žibalas? Tupdyti beveik 3 tonų lėktuvą ir lėktuvą sveriantį apie 1750 kg – yra didžiulis skirtumas. Dėl didelio svorio, gali būti sulaužyta važiuoklė. Todėl baigiant tokį bandomąjį skridimą, prieš nutupiant reikia iš didžiųjų bakų išleisti jų turinį. O žibalas perpus pigesnis nei benzinas. Išpilant didžiuosius bakus, kartu ir patikrinamas greito išpylimo vožtuvų veikimas. Vėlgi, du zuikiai vienu šūviu.

Generalinio bandymo metu buvo rasta, kad sugedęs aviahorizontas. Todėl po jo remonto birželio 19 d. buvo atliktas dar vienas bandomasis skridimas. Jo metu dar kartą patikrinti kompasai ir aviahorizontas. Viskas veikė gerai. S.Darius dienoraštyje rašė: Patenkinti lėktuvo bandymais ir dabar išskridimas priklauso vien nuo oro.

Taigi 1933 m. birželio 19 d. galima laikyti praktiškai visų pasiruošimo darbų pabaiga. Dabar prasidėjo tinkamo skridimui per vandenyną oro laukimas. Per tą laikotarpį lakūnai daug kartų viešėjo pas aerodromo meteorologą dr. Kimbalą ir teiravosi apie oro stovį Atlante ir artimiausių dienų prognozes. Iki išskridimo buvo likusios 25 dienos, taigi – 3,5 savaitės.

S.Darius ruošėsi ir astronavigacijai. Tam buvo nusipirkęs reikalingą prietaisą – sekstantą. Angliškai vadinasi aircraft octant, todėl daug kur literatūroje vadinamas tiesiog oktantu, bet lietuvių kalboje šis prietaisas turėtų būti vadinamas būtent sekstantu.

Aeronavigacijos esmė – sekstantu išmatuoti kažkokio dangaus šviesulio aukštį virš horizonto. Po to pagal tikslų laiką, naudojantis astronavigacinėmis lentelėmis, pagal tam tikrą algoritmą yra apskaičiuojama vietovės geografinė platuma ir ilguma.

S.Darius astronavigacijos pagrindų mokėsi 1933 metų žiemą atostogaudamas Floridoje. Prieš pat išskridimą S.Darius astronavigacijos pratimus pasikartojo. Liepos 7 dieną atliko Saulės ir Mėnulio matavimus bei skaičiavimus. Liepos 12 d. atliko pratimus su žvaigždėmis. Visus skaičiavimus surašė į tam tikslui skirtas lenteles ir jas pasiėmė į skridimą, kad galėtų pasinaudoti kaip pavyzdžiais.

1933 liepos pirmoji pusė S.Dariui ir S.Girėnui buvo laukimo dienos. Gana pesimistinės, nes nuotaiką gadino blogi orai.

S.Dariaus dienoraščio įrašai:
1933m. liepos 6d.: Laukiami geresnio oro.
1933m. liepos 8d.: Laukiami kartu su kitais geresnio oro.
1933m. liepos 13 d.: Oras dar blogas.

Įrašai S.Girėno užrašų knygutėje:
Liepos 2 d. Šalta. Vėjuota. Lynoja.
Liepos 9 d. Darius buvo oro biure; nieko gero.
Liepos 10 d. Abu buvom oro stotyje, Willi Post – jis irgi pasiruošęs skristi. Jau pavargom belaukdami oro.

Liepos 12 ir 13 dienomis S.Darius su S.Girėnu dar paskraidė su „Lituanika“ – norėdami „išjudinti“ motorą, bei patikrinti prietaisus.

Pagaliau liepos 14 d. įrašas S.Girėno užrašų knygutėje: Abudu atvykome pas dr. Kimbalą, oras atrodo gerai.

Kitą dieną lakūnai išskrido...