1938 metų birželio 2 d. įvyko Lietuvos Karo aviacijos lėktuvo ANBO-IV katastrofa. Žuvo lakūnai: jaunesnysis leitenantas Jonas Vidūnas ir jaunesnysis puskarininkis Juozas Vilkaitis. Katastrofa įvyko prie J.Vilkaičio tėviškės Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis). Įvykis gana plačiai nuskambėjo tuometinėje spaudoje. Katastrofa įgavo liaudišką pavadinimą – Bartninkų tragedija.

Sovietiniais metais apie Bartninkų katastrofą buvo žinutė SPARNŲ žurnale.

Jonas Vidūnas

Mano mama yra kilusi iš Bartninkų parapijoje esančio Sausininkų kaimo. Jos tėvai (mano seneliai) palaidoti Bartninkų kapinėse. Mama kasmet važiuodavo tvarkyti kapų. Apie 1965 metus pasiėmė kartu ir mane. Kapinėse pamačiau vieną antkapinį paminklą, išsiskiriantį iš kitų: vietoje įprasto kryžiaus ten buvo labai aukštas kryžius, padarytas iš lėktuvo propelerio. Paauglio žingeidumas sudomino: kas tai? Mama papasakojo, kad čia palaidotas bartninkietis lakūnas Vilkaitis. Dar pasakė, kad matė pačią katastrofą. Toks jos pasakojimas: „Lankose grėbėm šieną. Lėktuvas skraidė virš Bartninkų ratais aukštyn žemyn, o po to nukrito“. „Lankomis“ buvo vadinamos Sausininkų kaimo pievos Aistos upelio slėnyje apie 3-4 km į šiaurės rytus nuo Bartninkų.

Toks trumpas pasakojimas išliko mano atmintyje. Į Bartninkus važinėdavau kasmet iki 1969-ųjų. Praeinat pro J.Vilkaičio kapą, visuomet apžiūrėdavau kryžių. Kiek pamenu, propelerio medis tada jau buvo aptriušęs, sueižėjęs.

Po 1969 metų ilgokai Bartninkuose nebuvau. Kai maždaug 1985 m. vėl nuvykau į Bartninkų kapines – propelerio kryžiaus jau nebuvo. Kadangi vietą buvau gerai įsidėmėjęs – kairėje prie tako posūkio – tai J.Vilkaičio kapą nesunkiai radau. Kryžius tada buvo paprastas metalinis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų.

Aviakatastrofos tyrimo komisijos akto nuorašas:

Komisija: pirmininkas plk. ltn. Antanas Gavelis, nariai kpt. Jonas Mikėnas, kpt. Vladas Šlikas apžiūrėję lėktuvą įvykio vietoje ir remdamiesi kvotos daviniais bei atskirų lėktuvo dalių patikrinimu nustatė: avarija įvyko 1938 m. birželio 2 d. 12 val. 12 min. prie Bartininkų mstl., Vilkaviškio apsk. Lėktuvas pakilo iš Kauno aerodromo vadovaujamas žvalgo j. ltn. Vidūno ir lakūno j. psk. Vilkaičio pilotuojamas. Užduotis perskristi maršrutu Kaunas, Seirijai, Kalvarija, Vilkaviškis, Kaunas. Iš oro nufotografuoti Posznia, Seirijus, Kalvariją, Bartininkus, Vilkaviškį ir Kazlų Rūdą. Skridimo aukštis 1000 m. Eskadrilės vado leista išmesti pranešimą Bartininkuose, j. psk. Vilkaičio tėviškėje.
Lėktuvas prieš skrydį nuolatinai jį prižiūrinčio mechaniko j. psk. Jaškevičiaus ir piloto j. psk. Vilkaičio buvo patikrintas ir jokių trūkumų nepastebėta. Lėktuvas iki avarijos buvo padaręs 260 skr. ore išbuvęs 157 val. motoras Br. Pegasus II M2 nr.15475 nuo tarnybos pradžios buvo padaręs 157 val.
Įvykių eiga: ties Bartininkais lėktuvas nusileido visai žemai ir padaręs keletą ratų, praskrisdamas per jaun. psk. Vilkaičio tėviškę išmetė pranešimą. Po to lakūnas padarė dar vieną ratą. Šį ratą bedarant, dėl vietos kalvotumo, lėktuvas prisiartino visai netoli žemės. Be to, lakūnas buvo nukreipęs dėmesį į asmenis, buvusius tėviškės kieme, ir pats lėktuvas buvo nepakankamai atidžiai pilotuojamas. Pilotavimas gi buvo reikalingas koncentruoto dėmesio, nes dėl vietos kalvotumo ir karšto vidudienio bei vėjo įvairios srovės turėjo lėktuvą svaidyti. Darydamas paskutinį perskridimą per tėviškę lakūnas dėl priešakyje esančios žemumos, klaidingai įvertino aukštį ir per daug arti prileido lėktuvą prie žemės; oro srovės sviestas lėktuvas pakrypo kairėn – žemyn ir, lakūnas dar nespėjo sukoncentruoti visą savo dėmesį į pilotavimą, susidūrė su žeme kairiuoju sparnu, propeleriu, važiuokle, pagaliau dešiniuoju sparnu.
Įvykio pasekmės: susidūrimo metu lėktuvas turėjo didelį greitį, o jo variklis sukosi vidutiniais sūkiais, todėl lėktuvas ir jo variklis sudužo, lakūnai užsimušė.
Avarijos priežastys: Lėktuvas, jo valdymas ir variklio veikimas, pagal kvotos ir tyrimo duomenis, avarijos priežastimi negalėjo būti, todėl tenka daleisti, jog avarijos priežastimi buvo pilotavimo klaida, kuri apibūdinta įvykio eigoje.
[1938 06 08 Aviakatastrofos tyrimo komisijos aktas Nr.43/61396. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 501, l. 7.]

Karo aviacijos viršininko raportas kariuomenės vadui:

II-os eskadrilės vadas lakūnui jaun. psk. Vilkaičiui Juozui-Elizėjui ir žvalgui jaun. ltn. Vidūnui Jonui davė perskridimo uždavinį maršrutu: Kaunas – Seirijai – Kalvarija – Bartininkai – Vilkaviškis – Kaunas, nufotografuojant, perskrendant, rankiniu foto aparatu aukščiau minėtas vietas. Kadangi Bartininkuose gyvena jaun. psk. Vilkaičio tėvai, tad jam paprašius, eskadrilės vadas leidęs ir numesti tėvams pranešimą – laišką. Kartu jaun. psk. Vilkaitis buvo įspėtas nesileisti žemiau 50 m. ir nedaryti jokių kitokių skraidymų virš tėviškės. Bet pasirodo, jog numetus pranešimą Bartininkuose, pilotas jaun. psk. Vilkaitis dar kelis kartus visai žemai (žemiau 50 m.) praskrido pro tėviškę ir paskutinį gal būt, kartą skrisdamas pro tėvų sodybą klaidingai dėl vietos banguotumo įvertinęs aukštį per daug žemai nusileido ir darant posūkį lėktuvo sparnas palietė žemę nuo ko lėktuvas visu smarkumu susidavė į žemę ir sudužo. Abu lakūnai žuvo.
Jaun. ltn. Vidūnas dar kariūnas būdamas yra sėkmingai atlikęs stažą ir baigęs karo mokyklą užskaitytas mokiniu lakūnu, žvalgu. Paskutinis uždavinys buvo duotas jam iš II-os eilės karo lakūno vardui gauti skraidymo programos.
Jaun. psk. Vilkaitis Karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių baigė 1937 m. spalio 30d. ir nuo tos dienos paliktas liktiniu ir paskirtas į 2-ąją eskadrilę. Skraidymuose iki šio įvykio tiesioginių viršininkų buvo vertinamas kaipo drausmingas ir buvo skaitomas vienas geresnių puskarininkių pilotų. Viso yra padaręs 813 skrydžių ir ore išbuvęs 285 val. 20 min., su lėktuvu ANBO-IV padaręs 148 skridimus, ore išbuvęs 85 val. 40min.
Lėktuvas techniškai buvo tvarkingas, prieš skrydį patikrintas.
Avarijos priežastis – piloto pasireiškęs skraidymo drausmės nesilaikymas ir per didelis pasitikėjimas savimi. Iš priežasties per žemo skridimo ir, galbūt, maža pilotavimo klaida baigėsi avarija. Be to šiame atsitikime iš dalies randu kaltu ir l. e. eskadrilės vado pareigas kpt. Kovą, nes jis: a) leido numesti pranešimą dar nepakankamai subrendusiems lakūnams ir jaun. ltn. Vidūnui neišaiškino jo, kaip lėktuvo vado pareigų; b) nepakankamai pakontroliavo lakūnų pasiruošimą duotajam uždaviniui atlikti. Už visa tai kpt. Kovui paskelbiu papeikimą ir padariau išvadą, kad kpt. Kovas, kuris buvo skaitomas kandidatu į eskadrilės vadus, dar nėra pakankamai toms pareigoms pasiruošęs.
[1938 06 08 Karo aviacijos viršininko raportas Nr.1579 Kariuomenės vadui. LCVA, f. 930, ap. 2 „V“, b. 284, l. 6.]

Naują impulsą istorijoje apie Bartninkų tragediją įnešė pažintis su lakūno sūnėnu Vidmantu Vilkaičiu. Jis atsiuntė daug nuotraukų iš šeimos archyvo, taip pat pasidalino savo žiniomis apie tragediją, apie lakūno J.Vilkaičio laidotuves – viską, ką buvo girdėjęs iš tėvų. Padėjo susieti katastrofos nuotraukas su vietove, Vilkaičių sodybos pastatais. Papasakojo, kad katastrofos vietą žymi paminklas, stovintis prie kelio.

Dar labai svarbus dalykas: V.Vilkaitis pateikė Bartninkų kraštiečio Adolfo Bernoto, savo akimis mačiusio katastrofą, atsiminimus apie tai. A.Bernoto gimtinė – Piliakalnių kaimas 2-3 km į pietryčius nuo Bartninkų.

Štai ištrauka iš A.Bernoto atsiminimų knygos:

Vilkaičių sodyba. Toliau aukštyn, kairėje vieškelio pusėje graži, su dideliu, žalia veja pasipuošusiu kiemu. Į vieškelio pusę, nugaros fasadu atsukta, graži raudonų čerpių stogu klėtis. Jų šeima buvusi gausi ir jau beveik visi suaugę. Jaunesnysis sūnus Pranas ir dukra Zita kartu su mumis mokėsi toje pat pradinėje mokykloje, tik vaikis jau buvo ketvirtame, o jo sesuo ir mes pirmame skyriuje. Per darbelių pamokas Pranas vis meistraudavo lėktuvus, gal dėl to, kad jo brolis buvo Lietuvos karo aviacijos lakūnas.
Kitoje vieškelio pusėje stovi raudono granito su tokiu pat gražiu aptvaru paminklinis akmuo. Jame iškaltas užrašas:

ČIA ŽUVO 1938.VI.2
LĖKTUVO AVARIJOJ
LIETUVOS KARO LAKŪNAI
j.ltn. JONAS VIDŪNAS
ir j.pusk. JUOZAS VILKAITIS
VIDŪNAI IR VILKAIČIO MOTINA

Kaip ten viskas buvo? Jau esu minėjęs mūsų sodybos vakaruose esantį kalną. Tada aš ten ganiau avis, porą veršių ir žąsų pulką. Buvo labai šviesus vasaros vidurdienis. Rūpesčių jokių, nes gyvuliai jau buvo prisisotinę: žąsys vėpsojo sutūpę, o avys susispietė į krūvą – jos taip slėpdavosi nuo saulės.

Nuo tos aukštumos buvo labai toli matyti, o Bartninkai kaip ant delno. Čia staiga atsirado lėktuvas. Jis atskrido iš pietryčių, iš Kalvarijos pusės. Tais laikais pamatyti lėktuvą buvo retas atsitikimas, juolab, kad jis skrido neaukštai. Atskridęs šiapus Bartninkų, jis pradėjo kilti ir, padaręs kilpą aukštyn ratais, krisdamas praskrido visai prie pat žemės. Lėktuvas skraidė ties Vilkaičių sodyba. Vėl ta pati kilpa. Lėktuvas praskrido kiemą, kirto kelią rytų kryptimi ir, gal papuolęs į oro duobę, kliudė kalvelės prie vieškelio kranto žemę. Pasigirdo duslus smūgio garsas ir pakilo dulkių debesis. Jam išsisklaidžius buvo galima matyti sudužusio lėktuvo korpusą su baltu užrašu šonuose: „Anbo-69“. Jis buvo persivertęs buvusio skridimo kryptimi.

Šalimais buvo išmėtyti sulaužytos važiuoklės ratai. Apie tą vietą, kur buvo kabina, atsitrenkta į žemę, čia gulėjo abiejų žuvusių lakūnų sumaitoti kūnai...
Visa tai pamačiau, kai palikęs besiganančius gyvulius, atbėgau į įvykio vietą (apie 3 km).

Lėktuvo avarijos vieton tuoj pat automobiliais atvyko Vilkaviškio apskrities viršininkas Grėbliūnas, apskrities vyriausias medicinos daktaras Kaunas ir apskrities policijos tarnybos atstovai, o neužilgo ir Kauno karinio aerodromo karininkų ir ekspertų grupės.

Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą taip nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią aviakatastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai su prisegtu smėlio pripildytu šilkiniu maišeliu (tikriausiai tam, kad vėjas laiško nenuneštų į šalį). Sakė, kad ten buvo parašyti tokie žodžiai: „Matėte, ką mes esame išmokę“... Tai buvo ne jų asmeninis pasididžiavimas, o tai, kad jie labai norėjo pasididžiuoti Lietuvos karo aviacijos pasiekimais.

Jie jau buvo aplankę ir lakūno Vidūno tėviškę, kuri buvusi netoli Kalvarijos. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Tokio tipo lėktuvų kaip „Anbo“ tada Lietuvos karo aviacijos pajėgos turėjo apie pusantro šimto.*

Joną Vidūną laidojo jo tėviškėje, o Juozą Vilkaitį Bartninkuose. Laidotuvės buvo iškilmingos, jose dalyvavo labai daug žmonių. Matėme, kaip iš Kauno atvažiavo keletas specialių, su atviromis sėdimomis vietomis automobilių, kuriuose atvyko Lietuvos karo aviacijos kariūnai su auksu blizgančiais papuošimais išgražintomis melsvomis uniformomis. Jie nešė karstą ir ėjo paskui jį darnia rikiuote.

Atsakingi apskrities ir karo aviacijos atstovai sakė atsisveikinimo kalbas. Leidžiant karstą, kariūnai iššovė 3 atsisveikinimo salves. Ant lakūno Juozo Vilkaičio kapo pastatė paminklą, kuris buvo iš dviejų tikrų kryžiumi sudėtų lėktuvo propelerių. Žemiau buvo pritvirtinta įvykį menanti lentelė. Bartninkuose tai buvo nematyta ir negirdėta.
Visi labai gailėjosi žuvusių jaunų Lietuvos karo aviacijos lakūnų, nes Juozą Vilkaitį daugelis vietinių gyventojų puikiai pažinojo.
[Tėviškės beržai : [prisiminimai] / Adolfas Bernotas / Marijampolė, 2007.]

1. J.Vidūno tėviškė ne prie Kalvarijos, o Veršių kaimas prie Leipalingio;
2. Visokių modifikacijų ANBO lėktuvų Lietuvoje 1925 – 1940 m. laikotarpiu buvo pagaminta 65 vnt.

Vidmantas Vilkaitis papasakojo, kur buvo Vilkaičių sodybos vieta. 1938 metais tai buvo paskutinė sodyba prie vieškelio, išeinančio iš Bartninkų pietų kryptimi link Vartų kaimo.

Pasak A.Bernoto: Į vieškelio pusę, nugaros fasadu atsukta, graži raudonų čerpių stogu klėtis. V.Vilkaitis atsiuntė sodybos kiemo nuotrauką, kurioje matosi ta raudonų čerpių klėtis, o taip pat ir gyvenamasis namas.

Gyvenamasis namas stovėjo galu į vieškelį, todėl katastrofos nuotraukose matosi stogo kraigo trikampis. Sekančiame skyrelyje patalpintoje nuotraukoje Foto3 tas namo kraigas matosi kairėje viršuje (pažymėta Nr. 1). Dar V.Vilkaitis atsiuntė 1998 m. nuotrauką, kurioje užfiksuotas paminklas prie kelio, o tolumoje matosi namo galas. Nuotraukos rakursas ir kryptis vos ne identiški minėtai Foto3, tik fotografavimo vieta šiek tiek arčiau kelio.

Katastrofos vaizdas, užfiksuotas to meto nuotraukose.

Pagal Vidmanto Vilkaičio tėvo atsiminimus, sudužęs lėktuvas gulėjo apie 50-60 m nuo kelio, ties ta vieta, kur dabar stovi paminklas. Pirmas žemės palietimas kairiu sparnu buvo maždaug per vidurį šio atstumo, t.y. apie 25-30 m nuo kelio. Sparnas buvo išaręs gilią vagą pievoje.

Pagal šiuos duomenis, bei fotografijų vaizdus ir galimus fotografavimo kampus, pavyko sudaryti tokią schemą:

Taip pat buvo pabandyta atkurti paskutinės skrydžio stadijos trajektoriją (maždaug vakarų-rytų kryptis) ir maps.lt žemėlapio programos pagalba – reljefo pjūvį:

Reljefo profilis nerodo ypatingai didelio kalvotumo. Vilkaičių sodybos kiemas yra maždaug 119 m aukštyje virš jūros lygio. Vieta, kur nukrito lėktuvas – apie 115 m, taigi apie 4-5 metrai žemyn.

Dar vienas žemėlapis – matomumo į Bartninkus schema nuo Piliakalnių ir Sausininkų.

Kaip minėjo A.Bernotas: Laidotuvės buvo iškilmingos, jose dalyvavo labai daug žmonių. Bartninkų bažnyčios šventorius buvo pilnas žmonių.

Po metų buvo pastatytas paminklas, žymintis katastrofos vietą.

Dabar Vilkaičių šeimos ir Juozo Vilkaičio kapai yra naujai pertvarkyti.

Beje, Bartninkų bažnyčia karo metu buvo subombarduota ir sudegė. O jos griuvėsiai tebestovi dar vis...

Jonas Vidūnas karo mokyklą baigė prieš tris savaites iki katastrofos – 1938 05 12. Todėl galima sakyti, kad buvo jaunas, nepatyręs karininkas. Nors tai ir nėra svarbu – lėktuvo pilotas buvo jaun. puskarininkis Juozas Vilkaitis, o J.Vidūnas atliko žvalgo funkcijas. J.Vilkaitis Karo Aviacijos puskarininkių klasės lakūnų skyriaus II-ją laidą baigė 1937 10 30. Aviacinis stažas buvo toks: Viso yra padaręs 813 skrydžių ir ore išbuvęs 285 val. 20 min., su lėktuvu ANBO-IV padaręs 148 skridimus, ore išbuvęs 85 val. 40 min. Taigi beveik 300 val. priskraidymo – lakūnas jau nebuvo taip sakant „žalias“. Su lėktuvu ANBO-IV buvo išskraidęs 85 val., t.y. lėktuvą galima sakyti buvo įsisavinęs. Žinoma, 285 valandos – tai dar tikrai ne lakūnas-asas, tokiais tapdavo po 1000 ir daugiau valandų praleistų ore.

Keistas dalykas buvo tai, kad lėktuvo vadas buvo ne J.Vilkaitis, kuris lėktuvą pilotavo, o J.Vidūnas. Na taip priklausė pagal karinę subordinaciją – J.Vidūnas karininkas – jaun. leitenantas.

Užduotis lėktuvo ekipažui buvo pateikta tokia: perskristi maršrutu Kaunas, Seirijai, Kalvarija, Vilkaviškis, Kaunas. Iš oro nufotografuoti Posznia, Seirijus, Kalvariją, Bartininkus, Vilkaviškį ir Kazlų Rūdą.

Atrodytų viskas gerai – skridimas tam tikru maršrutu, fotografavimas. Tačiau, kaip dabar sakome, tai buvo „du viename“. Maršrutas buvo parinktas per lakūnų tėviškes. Jono Vidūno gimtinė – Veršių kaimas šalia Leipalingio. Nuo čia netoli ir Seirijai bei Pošnia, kuriuos turėjo nufotografuoti. Juozo Vilkaičio tėviškė, kaip žinia, Bartninkuose. J.Vilkaičiui buvo leista išmesti laišką savo tėviškėje. Ar buvo leista išmesti laišką J.Vidūno tėviškėje, katastrofos tyrimo akte neužsimenama. Tačiau galima spėti, kad taip pat buvo leista laišką išmesti. Kaip gi kitaip: jaun. puskarininkis savo gimtinėje gali išmesti laišką, o jaun. leitenantas – lėktuvo vadas – ne?! Kad taip ir buvo bei viskas pavyko prisimena A.Bernotas: Jie jau buvo aplankę ir lakūno Vidūno tėviškę. Ten jiems viskas vykę sėkmingai. Po katastrofos žmonės apie tai matyt žinojo ir kalbėjo.

Žiniasklaidoje – laikraščiuose ir žurnaluose teigiama, kad katastrofos priežastis – Bartninkų fotografavimas (iš mažo aukščio) ir apylinkių kalvotumas. Citata iš 1938 m. žurnalo „Karys“ Nr. 23: Fotografavimą turėjo atlikti iš žemo aukščio, o kadangi prie Bartininkų vieta kalnuota, tai, sekant fotografavimo vietą, buvo nepastebėta pakilumas, į kurį lėktuvas, skrisdamas žemame aukštyje, atsimušė ir susidaužė. Absoliučiai neteisinga versija!

Pirmiausia – tai fotografuoja žvalgas, o lėktuvą pilotuoja lakūnas. Abu dirba skirtingus darbus. Lakūnas-pilotas vairuoja lėktuvą taip, kad jis saugiai skristų ir už jokių kalvelių neužkliūtų. O žvalgas dirba su fotoaparatu ir lėktuvo skridimui tai jokios įtakos neturi.

Kitas dalykas – fotografavimas „iš žemo aukščio“. Ką galima nufotografuoti skrendant (apie 30-40 m/s greičiu) iš 50 m aukščio ar, galbūt, iš dar mažesnio – 20-30 m? Viename kadre maksimum tilptų viena sodyba – 3-4 pastatai. Be to dar ir vaizdas būtų išplaukęs, neryškus. Nes lėktuvas praskrenda pro fotografavimo objektą labai greitai, o tais laikas fotoaparatų užrakto išlaikymo trukmė tikrai nebuvo labai trumpa kaip kad šiuolaikinių fotoaparatų (pvz. 1/2000 sekundės).

Fotografavimas turėjo būti atliekamas iš pakankamai didelio aukščio – užduotis lakūnams buvo fotografuoti iš 1000 m. Va taip fotografuojant, Bartninkų miestelis būtų kaip ant delno viename kadre! Todėl šią „žemo aukščio“ fotografavimo versiją reikia atmesti kaip visiškai nepagrįstą.

Pabandykim panagrinėti labiausiai tikėtinas versijas.

Įvykį mačiusios liudininkės Teresės Žvirblytės teiginys: Lėktuvas skraidė virš Bartninkų ratais aukštyn žemyn, o po to nukrito. Teiginys ne visiškai apibrėžtas ir aiškus, tačiau iš žmogaus, nieko apie aviaciją neišmanančio, norėti konkretaus ir tikslaus apibūdinimo kažin ar vertėtų. Vis tik tas – ratais aukštyn žemyn – verčia manyti, kad lėktuvas darė vertikalią kilpą.

Panašus ir Adolfo Bernoto apibūdinimas, bet jau gerokai tikslesnis: ...pradėjo kilti ir, padaręs kilpą aukštyn ratais, krisdamas praskrido visai prie pat žemės. Lėktuvas skraidė ties Vilkaičių sodyba. Vėl ta pati kilpa.

Adolfas Bernotas katastrofos metu buvo 9-10 metų berniukas. Bet nereiktų abejoti, kad tokio amžiaus liudininkas galėjo, sakykim, neteisingai atsiminti faktus. Tokio amžiaus vaikai gerai prisimena savo vaikystės įspūdžius, ypač tokius nepaprastus, nekasdieninius.

A.Bernotas perteikia, kad ir kiti kaimo gyventojai matė kilpą: Buvę arčiau Vilkaičių sodybos ir viską matę žmonės vėliau pasakojo, kad prieš tą taip nesėkmingą oro akrobatikos kilpą, pasibaigusią aviakatastrofa, lakūnai išmetė laišką ant kiemo stovinčiai Vilkaičių šeimai su prisegtu smėlio pripildytu šilkiniu maišeliu.

Visi šie prisiminimai byloja, kad lėktuvas virš Vilkaičių sodybos rietė kilpas. Lietuvos lakūnai mėgo pademonstruoti savo sugebėjimus, o akrobatinė figūra – kilpa – būtent tokiam pasidemonstravimui labiausiai tiko. Netgi daina buvo tokia:

Taigi, katastrofa galėjo būti neteisingai atliktos kilpos pasekmė. Gal per mažame aukštyje kilpa buvo pradėta, gal buvo greitis netinkamas ir dėl to galėjo pritrūkti aukščio normaliam išvedimui į horizontalų skridimą.

Tačiau vienas momentas labai neaiškus. Kodėl lėktuvas kabino žemę sparnu? Juolab lėktuvas aukštasparnis. Kilpa yra daroma su neutraliais eleronais, t.y. be pokrypio. Išvedant lėktuvas neturėtų būti pakrypęs. Todėl, jei neužteko aukščio, turėjo pirmiausia rėžtis į žemę ratais, variklio priekiu. Čia yra klaustukas.

Šią versiją būtina išsamiai išanalizuoti, nes tai oficiali katastrofą tyrusios komisijos versija. Pirmiausia pažiūrėkim, kokia buvo duota lakūnams užduotis.

Užduotis perskristi maršrutu Kaunas, Seirijai, Kalvarija, Vilkaviškis, Kaunas. Iš oro nufotografuoti Posznia, Seirijus, Kalvariją, Bartininkus, Vilkaviškį ir Kazlų Rūdą. Skridimo aukštis 1000 m. Eskadrilės vado leista išmesti pranešimą Bartininkuose, j. psk. Vilkaičio tėviškėje. [Aviakatastrofos tyrimo komisijos aktas]

...davė perskridimo uždavinį maršrutu: Kaunas – Seirijai – Kalvarija – Bartininkai – Vilkaviškis – Kaunas, nufotografuojant, perskrendant, rankiniu foto aparatu aukščiau minėtas vietas.
Kartu jaun. psk. Vilkaitis buvo įspėtas nesileisti žemiau 50 m. ir nedaryti jokių kitokių skraidymų virš tėviškės. [Karo aviacijos viršininko raportas]

Taigi užduotis – fotografuoti iš 1000 m, leista išmesti laišką tėviškėje, bet neleista skristi mažesniame aukštyje kaip 50 m.

Kas, anot komisijos, atsitiko: Darydamas paskutinį perskridimą per tėviškę lakūnas dėl priešakyje esančios žemumos, klaidingai įvertino aukštį ir perdaug arti prileido lėktuvą prie žemės; oro srovės sviestas lėktuvas pakrypo kairėn – žemyn ir, lakūnas dar nespėjo sukoncentruoti visą savo dėmesį į pilotavimą, susidūrė su žeme kairiuoju sparnu, propeleriu, važiuokle, pagaliau dešiniuoju sparnu. [Aviakatastrofos tyrimo komisijos aktas]

Bet pasirodo, jog numetus pranešimą Bartininkuose, pilotas jaun. psk. Vilkaitis dar kelis kartus visai žemai (žemiau 50 m.) praskrido pro tėviškę. ...klaidingai dėl vietos banguotumo įvertinęs aukštį per daug žemai nusileido ir darant posūkį lėktuvo sparnas palietė žemę nuo ko lėktuvas visu smarkumu susidavė į žemę ir sudužo. [Karo aviacijos viršininko raportas]

Pasvarstykim, paskaičiuokim.
Nors lakūnai buvo įspėti neskristi mažesniame nei 50 m aukštyje, bet matyt, kad skrido žemiau. Kiek žemiau? Logiškai mąstant, mažesniame aukštyje nei 20 m skristi tikrai negalėjo, nes jau kliūtų už medžių viršūnių. Taigi priimkime, kad skrido pro sodybą horizontaliai maždaug 20-30 m aukštyje. O praskridus sodybą oro srovė bloškė žemyn iki žemės. Atstumas nuo sodybos krašto iki vietos, kur lėktuvas kabino žemę sparnu apie 40-50 m. Tuos 40-50 m lėktuvas, skrisdamas apie 30 m/s greičiu, įveiktų per 1,3-1,7 sekundės. Bet per tas pačias 1,3-1,7 sekundės lėktuvą ta mistinė „oro srovė“ turėtų nublokšti iki žemės, t.y. tuos 20-30 m. Vadinasi šios oro srovės greitis vertikaliai žemyn turėtų būti apie 15-20 m/s. Tokių vertikaliai žemyn einančių srovių nebūna!

Apie „oro duobes“. Būna vertikaliai kylančios oro srovės – termikai. Jos kelia sklandytuvus, blaško skrendančius lėktuvus. Lietuvoje šių srovių greitis būna apie 2-3-5 m/s. Retais atvejais kažkiek daugiau. Šalia vertikaliai kylančių oro srovių visuomet būna vertikaliai žemyn nukreiptos oro srovės. Jų greitis būna mažesnis – apie 1-2 m/s. Praskrendant tokias oro srovių (tiek aukštyn kylančių, tiek žemyn besileidžiančių) zonas, lėktuvas yra blaškomas. Toks blaškymas liaudiškai yra vadinamas „oro duobės“. Bet oras ne žvyrkelis. Ore jokių duobių nėra ir negali būti. Tai tik neteisingas reiškinio įvardinimas.

Audros debesyse vertikalios oro srovės būna gerokai galingesnės. Jų greitis gali siekti iki 15 m/s ir daugiau. Debesyse kartu būna ir žemyn nukreiptos oro srovės, kurių greitis panašus. Galingos oro srovės (tiek vertikalios, tiek žemyn nukreiptos) būna ir kalnuose, esant stipriam vėjui, vadinamieji kalnų antvėjai ir nuovėjai.

Tačiau Bartninkuose nėra Alpių ar Kaukazo. Katastrofos dieną nebuvo ir audros. Ir jokių 15 m/s oro srovių prie Bartninkų nebuvo ir negalėjo būti! Todėl komisijos išvada, kad lėktuvą žemyn bloškė oro srovė, yra neteisinga, nereali. „Oro srovės“ versija yra MITAS.

Dar galima atkreipti dėmesį į tai, kad lėktuvo skridimo kryptimi buvo reljefo nuolydis (o ne pakilimas), nedidelis – apie 5 m, bet vis tiek tai yra palengvinimas lėktuvo smukimo atveju. Bendrai Bartninkų apylinkių kalvotumas nėra toks ypatingai didelis. 5-10 m aukščio kalvos – jokie tai ne kalnai. Lėktuvui skrendant bent 50 aukštyje, toks kalvotumas neturi jokios įtakos.

Gali kilti klausimas dėl komisijos, tyrusios katastrofą ir pateikusios tokią išvadą, kompetencijos. Jokiu būdu ne, komisijos nariai – lakūnai A.Gavelis, J.Mikėnas, V.Šlikas, juolab Karo Aviacijos viršininkas A.Gustaitis tikrai kompetencijos ir aviacijos reikalų išmanymo nestokojo. Peršasi mintis, kad buvo kitos priežastys pateikti tokią išvadą. Kokios? Apie tai kitame skyrelyje.

Sakykim lėktuvas praskrenda virš sodybos horizontaliai nedideliame aukštyje, tarkim tam pačiam 20-30 m. Lėktuvas skrenda minimaliu greičiu. Lakūnas nukreipęs dėmesį į sodybos kieme esančius žmones, galbūt, atsisveikinimui mojuoja ranka (lėktuvo ANBO-IV kabina atvira), nepakankamai skirdamas dėmesio pilotavimui. Greitis dėl neatidaus pilotavimo dar sumažėja ir lėktuvas virsta į suktuką. Iš pradžių parašiutuoja, vienas sparnas praranda keliamąją jėgą, lėktuvas svyra ant to sparno, smunka žemyn ir kabina žemę. Katastrofa.

Versija atrodo galėtų būti pakankamai įtikinama, tačiau ir ji turi vieną silpną vietą. Tai greitis. Katastrofos tyrimo komisijos akte teigiama: susidūrimo metu lėktuvas turėjo didelį greitį, o jo variklis sukosi vidutiniais sūkiais. Jei lėktuvas turėjo didelį greitį, tai į suktuką kaip ir negalėjo nuvirsti.

Taigi, kas konkrečiai buvo katastrofos priežastis – kilpa ar suktukas, užtikrintai atsakyti negalima. Klausimas lieka atviras.

[1938 06 11 Slaptas įsakymas Karo aviacijai Nr.6. LCVA, f. 531, ap. 1 b. 195, l. 15.]

Taigi, pasekmės: lakūnams uždrausta skraidyti virš tėviškių, sugriežtinta skraidymų drausmė ir bendrai kariška disciplina, kandidatas į eskadrilės vadus pareigų negavo ir dar papeikimą užsidirbo.

A.Gustaitis įsakymo 2 paragrafe mini, kad 1937 m. buvo leidęs prityrusiems lakūnams perskridimo ir fotografavimo uždavinius per lakūno tėviškes. Ir štai nepraėjus nė metams leidimas atšaukiamas, o reikalavimai skridimų drausmei dar sugriežtinami.

To leidimo, neteisingai jį vykdant, t.y. leidžiant ir mažai patyrusiems lakūnams skraidyti virš tėviškių, pasekmės ir buvo ši Bartninkų katastrofa. Čia dar reikėtų prisiminti ir 1937 08 21 lėktuvo Ansaldo A-120 katastrofą prie Vaiguvos (Kelmės raj.), kai žuvo lakūnai žvalgas leit. Antanas Rinbutas-Oželis bei pilotas lakūnas-mokinys jaun. pusk. Albinas Palskys. Neatmestina, jog ši katastrofa irgi įvyko dėl to, kad buvo skraidoma virš giminaičių sodybos, o lėktuvą valdė nepatyręs lakūnas.

Laikotarpyje tarp Vaiguvos ir Bartninkų įvykių buvo dar dvi rezonansinės katastrofos. 1937 10 16 lakūnas-mokinys jaun. pusk. Jonas Masiulis su naujausiu naikintuvu Dewoitine D.501, neišvedęs iš suktuko nukrito į Nemuną Kauno mieste. 1938 04 27 lakūnas-mokinys jaun. pusk. Kazys Smetona žuvo su lėktuvu FIAT CR-20 taip pat neišvedęs iš suktuko. Ne kokia statistika – per nepilnus metus – 4 aviakatastrofos, 6 žuvę lakūnai. Ir vienas iš tų lakūnų – prezidento sūnėnas!

Galbūt šitokios aplinkybės ir vertė Karo aviacijos vadovus šiek tiek švelninti ataskaitas apie Bartninkų katastrofą. Taip, pažeidimai konstatuojami – sukaliojosi virš sodybos labai mažame aukštyje, neatidumas pilotavime. Bet dalinai viskas pateisinama tokiu lyg ir force majoru – nenumatyta jėga – oro srovė bloškė į žemę! O apie kilpas nerašoma, nes kilpos ir dar mažame aukštyje – tai jau labai didelis skraidymų drausmės pažeidimas. Ko gero aukščiausiajai kariuomenės vadovybei, prezidentui tokia tvarka aviacijoje turėjo labai nepatikti.

Aviacijos kapitonas Stasys Baipšys savo prisiminimuose rašė apie tokius nusižengimus skraidymų drausmei. Aprašė nemažai savo paties „išdykavimų“ virš tėviškės bei kaimyninių sodybų: tai ir laiškų išmetimai, ir kilpos, ir prapikiravimai žemame aukštyje, gąsdinantys žmones bei gyvulius...

Stasio Baipšio prisiminimai: http://www.plienosparnai.lt/page.php?705

Ir citata iš šių prisiminimų: Daug „drąsuolių“ užmokėjo savo galva už neatsispyrimą pagundoms. Tačiau jų vietoje stodavo kiti – ėję pirmųjų pėdomis. Nesustabdysi upės bėgimo... Visi viršininkų įsakymai su paskelbtomis bausmėmis nedaug tepadėdavo...

Panašiai, kaip ir Jono Biliūno „Laimės žiburyje“:
Bet nesuturėjo tat naujų drąsuolių nuo aukų ir pasišventimo. Jie ėjo ant to kalno paskui vienas kitą...