Tarpukario metais Karo aviacija buvo smarkiai išsiskirianti Kariuomenės dalis. Karo aviacijos karininkai aktyviai dalyvavo 1926 m. ir 1934 m. sukilimuose. Nesėkmingas 1934 m. birželio 6-7 d. sukilimas skaudžiai kirto Karo aviacijai. 20 aviacijos karininkų buvo nubausti: pažeminti pareigose, paleisti į atsargą, o Karo aviacijos štabo viršininkas gen. št. pulk. ltn. Juozas Narakas net nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista į įkalinimo kalėjime bausmę. Per truputį daugiau negu du Karo aviacijos dešimtmečius, karo aviacijos karininkai kalėjime kalinti tik dėl politinių priežasčių, tačiau yra viena išimtis. 1931 m. birželio 15 d., įvykdžius kriminalinį nusikaltimą, areštuotas ir Kauno kalėjime įkalintas 4-os oro eskadrilės kapitonas Antanas Vytautas Plaušinaitis. Kapitonas A. Plaušinaitis areštuotas, nes nužudė savo tiesioginio viršininko 4-os eskadrilės vado majoro Leonardo Pesecko žmoną Oną Peseckienę. Peseckų tragedija Kaune greitai gavo pavadinimą, kaip "Kruvina drama Aukštojoje Fredoje".

Matyt, kad Kaune kalbos apie įvykusią tragediją skrido greit ir jau kitą dieną, t.y birželio 16 d. laikraštis „Dienos naujienos“ parašė vieno sakinio naujieną pavadinimu „Kruvina drama A. Fredoj“. „Lietuvos aido“ 1931 m. birželio 16 d. numeryje pasirodė mjr. Leonardo Pesecko parašyta užuojauta, pranešanti apie birželio 17 d. įvyksiančias laidotuves. Šalia išspausdinta ir Aviacijos viršininko ir karininkų užuojauta L. Peseckui dėl ištikusios nelaimės.

Beveik visą savaitę laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo spausdinamos užuojautos nuo Aukštesniųjų karininkų kursų klausytojų, eskadrilės karininkų, eskadrilės civilių tarnautojų. Daugiau „Lietuvos aidas“ apie tragediją ir Plaušinaičio teismą nerašė.

Daugiausiai apie įvykusią tragediją rašė Justo Paleckio leistos ir Juozo Šimukėno redaguotos „Dienos naujienos“. Birželio 17 d. pirmame puslapyje išspausdintas straipsnis „Nužudžiau p. N žmoną - areštuokit mane“. Straipsnyje rašoma: „Pirmadienį Fredoj rastas moters lavonas. Greitai pažinta, kad čia yra garbingo kauniečio N. žmona. Atėjęs policijon N. vyras (past. A. Plaušinaitis) pareiškė: „Aš nužudžiau p. N. žmoną – areštuokit mane“. Vakare policija iškratė jo butą ir rado įdomų raštelį. Raštely jo ir p. N. žmonos buvo parašyta, kad jie nutaria nusižudyti. Apie šio raštelio prasmę policijai jis atsisakė paaiškinti... Pagal susitarimą pirma ji turėjusi nusižudyti. Drąsiai paėmė revolverį ir taikiusi sau tiesiog į smilkinį. Bet atsitiko taip, kad revolveris neiššovė. Moteris susivervino. Nieko nelaukusi paspaudė gaiduką antrą kartą. Šiuo kart jis neapgavo. Šūvis pasiryžimą įvykdė, moteris krito negyva. Bet tas palaužė vyro pasiryžimą. Jis nepajėgė priversti ranką ir nusišauti, bet vis dėlto pasielgti garbingai: nuėjo policijon ir pasisakė, kad jis pats ją nužudė.“

Birželio 19 d. „Dienos naujienos“ jau svarstė „Nušovė ar nusišovė“. „Fredos žiauri tragedija, visuomenės tarpe sukėlusi didelį susidomėjimą, pletkininkams duoda progos daug kalbėti. Patsai įvykis, kiek jis buvo neaiškus pirmą dieną, nepaaiškėjo ir šiandien. Nūdien apkalbama tik viena versija, kuri gali būti, arčiausiai tikrovės, būtent ta, kad p. P su p. P buvo drauge nutarę nusižudyti. Pirmiausia jis nušovęs P., o patsai savęs nenužudęs todėl, kad užspringęs revolveris.“

Kitas laikraštis „Diena“ 1931 m. birželio 21 d. sekmadieniniame numeryje išspausdino straipnį „Nusižudė ar nužudė“. „Birželio 15 dieną į vieną įstaigą atėjo ponas P. Ir tragišku balsu pareiškė: „Prašome, ponai, mane areštuoti, aš ką tik nušoviau ponią P... Tačiau niekas pono P. pareiškimu toje įstaigoje tikėti nenorėjo. Jis visiems tenai buvo pažįstamas, kaip labai linksmas žmogus ir didelis šposininkas. Iš jo pradėjo visi juoktis. Pagaliau po ilgų įtikinimų buvo nueita į pono P. Nurodytą vietą, kur buvo rastas ponios P. lavonas. Ji gulėjo vieną ranką priglaudusi prie galvos, o antroje laikė gėlių pluoštą. Susidarė toks įspūdis, jog ponia P. galėjo pati nusižudyti. Tą įspūdį patvirtina dar toji aplinkybė, kad prieš įvykį ji buvo savo vyrui ir vaikams parašiusi atsisveikinimo laiškus... Esąs rastas ant voko parašytas pono P. raštelis, kur jis pareiškiąs mintį, kad priklausydamas valstybei ir tautai, teisę į savo gyvybę turįs. Tačiau jam nusišauti pritrūkę valios.“

Praėjus savaitei po įvykių, tik retkarčiais laikraščiai trumpomis žinutėmis pranešdavo apie bylos svarstymus. Kariuomenės teismas bylą nutarė svarstyti 1931 m. spalio 5 d. Plaušinaitį gynė advokatai Stankevičius ir ats. plk. ltn. Gužas. Plaušinaitis prašė kariuomenės teismo, kad į teismo posėdį būtų iškviestos moterys, kurios galėtų paliudyti jo alibi. Kariuomenės teismas jo prašymą atmetė ir teisme liudijo 7 prokuratūros liudytojai. Spalio 6 d. Kariuomenės teismas paskelbė Antaną Vytautą Plaušinaitį kaltu ir nuteisė 5 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Vėliau, gruodžio mėnesį vyriausiasis tribunolas panaikino kariuomenės tesimo bausmę ir ėmė svarstyti bylą iš naujo. 1932 m. sausio 22 d. Antanas Vytautas Plaušinaitis nuteistas 4 metams kalėjimo. 1932 m. liepos 22 d. Prezidento aktu bausmė sumažinta iki 2 metų. Praėjus metams po teismo, 1933 m. A. Plaušinaitis išsiuntė malonės prašymą prezidentui A. Smetonai, tačiau iš kalėjimo išėjo tik po metų - 1934 m. Tik išėjęs iš kalėjimo tapo Lietuvos aeroklubo administratoriumi.

Kapitonui Antanui Plaušinaičiui, kaip įtariamam įvykdžius nusikaltimą, o vėliau ir nuteistam, buvo atimtas kapitono laipsnis ir visi apdovanojimai. Kalėdamas Kauno kalėjime rašė raštus, kad apdovanojimus esąs įdavęs vyr. ltn. Jonui Adomaičiui, todėl iš jo nėra ko atimti. Kariuomenės teismas klausė vyr.ltn. J. Adomaičio ar tikrai pas jį yra kpt. A. Plaušinaičio apdovanojimai, Jonas Adomaitis atsakė, kad jokių apdovanojimų iš Plaušinaičio nėra gavęs. 1938 m. kovo 8 d. A. Plaušinaičiui grąžintas karininko laipsnis ir teisės.

1929 m. atestacijoje 4-os eskadrilės vadas majoras L. Peseckas įvertino vyr. ltn. A. Plaušinaitį, kaip sąžiningą, sveiką, gero būdo ir elgesio žmogų.