Neseniai po ilgos ir sunkios ligos, eidama 55-uosius metus, Kaune mirė pirmoji Lietuvoje parašiutininkė Birutė Civinskaitė-Mieliauskienė. Gimė ji ir augo Kaune. Baigusi gimnaziją, studijavo ekonomiką. Birutės jaunystė prabėgo netoli aerodromo, į kurį veržėsi daugelis Aleksoto paauglių. Juos viliojo padangė, plieno paukščiai. Tai buvo broliai Jurgis ir Arnoldas Steikūnai, Anatolijus Kraucevičius ir kiti. Nuo jų nesiskyrė ir šviesiaplaukė lieknutė mergaitė.

Aviacijoje tuo metu atsitikdavo daug nelaimių, žūdavo jaunų žmonių. Pritilę aerodromo vaikai, delnu santūriai nubraukdami ašarą, sekdavo paskui laidotuvių eiseną. Po to keletą dienų jų eilės praretėdavo. Tačiau praeidavo savaitė kita, ir jie vėl valydavo lėktuvus, šluodavo angarus, bėgiodavo paskui lakūnus, prašydami paskraidinti. Ne vienas jų turėjo išlaikyti sunkius išmėginimus. Štai skrendant Jurgiui Steikūnui, ore lūžo sparnas. Lakūnas žuvo, o šešiolikametis Jurgis sugebėjo išsigelbėti parašiutu.

Birutei Civinskaitei pirmasis šuolis taip pat vos netapo paskutiniu. Buvo taip: 1937 m. Lietuvos aeroklubas minėjo savo dešimtmetį. Ta proga Kaune buvo nutarta surengti aviacijos šventę. Jos metu numatyta paleisti ir dešimties parašiutininkų desantą. Jų tarpe – dvi moterys. Viena pirmųjų į šią grupę pasisiūlė Civinskaitė. Aerodrome ją visi pažinojo, ir tai palengvino „praeiti konkursą“. Būsimieji parašiutininkai nebuvo teoriškai paruošti. Birutei dėl jos lieknumo netiko nė vienas automatiškai išsiskleidžiantis parašiutas. Jai buvo pasiūlyta šokti su parašiutu, kurį teks išskleisti pačiai (šiuo metu pirmąkart šokantiems tai griežtai draudžiama). Mergina nedvejodama sutiko.

Atėjo bandomųjų šuolių diena. Birutė skrido kartu su Jurgiu Steikūnu. Ji turėjo šokti pirmutinė. Vos atsidarius durims, oro srovė bloškė merginą lauk (ji tada pagalvojo, kad Jurgis išstūmė). Akimirką užgniaužė kvapą. Kelis kartus persivertusi, susivokė, kad reikia ištraukti žiedą. Neskubėdama suskaičiavo: 21, 22, 23, kaip buvo sakyta, susirado žiedą, truktelėjo – o jis nė krust. Dar sykį pabandė – veltui. Aukštis nesulaikomai mažėjo (žmogus per 1 sekundę nukrinta apie 60 metrų). Birutė griebė žiedą abiem rankomis ir, sukaupusi visas jėgas, išplėšė jį. Parašiutas išsiskleidė visai netoli žemės. Įvykio liudininkams tai įvarė gerokai baimės, nors, visai to nenorėdama, Birutė pademonstravo puikų uždelstą šuolį. Viršininkai už nerangumą truputį pabarė, tačiau šventėje leido šokti. Antrą kartą viskas praėjo sėkmingai.



Taip Birutė tapo parašiutininke. Išsikovojusi autoritetą šuoliuose ji pradėjo „atakuoti“ klubo vadovybę, kad leistų mokytis skraidyti lėktuvu. Atkakli mergina savo pasiekė ir po kurio laiko moterų tarpe tapo lakūne Nr. 2.
Paskutinį kartą su Birute teko kalbėti, kai ji grįžo iš televizijos laidos apie parašiutininkus.

– Įdomu prisiminti jaunystės dienas, – pasakojo ji, – įdomu susitikti su jaunaisiais baltojo kupolo broliais. Daugelis jų atskyrininkai, sporto meistrai. Šuolius skaičiuoja šimtais. Ką gi, stebėtis nėra kuo: turi puikiausias sąlygas. Nuo vyrų neatsilieka ir merginos. Gerai. Juk parašiutizmas ugdo drąsą ir atkaklumą, grūdina valią, kurios kartais stokoja jaunimas.