Vėl prisiminiau Aleksoto šlaitų termikus, kur kiekvieną aukščio metrą tekdavo plėšte plėšti iš šykščios stichijos. Prisiminiau „LY-Biržietį“, paskutinį Čekanausko posūkį...

Ateinu į startą. Senesnieji sklandytojai, prasilavinę paprastesniais sklandytuvais, šiandien skraidinami su aukštesnės klasės aparatais. Nustatyta tvarka: pirmiausia – skrendam su „Keva“, nes jos paprastesnis valdymas, o vėliau – ilgasparniu, pačiu geriausiu „Biržiečiu“, pabuvojusiu sklandymo varžybose Amerikoje.

„Keva“ tupia. Prie vairo mano bendraklasis Mačiulaitis. Gabus vyras, būsimo sportinio lėktuvo, kurį statome mes, Aukštesniosios technikos mokyklos moksleiviai, konstruktorius. Pro celiulioidu dengtą kabiną gerai matyti piloto figūra, viena ranka ant vairalazdės, antra – ant oro stabdžių rankenos. Kiekvieną jo judesį aiškiai regiu... Mačiulaitis – ramus, tiesus. Atrodo, jis net šyptelėjo, švelniai nutūpęs.

Pakeliu nuo žolės „Biržiečio“ sparną. Palydėsiu oran Čekanauską. Instruktorius Karvelis pasilenkęs kažką aiškina jaunam pilotui.

– Ištrauk ranką iš kišenės, – sako man Raudenis. – Kaip gi tu bėgsi prie sparno?
Raudenis baisiai tvarkingas buhalteris. Toks jis ir aerodrome, nepraleidžiąs nė vienos smulkmenos, mėgstąs nuolat jaunikliams ausin zyzti.

Karvelis eina į šoną, atsisuka.
– Dzidas kišenėje turi puštalietą, – šypsosi Karvelis. – Jei Čekanauskas blogai kils, jis tik paukšt... paukšt...

Bėgu, prilaikydamas „Biržiečio“ sparną. Čekanauskas pakyla švariai. Į startą atitempiame „Kevą“. Į ją ruošiasi sėsti Strazdas – kresnas, juodaplaukis, visada labai mandagus, kažkokios ministerijos tarnautojas. Čia pat neaukštai sukinėjasi ir Čekanauskas, ruošdamasis tūpti – prie termikų jam nebeprisikasti. Jis slenka Aleksoto šlaito link, gal vildamasis pagauti kokią srovelę.

Čekanausko posūkiai gana staigūs, o aukščio visai nebe daug. Ką jis daro? „Biržietis“ virsta į staigų posūkį, vos negriūna suktukan, bet pilotas greitai išlygina sklandytuvą. Berneli, ar matai, kur atsidūrei? Beliko vos trisdešimt metrų, o tavo sklandytuvo kryptis priešinga aerodromui...

Mums užkanda žadą. Neatplėšiame akių nuo Čekanausko.

Pilotas supranta labai keblią savo padėtį ir bando daryti posūkį, kad grįžtų į aerodromą. Spiralė su vairų pamaina.

– Tokie išraitymai man nepatinka, – kažkokiu svetimu balsu sako skraidymų instruktorius, atsargos karo lakūnas, pasižymėjęs tuo, kad kabliu, įtvirtintu ant „Hevilendo“ sparno galo, skrisdamas žemai, paimdavo nuo pievos vieno metro aukščio vėliavėlę...

Spiralė nebenormali. „Biržietis“ viksteli uodegą ir netenka greičio. Plokščias suktukas! Vienas ratas... O po jo sklandytuvas nuleidžia baltą grakščią nosį, smailais, lenktais sparnais parašo ore puslankį ir žnekteli į pievutę. Visai netoli Aleksoto funikulieriaus stotelės... Atvilnija duslus kritimo garsas. Šioje pievoje ne vienas jau prarado gyvybę. Dobkevičius su „Dobi-3“, Stankūnas su „Fokeriu“, o dabar krito Čekanauskas su geriausiu Lietuvos sklandytuvu.

Aš bėgu, bet kiti už mane greitesni.
Vienas atrišinėja Čekanausko parašiuto diržus. Traukiame kūną iš nuolaužų krūvos. Pilotas be sąmonės, dejuoja, blaškosi. Kraujas bėga iš nosies, burnos ir akies. Parašiuto maišelis nusidažo raudonai... Sunku patikėti, kad čia guli tas pats visada linksmas Čekanauskas.

Atvyksta aviacijos gydytojas, daro skubią injekciją. Šluosto kruviną veidą. Spusteli poakį.

Atburzgia greitoji pagalba. Keliame pilotą ant neštuvų. Jis baisiai sudejuoja. Jo aimana persmelkia mūsų širdis. Gal paskutinį sykį atsisveikina?
Greitoji pagalba nuvažiavo. Rūstūs veidai. Slogi tyla.

Karvelis apžiūrinėja sulaužytą sklandytuvą. Jis tariasi su kitais. Aš girdžiu balsus: štai, rodos, ši dalis dar tiks, o liemeniui reikės pridurti naują nosį... Apžiūri aną sparną... Atrodo jis gana gerai... Kas viduje? Kaip lonžeronas?

Dar kažkas skaičiuoja:
– Dvi žiaurios avarijos ir vis tryliktas skaičius... Velniškas sutapimas! Pranas Kvietkauskas užsimušė su „Šilkasparniu“, kurio fabriko numeris buvo 13. Žuvo tryliktais LAK gyvavimo metais, darydamas tryliktą velkamojo skridimo startą... Ir Čekanauskas pakilo lygiai tryliktą valandą, jį tempęs lėktuvas nutūpė po trylikos minučių arba 13 valandą 13 minučių... Trylikos dubletas!

Karvelis nepatenkintas atsisuka į aiškiaregį.
– Plepalai! Tavo paties galvoje trylika triušių!

Po kurio laiko aplankiau Čekanauską ligoninėje. Jis gulėjo specialioje lovoje, subintuotas gipsiniais raiščiais. Įtrūkę stuburo kauliukai, skilęs dubuo, lūžusi ranka ir koja.

– Bet neiškrito nė vienas dantis... – šyptelėjo išgeltusiu veidu Čekanauskas. – Kraujas bėgo iš prakirstos lūpos. Ir akis sveika. Tik nosis dar tebeskauda...

– Ko slinkai šlaito link?
– Ieškojau termiko.

– Ką dar atsimeni?
– Neatsimenu jokios baimės, nepergyvenau pavojaus nuojautos. Nežinau kodėl, kaip ir kur nukritau. Neatsimenu nei garso, nei smūgio nei skausmo. O sąmonę atgavau tik vakare šioje lovoje. Iš pradžių pastebėjau langą. Po to prisiminiau, kad skridau...

Tą dieną, kai lankiau Čekanauską ligoninėje, vėjas apvožė ir gerokai apdaužė antrąjį rekordinį sklandytuvą „Kevą“. Tikro gedulo diena mums, sklandytojams.

Po pusantro mėnesio suremontuoti „Biržietis“ ir „Keva“ vėl pakilo. Pilotai su nauja viltimi žvalgėsi į termikus.