Nuo kalvio „autoserviso“ iki karo aviacijos

Nuo mažumės buvau žingeidus ir domėjausi technika. Nusižiūrėjęs, kaip mamos brolis darydavo visokius baldus, pats sau pradėjau gamintis žaislus — traktorius, kuliamąsias mašinas. Daug įtakos darė mūsų kaimo (Kirdoniai, Biržų rajone) kalvis Soblinskas, kuris ne tik arklius kaustė ir žagres smailino, bet sugebėdavo dviračius ir motociklus remontuoti. Eidavau žiūrėti, kaip jis taiso techniką, kuri man buvo labai paslaptinga, niekaip negalėjau suprasti, kas motociklui ratus suka. Kalvis sakydavo, kad žmogaus protas.

Žemės darbų labai nemėgau, mokiausi neblogai. Mokytojas įkalbėjo tėvą, kad leistų mane į vidurinę amatų mokyklą Panevėžyje. Tėvas surizikavo: nors tai mėnesiui kainavo 50 litų, 1935 metais pradėjau mokslus. 1939-aisiais įgijau mechaniko specialybę, bet artėjo Antrasis pasaulinis karas. Tuomet jaunimui buvo diegiama, kad tėvynę reikia ginti. Kai paskelbė, kad į kariuomenę imami savanoriai, man kaip tik buvo 18 metų. Nieko nesakęs tėvams nuėjau į karinę komendantūrą ir pareiškiau norįs tarnauti savanoriu. Norėjau į kariuomenės autorinktinę, bet paskyrė į karo aviaciją. Tai išgirdęs iš džiaugsmo vos nuo kėdės nepašokau. Mane nusiuntė tarnauti į 1938 metais Panevėžyje įkurtą karo aviacijos grupę, įrašė kandidatu į karo aviacijos mokyklą. Deja, atėjo lemtingoji 1940-ųjų birželio 15-oji.

Kariuomenėje vyko paskaitos apie tarptautinę politiką, bet ten kalbėjo apie vokiečių laimėjimus, kad mums kažkas gresia, net neužsimindavo, nieko nežinojome. Birželio 15 dieną surikiavo mus, priėmėme priesaiką, išaiškino, kas bus kulkosvaidininkas, kas jo padėjėjas, kas kokias kitas pareigas turės. Ramiai nuėjome miegoti, o rytą atsikėlę pamatėme, rusus po rajoną vaikštant. Po pietų nuo Radviliškio pusės tarsi didelis skėrių debesis pasirodė lėtai mūsų aerodromo link skrendančių daugybę lėktuvų. Jų greitis buvo toks mažas, jog atrodė - nejuda. Pajutome, kad vyksta kažkas tragiško. Per keletą valandų aerodromas prisipildė rusų lėktuvų, prasidėjo okupacinės dienos, Lietuvos aviacijos likvidavimas.

Mus išvežė į Vilnių, mane paskyrė tarnauti į Artilerijos pulko geodezininkų grupę, tapau vairuotoju. Vasarą išsiuntė į komandiruotę Ukmergės rajone - turėjome atlikti geodezinius tyrimus numatomam statyti aerodromui Gelvonių valsčiuje prie Bagaslaviškio. Čia mus ir užtiko vokiečiai. Laimei, nenušovė, nors buvome ginkluoti kariai. Po kurio laiko nusprendžiau įsikurti Kaune. Čia ir prasidėjo mano pažintis su sklandymu.

Pirmieji: „Salamandra“, „Varna“, „Šarka“

Kaune buvo steigiamas Suaugusiųjų institutas, ten susipažinau su sklandytojais. Sužinojau, kad sovietiniais metais Petrašiūnuose buvo įkurta sklandymo mokyklėlė, nuo karo metų likę du lenkiški sklandytuvai. Pabandę sklandyti, gerokai apdaužė, reikėjo remonto. Aš įstojau į tą būrelį. Vieną sklandytuvą ėmėsi remontuoti vyresnių klasių moksleiviai iš Technikos mokyklos, o kitą mes, studentai, remontavome Universiteto dirbtuvėse. Atėjus vasarai prasidėjo sklandymai, bet kadangi per žiemą pusbadžiu gyvendavome, per atostogas visi skubėjome į namus „atsimaitinti“, todėl skraidė daugiausiai kauniečiai. Aš irgi važiuodavau atostogauti, bet 1943 m. nusprendžiau įsijungti kaip reikiant. 1944-jų gegužės 14 dieną įvyko sezono atidarymas, į dangų pakilo „Salamandra“, „Varna“ ir „Šarka“. Tuomet turėjome suremontavę keturis sklandytuvus - iš „trofėjų sandėlio“ Vilniuje buvome parsivežę likučius, iš kurių pasigaminome du sklandytuvus.

Tą pavasarį, gegužės 16 dieną, išlaikiau sklandytojo A piloto kategorijos egzaminą (iš viso buvo A, B ir C). A kategorijos pilotas turėjo sugebėti nusklęsti nuo 50 metrų aukščio Nemuno šlaito, (tuomet atrodė, kad tai baisios aukštybės). Taigi sklandymo mokyklėlė veikė pilnai, bet birželio pabaigoje Sovietų armija buvo jau netoli Vilniaus, tad skubiai stovyklą likvidavome, sklandytuvus sukrovėme ūkininko Tamulaičio daržinėje ir išsiskirstėme savais keliais.

Į Vakarus nesitraukiau, nes nieko blogo nebuvau padaręs, maniau, nieko man neatsitiks. Žinoma, jei būtų sužinoję, kad buvau savanoris ir prie vokiečių skraidžiau, bučiau sulaukęs saugumo dėmesio. Pas tėvus Biržuose slapsčiausi nuo ėmimo į sovietinę armiją, bet iškart po Karo mane pagavo. Nuvežė į Panevėžį, tardė, už tiesioginį armijos vengimą paskyrė 5 metus kalėjimo. Iš pradžių patupdė į Lukiškes, ruošėsi vežti į Sibirą, bet kaip tik paskelbė amnestiją, ir mane paleido. Atsidūriau Jercove, tarnavau statybos batalione, teko dirbti lentpjūvėje. 1946-ųjų birželio viduryje demobilizuotas, grįžau į Kauną. Čia prasidėjo mano gyvenimas, kurį galima dalinti į dvi dalis: fizika ir aviacija. Po Vytauto Didžiojo universitete rengtų mokytojų kursų likau dirbti Fizikos katedroje. Iki 2000-ųjų mano gyvenimas buvo glaudžiai susietas su fizika, kuri mane maitino, likusį laiką skyriau aviacijai.

Tamulaičio daržinė ir desantinis sklandymas

Praūžus karo vėtroms pradėjau domėtis, kur musų sklandytuvai. Niekas negalėjo atsakyti, kur jie dingo iš Tamulaičio daržinės. Vėliau paaiškėjo, kad 1946 metais į Klaipėdą buvo suvažiavę sklandytojai R.Bėkšta, V.Brazaukas, Tolutis ir sukūrė sklandytojų grupelę. Atvažiavę į Kauną sužinojo, kad pas Tamulaitį daržinėje yra suslėpti sklandytuvai, ir juos paprasčiausiai „nudžiovė“. Kaip vėliau kalbėta, sodybos šeimininkas jų vadą Tolutį palaikė Vaitkumi, karo metu buvusiu Kauno sklandytojų vadu, ir labai apsidžiaugė, kad daržinė atsilaisvins. Taigi susikrovę sklandytuvus išsivežė.

Vilniuje 1946 metais buvo atidarytas aeroklubas. Ten buvo ruošiami lakūnai, o 1948 rudenį mes Kaune suorganizavome sklandytojų kursus. Pradėjau mokytis aeroklubo lėktuvinio išvilkimo sklandymo mokykloje. Tuomet apie sklandymo sportą niekas net nekalbėjo, mokymas vyko pagal desantinių sklandytuvų programą, tuo metu naudotą kariuomenėje. Keldavomės vos saulei patekėjus, pasklandome iki 10-11 val. kol pradeda rodytis debesėliai, pailsime, paskui vakare ramiu oru vėl sklandome. Programa buvo paprasta: velkant lėktuvu reikėjo pakilti iki 400 metrų, atsikabinti, apskristi dėžutę ir tiksliai nutūpti.

Tuo metu B.Oškinis gyveno Kaune. Pamatęs, kad sportinių sklandytuvų nėra ir nebus, pasiūlė statyti treniruočių sklandytuvą „Pūkas“. Jį skubiai pastatė būrelis sklandytojų, bet 1949 m. rugsėjo išėjo įsakymas, kad aeroklubas uždaromas ir visa technika turi buti atiduota į Minską. Tuomet Stalinas ruošėsi Korėjos karui, nežinodamas, kuo jis gali baigtis, įsakė, kad 500 kilometrų nuotoliu nuo SSRS sienų negali būti jokio lėktuvo, išskyrus karo arba susisiekimo. Taigi, visa technika buvo išskraidinta, 1950 metais jokie skraidymai Lietuvoje nevyko. Tuomet mes, norėdami būti ore, perėjome į parašiutininkus...

1950 metais įsteigus DOSAAF, Kauno politechnikos institute (KPI) Mechanikos fakultete dirbęs Antanas Kuzmickas, sklandytojas nuo karo metų, ir aš pradėjome galvoti, kad reikia patiems pasistatyti sklandytuvus. A.Kuzmickas pradėjo dviejų mokomųjų sklandytuvų statybą. Netrukus pavyko gauti dar vieną sklandytuvą, mat uždarius aeroklubą Vilniuje liko Aviacijos technikos klubas, 1951 m. jis gavo vieną Antonovo konstrukcijos mokomąjį sklandytuvą su amortizatoriumi. Kadangi Vilniuje sklandytojų nebuvo, jis atvežtas į Kulautuvą. 1951 metų vasarą sklandytojas jį išbandė ir vėl paliko... Tamulaičio daržinėje. Čia jį ir radau, kai vasarai baigiantis aplankiau Kulautuvą. Tuojau pakabinau skelbimą, kad organizuojama sklandytojų grupelė. 1952 metais skraidėme su A-1, vėliau - su Oškinio pastatytais BrO-9 „Žiogu“, BrO-10 „Pūku“ (Oškinio BrO-9 buvo išvežtas į Maskvą ir priimtas serijinei gamybai), KPI taip pat buvo baigti statyti sklandytuvai M-1, M-2

Tačiau 1953 metais susidomėjimas sklandymu pradėjo blėsti. Jauni, skraidydami sklandytuvais su amortizatoriumi, nematė didesnių perspektyvų, vyresniems skrieti šlaite tik išmestiems amortizatoriaus buvo sudėtinga, nes reikėdavo staigiai padaryti posūkį, kad patektum į antvėjį.
Pradėjome galvoti apie sklandytuvų išvilktuvą.

Perversmas - „gargaras"

Tuo metu aeroklubuose sklandytuvams išvilkti darydavo Dobachovo gervę: du užpakalinio motociklo rato sukami velenėliai, kurių vienas vyniojo trosą ir sklandytuvą pakeldavo į 50 metrų aukštį. Reikėjo turėti galingesnį agregatą, kad galėtume pakilti aukščiau.
1954 metų žiemą pradėjau galvoti, kaip tokį susikurti. Pirmiausiai reikėjo variklio. Nuėjau pas KPI Automobilių katedros vedėja Gastylą. Paaiškėjo, kad vieną sugedusį variklį galėtų atiduoti, jei rektorius leistų. Teko remontuoti gamykloje. Tuomet pradėjau galvoti, kur jį įtaisyti. Pamaniau, kad tiktų „palutarkos“ (pusantratonio „Fordo“ tipo sunkvežimiuko) priekis. Padaręs brėžinius nunešiau į Remonto detalių gamyklą, kuri sumontavo variklį, korpusą ir ratus, o pačiam teko pritaisyti būgną, 1 km ilgio trosui. Dirbau nuo ryto iki vakaro.

1955 metų pavasarį išvilktuvą, kurį pravardžiavome „gargaru“, atsivežėme į Kulautuvą. Visi gąsdino. SSRS naudotis tokiais išvilktuvais buvo griežtai draudžiama, nes Estijoje žuvo du sklandytojai bandę pakilti tempiami troso, prikabinto prie automobilio rato. Mes nežinojome teorijos, patyrimo taip pat nebuvo, bet apie pavojus negalvojome.

Pirmam bandymui pasiėmėme naują sklandytuvą BrO, prikabinome prie išvilkimo agregato. Aš, kaip savininkas, sėdau buksyruoti, bet pirmas bandymas nelabai pavyko, nes nepašildytas variklis menkai tetraukė. Antru pakilimu Zenonas Brazauskas šovė į 200 metrų aukštį, po jo skridęs Vytautas Dovydaitis pakilo iki 250 metru ir ore išsilaikė 7 minutes. Iš kaimo sodybų aplinkui šaukė „valio“. Pirmieji skrydžiai teikė vilčių, kad pasiekus 300-350 metrų aukštį įmanoma patekti į termiką ir pasiekti debesis. 1955 m. liepos 20 dieną V.Dovydaidui (jis jau prieš karą buvo skraidęs termikuose) su sklandytuvu „Pūkas“ pavyko pasigauti termiką ir pakilti 1950 metrų aukštį. Mums tai buvo kaip pasaka.

Sklandytuvų išvilkimo agregatas 1955 metais buvo tam tikra revoliucija ne tik Lietuvoje, bet visoje Sąjungoje. Nors buvo draudžiama, „gargarą“ naudojome ir sklandėme. Vilniaus aviacijos technikos klubo viršininko pavaduotojas politiniams reikalams Javičius man ir Brazauskui sakydavo: ką jūs darote, jauni esate, o taip rizikuojate, jei vieną dieną „malkų priskaldysite“, tuomet įstatymo raidę jums suras.

Nieko blogo neįvyko, nors vienas atvejis buvo per milimetrą nuo šiurpios avarijos.Sužinojęs apie pasiektą rimtą aukštį atvažiavo Oškinis ir pats panoro pabandyti su „Pūku“. Pakilo, pasisukiojo, bet neradęs termiko po kokių 6-7 minučių tūpė pievelėje - labai švelniai, bet sklandytuvo liemuo pasidalino į dvi dalis, uodega tabaluodama vilkosi. Pamatę nuo drėgmės pažaliavusius špantus ir atsileidusius juosteles jungiančius klijus pagalvojome, ar ne per pigiai marškinius giltinei siuvome? Jei jis būtų patekęs į termiką, ten sklandytuvą būtų pablaškiusios srovės ir katastrofa butų įvykusi ore. „Pūko“ neberemontavome.

KPI buvo pastatytas „Gintaras“, jį 1955 vasarą naudojome pirmiesiems bandymams pasiekti termikus ir sklandyti juose.

Po poros metų SSRS nusipirko Čekijoje gamintus galingus dyzelinius išvilktuvus ir visas sklandymas pradėtas ruošti mūsų pavyzdžiu, startuojant autostartu.

1956-aisiais Kaune buvo atidaryta sklandymo stotis, viršininku tapo B.Oškinis, sklandymo sportas pradėjo vystytis.

Istorijos ir naujovių darna

Iš aktyvaus sklandymo pasitraukiau 1967 metais. Mačiau, kad mano vaidmuo suvaidintas - buvau pasiekęs respublikinį rekordą (8 valandas iškabojau ore su sklandytuvu). Tuomet jau buvo leidžiamas žurnalas „Sparnai“, įkurtas Aviacijos istorijos komitetas. Pradėjau burti aviacijos veteranus, domėtis istorija, rinkti medžiagą ir kiek įmanoma skelbti spaudoje. 1975-ais mane išrinko komiteto pirmininku.

Istorija yra gyvenimo mokytoja, nors kai kas sako, kad nereikia žiūrėti atgal, tik pirmyn, bet be istorijos negalime gyventi ir tobulėti. Prieš karą turėjome savo aviaciją, gaminome lėktuvus ir sklandytuvus, sovietinės okupacijos metais mums tautiškumą pavyko išlaikyti tik sklandytuvais, dabar visi turime savo aviaciją ir aviacijos pramonę, gaminame pasaulinio lygio sklandytuvus. Sklandymo sportas sekasi neblogai, bet gaila, kad nėra masiškumo. Nėra, bet tikiu - Lietuva be aviacijos negali būti. Sklandymas buvo ir bus.Kai užpernai vyko sklandymo varžybos, nuvažiavęs į aerodromą nebepažinau įrangos: pradėjau klausinėti, kur yra toks prietaisas, sako nėra, o kur dirbtinis horizontas, atsakė, kad nebereikalingas. Yra tiek įvairiausių prietaisų, tokia sklandytuvų kokybė pasiekta, kad sklandymas yra pasakiškas dalykas. Jei ankščiau skaldytuvų kokybė būdavo 30, tai jau buvo puiku, o dabar kokybė apie 50.

Dabar nepaskrisčiau, bet įdomumas išliko. Prieš kelis metus veteranams davė po vieną skrydį pasirinkti,dauguma pasirinko skrydį autostartu, nes neįprastas dalykas.



J.Balčiūnas yra pirmojo lietuviško sklandymo vadovėlio „Debesų keliais“ bendraautorius kartu su V.Dovydaičiu ir B.Oškiniu. Parašė knygas „Lakūnai, lėktuvai, žygdarbiai“, „Sklandytojų skrydžiai“, „Tėviškės akimirkos“, „Lietuvos sparnai“, „Antrojo pasaulinio karo asai“ ir daugybę straipsnių aviacijos tema.