Šilkasparnis



Rašytojas lakūnas Jonas Dovydaitis

Mes išlipome iš automobilio prie senų ąžuolų. Jie kerojo Aleksoto plento šalikelėje. Mano bendrakeleivis, kuris prieš trisdešimt penkerius buvo nedidelis, lieknas, judrus it žirnis, visada labai mandagus ir paslaugus, dabar – solidus, akiniuotas architektas su žilomis gijomis juoduose plaukuose.

Architektas Vytautas Peseckas

– Ąžuolas nulaužta šaka... – mįslingai tarė architektas. – Vienas iš šių medžių...

Mes akylai apsidairėme, nors žinojome, kad nerasime medžio žaizdos. Juk seniai ją išgydė vėjai ir laikas.

Susėdome ant krantelio. Priešais – aerodromo platuma. Iš Palangos atskrido melsvai sidabrinis „AN-24“ ir dzingtelėjo ant betono tako. Suūžė propelerių srovė, stabdanti įsibėgėjusį lėktuvą.

– Čia buvo aeroklubo angaras, o jame stovėjo „Šilkasparnis“ – mūsų visų svajonė, – prisiminė architektas. – Jis buvo neįprastai lengvas, grakštus ir, svarbiausia... dvivietis.

Jauni sklandytojai visada mano, kad ryški tobulėjimo pakopa – ką nors paskraidinti... Kažkada mus, geltonsnapius, vėžino jau išprusę lakūnai. Dabar mes brovėmės į jų eiles ir norėjome skridimo laimę pabarstyti kitiems... Jeigu jau pripažins teisę skraidinti keleivį – aiškiai esi šio to vertas!

Turėjau tada nepilnus šešiolika. Grįžau iš Nidos mokyklos su mėlynu B piloto ženkliuku. Buvau lengvas it žvirblis, todėl man kylant su „Nykštuku“, kabindavo ant sklandytuvo rėmo gelžgalį – papildomą svorį.

Nidos kopose susidraugavau su dvidešimtmečiu Pranu. Sklandymo mokykloje kiekvienas turėjo savo pravardę. Buvo Čičinskas, Raudonasis lakūnas, Drugys, Ciga, Agronomas, Strakalas. Praną dėl švelnaus būdo ir tylaus paklusnumo vadindavome Kvietkeliu. Jis buvo kilęs iš neturtingos kybartiečių šeimos. Pranas džiaugėsi patekęs į Klaipėdos amatų mokyklą ir uoliai ruošėsi tapti meistru – mokytoju. Kaip niekam kitam, jam buvo svarbu įsikabinti tarnybon – jau iš pirmosios algos padės vargstančiai šeimai. Tokia buvo senosios, prieškarinės Lietuvos kasdienybė.

Pranui-Kvietkeliui skraidymo paslaptis buvo apgaubta nežinios ūkana – juk jis niekad neturėjo laisvo laiko, negalėjo dienų dienas buvoti aerodrome, maišytis tarp lakūnų, sakysim, kaip aš. Juk mano tėvas buvo lakūnas, ir nuo lopšio aš girdėjau propelerio gausmą. Net Palangon dar mažą tėvas nuveždavo lėktuvu. O jis...

Nidos kopose pastebėjome, kaip Kvietkelis niekaip nesugebėdavo tiesiai nuvairuoti sklandytuvo. Vis imdavo ir nusukdavo šonan, nors instruktorius ir drausdavo posūkį. Dėl šios nesėkmės vyrukas labai grauždavosi – kiekviena skraidymo diena Pranui buvo itin brangi, nes tirpte tirpo kuklios santaupos, skirtos maistui ir mokslui.

Kažkuris aštrialiežuvis išsitarė, kad Kvietkelio viena koja per ilga, skrisdamas turėtų nusiauti vieną batą, tada neslėgtų taip skersvairių, ir aparatas nesuktų šonan. Ir ką jūs manote – Pranas, pažinimo aistros apimtas patikėjo... Jis sėdo į sklandytuvą viena basa koja. Mes stebėjomės – tą sykį sklandytuvas skrido tiesiai!

Pranas gavo A piloto laipsnį, o netrukus pasiekė ir antrą pakopą – B laipsnį. Dabar jis skraidė jau nebenusimaudamas bato, išmoko darniai naudoti vairus.

1939 metų rugpjūčio mėnesį su Pranu susitikome Kauno aerodrome, velkamo skridimo grupėje. Manęs dar nesulaukusio šešiolikos, į šią grupę nenorėjo priimti. Nutaikęs progą, kai tėvas buvo gerai nusiteikęs, patiesiau jam pasirašyti tekstą, kad visas sūnaus nelaimes aerodrome jis prisiimsiąs ant savo galvos ir aeroklubui niekad nereikšiąs jokių pretenzijų.

Pradėjome skraidyti „Šilkasparniu“. Oran mus išvilkdavo sportinis lėktuvas „Kregždė“. Tada buvo brangus kiekvienas benzino lašas. Instruktorius stengėsi kuo greičiausiai įsitikinti, ko vertas mokinys. Niekas su tavim ilgai nesiterlios! Nesugebi – drožk šonan ir spoksok, kaip gabesnis raižo dangaus mėlynę.

Šešis kartus skridau su „Šilkasparniu“. Išvilkdavo mane ir instruktorių į keturių šimtų metrų aukštį. Man pavykdavo tiksliai sekti lėktuvą, nesiblaškydavau ir netampiau plieninio troso, tinkamu laiku nuo jo atsikabindavau ir nutūpdavau prie baltos marškos. Ant galvos mūvėjau tėvo odinį pošalmį. Tai buvo lyg ir mano talismanas. Juk tėvas išskraidė dvidešimt metų. Nors turėjo ir avarijų, bet vis išlikdavo gyvas. Ir lakūno akiniai – tėvo. Tada jis jau buvo pensininkas, pošalmis visada namuose, mano žinioje...

Septintam skridimui besiruošiant, instruktorius paklausė, ar noriu skristi vienas, ar pasitikiu savimi. Sėdu, rišuosi diržus, bet rankos lyg nutirpusios, ir metalinė sagtis nepaklusni. Instruktorius ramina:

– Nesijaudink, elkis šaltakraujiškai. Aerodromas didelis – pataikysi. Tik į patį startą nesigrūsk. Geriau dešimt metrų toliau, negu vieną metrą prieš tūpimo maršką...

Pastebiu, kad ir instruktorius sunerimęs. Gal mano jaudinimasis jam nepatinka? Kad tik nesugalvotų atšaukti savarankiško skridimo! Aš apsimetu ramiu ramutėliu, nors pakinkliai virpa... Grakštusis „Šilkasparnis“ – mano vieno valiai... Tvirčiau prie pakaušio delnu spaudžiu tėvo pošalmį, įtempiu žvilgsnį. Nuo propelerio srovės gula žolė. Lengvas smūgelis ir aš ore. Akis įbedęs, seku lėktuvo judesius. Jis kyla, ir aš turiu kilti; lėktuvas smunka, ir aš krentu su juo... Už nugaros oro srovės plazdena marškinius. Švilpia sklandytuvo sparnai... Slenka žalios Fredos šlaitų garbanos, didelis namas, ant kurio stogo karstydavausi...

Netrukus atsikabinu nuo „Kregždės“, sklendžiu, padarau vieną kitą atsargų posūkį... Daug kartų mačiau žemę iš oro, bet tą sykį ji buvo gražiausia. Pasukęs tūpti, matau, kad instruktorius, iki tol sėdėjęs žolėje, ūmai atsistoja. Neramu! Nesijaudinkite – viskas bus gerai. Jaučiu ūmų pasitikėjimo antplūdį. Švelniai veikiu vairais. Dunkst! Nutūpiau...

Nė vienas lakūnas niekada neužmiršta pirmojo savarankiško skridimo. Tai stipriausių pergyvenimų valanda. Neužmiršau ir aš, nors prabėgo daug daug metų.

Po vienuolikos skridimų „Šilkasparniu“, savarankiškai išleido ir mūsų Kvietkelį. Pranas spindėte spindėjo. Man jis sakė, kad po keleto dienų turįs grįžti į darbą.
– Ligi išvažiuosiu – dar paskraidysiu. O kitam sezonui pasitaupysiu kaip reikia. Tada iki pat termikų...

Rugpjūčio 24 dieną vėl susibūrėme prie „Šilkasparnio“. Instruktorius pranešė skridimų eilę. Man šypsojosi diena: „Šilkasparnis“ būsiąs išvilktas iki 1000 metrų. Ten aš instruktoriaus žodžiais tariant, galėsiąs pasižiūrėti termiko, ilgiau pasižvalgyti žemėn...

Artėjo vidurdienis. Oran kilo naujokai su instruktoriumi. Ant vejos prisėdo Pranas. Jis pasisakė esąs be cento ir norįs man pasiūlyti mažutį sportinį revolverį „Montekristą“, kurį pats amatų mokykloje pasigaminęs. Tik penki litai...
– Tai pietums ir traukinio bilietui, – tarė jis tyliai.
– Neturiu tiek pinigų. Ir „Montekristo“ man nereikia.

Pranas patylėjo, o vėliau pasiguodė, kad šiandien paskutinė jo diena aerodrome.
– Vis pinigų trūksta. Dirbu kitame mieste. Kaune tarnybos nerandu. Darbe turėjau būti penkioliktą... Tik dėl skridimų nevažiavau. Šiandien atliksiu antrą savarankišką skrydį ir kelionėn. Kitaip iš tarnybos ištrenks...

Atėjo mano eilė skristi. Su trosu nubėgau prie lėktuvo, kabinu jį, o Pranas vėl čia:
– Būk bičiulis, užleisk man savo šį skridimą. Jei rasi termiką, ilgam užsikabinsi už debesio, tad ko gero – man šią dieną ir nebeteks... O taip noriu, prieš išvažiuodamas dar sykį paskraidyti! Pats supranti.

Užjaučiu Praną ir užleidžiu jam „Šilkasparnį“. Žinau, kad naujokas termiko nepačiups, ilgai ore nekybos, ir aš mažai ką prarasiu.
– Paskolink, Vytuk, pošalmį ir akinius, – paprašė nudžiugęs Pranas.
Daviau. Šiltu žvilgsniu jis dar sykį man padėkojo.

„Šilkasparnis“ pakilo ir tyliai slinko paskui lėktuvą. Šešių šimtų metrų aukštyje Pranas atsikabino. Ėmė riesti posūkius, panašius ištįsusią S raidę. Koks keistas posūkis! Pusė vijos lėtai, vis mažėjančiu greičiu, o antroji posūkio dalis – nuspausta sklandytuvo nosimi, vis greitėjanti.

Staiga „Šilkasparnis“ niurktelėjo nosimi žemyn ir padarė pusę išvirkštinės kilpos. Tą pat akimirką žmogus lyg sviedinukas iškrito iš kabinos. Be parašiuto! Siaubo apimti pašokome.

Sklandytuvas sau, pilotas – sau! Vyrukas krito susirietęs ir vartaliodamasis, staigiai trūkčiodamas, darydamas vieną po kito „salto mortale“.

„Šilkasparnis“, netekęs svorio, plasnojo lyg didelis lapas, sukinėdamasis į vieną, į kitą pusę. Atrodė, kad jis dribs tiesiai ant mūsų galvų.

Mes šokome bėgti į angarus prie telefono, kviesti greitosios pagalbos. Po to skuodėme prie plento, kur tarp medžių dingo besivartaliojantis „Šilkasparnio“ pilotas.

– Štai čia, ant šito asfalto (tada jis buvo paprastas plentas – žvyras ir smėlis), aidžiai suaimanavęs, garsiai triokštelėjo „Šilkasparnis“... O Pranas praskyrė ąžuolus, savo kūnu nulaužė vieną šaką ir trenkėsi žemėn... Gulėjo pusiau kniūbsčias.

Tiriant avariją, paaiškėjo, kad Pranui išrietus puskilpę, nuo išcentrinės jėgos trūko pečių diržai, kartu su faneros gabalu. Ši jėga pilotą svieste išsviedė iš kabinos...
Kūną dedant ant neštuvų, kažkas nurišo pošalmį ir grąžino man.

Sanitarinė mašina nuvažiavo. Mes susirinkome prie „Šilkasparnio“ liekanų. Nutempėme jas nuo plento. Aplink buvo pilna nuolaužų ir sudraskytos drobės.

Kažkas prašneko:
– Sako, kad niekad nereikia skolinti pošalmio. Tai anksčiau ar vėliau blogai pasibaigia. O gal čia tik prietaras?

Atsakyti nesugebėjau. Praradimo sielvartas smaugė gerklę.

...Architektas vėl žvilgtelėjo į ąžuolą. Delnu pabraukė pražilusius smilkinius. Senų medžių šakas košė vėjas. Gaudė atskrendantis didžiulis lėktuvas. Šis garsas greit artėjo, nusinešdamas visa kita.


Jonas Dovydaitis


Iš ciklo “LAKŪNŲ PORTRETAI”



Šaltinis:
Sparnai 1972, Nr. 4

Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2010



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis