Pirmas savarankiškas skridimas


Vytautas Peseckas

"Šilkasparnis“ leidžiasi – tik keli metrai nuo žemės… Pažiūriu į greičio rodyklę – 50, truputį patraukiu vairolazdę… dar sekundė ir medinis paukštis, pašliaužęs žole, sustoja, pakrypsta ant sparno. Atsirišu ir išlipu. Užpakaly iš antros sėdynės išsirango instruktorius.

Traukiant dvivietį į starto vietą, staiga instruktorius kreipiasi į mane:
– Kiek pats turi startų?
– Šešis… – pajuntu, kad raudonuoju.
– Tai ką, nori skristi vienas?

Pajuntu džiaugsmą. Aš skrisiu vienas!..
– Gerai! – atsakau ir žengiu prie sklandytuvo.

Paskutiniai instruktoriaus nurodymai, matau, kad jis irgi jaučia mažutį nerimą, pakelia sklandytuvo sparno galą.
– Tvarkoj? – klausia jis.
Linkteliu galvą ir nuleidžiu akinius.

Propelerio srovė suguldo žolę, trosas išsitempia, lengvas smūgis, ir aš ore. Priešaky, kiek žemiau mėlynas lėktuvas kyla, traukdamas mane. Aš, akis įbedęs, seku kiekvieną jo judesį. Turiu visą laiką išlaikyti vieną padėtį, kad lėktuvo viršutiniai sparnai būtų vienoje linijoje su akiračiu. Lėktuvas kyla, ir aš turiu kilti, lėktuvas leidžiasi – ir aš…

Apačioje jau Fredos šlaitai, žalias aerodromo plotas pasiliko užpakaly. Mano marškiniai plazdena stiprios oro srovės draskomi. Savotiškai mielu balsu švilpia sklandytuvas. Šalia praskrido akrobatinis „Meteoras“. Užsižiopsojęs atsidūriau žemiau velkančio lėktuvo. Švelniai patraukiu vairolazdę – kitaip galiu nutraukti trosą…

Lėkštas posūkis, ir esu virš aerodromo ribos. Reikia atsikabinti. Patraukiu ryšio kabelį ir kartu vairolazdę. „Šilkasparnio“ švilpimas mažėja, virsta ūžesiu. Žvilgteliu į aukščio, į greičio rodykles. Viskas tvarkoje.

Pradedu dairytis žemėn. Ji man atrodė nepaprastai puikiai, nors ne pirmą kartą ją matau iš oro. Tačiau šiame skridime ji atrodė gražiausiai.

Darau posūkį. Sklandytuvo sparnai pakrypsta, ir sklandytuvas sukasi. Iš jo ūžesio sprendžiu greitį. Skersvairiais prilaikau sparną, kad daugiau nevirstų. Apačioje spalvotas Kaunas, mėlynas Nemunas, šlaitai. Išlyginu sklandytuvą. Darau į kitą pusę posūkį. Išlyginu. Suku… ir jaučiu, kad sklandytuvo priešakys smenga. Traukiu… Dar daugiau smenga! Išsigąstu supratęs – mažas greitis – spaudžiu vairolazdę ir greitai išlyginu sklandytuvą.

Aukštis 80 metrų. Suku į aerodromą ir einu tūpti. Aerodrome pakeltais veidais draugai seka mane. Instruktorius, pirma gulėjęs, dabar atsistoja ir, prisidengęs akis nuo saulės, stebi. Žemė artėja, bėga, dažnai žiūriu į greičio rodyklę, prie pat žemės išlyginu sklandytuvą ir skrendu lygiagrečiai. Į mane artėja angarai – kad tik užtektų aerodromo. Dunkst – ir aš žemėje. Sklandytuvas pakrypsta ant sparno, paleidžiu vairus. Puiku pirmą kartą savarankiškai nutūpti!

Vytautas Peseckas



Šaltinis:
"Plieno sparnai" Nr. 9, iš „Lietuvos sparnai“, 1939 m. Nr.16-17

Elektroniniam publikavimui paruošė B.Ivanauskas ir G.Kačergius, 2010


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis