Br.Oškinio sklandytuvai BrO-3



Gytis Ramoška

OŠKINIO BRO-3: "PŪKAS", "ARAS" IR "GIRIŪNAS"







Lavinimosi sklandytuvas BrO-3 „Pūkas"


Kurdamas savo pirmąjį lavinimosi sklandytuvą Br.Oškinis konkuravo ne vien su Lietuvoje esančiais „Sakalu" ir „Nida". Apie užsienyje konstruojamus sklandytuvus buvo galima sužinoti iš Lietuvos Aero Klubo prenumeruojamų užsieninių aviacijos žurnalų, tarp kurių labai populiarus buvo vokiečių „Flugsport". Pirmiausia Br.Oškiniui krito į akį konstruktorių „piktnaudžiavimas" dideliais sklandytuvų sparnų ilgiais. Buvo statoma daug lavinimosi sklandytuvų bei mokomųjų dviviečių su 16-18 m ilgio sparnais. Tai kilo iš aerodinamikų nustatytos priklausomybės, jog kuo didesnis sparnų proilgis (ilgio ir pločio santykis) - tuo mažesnis indukcinis pasipriešinimas. Tačiau smarkiai pailginus sparnus padidėja svoris ir inercija, mažėja manevringumas, o svarbiausia - labai išauga sklandytuvo kaina. Ir visa tai tam, kad būtų truputį sumažintas sklandytuvo pasipriešinimas...

Br.Oškinis buvo įsitikinęs, jog lavinimosi sklandytuvams toks didelis sparnų ilgis nepateisinamas ir neekonomiškas, todėl nusprendė įrodyti, jog su žymiai trumpesniais sparnais BrO-3 pasieks tokią pačią ar net truputį geresnę aerodinaminę kokybę, negu RRG Falke ar Grunau Baby II „Nida". Konstruktorius netgi užsibrėžė, jog kurs sklandytuvus neviršydamas 10 metrų sparnų ilgio.


Konstruktorius Br.Oškinis "Pūko" kabinoje


Tik vienu aspektu Br.Oškinis „iššoko" virš įprastinio šių sklandytuvų konstrukcijos lygmens - liemenį jis konstravo ovalaus skerspjūvio, t.y. aerodinamiškai tobulesnį, bet ir sudėtingesnį, nei iš keturkampių ar šešiakampių rėmų, būdingų lavinimo sklandytuvams.

Siekdamas kuo mažesnio minimalaus žemėjimo greičio, Br.Oškinis sklandytuvą konstravo ypatingai lengvą, tuo pačiu stengdamasis, kad jis būtų atsparus ir atlaikytų elementarias akrobatines figūras. Šias priešybes sutaikyti padėjo jau minėtieji trumpi sparnai, patiriantys mažesnes lenkimo jėgas perkrovų metu. Apskritai, mažesnės konstrukcijos - mažesnės inercijos jėgos, ir tai leidžia daryti lengvesnes detales.

Sparnams pagrindiniu profiliu Br.Oškinis pasirinko tuo metu populiariausią vokišką Gö-535, suteikiantį didelę keliamąją jėgą. Gana storas (16%) profilis leido įstatyti lengvesnį aukštą lonžeroną. Sparnų galuose, nuo spyrių prijungimo vietos, Oškinis suprojektavo Gö-535 palaipsnį perėjimą į simetrinį profilį (paskutinė 12 % storio nerviūra įstatyta neigiamu -3° kampu), kad sumažintų indukcinį pasipriešinimą. Sparnus sudarė pagrindinis ir pagalbinis lonžeronai su 19 nerviūrų kiekvienam sparnui. Iki pagrindinio lonžerono sparnai dengti klijuote, toliau - audiniu. 2,5 m ilgio eleronų vyriai yra viršutinėje jų pusėje, o 5 mm viršutinis plyšys tarp sparnų ir elerono užklijuotas celonuota drobės juostele. Eleronų valdymas diferencijuotas (į viršų eleronai atlenkiami daugiau, negu žemyn). Bendras sparnų svoris - 40 kg.


"Pūko" liemens surinkimas L.Reimerio (kairėje) dirbtuvėse.
Dešinėje - Oškinis. 1935 m.


Sparnas ir liemens rėmai G.Miliūno dirbtuvėse. 1935 m.


L.Reimeris (kairėje) ir Br.Oškinis apžiūri pagamintas detales. 1935 m.


A.Gysas rodo draugams "Pūko" posūkio vairą G.Miliūno dirbtuvėse.
1935 m.


Surinktas dar neaptrauktas drobe "Pūkas" prie G.Miliūno dirbtuvių Šančiuose, Kaune. 1936 m.


Liemuo, sudarytas iš 27 ovalių rėmų, sujungtų keturiais pagrindiniais lonžeronais, dengtas 2 ir 1,5 mm klijuote. Uodeginėje pusėje jis baigiasi nedideliu kiliu, kurio viršuje tvirtinamas stabilizatorius. Piloto kabinos dangčio apačioje įtaisyta skridimo prietaisų lenta. Kabinos sėdynė numatyta pilotui su parašiutu. Tačiau liemens priekinę dalį su kabina Br.Oškinis projektavo pagal savo ūgį (162 cm), todėl aukštesniems sklandytojams joje buvo ankšta, arba jie visai netilpdavo... Sklandytojai juokavo, jog stambesniam vyrui kvėpuojant kabinoje ir liemens šonai „kvėpuodavo", t.y. - judėdavo. Liemens svoris - 30 kg.

Siauras, 0,3 m² ploto, klijuote dengtas stabilizatorius prie kilio pritvirtintas dviem varžtais ir paremtas dviem spyreliais. 1,5 m² ploto aukščio vairas su ragine kompensacija, dengtas audiniu. 0,35 m² ploto posūkio vairas su ragine kompensacija taip pat dengtas audiniu ir pritvirtintas prie kilio dviem vyriais. Jis ir aukščio vairas valdomas trosais. Uodegos plokštumos svėrė 5 kg.Su prietaisais sverdamas 82 kg, BrO-3 buvo lengviausias sklandytuvas Lietuvoje.

Pradėjus BrO-3 statybą 1935 m. kovą sklandytuvas buvo užbaigtas 1936 m. balandį, dirbus iš viso apie 2200 žmogaus darbo valandų. Statyba visus metus užtruko dėl to, kad talkininkai galėjo dirbti tik laisvu nuo mokslų ar tarnybos laiku. Sklandytuvą Br.Oškinis statė savomis lėšomis.


"Pūkas" Linksmadvario angare 1936 m. pavasarį


1936 m. balandžio 19 d. Kauno aerodrome atlikti pirmieji BrO-3 skrydžiai. Sklandytuvą bandė pats konstruktorius. Iš pradžių du kartus paskrido neaukštai, išsviestas guminiu lynu (amortizatoriumi), paskui lėktuvas išvilko į 900 m aukštį. Kai Oškinis įtikino, kad sklandytuvas pavaldus ir pakankamai pastovus, surietė ir keletą akrobatinių figūrų. Pabandė sklęsti didesniu greičiu, įsibėgėdamas iki 150 km/val., ir įsitikino, kad jokių pavojingų virpesių nekyla. Normalus geriausios sklendimo kokybės greitis buvo apie 60 km/val. Konstruktorius liko patenkintas, kad sklandytuvas visiškai atitiko į jį dėtas viltis.

1936 m. balandžio 26 d. sklandytuvui surengtos „krikštynos", įteikiant „Pūko" vardą. Sklandytuvas buvo nuodugniau išbandytas, nustatyti jo skridimo duomenys. Dideliam jaunojo konstruktoriaus džiaugsmui nustatyta „Pūko" aerodinaminė kokybė (sklendimo skaičius) buvo 18,2 („Falkės" -16, Grunau Baby II - 17), mažiausias žemėjimo greitis - 0,83 m/s („Falkės" - 0,9 m/s, Grunau Baby II - 0,8 m/s). Tad su žymiai trumpesniais sparnais BrO-3 „Pūkas" net šiek tiek lenkė „Falkės" (sparnų ilgis -12,6 m) ir Grunau Baby II (13,57 m) skridimo duomenis.

BrO-3 „Pūkas" neilgai buvo Br.Oškinio nuosavybe. Liepos l d. LAK valdybos posėdyje buvo nutarta „Pūką" iš konstruktoriaus už 2200 litų nupirkti ir už originalaus sklandytuvo sukūrimą skirti 1000 litų premiją. Br.Oškinis tuo galėjo tik džiaugtis, nes pinigų reikėjo naujos jo konstrukcijos - akrobatinio sklandytuvo BrO-4 statybai.

Rugpjūčio 7 d. LAK'o valdyba nusprendė, jog reikia pastatyti dar du lavinimosi sklandytuvus BrO-3 ir sutarė su Oškiniu, kad šis paruoštų šių sklandytuvų su padidintais liemenimis (kabinomis) brėžinius.

Rugpjūčio 14 d. „Pūkas", valdomas Br.Oškinio, atliko savo pirmąją ilgą oro kelionę iš Kauno į Nidą, velkamas lėktuvu Albatros J.II. Šis lėktuvas vilko ir dar vieną sklandytuvą - J.Pyragiaus valdomą „Nidą". Kitą dieną abu skraidė Nidos sklandymo mokyklos trejų metų šventėje, vėl išvilkti aukštyn „judošiaus" (taip lakūnai praminė lėktuvą Alb.J.II), nes nebuvo tinkamo vėjo ir nebuvo kaip pademonstruoti būdingą skriejimą virš Didžiosios Nidos kopos. Po šventės abu sklandytuvus „judošius" partempė į Kauną, nes jie buvo numatyti skraidymams termikuose iš miesto aerodromo.


"Pūkas" Nidoje. 1936 m.


Kaune nutarta steigti terminių skriejimų mokyklą, sklandytuvus išvelkant lėktuvais ir mechaniniais išvilktuvais. Kaip minėta, 1936 m. tokie skraidymai dar nevyko. Bet sklandytuvai terminiams skriejimams jau buvo statomi: Nidos sklandymo mokykloje instruktoriai ir sklandytuvų konstruktoriai Antanas Paknys ir Alfredas Gysas LAK'o užsakymu statė dvivietį sklandytuvą PAGY, kuris buvo užbaigtas lapkričio mėnesį ir lėktuvo parvilktas į Kauną, kad sklandytojai skraidydami su instruktoriumi galėtų mokytis pirmiausia velkamojo skridimo, o paskui - ir ieškoti termikų.


Sklandytuvai BrO-3 „Aras" ir „Giriūnas"


1936 m. lapkričio 25 d. LAK'as įgaliojo Sklandymo komiteto pirmininką Joną Pyragių pasirašyti sutartį su ATM Aviacijos būreliu, pagal kurią už 3500 litų būrelis įsipareigoja pastatyti du sklandytuvus BrO-3.

Aviacijos būreliui ir sklandytuvų statyboms nuo 1936 m. pavasario vadovavo C pilotas, sklandymo instruktorius Gabrielius Miliūnas. Kaip sklandytuvų konstruktorius ir serijinės statybos organizatorius G.Miliūnas debiutavo 1935 m. gruodžio vidury. Tuomet savo namuose Šančiuose jis organizavo sklandytuvų dirbtuves ir pasitelkęs 8 entuziastus iki 1936 m. balandžio LAK'o užsakymu pagamino šešis mokomuosius sklandytuvus (po du MOG, MO-I ir MO-II) bei apatinius sparnus dvisparniui Š-18. Regėdamas Miliūno sugebėjimus, LAK'as užsakė pagaminti ir Zigmo Rimšos konstrukcijos motorizuotą sklandytuvą. Rimša buvo baigęs mechanikos ir aeronautikos mokslus Ciuricho politechnikos institute. Motorizuotąjį statant daugiausiai dirbo ATM Aviacijos būrelio nariai Kazys Savickas ir Vytautas Mačiulaitis. Motosklandytuvas baigtas 1937 m. spalio viduryje.

Statant lavinimosi sklandytuvus BrO-3, daugiausiai dirbo Kęstutis Kalėda, Stasys Skinulis-Sula, Algirdas Stankaitis ir Vytautas Mačiulaitis. Už triūsą LAK'as juos premijavo nemokamais sklandymo kursais Nidoje 1937 m. vasarą. Anot B.Karvelio, surinkimo darbai vyko G. Miliūno namų rūsyje, jau anksčiau naudotame sklandytuvų statybai.



"Aro" ir "Giriūno" statyba G.Miliūno dirbtuvėse


Štai charakteringas Br.Oškinio laiškas (iš Šiaulių) G.Miliūnui, dviejų BrO-3 statybos reikalu:

„Mielasai! Prisiunčiu sąrašą plankučių [kartelių - G.R.] „Pūko" statybai. Čia nurodyti kiekiai — vienam sklandytuvui. Medžiagą reikia imti ypatingai tobulą. Manau, reikėtų išpjauti žymiai daugiau, kad būtų iš ko atsirinkti. Po keletos dienų prisiųsiu vairų brėžinius.
[Toliau išvardytos liemens, vairų, sparnų ir jų spyrių gamybai reikalingos kartelės - nuo 5000 mm iki 400 mm ilgio ir nuo 18 mm x 130 mm iki 5 mm x 5 mm skerspjūvių, kurių dauguma iš pušies, o mažesnė dalis kampams užpildyti - iš liepos medžio.]
Bendrai, visur, kur tik reikia dėti užpildomi kampeliai - juos stengtis daryti iš liepos. Klijuotė visoms nerviūroms ir daugumai špantų - 1,2 mm, apie 8 lapai.
Bronius Oškinis
1936m. spalio 7d."


Artėjant LAK'o 10-mečio Šventei, aerodrome 1937 m. gegužės 16 d. buvo planuojama pademonstruoti ir BrO „trečiuosius", bet balandžio mėnesį matėsi, jog be papildomų talkininkų iki šventės jie nebus užbaigti. Todėl J.Pyragius pasirūpino, kad Kelių valdybos centrinis garažas dviems savaitėms išleistų į talką apskaitininką Balį Karvelį, įtraukė į darbą ATM moksleivius Edvardą Buinevičių, Petrą Motiekaitį, Juozą Čepaitį. Kaip pasakojo B. Karvelis, gegužės mėnesį teko darbuotis nuo ryto iki vakaro, net poilsio valandų sąskaita, kol gegužės 16d. užbaigti ir nudažyti du sklandytuvai, pavadinti „Aru" ir „Giriūnu", buvo išrikiuoti Kauno aerodrome šalia „vyresniojo brolio" „Pūko".

Kaip minėta, „Aro" ir „Giriūno" liemenys buvo projektuojami talpesni - jie truputį ilgesni priekyje, uodeginėje pusėje liemens rėmai aukštesni, jų mažiau (iš viso - 24). Sparnai ant liemens bokštelio pastumti į priekį tiek, kad užpakalinė briauna sutampa su bokštelio galu. Krypties pastovumui pagerinti maždaug penktadaliu padidintas kilio plotas. Posūkio vairo aukštis sumažintas, tačiau padidintas plotis. Dėl to pailgėjo posūkio vairo petys, nors bendras sklandytuvo ilgis padidėjo nežymiai. Visi kiti matmenys sutapo su „Pūko". Tuščių sklandytuvų svoris padidėjo keliais kilogramais, tačiau skridimo charakteristikos nepakito.

Dar dažais tebekvepiantis „Giriūnas" 1937 m. gegužės 20 dieną dalyvavo pirmą kartą surengtoje „termikų medžioklėje". „Giriūną" valdė penktasis Lietuvos „C" pilotas Jurgis Steikūnas, o į „Nidą" sėdo pirmasis Lietuvos „D" pilotas Jonas Pyragius. Abu, lėktuvo išvilkti virš Kauno į 2,5 km aukštį, pasuko į šiaurę. Termikų paieškos nebuvo sėkmingos, galbūt ir diena nebuvo tinkama. Labiau prityrusiam Pyragiui pavyko šį tą sugriebti, ir jis nutūpė už Kėdainių, nuskridęs 56 km, o J.Steikūnas, termikų neradęs, nusklendė 40 km ir nusileido šiapus Kėdainių.


BrO-3 "Giriūnas" Kauno aerodrome 1937 m.



Skridimai termikuose ir pirmosios varžybos


Pirmasis Lietuvoje termikuose skriejo Alfredas Gysas. Jis pasakojo, jog tarptautinėje sklandytojų konferencijoje-sąskrydyje Zalcburge pasisėmė vertingų žinių apie terminius skriejimus ir jų taktiką. Grįžęs namo, 1937 m. birželio 15 d. su „Nida" skriejo virš Kauno ir jo apylinkių pusaštuntos valandos, pasiekdamas ir Lietuvos aukščio rekordą – 2500 m.

Beje, birželio 29 d. pradėjo skraidyti termikuose ir pats „Pūko" konstruktorius, tačiau ne su „Pūku", o su „Biržiečiu", ir ne Lietuvoje, o tarptautinėse varžybose Elmiroje (JAV). Ten liepos 6 d. Br.Oškinis skriejo 4 valandas, pakildamas virš starto 1600 m. Liepos 18 dieną Čikagos Stinsono aerodrome per Amerikos lietuviams surengtą aviacijos šventę Oškinis su „Biržiečiu" skriejo 4 val. 41 min. ir pasiekė 2100 m aukštį. Ten pat (kaip ir Eimiroje) Jonas Pyragius su Br.Oškinio konstrukcijos akrobatiniu sklandytuvu BrO-4 „Rūta" demonstravo akrobatinį skraidymą.

20-ųjų Nepriklausomybės metų vasarą sportinių organizacijų vadai nutarė Lietuvoje surengti Tautinės olimpiados varžybas (kviečiant dalyvauti ir kitose Šalyse gyvenančius lietuvius). Lietuvos Aero Klubas nusprendė prisidėti Orinio sporto varžybomis. Olimpiados rėmuose numatyta surengti lakūnų, sklandytojų ir aviamodeliuotojų rungtynes.


Trejetas BrO-3 Kauno aerodrome minint LAK dešimtmetį
1937 m. gegužės 16 d.


Jau turėdami vienuolika treniruočių ir vieną rekordinį sklandytuvą (iš kurių tik dvivietis „Šedy Vlk" buvo pirktas Čekoslovakijoje, o visi kiti - pasigaminti Lietuvoje), sklandytojai nusprendė skriedami termikuose varžytis skridimuose į tolį, aukštį, bei matuojant išskrietą laiką. Panorėjus dalyvauti 16 sklandytojų, o varžyboms turint galimybę panaudoti 11 sklandytuvų (dvivietis PAGY varžyboms nebuvo skirtas), penkis sklandytuvus teko pasidalinti: Jonas Pyragius ir Vytautas Dovydaitis pakaitomis skraidė su „Biržiečiu", Antanas Paknys ir Alfredas Gysas - su pačių projektuotu ir pasigamintu „Termiku", Bronius Oškinis ir Jonas Dženkaitis - su BrO-5 „Rūta-II", Viktoras Ašmenskas ir Vytautas Demikis - su „Šilkasparniu" („Šedy Vlk"), Stasys Čekanauskas ir Antanas Valaitis - su „Žaibu". Likusieji sklandytuvai paskirstyti taip: BrO-3 „Aras" atiteko Vladui Strazdui, BrO-3 „Giriūnas" - Ričardui Heinrikui, BrO-3 „Pūkas" - Gabrieliui Miliūnui, „Nerija"- Mykolui Simonaičiui. Dar du sklandytojai rungtyniavo nuosavais (ir pačių pasistatytais) sklandytuvais: Balys Karvelis - su BK-1 „Vanagu", Leonardas Reimeris - su „Šarka".

Sklandymo varžybas ryškia persvara laimėjo Jonas Pyragius, pasiekęs skridimo į tolį Lietuvos rekordą - 173 km. Bet labiausiai džiūgavo Vladas Strazdas. Paskutinę varžybų dieną su BrO-3 „Aru" jis pasuko į vakarus šalia audros debesų ir, nuskriejęs beveik 40 km, pievoje prie Nemuno pamatė nutūpusį „Biržietį". Tą dieną juo skrido Vytautas Dovydaitis, aerodrome puikavęsis rekordiniu sklandytuvu ir šaipęsis iš Strazdo ir jo mažojo sklandytuvo. Bet 17 metrų ilgio sparnų „Biržietis" tupėjo pievoje, o mažylis „Aras" skriejo pirmyn pusantro kilometro aukštyje ir tą dieną įveikė 87 km nuotolį. „Aras" nugalėjo „Biržietį"! Tą pačią dieną 72 km su BrO-5 „Rūta-II" nuskriejo Br.Oškinis, tačiau teisėjai rezultato neužskaitė, nes nuo lėktuvo atsikabinta didesniame negu nustatyta aukštyje. Neilgai liūdėjęs, Oškinis pasveikino Strazdą, iškovojusį sklandymo varžybose antrąją vietą: buvo džiugu, jog jo treniruočių sklandytuvas BrO-3 suteikė galimybę pakilti ant prizininkų pakylos. Beje, šeštąją vietą su BrO-3 „Giriūnu" užėmė Ričardas Heinrikas (pasiekęs trečiąjį rezultatą kopiant į aukštį). Tad BrO „tretieji" pasirodė tikrai gerai, pateisindami įdėtas viltis.


BrO-3 "Pūko" projekcijos


BrO-3 "Pūko" bei "Aro" - "Giriūno" projekcijos iš šono


Sklandytuvo BRO-3 techniniai duomenys



Sparnų ilgis10,0 m
Sparnų plotis1,60 m
Sparnų plotas11,50 m²
Proilgis8,7
Sparnų profilisGö 535
Tuščio sklandytuvo svoris82 kg
Skridimo svoris170 kg
Įkrovimas14,8 kg/m²
Liemens svoris40 kg
Vairų svoris5 kg
Eleronų ilgis2,50 m
Stabilizatoriaus plotas0,8 m²
Aukštumos vairo plotas1,5 m²
Posūkio vairo plotas0,35 m²
Sklendimo kampas1:18,2
— esant greičiui13,8 m/s
Sklendimo kampas1:16,6
— esant greičiui15 m/s
Minimalus skridimo greitis12,5 m/s


Šaltinis "Plieno sparnai" Nr.9

Nuotraukos iš Benvenuto Ivanausko archyvo
Sklandytuvo BrO-3 projekcijos Gyčio Ramoškos


Elektroniniam publikavimui paruošė B.Ivanauskas ir G.Kačergius, 2010




Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis