Nidos "padžiovimas" ant laidų


Skriejant išilgai audros fronto, galima toli nuskristi nesisukinėjant. Įsiveržęs šaltesnis oras kaip pleištas kelia nuo pažemės įšilusią oro masę. Gerai įsidėmėjau šitą instruktoriaus Balio Karvelio pamokymą. 1939-aisis turėjau progą išbandyti brangiai man kainavusį šį romantišką skridimo būdą.

Tą pavasario dieną audra susiformavo vidurdienį. Buvo aišku, kad tai – nešiluminė audrelė, prapliumpanti trumpa liūtimi, pažaibavusi ir užgęstanti, praslinkusi kelias dešimtis kilometrų. Frontiniai debesys artėjo iš pietvakarių, nutįsę gana aiškia linija. B.Karvelio tuomet aerodrome nebuvo, o instruktorius Jonas Dženkaitis mano pasiryžimui skristi į tolį neprieštaravo:
– Manau, Lenkijos audra nekabins. Jei pavyks, gal ir Daugpilį pasieksi. Būtinai pasiimk barografą!

Pasiruošiau „Nidą“ – vokiškos konstrukcijos „Grunau Baby“ tipo sklandytuvą. Jis pagal Vokietijoje pirktus brėžinius buvo pagamintas Kaune ir pakrikštytas „Nida“. Tai šmaikštus ir labai tvirtas medinukas su trylikos metrų ilgio sparnais.



Aš sėdėjau „Nidos“ kabinoje ant „Irving“ parašiuto, galva beveik remdamasis į sparną. Ant kaklo pasikabinau barografą. Mane sugaišino Jurgio Steikūno, sklandytojo, lakūno, parašiutininko, didelis kruopštumas. Jurgis privalėjo mane išvilkti „Kregžde“ – anglišku De Hevilland firmos dvisparniu. Tik vėliau sužinojau, kad „Kregždės“ variklis ilgai nenorėjo užsivesti, o užvestas kažko čiaudėjo. Pagaliau mechanikas ištraukė iš po ratų kaladėles. „Kregždei“ pririedėjus, aš buvau pasiruošęs. Audrai artėjant dvelktelėjo vėsa, pūstelėjo vėjas, kitame aerodromo pakraštyje nuo kelio pakilo dulkės. Atpažinau iš tolo į mus plačiu žingsniu skubantį Karvelį. Jis mostagavo rankomis, bet buvo jau vėlu: Jurgis skubėjo ir mes šoktelėjome nuo žemės. Tada dar nesuvokiau, kad suvėlavome, per arti prisileidome šaltąjį frontą. Kaip tik tai ir stengėsi rankų mostais parodyti Balys.

Maždaug pusantro šimto metrų aukštyje virš Nemuno griovų mus ėmė smarkiai blaškyti. Išgirdau čiaudint lėktuvo variklį. „Dar sekundę, dvi, Jurgi baik posūkį ir aš atsikabinsiu“. Deja... Matau, kaip krenta nuo lėktuvo atkabintas trosas ir traukiu kablį, kad ir aš atsikabinčiau. Lėktuvo nebematau, lekiu pavėjui, jaučiu, kaip „Nida“ kelis kartus kniūbteli. Trosas neatsikabino nuo sklandytuvo! Jis velkasi žeme ir kiekvieną minutę gali už ko nors užkliūti! Karštligiškai trūkčioju atsikabinimo rankenėlę, bet veltui. Lekiam pašėlusiai, mat, įsiveržus audrai, vėjas pažemėje labai stiprus. Dabar priklausau nuo stichijos. Pastangos apgręžti sklandytuvą prieš vėją bergždžios. Vėl keli sklandytuvo kniūbtelėjimai. Atsidūrėme prie aerodromo, išilgai kelelio, einančio palei angarus. Turėčiau jo pabaigoje čiūžtelėti ant žemės, jei pralėksiu ir peršoksiu per tvorą, už jos – bala... Staiga prieš akis išdygsta vielos. Instinktyviai lenkiu galvą, kad neperpjautų kaklo. Smūgis! Lūžtančios faneros traškesys! Ir – tylu, tik šniokščia vėjas... Guliu išsitiesęs, galva skridimo kryptimi. Burnoj grikši kelio žvyras. Išsirangau iš nuolaužų greičiau, nei atskubėjo iš aviacijos štabo mano nuotykį matę kariškiai. Naujutėlaitės pilkos kelnės – lyg šratais sušaudytos, kakta nubrozdinta, tarp dantų – smulkūs akmenėliai. Šešetas laidų švelniai pasiglemžė sklandytuvą. Sparnuose – įpjovos, gilūs rėžiai, lyg padaryti iki raudonumo įkaitintu peiliu, net kraštai apskrudę.

Matau atskubantį senutį „Kadilaką“, kuriame nagingi aeroklubo meistrai pritaisė ritę sklandytuvų išvilkimui. Prie mašinos vairo – piktai žibančiomis akimis Karvelis.
– Galėjai, bralali, smegenis ištaškyti!
Žiūriu į kelių lyginimo mašiną su plačiu volu, kuri, užtvėrusi kelią, kėpso per penkis metrus nuo sudarkytos „Nidos“...
– Pramuštgalviai! Rodžiau, kryžiavau rankas, kad nekiltumėt. Audrą pasitikti reikia ne šimto metrų aukštyje, ne tada, kai vėjai maišosi! – pyksta instruktorius ir paaiškina, kodėl negalėjau numesti troso. – Atsikabinęs nuo lėktuvo, jis nukaro žemyn, užkabinimo žiedas atsistojo statmenai ir įstrigo spynelės žiotyse.
– Laimės vaikas! – Karvelio žvilgsnis suminkštėja. – Troso galas galėjo ir už kokio medžio užkliūti...

Pylos gavo ir Jurgis. Kur girdėta, kad lakūnas, ir dar keliantis sklandytuvą, kiltų žinodamas, kad nepatikimai dirba variklis. Po šio įvykio mechanikai iš pagrindų peržiūrėjo „Kregždės“ variklį ir paaiškėjo, kad kaltininkės buvo magnetos.
– Kai neskraidome, alutį iš kioskelio gurkšnojate, daugiau plepate nei lėktuvus tikrinate, variklius Dievo valiai paliekate. Galėjo ir blogiau baigtis, – auklėjo mechanikus Balys.



Vytautas Dovydaitis


Ištrauka iš: „Lemta buvo išlikti“ : atsiminimai / Vytautas Dovydaitis, Kaunas : Plieno sparnai, 1994


Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2008









Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis