Byla Nr. 1966

Gintautas Kačergius

Akronimai KGB, NKVD sukelia nemalonias asociacijas daugeliui lietuvių. Nors tai tik nekaltų raidžių samplaikos. Tačiau kiek už tų raidžių slepiasi sulaužytų žmonių likimų! Vienas iš jų – iškilaus lietuvių aviatoriaus, lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio tragiškas likimas.

Byla Nr. 1966 atsirado, kai Antanas Gustaitis nutarė pasišalinti iš Stalino „saulės“ apšviestų plotų. 1941 metų kovo 4 dieną A.Gustaitis ketino pabėgti iš sovietų okupuotos Lietuvos į Vokietiją ir buvo sulaikytas bandant pereiti sieną. Ši istorija ilgai slėpėsi KGB archyvuose. Dabar tai Lietuvos Ypatingojo archyvo byla Nr. 47818/3, prieinama visiems. Tačiau beveik visi dokumentai šioje byloje yra rusų kalba.

2014 m. rudenį Lietuvoje viešėjo JAV gyvenanti brigados generolo A. Gustaičio dukra Rasa Gustaitis. Po spaudoje paskelbto straipsnio apie R. Gustaitis vizitą Vytauto Didžiojo karo muziejuje, VšĮ Plieno sparnai nariai su ja susisiekė. Prasidėjo susirašinėjimas laiškais. Viename savo laiške ponia Rasa iškėlė mintį plačiau panagrinėti ir paviešinti Antano Gustaičio bylą. Bet kaip jau minėta, byloje esanti medžiaga yra rusų kalba, todėl daliai jaunesnių žmonių nėra suprantama. Taigi, teko išversti į lietuvių kalbą.

Pabandykime trumpai peržvelgti Antano Gustaičio tragišką likimą, atsispindintį šioje byloje.





Šeštokai

1940-1941 metais nemažai Lietuvos iškilių žmonių ieškojo būdų pabėgti nuo sovietų primestos „tvarkos“. Ne išimtis ir Antanas Gustaitis. 1941 m. vasario mėnesį A.Gustaitis pradėjo ieškoti galimybės ištrūkti iš sovietinių gniaužtų. Jis susirado vedlius, kurie padėtų jam pereiti sieną, už tokią būsimą paslaugą sumokėjo jiems 3000 rublių. Sienos perėjimas buvo numatytas kovo 4 dieną į Vokietijos okupuotą Lenkijos teritoriją už Šeštokų.

Planas buvo toks. A.Gustaitis sėda į Kauno-Alytaus traukinį, perka bilietą iki Alytaus, bet išlipa Šeštokuose. Ten turėjo sėsti į vedlio vežimą, su juo važiuoti iki Mockavos ir paskui vedliui lydint pereiti sieną.

Tačiau nesėkmės prasidėjo nuo pat pradžių. Pirmiausia vėlavo vedlys – vietoj sutartos 11 valandos į Kauną atvyko tik apie 14 val. Reikėjo labai skubėti, nes Alytaus traukinys turėjo išvykti 14:50. Skubėdamas A.Gustaitis įsėdo į traukinį be bilieto. Kontrolierius „zuikį“ pagavo, teko mokėti baudą, o bilietą nusipirko traukiniui stovint Kazlų Rūdoje. Šeštokuose, kaip buvo sutarta, A.Gustaitis iš traukinio išlipo į kitą pusę nuo stoties ir pėsčias patraukė tolyn. Čia jį pavijo vedlių vežimas. Tačiau netoli pavažiavus, važnyčiotojus sustabdė rusų pasieniečiai ir ėmė tikrinti dokumentus. A.Gustaitis mėgino bėgti, bet, pasieniečiams ėmus šaudyti, sustojo ir pasidavė.

Kodėl rusų pasieniečiai ėmė tikrinti kažkokį vežimaitį prie Šeštokų, nuo kurių iki sienos apie 25 km? Čia dar toli gražu nebuvo pasienio zona. Galima tik spėlioti. Gal tie vedliai, kurie gyrėsi, kad sienos perėjimas bus garantuotas, nebuvo tokie patikimi? Gal Kaune paskutiniame pasitarime prieš išvykimą kažkam iš dalyvavusių sukilo pavydo jausmas, kad kažkas netrukus ištrūks į kitokį pasaulį, ir tas pavyduolis pakuždėjo žodelį, kur nereikia? Gal atsitiktinė nesėkmė? Visaip galėjo būti...


NKVD gniaužtuose

Po sulaikymo Antanas Gustaitis buvo suimtas, padaryta krata, nufotografuotas profiliu ir „anfas“, paimti pirštų atspaudai. Vienu žodžiu, jau kalinys.



Kovo 5 dieną atliekama pirmoji trumpa kvota, kovo 6 dieną – pora akistatų su sulaikytais vedliais ir viskas. Antanas Gustaitis per daug stambi žuvis, kad būtų paliktas Lietuvos enkavedistams. A.Gustaitis turi keliauti į Maskvą. Skubama nepaprastai. Kovo 7 priimamas nutarimas: „GUSTAITĮ Antaną, Kazio sūnų specialiu konvojumi su tardymo byla siųsti į Maskvą SSSR NKVD tardymo dalies dispozicijon.“ O jau kovo 8 d. A.Gustaičiui Maskvos NKVD kalėjime išduodami kvitai apie paimtus „saugojimui“ daiktus ir vertybes.


Naktinės kvotos

Maskvoje prasidėjo rimti tardymai. Iš viso buvo 10 kvotų. Trys iš tų kvotų buvo dvigubos, t.y. su pertrauka, o po pertraukos vėl tardymas. Taigi, iš esmės 13 kvotų. Pačių kvotų trukmė įvairi – nuo 3-5 valandų iki 10-12, o du kartus tęsėsi 15-16 valandų. NKVD tardymų ypatybė ta, kad jie vykdavo naktimis. Iš tų 13 kvotų – devynios vyko naktimis ir tik keturios normaliu laiku.


Intensyviausi tardymai vyko kovo mėnesį. Po to kažko buvo delsiama – viena kvota balandį, viena gegužę. Teko du kartus prokurorų prašyti pratęsti po mėnesį suėmimo ir tardymo terminą.

Tardyme buvo stengiamasi sudaryti įspūdį, kad viskas daroma teisiškai pagal įstatymus. Bent jau kad iš išorės taip atrodytų. Protokolų rankraščiuose po kiekvieno atsakymo A.Gustaičio parašas, gale protokolo standartinė frazė: „Protokolas mano perskaitytas, užrašytas pagal mano žodžius teisingai“ ir parašas. Klausimuose mandagumas – tik „jus“, „jūsų“, „jums“ – bent jau protokoluose užrašyta taip.



Tačiau tarp eilučių galima perskaityti, kad yra ir kita medalio pusė. Ypač reikšmingos dvi ilgiausiai trukusios kvotos. Tai kovo 19 d. kvota (pradėta kovo 19 d., baigta kovo 21) ir analogiška kovo 26-27-28 dienų kvota. Šitos kvotos beveik identiškos – prasidėdavo vakare apie 20-21 val., nuo paryčių iki pietų būdavo pertrauka, o po to vėl dar apie 16 val. tęsdavosi tardymas. Įdomu, kas per jas pasiekta? Palyginimui kovo 10 dienos kvota: per 3 valandas 10 minučių – tiek truko ši kvota – buvo pateiktas 21 klausimas ir gautas 21 A.Gustaičio atsakymas. Per minėtąsias kovo 19-20-21 d. ir kovo 26-27-27 d. kvotas, iš kurių pirmoji bendroje sumoje tęsėsi 23:35, o antra – 23:10, buvo pateikta viso labo tik po šešis klausimus ir gauta po šešis atsakymus. Bent jau tiek užprotokoluota. Vidutiniškai vienam klausimui-atsakymui tenka beveik po 4 valandas. Kyla natūralus klausimas – ką tardytojas su A.Gustaičiu ten veikė? Juk ne šaškėmis ar domino žaidė. Atsakyti į šį klausimą paliksime patiems skaitytojams.Tik verta paminėti, kad po tokių ilgų tardymų ar jų pertraukų, pasitaikydavo toks tardymo siužetas:

Klausimas: Jūs tardymui ne viską pasakėte apie antisovietinę savo veiklą ir veiklą kitų asmenų, su kuriais buvote susijęs. Siūlome pratęsti savo parodymus.

Atsakymas: Apie savo antisovietinę veiklą aš papasakojau viską. Tiesa, kai kuriuos savo anksčiau duotus parodymus galiu papildyti.

Ir tada prasidėdavo „papildymas“, kuriame atsiskleisdavo dar vienas ar keli Antano Gustaičio „nusikalstamos veiklos“ epizodai. Kaip jau minėta, balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais A.Gustaičio byla rutuliojosi vangiai, per tą laikotarpį buvo vos dvi kvotos. Tačiau po birželio 22 dienos, t.y. prasidėjus karui, byla įgavo neregėtą pagreitį. Dvi paeiliui sekusios kvotos (birželio 24 ir birželio 25-26) ir jau rašoma kaltinamoji išvada bei tardymo baigties protokolas. O liepos 7 dieną – teismas.


Kaltinimai

Kokie kaltinimai buvo pateikti Antanui Gustaičiui? Ištrauka iš kaltinamosios išvados:

a) aktyviai priešinosi sovietų valdžios įvedimui Lietuvoje;
b) vykdė šnipinėjimo veiklą vokiečių žvalgybos naudai;
c) dalyvavo kuriant kontrrevoliucinės organizacijos centrą Lietuvos SSR teritorijoje;
d) bandė nelegaliai pereiti sieną iš SSSR į Vokietiją, kad galėtų kovoti prieš Sovietų Sąjungą, t.y. nusikaltimais numatytais pagal RSFSR BK 58 straipsnio, p. 1-a.


Įdomus momentas. Apie šnipinėjimą vokiečių žvalgybai yra minima kovo 26-28 d. tardymo „maratone“, bet labai nedaug, galima sakyti, tik užuomina:


"... Turiu pastebėti, kad savo ketinimus perduoti man žinomus duomenis aš taip pat nesuspėjau įvykdyti, išskyrus kai kuriuos duomenis, mano perduotus ŠENBERGUI.

Klausimas: Kas toks yra ŠENBERGAS ir kokius šnipinėjimo duomenis jūs jam perdavėte?

Atsakymas: Majoras ŠENBERGAS tarnavo Lietuvos karinėje aviacijoje nuo 1919 metų iki 1940 metų gegužės mėnesio. Pastaraisiais metais jis ėjo techninio skyriaus viršininko pareigas. 1941 metų vasario pradžioje jis išvažiavo į Vokietiją, pasinaudodamas teise repatrijuoti pagal sovietų-vokiečių sutartį. Su Vsevolodu ŠENBERGU aš pažįstamas nuo 1919 metų ir su juo bičiuliavausi. Žinodamas, kad ŠENBERGAS ruošiasi išvažiuoti į Vokietiją ir kad jis antisovietiškai nusiteikęs, susitikęs su juo 1940 m. gruodį ir 1941 m. sausį aš jam pranešiau duomenis apie sovietines oro pajėgas ir apie aerodromų vietas Lietuvos respublikoje."


Ir tiek... Keista, kad enkavedistų nedomino nei kokie tie „šnipinėjimo“ duomenys, nei jų apimtis, nei kada, kur ir iš ko jie buvo gauti. Jokių papildomų klausimu, jokių patikslinimų. Kai tuo tarpu apie pogrindinį laikraštuką „Laisvoji Lietuva“ (šį laikraštuką leido Jonas Jablonskis (kalbininko J.Jablonskio sūnus), A.Gustaitis jį tik paskaitė bei su draugais aptarinėjo turinį) tardytojai domėjosi nepaprastai smulkmeniškai – kas, ką pasakė, kaip, kada, kur?.. Todėl tik belieka spėlioti, ar apie tuos „šnipinėjimo duomenis“ A.Gustaitis nebuvo prievarta „įteigtas“ pasakyti.


Įdomūs parašai


Ant pradinių bylos dokumentų A.Gustaitis pasirašinėjo lietuviškai. Vėliau kvotų protokoluose parašai jau pasirašyti rusiškomis raidėmis, kirilica. Nieko stebėtino – A.Gustaitis mokėjo rusų kalbą. Caro laikais Marijampolės gimnazijoje pamokos vykdavo rusų kalba, tik lietuvių k. pamokos ir tikyba – lietuviškai. Gimnaziją jam teko baigti evakuacijoje – Jaroslavlyje. Ir dar vėliau gyveno Rusijoje – Peterburge. Taigi, mokėdamas laisvai rašyti rusiškai, ir tikriausiai NKVD tardytojams reikalaujant, pasirašinėjo rusiškai. Tačiau pastebima tendencija – vėlesnių kvotų protokoluose tas rusiškas parašas gerokai pakitęs. Dingusi vardo raidė, rusiškosios „у“ apatinė kilpelė kitokia. Kyla pagrįsta abejonė, ar tikrai čia paties A.Gustaičio parašai? Gal už jį ant tų protokolų pasirašinėjo įgudęs padirbinėtojas? O tokiu atveju visi tie kvotų protokolai – fikcija. Žinoma į tai galėtų atsakyti tik grafologijos specialistai.





Kita vertus, vėlgi tegalime tik spėlioti, kokias „įtikinamas poveikio“ priemones naudojo NKVD, po kurių žmogus pasirašo po bet kuo...


Teismas ir nuosprendis


Po to, kai buvo surašyta kaltinamoji išvada, Antano Gustaičio likimas buvo nulemtas. Jei dar tardymo metu buvo bent stengiamasi viską pavaizduoti juridiškai teisingai, tai teismas tebuvo farsas. „Bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, nedalyvaujant kaltinimui ir gynybai ir be liudininkų iškvietimo“.




Teisingiausias teismas pasaulyje!! Čia su sarkazmu, žinoma, bet kad trūksta žodžių, ką nors bepridurti. Stalininės represijų mašinos mechanizmas turėjo veikti nestrigdamas. Negi čia reikėjo dar terliotis su kokiais nors advokatais, užsiiminėti teisminiais ginčais. Dar netyčia pasirodys, kad įrodymai neįtaigūs ar netikri. Ir teismas tarsi tankas pervažiuoja: „Išdėstytu pagrindu ir vadovaujantis RSFSR BTK 319 ir 320 straipsniais SSSR Aukščiausiojo Teismo Karinė Kolegija nuteisė Gustaitį Antaną Kazimirovičių aukščiausia bausme – sušaudyti, konfiskuojant turtą. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.“



Kas prieš sovietų valdžią – tas turi būti sunaikintas. Ir štai liūdniausias bylos dokumentas:

"SSR Sąjungos Aukščiausiojo Teismo Karinės Kolegijos 1941 metų liepos 7 d. nuosprendis – aukščiausia bausmė sušaudyti – Gustaičiui Antanui, Kazio sūnui įvykdyta 1941 metų spalio 16 d. Nuosprendžio įvykdymo aktas saugomas YPATINGAME archyve tomas Nr. 29 psl. Nr. 292 SSSR NKVD 1-jo specialaus skyriaus 5-jo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Sašenkovas"



Šioji pažyma yra paskutinis pirmosios bylos dalies dokumentas.

Prie bylos dar buvo sugrįžta –prasidėjus Sąjūdžiui buvo kreiptasi dėl A. Gustaičio reabilitacijos ir byloje saugomų asmeninių dokumentų perdavimo Lietuvos aviacijos muziejui. Antrąją bylos dalį sudaro dokumentai, susiję su A.Gustaičio reabilitacija. Vis dėlto šioji bylos dalis yra mažiau įdomi ir istoriškai vertinga.



GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ A.GUSTAIČIO PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis