Antanina Liorentaitė




Antanina gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Šakių apskrityje, Žvirgždaičiuose, Petro Liorento ir Barboros Olekaitės šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys, vadinamieji šimtamargiai ūkininkai. Vaikaitės Kunigundos Bukantienės liudijimu, jie valdė apie 65 hektarus žemės. Šeimoje augo aštuoni vaikai - šešios dukros ir du sūnūs, Antanina buvo jauniausia. Broliai Jonas ir Petras buvo Nepriklausomybės kovų savanoriai. Vėliau Jonas Liorentas tapo lakūnu, Lietuvos karo aviacijos pulkininku leitenantu.

Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, Antanina išvažiavo į Kauną ir įsidarbino pašte telefoniste. Tiesiogiai atsakyti, kas paskatino Liorentaitę susidomėti aviacija, sudėtinga. Pirmasis akstinas galbūt buvo brolis Jonas. Jis pakvietė Antaniną paskraidyti virš Kauno, apžvelgti miesto panoramą. Skrydis jaunuolę pakerėjo, ir jau gyvenimo saulėlydyje Liorentaitė sakė: „Kodėl skridau? Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė ir kvietė mane skristi, pakilti aukštai aukštai...“ Tai buvo pasirinkimas visam gyvenimui. Net būdama garbaus amžiaus ji tvirtino: „Jei tikčiau, skrisčiau raketa net ir po katastrofos (turima galvoje JAV kosminio laivo katastrofa - A.B.)“.

Lietuvos aeroklubas organizuodavo civilinių lakūnų rengimo kursus. A.Liorentaitė, sužinojusi apie naują priėmimą, bičiulių padrąsinta, padavė prašymą. 1931 m. ji buvo priimta į trečiąją civilinių lakūnų mokymo grupę.
Svajonės išsipildymas

Mokytis kursuose reikėjo geležinės valios, drausmės ir pasiryžimo. Pirmasis A.Liorentaitės skraidymo instruktorius buvo lakūnas Antanas Mikėnas. Pirmą kartą Antanina į orą pakilo 1932 m. Savo būseną pirmojo skrydžio metu po daugelio metų ji taip atsiminė: „Vienu metu man pasirodė, kad lėktuvas pranyko, o aš sklendžiu ore, bet tas jausmas greitai dingo“.

Būsimiems lakūnams, siekiantiems išsiugdyti profesinius įgūdžius, pirmiausia reikėdavo gerai įsisavinti teorinius dalykus, paskui atlikti keliasdešimt skrydžių su sudėtingomis užduotimis. Profesionalumo testas būdavo toks: pakilti į 2000 m aukštį, išbūti ore 30 min., nusileisti iki 1000 m aukščio ir sustoti ne toliau kaip 50 m nuo patiesto ant žemės ženklo; tęsiant skrydį, nusileisti iki 300 m aukščio ir sustoti ne toliau kaip 150 m nuo ženklo. Be to, dar reikėdavo padaryti penkis figūrinius aštuntukus. Antanina yra sakiusi, kad nei kilpos, nei suktukai jai nebūdavę baisūs, tik pačioje skraidymo pradžioje porą kartų sunkokai sekėsi nutupdyti lėktuvą. A.Liorentaitė 1933 m. rugpjūčio mėn. gavo licenciją ir tapo pirmąja moterimi lakūne Lietuvoje. Kai kurių autorių tvirtinimu, ji yra ir pirmoji moteris lakūnė Baltijos šalyse. Profesijos bičiuliai vertino A.Liorentaitę ne tik už profesinį pasirengimą, bet ir už žmogiškąsias savybes. Aviatorius Viktoras Ašmenskas taip po daugelio metų atsiminė pirmąją Lietuvos lakūnę: „Antanina puikiai tiko vyriškoje kompanijoje, buvo mūsų draugė, patarėja, vyrai ją vertino už pareigingumą, ryžtą, kuklumą. Mes ją meiliai vadinom Antanu, aptardavom su ja visus reikalus“.

A.Liorentaitė yra ir pirmoji moteris parašiutininkė Lietuvoje. Juokaudama ji yra sakiusi, kad pats pirmasis jos gyvenime šuolis buvęs Žvirgždaičių klojime nuo sijos ant šiaudų. Tada ji buvusi tokio amžiaus, kad ją reikėjo užkelti ant pirmojo kopėčių skersinio, nes pati jo nepasiekė. Savo pirmąjį tikrąjį šuolį A.Liorentaitė atliko 1936 m. birželio 7 d. Tauragėje aviacijos propagandos dieną. Ji pati pasisiūlė tai padaryti. Paprastai pirmojo šuolio metu parašiutas išsiskleidžia automatiškai, bet tuo metu pūtė labai stiprus vėjas, nešantis į šoną. Antanina, nenorėdama nutūpti tiesiai į Jūros upę, išskleidė parašiutą pati ir nusileido trijų metrų atstumu nuo vandens. Lietuvos aeroklubo leidžiamas žurnalas „Lietuvos sparnai“ apie šį šuolį rašė: „...nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė lakūnė A.Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo tikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis, ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią su parašiutu“.

Gavusi pilotės licenciją, pirmoji Lietuvos lakūnė vasaromis visada skraidydavo. 1939 m. rudenį, Lietuvai atgavus Vilnių, Antanina buvo perkelta dirbti į atgautą sostinę. Skrydžiai nutrūko visam gyvenimui. 1940 m. birželį prasidėjo tragiškasis Lietuvos istorijos laikotarpis, kai vieną okupaciją keitė kita.

1944 m. liepos 5 d., kai sovietinė kariuomenė artėjo prie Vilniaus, Antanina parvyko į tėviškę, pas brolį Petrą, kuris ūkininkavo Žvirgždaičiuose po tėvo mirties. Frontas vis labiau slinko į Vakarus. Kai mūšiai tarp sovietų ir nacistinės Vokietijos kariuomenių jau vyko Kauno prieigose, keturi Liorentai - dvi seserys ir du broliai - nusprendė trauktis iš Lietuvos. Liepos 30 d. 22 val. vakaro jie visam gyvenimui paliko gimtuosius namus ir Tėvynę. Barbora Liorentienė dėl amžiaus ir sveikatos atsisakė vykti kartu. Motinos prašomi, vaikai paliko ją pas gimines. Rugpjūčio 4 d. visi keturi perėjo Vokietijos sieną. Tą pačią dieną nuo fugasinių sviedinių sudegė Liorentų sodyba. Dabar jos vietą ženklina tik šimtametis ąžuolas.

Prasidėjo sunki išvietintųjų, praradusių Tėvynę dalia. Trijų seserų, likusių Lietuvoje, likimai buvo nepavydėtini. Jos buvo ištremtos į Sibirą, šeimos išblaškytos. Brolio Jono sūnus pateko į stalininį lagerį ir buvo nušautas, kai bandė iš jo bėgti.
Svetimoje padangėje

Antanina kelerius metus gyveno karo pabėgėlių stovyklose Hanau ir Pfulingene. 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno Čikagoje, vėliau Bridžporte, dirbo laikraščio „Lietuvių balsas“ platinimo skyriuje. Uždarbis buvo nedidelis, gyveno labai kukliai. Visus gyvenimo svetur metus neužmiršo Lietuvos, tačiau ryšiai su Tėvyne buvo nutrūkę ilgam. Tik po Stalino mirties, prasidėjus vadinamajam atšilimui, galėjo susirašinėti su artimaisiais, sužinojo tragiškus jų likimus. Liorentaitę susirado ir Lietuvos aviatoriai.

Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. atsivėrė galimybės palaikyti glaudžius ryšius su Lietuva. 1993 m., minint šešiasdešimtąsias Dariaus ir Girėno skrydžio metines, Kaune Atlanto nugalėtojų atminimui buvo statomas paminklas. A.Liorentaitė iš savo kuklių santaupų paaukojo nemažą pinigų sumą jo statybai. Jos pavardė iškalta paminklo postamente, garbingiausių aukotojų sąraše.

Skrydžio jubiliejaus proga buvo įsteigtas Dariaus ir Girėno medalis. 1993 m. liepos 14 d. A.Liorentaitė už nuopelnus Lietuvos aviacijai buvo apdovanota šiuo medaliu. Ji yra vienintelė moteris iš pirmųjų šiuo medaliu apdovanotų 24 asmenų. Dėl sveikatos ir amžiaus atvykti į Lietuvą atsiimti medalio A.Liorentaitė negalėjo, apdovanojimas jai buvo įteiktas Čikagoje. Po medalio įteikimo „Lietuvių balse“ lakūnė rašė: „Jaučiuosi didžiai pagerbta, priėmusi Dariaus ir Girėno medalį iš lakūno Edmundo Jasiūno rankų. Jis sveikino mane kaip pirmąją Lietuvos moterį lakūnę ir parašiutininkę, užsitarnavusią šį medalį [...]. Mano širdis prisipildė giliu dėkingumu ir kažkokiu grauduliu... Taip toli nuo Lietuvos!.. Po tiek metų!.. Ak, žiūriu į medalį ir matau ne tik mūsų aviacijos didvyrius Darių ir Girėną, bet ir skaisčią Lietuvos padangę, visą būrį draugų... Lietuva, tai tu mane taip gausiai apdovanojai!.. Nežinau, kada jautriau išgyvenau: ar dabar, t.y. medalio įteikimo valandėlėje, ar tada 1932 m., kai pirmą kartą skridau solo ir netrukus - pirmą kartą iššokau parašiutu...“

A.Liorentaitė palaikė ryšius su Kudirkos Naumiesčio vidurine mokykla, padovanojo jai savo biblioteką. Mokytojos Irenos Spranaitienės vadovaujami kraštotyrininkai surinko apie pirmąją Lietuvos lakūnę medžiagą, ji saugoma mokyklos muziejuje. 1998 m. birželio 13 d. Žvirgždaičiuose vyko aviacijos šventė, skirta A.Liorentaitei. Buvusioje Liorentų sodyboje prie šimtamečio ąžuolo buvo atidengta atminimo lenta, skirta pirmajai Lietuvos lakūnei ir jos broliui Jonui. Šakių rajono Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokytojas Antanas Unikauskas, suorganizavęs jaunųjų sklandytojų būrelį, gavo Antaninos sutikimą pasivadinti liorentukais. Po lakūnės mirties viena Žvirgždaičių gatvė pavadinta jos vardu. Mirė pirmoji Lietuvos lakūnė A.Liorentaitė Čikagoje, eidama 97 metus, 2003 m. vasario 4 d. 2003 m. kovo 15 d. jos urna su pelenais palaidota Žvirgždaičių kapinėse.


Anelė Butkuvienė, Respublika.lt


A.LIORENTAITĖ FOTOGRAFIJOSE














E.MILDAŽYTĖS FILMAS "Į RAKETĄ SĖSČIAU"



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis