Stebina kaimo bernužėliai mus įvairiom prašmatnybėm, išgarsėja įvairiais būdais, bet Petras Motiekaitis iš Manaitų kaimo mus stebinęs modeliais, pradėjo konstruoti sklandytuvus.
Šis vyrukas, dar tik baigęs vieną Aukštesniosios technikos mokyklos klasę, grįžęs atostogų namo, pradėjo konstruoti sklandytuvą. Per žiemą jis sėmėsi aviacijos žinių įvairiuose kursuose ir paskaitose; aviacinė knyga ir žurnalas atspėjamu laiku jam buvo geriausias draugas.
Mane pasitikęs stoty (1937 metų vasarą), pirmoj eilėj nedrąsiai klausia: „Kažin, kaip čia bus, sklandytuvas mano konstruotas ir, be to, biplanas“. Gražus žemaitukas per pusvalandį mus, besišnekučiuojančius įvairiais aviaciniais klausimais, įveža į naują, besikuriantį kiemą.
Saulė jau buvo nusileidus. Sklandytuvas, konstruktoriaus pavadintas „MOTI“, pastatytas kūtėj, prietemoj atrodė didingai ir puikiai.
Pažiūrėjus į jo kūrinį, žmogui pradeda kilti ateities vaizdai: kaip raižo Lietuvos padangę sklandytuvai ir lėktuvai, šio kaimo konstruktoriaus tvirta ranka sukonstruoti ir pastatyti.
Sekmadienio rytą sklandytuvas buvo išvežtas laukan. Apžiūrėjęs smulkiau sklandytuvą, paklausiau Petriuką: „Parodyk man įrankius, kuriais statei sklandytuvą“. Pasirodo, pagrindinis buvo peilis, o toliau — plokščios replės, obliukai, pjūklas ir kirvis.
„Sunkiausia buvo su nerviūrų šakaliukais“, sako Petriukas, „turėjau pjauti rankomis ir paskui obliuoti. Apkaustymus darant irgi daug vargo turėjau, negavau kokios reikia medžiagos“.
Apkaustymus jis sukombinavo kaip galint lengviau pagaminamus. Jis labai vykusiai sukonstravo valdymo ir šiaip visas kitas smulkesnes detales.
Kadangi teko skaitytis su lėšomis, sklandytuvas buvo aptrauktas popieriumi nuo cemento maišelių.
Sklandytuvas svėrė apie 50 kg, įkrovimas į 1 m2 yra 6 kg.
Po pietų nuvežėm sklandytuvą į šlaitą, kuris Manaitų apylinkėje yra labai puikus, galima steigti sklandymo stotį ir išeiti A ir B sklandymo mokymą.
Užvežėm į kalno viršūnę. Susirinkę žmonės ginčijosi, sako nepakilsiąs, Petriuko kaimynas tvirtino sklandytuvą pakilsiant.
Sėdau į šį popieriumi aptrauktą sklandytuvą, prisisegiau diržus, patikrinau vairus ir pasiruošiau skristi. Išvilkimą vykdėm per skridinius, vielos pagalba. Vėjelis buvo silpnas; pirmas startas buvo čiuožimas žeme — aiškiai nepakilo.
Konstruktorius nenusiminė. Užvežėm į kalną, uždėjom ant ratukų, paėmiau vairolazdę į dešinę ranką, o kairėj laikiau svirtelę, kurios pagalba numetami ratukai ir atkabinamas vilkimo trosas. Pradėjo vėl tempti. Šį kartą geriau, atsiplėšiau nuo žemės, numečiau ratukus, atsikabinau ir, pakilęs apie 5 metrus ir nusklendęs, nutūpiau pakalnėj. Visoj publikoj nuskambėjo: „Pakilo“! Susirinkusieji norėjo daugiau skridimų pamatyti, bet Petriukas laiminga šypsena ir pilnomis džiaugsmo akimis sako: „Mūsų publikos iki vakaro neprisotinsi“.
Atsižvelgiant į darbo sąlygas ir konstruktoriaus išsilavinimą, pastatytą sklandytuvą reikia laikyti visiškai pavykusiu. Jo tikslas buvo pasiektas: svarbu, kad pastatė, ir jo kūrinys skrido.
Taigi rugpjūčio mėn. 22 dieną galima įrašyti į Lietuvos sklandymo istoriją, kaip pirmąją kaimo aviacijos užuomazgą.