„Mirties“ spinduliai


Gintautas Kačergius

„Mirties“ spinduliai


Žuvus Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui žmogiškasis žingeidumas reikalavo tragedijos priežasčių. Tuometiniuose Lietuvos laikraščiuose pirminė katastrofos priežastis – užkliuvimas už medžių – buvo paskelbta gana greitai. Tačiau žmonės šios priežasties priimti nenorėjo. Kaip gi čia taip paprastai, visiškai ne heroiškai. Užkliuvo už medžių – vadinasi nematė kur skrido, reiškia, patys kalti. Tautos didvyriai, perskridę Atlantą, – taip negali būti! Turėjo būti kažkas nepaprasto, kažkokia pašalinė jėga, aukštesnė už lakūnų pastangas ir valią. Kažkokia nenugalima jėga – fors mažor – force majeure. Ilgainiui tokiu fors mažoru tapo pašovimo versija.

Bet pačiomis pirmomis dienomis po katastrofos, pašovimo versijos Kaune dar nebuvo. Pašovimo versija susiformavo kažkiek vėliau. Pati pirmoji force majeure buvo „mirties spinduliai“. Štai straipsnis 1933 metų liepos 19 d. Kauno laikraštyje „Naujos žinios“. Čia rašoma apie „magneto“ ir „radiumą“. Atrodo, kad tai pati pirmoji publikacija iš daugiau kaip savaitę „virusios“ taip vadinamų mirties spindulių „košės“:



Kitą dieną – liepos 20 – tas pats laikraštis „Naujos žinios“ paskelbia panašią žinutę apie latvių lakūnų lėktuvo nesėkmę:



Kitas Kauno laikraštis „Diena“ liepos 23 d. straipsnyje „Dariaus ir Girėno tragedija“ pratęsia „mirties spindulių“ temą, atkartodamas Latvijos lakūnų istoriją. Citata iš minėto straipsnio:
Reikia pastebėti ir tai, kad sužinojus apie mūsų lakūnų nelaimę, Kaune tuoj pasklido gandai, kad čia galėjo būti piktos valios. Mat, nepaprastas supuolimas: dar nelabai seniai du latvių lakūnai norėjo nuskristi į Afriką. Beskrendant jų motoras staiga nustojo veikti ir jie turėjo tūpti. Bet kadangi tai buvo dienos metu ir jie skrido labai palengva, tai jiems laimingai pavyko nutūpti. Ir štai kas: latvių ir mūsų lakūnai nukrito daugmaž toj pačioj vietoj. Taigi tuoj pradėta kalbėti, kad vokiečiai turi išradę tam tikrus spindulius, kurių pagalba galima sustabdyti lėktuvo motoro veikimą.
Mes, žinoma, nenorim ką nors įtarti iškeldami tuos gandus. Ir latvių lakūnas Rygos laikraštyje „Sevodnia“ rašo, kad jis netiki, jog vokiečiai turėtų kokius nors paslaptingus „mirties spindulius“. Tame atsitikime jis nori matyti paprastą supuolimą, ypač kol katastrofos priežastys nėra galutinai išsiaiškintos, bet vis dėlto jis pastebi, kad tai nuostabus supuolimas.


Tą pačią „mirties spindulių“ temą pamini ir laikraštis „Dienos naujienos“ liepos 21d. straipsnyje „Reikia atidengti mūsų karžygių žuvimo priežastį ir tuo nuraminti visuomenę“. Nors čia jau bandoma švelninti situaciją, rašoma, kad tai yra galimas išsigalvojimas ir aklas tikėjimas kažkuo, turinčiu paslaptingumo skraistę. Citata iš minėto „Dienos naujienų“ straipsnio:
Eilinis pilietis, linkęs į paslaptingumą ir nesusigaudydamas aviacijos technikos gudrybėse, sau kitaip stengiasi išsiaiškinti tragediją, apgaubdamas ją paslaptingumo skraiste. Momento tragiškumo dydžiui, jo nuomone, geriausiai atatinka teorija, kad „Lituanika“ esanti paslaptingų, neseniai vokiečių išrastų „mirties spindulių“ auka. Ši „Lituanikos“ žuvimo teorija randa didelio pritarimo, nes mat, jau seniai pas mus yra įgijusi pilietybės teises rusų pažiūra į vokietį, kaip į nepaprastą gudruolį, kuris „net beždžionę išradęs“. Todėl kas čia gali būti nuostabaus, jei vokiečiai, ruošdamiesi karui, dabar daro bandymus su „mirties spinduliais“ ant svetimųjų kailio. Čia lengva įrodinėti, nes jokių įrodymų nereikia ten, kur didžiausiu įrodymu eina noras, kad taip būtų. Sunku ginčytis su žmonėmis, kurie į visus sveiko proto argumentus atsako tik vienu žodžiu: aš tikiu, kad taip buvo! O tikėjimas, kaip žinoma, dažnai stebuklus padaro!

Čikagos žurnale „Margutis“ 1933-07-25 Petras Jurgėla irgi pamini „mirties spindulius“, tiesa teigdamas, kad tai ultravioletiniai spinduliai. Kita vertus, P.Jurgėla jau formuluoja pašovimo versiją. Visiškai be įrodymų, paremtą tik spėjimais, bet vokiečiai „kalti“ ir viskas. Ištrauka iš straipsnio:


Visas straipsnis Plienosparnų tinklapyje:
http://www.plienosparnai.lt/page.php?599

Taigi, kas tie paslaptingi „mirties spinduliai“? Pabandykim panagrinėti šio mito atsiradimo istoriją.

Straipsniuose minimi „radio spinduliai“ ir jų veikimas – tikriausiai, tai yra žinių apie radioaktyvumo reiškinį nuotrupos, gandais bei pramanu apipintos. Radioaktyvumas bei radioaktyvusis cheminis elementas radis Ra buvo atrasti 1896-1898 m. Cheminį elementą radį (laikraštyje „Naujos žinios“ jis vadinamas „radiumu“ bei „radio“ – matyt pagal lotynišką šio cheminio elemento pavadinimą – radium) 1898 m. atrado Marija Sklodovska-Kiuri. XX amžiaus pradžioje moksliniai radioaktyvumo tyrinėjimai vyko labai intensyviai. Kažkokios žinios patekdavo ir į spaudą, bet paprastiems žmonėms suvokti radioaktyvumo prasmę, matyt, buvo gana sunku. O sunkiai suvokiami dalykai dažnai interpretuojami neteisingai, apipinant tuos reiškinius nebūtais dalykais, įvairiomis legendomis, mistika.

Kitos ištakos legendai apie „mirties spindulius“ atsirasti, galbūt, buvo A.Einšteino 1917 m. paskelbtas indukuoto spinduliavimo principas, kuriuo remiantis vėliau buvo išrastas lazeris. Nors 1933 metais lazerių dar nebuvo (pirmas lazeris pagamintas 1960 m.), bet pats tokio spinduliavimo principo egzistavimas galėjo būti priimtas kaip jau esamas. Tokiems gandams apie nepaprastos galios ginklus plisti įtakos galėjo turėti ir fantastiniai kūriniai – pvz., A.Tolstojaus „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“.

Taip pat gali būti, kad „mirties spinduliai“ ir visokiausi gandai apie juos – tai radiolokacijos išradimo užuomazgos. Štai ką rašo Robertas Petrauskas apie tuos „mirties spindulius“ savo knygoje Lemtingi sprendimai, psl. 176, 177:
1934 m. vokiečių fizikas dr. Rudolfas Kühnholdas krygsmarinės specialistams pademonstravo, kaip jo aparatas Dezimeter-Telegraphie (DeTe) gali „nupiešti laivus“ Kylio įlankoje. Netrukus jis galėjo aptikti didelius laivus iš maždaug 10 km nuotolio ir lėktuvus, skrendančius 500 m aukštyje, iš 28 km nuotolio. Projektu susidomėjo ir krygsmarinė ir liuftvafė [P.Bishop Batlle of Britain. A Day by Day Chronicle. July 1940 to October 1940, 127].

Britų mokslininko Roberto Watsono-Watto komanda prie radarų technologijos ėmė darbuotis metais vėliau nei vokiečių inžinieriai. Užsakymas jiems, beje, buvo suformuluotas remiantis gandais apie vokiečių „mirties spindulius“ – mistinį elektromagnetinį ginklą, kuris neva gali sustabdyti savo nustatyto objekto variklį. Wattas netruko įrodyti, kad toks ginklas iš fantastikos srities, tačiau kartu jis netrukus įrodė, jog elektromagnetinėmis bangomis tikrai galima nustatyti skrendančius objektus, jų skaičių, atstumą nuo radarų stoties ir judėjimo kryptį.

Labai galimas variantas, kad gandus apie „mirties spindulius“ galėjo pagimdyti visų šių trijų veiksnių samplaika – t.y. kažkokios nuogirdos ir apie radioaktyvumą, ir apie radiolokaciją, ir apie indukuotą spinduliavimą. Na, Petro Jurgėlos teiginys, kad tai ultravioletiniai spinduliai, į visumą nelabai įsipaišo. Bet tokiame gandų kratinyje viskas taip supinta, kad stebėtis nėra ko.

Taigi, nepraėjus nė savaitei po „Lituanikos“ katastrofos, buvo susiformavusi viena iš fantastiškųjų žūties versijų. Kaip į tai žiūrėjo oficialūs tyrėjai? Neigė ir kritikavo. Liepos 27 d. Kaune vasaros teatre vyko „Lituanikos“ skrydžio paminėjimas organizuotas Lietuvos Aeroklubo. Darydamas pranešimą apie preliminarines katastrofos priežastis pulkininkas leitenantas Antanas Gustaitis taip išsireiškė:
Tiesiog juokingi gandai apie kažkokius spindulius ir kitas gandais skleidžiamas priežastis. Geriausi aviacijos specialistai paneigia galimumą buvimo kažkokių spindulių. [„Lietuvos aidas“ 1933-07-29, psl. 9]

Tame pat minėjime kalbėdamas LAK-o pirmininkas profesorius Zigmas Žemaitis apie šiuos „mirties spindulius“ pasisakė šiek tiek plačiau. Jis kalbėjo taip:
Todėl ir mums patiems rūpi ir visuomenė trokšta išsiaiškinti tiesiogines katastrofos priežastis. Čia suprantamas ir tos visuomenės susijaudinimas, kuriame lengvai, net savaime išdygsta kartais fantastiški gandai, neturintieji tikrovėje jokio pagrindo. Mes, nespecialistai, užmirštame, kad nakties tamsa, migla, žemės paviršiaus nelygumai, miškeliai – yra labai realūs, apčiuopiami gamtos reiškiniai, bet kartu yra klastingiausieji lakūnų palydovai, pavojingiausieji jų priešai, tad nereikia dar fantastiškų priešų ieškoti. [...]

Viena tik galima visu tikrumu tvirtinti, kad kažin iš kur kilę gandai apie tariamos mirties zonas, spindulius – neturi jokio pagrindo. Nekalbant jau apie tai, kad niekam nebuvo ir negalėjo būt jokios prasmės žudyti mūsų narsuolius lakūnus – zonos versija neišlaiko mažiausios kritikos, nes kiekvienas bent kiek susipažinęs su fizikos mokslu žmogus tuojau supras, kad ištisą kraštą aprūpinti kaž kokiomis nuolatinėmis kenksmingomis jėgomis galinčiomis kiekvienoje vietoje sustabdyti keleto šimtų jėgų motorus viršija žmogaus galias.

Vėl gi spindulių versija yra gryna nesąmonė, nes niekas tiksliai nežinojo, kurlink skris lėktuvas. Dabar tik mums paaiškėjo, kad mūsų drąsuolių pasirinktas tiesiausias kelias: nuo Neu Foundlando – stačiai, kaip šauti – į Kauną aplenkiant net ir visai artimas oro susisiekimo linijas ir aerodromus. Nelaimė gi įvyko toli į pietus nuo tiesaus kelio, ten, kur niekas nelaukė lėktuvo. Žodžiu, nėra reikalo kur kitur ieškoti priežasčių, žinant, kad aukščiau suminėtose nepalankiose skridimo apystovose, pačiuose lakūnuose ir lėktuve buvo pakankamai priežasčių baisiai nelaimei įvykti.
[„Lietuvos aidas“ 1933-07-29, psl. 8, 9]

Visas straipsnis „Kap. Dariaus ir Girėno skridimas lygus Lindbergo skridimui“, „Lietuvos aide“ 1933-07-29, psl. 8, 9. Prieiga per internetinį Epaveldo tinklapį:
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=89597

Vėliau „mirties spindulių“ versija aptilo, laikraščiuose daugiau, atrodo, nebuvo minima. Ši versija buvo per daug fantastinė, labai atitrūkusi nuo realybės, sunkiai suvokiama. Todėl, galima sakyti, „numirė“ sava mirtimi. Ją pakeitė pašovimo versija, kuri buvo labiau suprantama ir atrodė tikroviškiau.

Tačiau šiek tiek vėliau „mirties spinduliai“ dar kartą „smogė“ – tiesa jau ne viešai. 1933 spalio mėn. iš Klaipėdos buvo gautas anoniminis raštas (keturių su puse mašinraščio puslapių apimties) apie Dariaus ir Girėno nužudymą („mirties spinduliais“).



Raštas, atrodo, pateko „Lituanikos“ katastrofos priežasčių tyrimo komisijos pirmininkui A.Gustaičiui, tačiau paviešintas nebuvo. Nukeliavo į archyvą. Nors kažkokio valdininko, ko gero, buvo atidžiai studijuotas – keliose vietose raudonu pieštuku yra pabrauktos kai kurios frazės.

Keletas citatų iš minėto anoniminio rašto:

Vokiečiai paskutiniuose metuose ypačiai didei ginkluojasi prieš oro puolimus. Tam dalykui renkama pinigų, rengiamos pamokos ir parodos [...] Vokiečiai apsiginklavimui vartoja naujausius išradimus. Tokie Vokiečių oro apsaugos reikalams vartojami ginklai ir yra naujai atrastieji spinduliai. [...]

Apie šitus spindulius sykį skaitėme kaž-kokiame Vokiečių laikraštyje po užrašu „mirties spinduliai“. Tais spinduliais esą galima, lekiantį lėktuvą priversti nusileisti. [...]

[...] Jis man (apie tai nepaklausius) tiktai kalbant apie Vokiečių apsiginklavimą netikėtai papasakojo, kad Vokietijoje elektromagnetiški spinduliai esą slaptai oro apsaugos reikalams vartojami. [...]

Taip atrodo, kad Vokiečiai bene vartos tris rūšis spindulių, būtent mirties spindulius žmonių žuvimui, elektromagnetiškus spindulius (dynamomašinas padaryti neveikiančias, teip kad sprogstamieji motorai sustoja veikę), ir spinduliai padegimui.

Ką mes apie Dariaus ir Girėno nelaimę tyrėme, nurodo ant to, kad abudu lakūnai tapo Vokiečių mirties spinduliais nužudyti. Nelaimė turbūt taip nusidavė: Dariui ir Girėnui per Soldiną atlekiant Vokiečiai jiedviem mirties spinduliais priešais spindėjo. Lakūnai nujausdami, kad kūnui kenksmingi spinduliai turbūt iš čia, padegę vieną šviesos raketą, kad galėtų pajieškoti, kas ant žemės dedasi. Vokiečiai nepaliovė veikę šitais spinduliais į lakūnus, kol lakūnai lėktuve sukrito. Lakūnai kovodami su mirtimi lėktuvą jau nevaldė. Lėktuvas todėl išėjo iš savo tikrosios krypties pradėdamas lakioti šen bei ten. Teip galiausiai, kas neišvengiama buvo, ir nusidavė: Lakūnų jau nevaldomas lėktuvas motorui pilnai veikiant ir lakūnams žemę neapšvietus (kadangi lakūnai buvo be sąmonės) sykiu didžiausiu smarkumu nukrito, lakūnus palaidodamas po savimi.




Visas dokumentas: LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 300, l. 844, 845, 845 a.p., 846, 846 a.p., 847. Prieiga per Lietuvos archyvų internetinį tinklapį:
http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s35.htm

Štai taip: „Dariui ir Girėnui per Soldiną atlekiant Vokiečiai jiedviem mirties spinduliais priešais spindėjo“. Matyt, vokiečiai sėdėdami miške su kažkokiais tų „mirties“ spindulių prožektoriais ar „patrankomis“ – „hiperboloidais“, o gal lazeriais, kurie dar nebuvo išrasti, švietė kažkur į dangų, į burzgiančio lėktuvo garsą. Ir pataikė į „Lituaniką“. Prizo vertas fantastinis siužetas.

Kaip reikėtų vertinti tokius rašinius? Manau, nusišypsant. Nuotaiką praskaidrina. Kaip ir žiūrint filmus „Žvaigždžių karai“ , „Beždžionių planeta“ ar panašius.


2014-07


* * * * *


EITI į sekantį ciklo straipsnį > > > LITUANIKOS dienynas. Mitas ar tikrovė?

GRĮŽTI į straipsnių ciklą > > > LITUANIKOS SKRYDIS


* * * * *



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis