Nepriklausomybės karai


Lietuvos Aviacija Nepriklausomybės karuose



Lakūnai ir mechanikai ruošia trijų rušių bombas koviniam skrydžiui. Už jų mokomasis lėktuvas Albatros B II Nr.172. 1919 metų vasara

Kokiomis aplinkybėmis Lietuva kilo kovon už savo Nepriklausomybę?
Tai atsitiko pralaimėjus abiems kaimyninėms imperijoms - carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos.

Rusijos imperija daugiau kaip prieš šimtą metų užgrobusi Lietuvą ir jos kaimynes ir visą laiką naikinusi lietuvių kultūrą ir tautinę savimonę, pati pirmoji neatlaikė pirmojo pasaulinio karo išbandymų. Silpna ekonomika ir smarki kairiųjų jėgų agitacija 1917 m. vasario mėnesį sukėlė revoliuciją. Po 1917 m. lapkričio bolševikinio perversmo naujoji sovietinė vyriausybė vedina savų valdžios išlaikymo interesų, išdavė sąjungininkus ir pasirašė su Vokietija paliaubas.

Dėl to buvo pažeista karinė pusiausvyra frontuose, o vokiečiams atiteko Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos bei dalis Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų.



Antantės šalis išgelbėjo Jungtinės Amerikos Valstijos, stojusios į pasaulinį karą jų pusėje. Didž.Britanijai, Prancūzijai ir JAV bendromis jėgomis pavyko sumušti Vokietiją ir pastaroji 1918.XI.11 Kompjene prisipažino esanti nugalėta (čia mes kreipiame dėmesį tik į pagrindinį frontą, palikdami kitas valstybes ir kovos vietas už pasakojimo ribų).

1918 metų pabaigoje vokiečių kariuomenei traukiantis iš Rytų fronto, paskui ją ėmė slinkti bolševikų daliniai. Nors tuo metu Raudonoji armija tebuvo tik menkas caro kariuomenės šešėlis (0,3 milijono iš 8 ), naujai susikūrusioms lenkų, lietuvių, latvių ir estų valstybėms ir tokia ji buvo grėsminga.

Netrukus trys Raudonosios armijos divizijos ėmė skverbtis Lietuvos teritorijon. Valstybės vadovas A.Smetona 1918 m. gruodžio 20 d. išvyko Vokietijon ieškoti paramos. Komunistinė ir jai artima istoriografija vaizduoja šį A.Smetonos poelgį kaip pabėgimą, tačiau tai yra paprasčiausias melas. Tuo metu kūrėsi Lietuvos kariuomenė ir šiai milžiniškai veiklai žūtbūtinai reikėjo gauti lėšų. Ir Smetona jas gavo. Iš 100 milijonų markių buvo ne tik perkami ginklai ir karinė technika, bet 5 milijonai dar buvo paskolinti latviams su sąlyga, kad jie leis naudotis Liepojos uostu ir į jį vedančiu geležinkeliu. Iki 1923 m. Klaipėdos kraštas dar buvo ne lietuvių valdžioje, todėl labai svarbu buvo turėti patikimą užnugarį ir komunikacijas su Vakarais.

Smetonos diplomatinė veikla neapsiribojo Berlynu. Lietuvos reikalus jis kėlė Paryžiuje, Švedijoje verbavo karininkus ir karinius instruktorius, lankėsi Danijoje. O tuo metu Liepojos-Kretingos geležinkeliu į Lietuvą keliavo pirmieji nusipirktieji ginklai...

Kol kūrėsi Lietuvos kariuomenė, bolševikai skverbėsi daugiausia geležinkeliais: Internacionalinė divizija- Daugpilio-Šiaulių ( ir t.t. ), Pskovo divizija - Daugpilio-Vilniaus (ir t.t), Vakarų divizija - Minsko-Vilniaus ir Molodečno-Lydos ( ir t.t. ).

Žinodami Kauną kaip tvirtovę su įrengtais fortais ir baterijomis dar caro laikais, raudonieji vadai nebuvo tikri sugebėsią iš karto jj paimti, todėl stengėsi jj apsupti iš pietų (pro Jiezną, Prienus, Alytų) ir iš šiaurės - puldami Kėdainius.

Pirmieji mūsų savanorių daliniai pasipriešino prie Kėdainių. Čia 1919 m. vasario 8 d. žuvo už Tėvynę pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys. Vasario 12 d. ant Alytaus tilto žuvo pirmasis mūsų karininkas Antanas Juozapavičius.



Iki 1919 metų vasario pabaigos Raudonoji armija užėmė didelę dalį šiaurinės Lietuvos (Šiaulius, Panevėžį), rytinę pusę iki Ukmergės, Žaslių imtinai, o pietuose fronto linija ėjo per Lydą, Varėną, Perloją, Stakliškes, Jiezną iki Žaslių.

Kaip tik šiuo metu organizuojama lietuviška karo aviacija, - vasario 27 d. Kauno Aleksoto aerodroman atgabenami pirmieji 8 lėktuvai nupirkti Vokietijoje. Kovo pradžioje jie išmėginami ore. Neturint savų lakūnų ir mechanikų, jau vasario pabaigoje iš vokiečių aviacijos dalinio Nr.425, stovinčio tam pačiam Kauno aerodrome, pasamdomi 6 lakūnai, 5 mechanikai ir 4 žvalgai. Netrukus lėktuvų įgulos, kuriose lakūnu būdavo samdinys vokietis, o žvalgu - lietuvis (mėtantis bombas ir šaudantis iš kulkosvaidžio), pradėjo kovinę veiklą.

Pirmasis žvalgybinis skridimas Kaunas-Kaišiadorys-Vilnius ir atgal įvyko 1919 m. kovo 3 d. Skrido F.Šulcas su K. Fugalevičiumi.

Nuo kovo 12 d. aviacijos dalis tapo savarankišku koviniu vienetu, jai vadovauti buvo paskirtas Petras Petronis. Šis aviacijos dalinys buvo ypatingas tuo, kad turėjo ne tik kariauti, bet ir 1919.3.12 įsteigtoje karo aviacijos mokykloje ruošti jaunuosius Lietuvos karo lakūnus, kurių įstojo apie 50.



Kovo mėnesį lietuviški karo lėktuvai dažniausiai skraidė žvalgybos ir propagandos tikslais. Nesant greitesnių būdų (radioaparatų Lietuvos gyventojai neturėjo), reikėjo pašaukti žmones į kovą už Lietuvą atsišaukimais, kuriuos lėktuvai barstydavo įvairiuose Lietuvos kampeliuose - užimtuose priešo ir neužimtuose.

Kad samdytiems vokiečių lakūnams vadovavimas būtų labiau autoritetingas (Petronis buvo jūrų inžinierius), nuo 1919.IV.1. aviacijos inspektoriumi buvo pasamdytas švedų majoras Dahlbek, prieš tai vadovavęs švedų jūrų aviacijai.

Balandžio mėnesį prasidėjo labiau kariška lietuviškų lėktuvų veikla. Balandžio 4 d. F.Šulcas su K.Fugalevičiumi, žvalgydami raudonarmiečių pozicijas tarp Jonavos ir Ukmergės, bei tarp Ukmergės ir Panevėžio, atakavo jas bombomis ir kulkosvaidžiais prie Siesikų, Pagirėliuose, Pagiriuose. Prie Panevėžio lėktuvas buvo smarkiai apšaudytas, Fugalevičius sužeistas į ranką, benzino bakas pramuštas šautuvo kulkos. Kulka nukirto ir benzino tekėjimo vamzdelį. Tačiau įgula, greitai nusileidusi, susitaisė lėktuvą ir parskrido į Kauną.

Balandžio mėnesį Lietuvos kariuomenė stiprėjo ir telkėsi puolamiesiems mūšiams. Puolimas prasidėjo gegužės mėnesio pradžioje Ukmergės kryptimi. Kokį efektą darė aviacijos parama pėstininkams, teko išgirsti iš Panevėžio rinktinės savanorio Kazimiero Ramoškos, kuris, pasakodamas apie mūšius prie Ukmergės, entuziastiškai atsiliepė apie lėktuvo ataką kulkosvaidžiais virš bolševikų apkasų. Po jos priešas iš kart pradėjo bėgti. Gegužės 2 d. mūsų aviacija aktyviai dalyvavo Ukmergės išlaisvinime. Tą dieną 5 lėktuvai bombardavo besitraukiantį priešą.

Besiruošiant vaduoti Panevėžį, sustiprėjo aviacijos veikla ta kryptimi. 1919 m. gegužės 7 d. raporte gen.št. viršininkui buvo pranešta, jog Šulcas su Soltanu išskridę maršrutu Kaunas-Ukmergė-Subačius-Kupiškis-Virbališkis-Vabalninkai-Panevėžys-Kaunas, Virbališkyje pastebėjo iškastus apkasus ir žemines, ant kurių išmetė keturias 10 svarų bombas. Aplink Vabalninką pastebėjo gurguolę iš 30 vežimų, ant kurios numetė tris 10 sv. ir vieną 25 sv. bombas.

Gegužės 10 d. Kulikovskis su Knystautu, skridę maršrutu Kaunas-Kėdainiai-Panevėžys-Subačius-Šimoniai-Skapiškis-Kupiškis-Viešintos-Subačius-Panevėžys-Kaunas, Panevėžio geležinkelio stotyje pastebėjo daug vagonų, iš Panevėžio Subačiaus link einantį prekinį traukinį, o taip pat daug vagonų be garvežių Kupiškio ir Skapiškio stotyse. Ant Kupiškio stoties lakūnai numetė 2 bombas, ant Panevėžio - vieną. Pakeliui ant miestelių ir kaimų išmetė 20 svarų proklamacijų.

Pirmos kautynės, kuriose aviacija dalyvavo iš anksto pasiruošusi ir iš lauko aerodromo, buvo Panevėžio kautynės. Greitesniam ir patogesniam veikimui, gegužės 17 d. Kėdainių lauko aerodrome buvo sutelkti 4 lėktuvai, degalai ir tepalai, bombos ir t.t. Aviacijos būriui vadovavo majoras Dahlbekas, taip pat dalyvavo ir pats aviacijos dalies vadas P.Petronis. Aviacija privalėjo žvalgyti, atakuoti priešą bombomis ir kulkosvaidžiais, griauti priešo užnugaryje tiltus ir kelius, sunkinant jo pasitraukimą geležinkeliu Panevėžys-Daugpilis, o taip pat mėtyti proklamacijas, kurios buvo trijų rūšių: vienos - raudonarmiečiams, raginančios nustoti kariauti prieš Lietuvą, antros - gyventojams, raginančios kenkti Raudonajai armijai (griauti tiltus), trečios -raginančios Lietuvos jaunimą stoti Lietuvos kariuomenėn.



Gegužės 18 d. lietuviški lėktuvai atakavo Panevėžį septynis kartus, gegužės 19 -Panevėžį ir geležinkelį iki Kupiškio - penkis kartus, gegužės 20 d. lėktuvai atakavo raudonarmiečių vorą besitraukiančią vieškeliu iš Panevėžio pro Vilkapievius į Karsakiškį, taip pat subombardavo raudonarmiečių ešeloną, sustojusį 7 km už Panevėžio, mūsų partizanams išardžius geležinkelį. Iš to traukinio Lietuvos kariuomenei atiteko 16 kulkosvaidžių ir kt. grobio. Gegužės 21 d. lėktuvai subombardavo Subačiaus geležinkelio stotį.

Čia reikia įterpti, jog prieš Raudonąją armiją tuo pat metu kariavo ir mūsų kaimyninės valstybės: Estija, Latvija ir Lenkija.

Estai, talkinami 2000 suomių savanorių, o vienu kritišku momentu (1918.XII, prie Talino) netgi anglų laivyno, pirmieji išlaisvino Estiją (1919 m. kovo mėn.) nuo Raudonosios armijos ir perkėlė karo veiksmus į priešo teritoriją (talkinami rusų baltagvardiečių), taip pat padėjo latviams kariauti prieš bolševikus rytinėje Latvijos pusėje.

Į Latviją 1918.XII.3 įsiveržusi Raudonoji Armija užėmė beveik visą šalį, tik prie Liepojos esantys vokiečių daliniai neleido bolševikams įsigalėti visiškai, tačiau vokiečių daliniai, skelbdamiesi kovoja prieš bolševikus, savo ruožtu stengėsi sunaikinti besikuriančią Nepriklausomos Latvijos kariuomenę ir vyriausybę. Nuo šių kėslų latvius gelbėjo Antantės ultimatumai Vokietijai, anglų laivynas, bei estų ir lietuvių kariuomenių veiksmai.

Didžiausia iš atsikūrusių kaimyninių valstybių - Lenkija, puolė Sovietų Rusiją (Baltarusiją ir Ukrainą), nelaukdama kol šito prieš ją imsis raudonarmiečiai. Tačiau užėmę dalį Ukrainos (su Lvovu), lenkai įsivėlė į karo veiksmus ne tik su bolševikais, bet ir su besikuriančios tautinės Ukrainos jėgomis vadovaujamomis Petliūros.

Lenkijai bepigu buvo būti tokiai agresyviai. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, Antantės valstybės (ypač - Prancūzija) numatė Lenkiją kaip pagrindinį barjerą prieš bolševizmą, gausiai apginklavo Lenkijos kariuomenę, siuntė jai daugybę karinių instruktorių, teikė įvairiapusišką ekonominę paramą.

Tačiau 1919 metų pradžioje Raudonosios armijos puolimo Vilniaus krašte Lenkijos kariniai daliniai neatlaikė, jie buvo išvyti ir iš Vilniaus, kurį sausio mėnesį buvo užėmę. Tik balandžio mėnesį, pasinaudodami tuo, kad Raudonąją armiją ėmė spausti ir estai, ir latviai, ir lietuviai, lenkai suaktyvino veiksmus iš pietų ir pro Lydą ėmė pulti Vilniaus kryptimi, gi 2000 lenkų raitelių junginys staiga užėmė Vilnių 1919 m. balandžio 18 d.

Tuo metu tai vienur, tai kitur Lenkijos kariuomenė įsiverždavo pro tarptautinės komisijos nustatytą liniją į lietuvišką pusę, tačiau lietuviai dėl kovos prieš bendrą priešą - Raudonąją armiją - stengėsi santykių su lenkais neaštrinti.

Kaip tik dėl blogėjančios padėties visuose Baltijos šalių frontuose, Raudonoji armija atliko keletą konvulsyvių nelabai logiškų veiksmų. Gegužės 19 d. užėmusią Panevėžį lietuvių kariuomenę, raudonarmiečiai kontratakavo dviem voromis iš rytų ir šiaurės ir gegužės 21 d. lietuviai pasitraukė iš Panevėžio. Tačiau šiuo laimėjimu bolševikai netik nepasinaudojo, bet ir vėl pasitraukė net 30 km atstumu nuo Panevėžio į rytus ir tik sužinoję, kad jų niekas nepersekioja, sugrįžo iki Subačiaus. Dar neprityrusi Lietuvos kariuomenė nesugebėjo išnaudoti tokių "dovanų". Mūsiškiai vėl užėmė Panevėžį gegužės 23 ir iki gegužės 26. Panevėžio rinktinė stovėjo vietoje. Tuo pat metu Ukmergės rinktinė buvo* daug toliau išsiveržusi savo kryptimi, todėl laukė, kol pajudės pirmyn Panevėžio rinktinė.


LVG C VI Kauno aerodrome paruoštas skristi į frontą. 1919 metų vasara.

Netrukus Lietuvos kariuomenė pradėjo Kupiškio-Utenos operacijas.

Lietuvos kariuomenei pradėjus Kupiškio-Utenos operaciją, Panevėžio rinktinė gavo kariuomenės vado įsakymą užimti Kupiškį ir Uteną. Puolimas prasidėjo gegužės 28 d. Tą pačią dieną lėktuvu LVG C VI Uteną žvalgė P.Petronis (lakūnas Kulikovskis). Grįžtant ties Giedraičiais ėmė gesti variklis ir prisiėjo leistis. Besileidžiant variklis užsidegė, o nusileidus sudegė ir visas lėktuvas. Tai buvo pirmasis aviacinės technikos nuostolis - pirmasis prarastas lėktuvas.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė gegužės 31 d. užėmė Kupiškį, birželio 3 d. - Skapiškį, Obelius - birželio 7 d. Ukmergės rinktinė, pradėjusi sėkmingai pulti gegužės 31 d., birželio 2 d. užėmė Uteną. Frontui nutolus 150 km nuo Kauno, karo lėktuvams tapo nuostolinga skraidyti ten iš Kauno aerodromo. Todėl gegužės 28 d. buvo suformuotas aviacijos kovos būrys ("1-mas orlaivių kovos būrys") ir birželio 13 d. jis įsikūrė Utenoje (ten įsirengė laikiną angarą ir sandėlį ).

Būrio vadu buvo paskirtas kar. E.Šalkauskas, vėliau būriui vadovavo ir mjr.Dahlbekas, o įsakymus duodavo be kariuomenės vado - 1-mos pėst. brigados vadas ir 1-mo pėst. pulko vadas.

Tuo metu Lietuvos kariuomenė sutiko rimtesnį Raudonosios armijos pasipriešinimą, pastarajai geriau įsitvirtinus kalvotoje "vietovėje bei tarp Dusetų ir Jūžintų ežeru. Šioje linijoje: Salakas-Aviliai-Obeliai-Subatė ilgiau kaip mėnesį truko poziciniai mūšiai.

Birželio 14-15 d. mūsų karo lėktuvai puolė bolševikų pozicijas Zarasų-Šukštų apylinkėse.

Birželio 15-17 d. vykstant mūšiams fronte, kautynėse buvo panaudoti ir 4 mūsų lėktuvai.

Birželio 19 d. gavęs užduotį bombarduoti Daugpilio geležinkelio stotį, lakūnas P.Hiksa (su žv.Soltanu) turėjo mūšį su bolševikų naikintuvu (Hiksa buvo pirmasis lakūnas lietuvis mūsų aviacijoje. Pradėjo skraidyti 1919 m. gegužį). Minėtą užduotį Hiksa vykdė drauge su kitu vokiečių lėktuvu (iki 1919 m. rudens Lietuvos kariuomenei talkino ne tik 5 vokiečių savanorių batalionai, bet, epizodiškai, ir keli vokiečių lėktuvai). Taigi, skrisdami link Daugpilio ir praskridę Zarasus, abu lėktuvai pastebėjo juos sekantį trečią lėktuvą. Hiksai pabandžius prie jo priartėti, priešo lėktuvas nutoldavo, o paskui vėl priartėdavo. Virš Daugpilio priešo naikintuvas puolė mūsiškius 6 kartus, tačiau jie išsisukdavo nuo jo atakų ir patys į jį šaudė. Kova truko virš 10 minučių. Po to mūsiškiai dar numetė ant Daugpilio geležinkelio stoties tris pūdus bombų.

Rugpjūčio 24 d. naktį Ukmergės rinktinė, sustiprinta dviem naujais (Vilniaus ir Ukmergės) batalionais, pradėjo puolimą ir prie Degučių pralaužė raudonarmiečių frontą, priversdama juos trauktis.
Rugpjūčio 25 d. Ukmergės rinktinė užėmė Zarasus. Panevėžio rinktinė rugpjūčio 27 d. puolė priešą llukšto kryptimi.

Rugpjūčio 30 d. abi rinktinės pasiekė Dauguvos krantus.

Frontui atsirėmus į Dauguvos upę, aviacijos kovos būrys dažniausiai žvalgydavo Daugpilio miestą ir geležinkelio stotį, Gryvos fortą ir visą fronto liniją.

Mūsų lėktuvai keletą kartų puolė už Daugpilio iškeliamą pririšamą žvalgybinį aerostatą. Tačiau dėl to, jog LVG C VI tokiai užduočiai buvo per daug vangus, lakūnas Fricas Šulcas nutarė šiam reikalui panaudoti Kaune pasilikusį mažąjį ir vikrų dvivietį Halb CL IV. Rugsėjo pabaigoje jis grįžo į Kauną ir sumontavęs ant Halb CL IV du priekinius kulkosvaidžius, rugsėjo 28 pakilo virš Aleksoto aerodromo jų išbandyti.

Smigdamas žemyn ir šaudydamas į pastatytą taikinį, jis vėl "vėduokle" kildavo aukštyn ir apsisukęs smigdavo žemyn ir šaudydavo...Vieno tokio manevro metu jis pateko suktukan, nukrito ir užsimušė, tapdamas pirmuoju žuvusiu Lietuvos karo aviacijos lakūnu.

Tą pačią dieną lakūnas Veinšenkas su žv. Živatovu grįžę iš žvalgybos virš Daugpilio ir, sugedus varikliui, nusileidę prie Zarasų, kitą rytą buvo apšaudyti iš netoli esančio miško. Veinšenkas buvo sužeistas į ranką. Tai buvo vienintelis lakūno sužeidimas per visą laiką rytų fronte. Šiaip jau su skylėmis nuo kulkų iš fronto grįždavo tik lėktuvai.

Lėktuvų skraidymus 1919 metų antroje pusėje labai ribojo nuolatinis benzino trūkumas. Dėl šios priežasties labai pergyveno patys lakūnai, manydami, kad dėl to kaltas dalies vadas P.Petronis. Tačiau šį dalyką nulėmė bendros tiekimo galimybės Lietuvos kariuomenėje, priklausančios nuo tuometinės ekonominių ryšių situacijos Lietuvoje.
Kovose su bermontininkais 1919 m. lapkričio mėnesį, Lietuvos karo aviacija praktiškai nedalyvavo. Iš vienos pusės dėl to, jog lapkričio 15 d. visi samdyti vokiečių lakūnai, žvalgai ir mechanikai buvo atleisti iš tarnybos ir išsiųsti iš Lietuvos (kai vienas iš jų - H.Roteris - pagrobė lėktuvą, kuriuo išskraidino Vokietijon internuotus Lietuvoje du turkų asmenis).

Jaunieji mūsų lakūnai, dar buvo visai "žali*. Antra vertus, ūkanoti rudens orai ir palyginti trumpa operacijų prieš bermontininkus trukmė neleido lėktuvams ką nors daugiau nuveikti, jeigu ir visos įgulos būtų kuo geriausiai pasirengę.

Pirmojo pasaulinio karo kautynėse žūstant tūkstančiams žmonių ir, atrodytų, smarkiai devalvuojantis žmogaus gyvybės vertei, vis dėl to pasitaikydavo išimčių. Tokia išimtimi buvo Vakarų fronte kariaujančių abiejų pusių lakūnų santykiai. Gal būt dėl to, jog į aviaciją, kuri dar taip neseniai buvo užgimusi, buvo žvelgiama kaip į labai kilnią ir nežemišką sritį, o į lakūnus - kaip į savotiškus oro riterius, - ir santykiai tarp priešų ore turėjo riteriškų papročių. Pavyzdžiui žuvęs karo lakūnas buvo iškilmingai perduodamas per fronto liniją jo kovos draugams (jeigu nukrisdavo priešo teritorijoje).

Taip jau atsitiko, jog tokią lakūnišką tradiciją lenkai pritaikė ir santykiuose su Lietuvos lakūnais. Tiesa, visas tas nuotykis turėjo ir tam tikrų lenkiškų bruožų...



1920 m. spalio 13 d. blogais keliais už Alytaus pagaliau pasiekęs fronto liniją su lenkais, jaunas Lietuvos lakūnas - karo aviacijos viršininko adjutantas Simas Stanaitis -liepė jį vesti prie Itn. Kumpio palaikų.

Kumpis buvo lenkų pašautas virš Varėnos geležinkelio stoties, mirė ir štai perduotas lietuviams per fronto liniją. Lietuvos kareiviai atvedė aviacijos adjutantą prie keturkampės iš eglinių lentų sukaltos dėžės. Atidarius dangtį, S.Stanaitis pamatė mirusį savo kovos draugą, paguldytą su vienais apatiniais, ties dešiniąja ausimi kulkų kliudymo žymes ir svarbiausia - ant krūtinės lavonui padėtą 5 pfenigių monetą (atseit: "še tau, samdiny vokieti, užmokestį").

Taigi, lenkai net tokios minties sau neprileido, jog Lietuvos karo aviacijoje gali būti lakūnų lietuvių. Jie manė, kad joje ir toliau skraido samdyti vokiečiai. Tačiau jie labai klydo! Visos tos azartiškos atakos plentuose, apiberiant bombomis ir kulkų lietumi lenkų pėstininkus ir raitelius bei gurguoles, ereliški antpuoliai prieš geležinkelio stotyse susitelkusius lenkų ešelonus, Želigovskio raitininkų persekiojimas, - buvo jaunųjų lakūnų lietuviukų darbas! Jie buvo daug drąsesni ir mažiau atsargūs už samdinius vokiečius, kurie saugojosi skrisdami žymiai aukščiau...

Praėjo tik pusantrų metų nuo Lietuvos karo aviacijos organizavimo pradžios, o Lietuva jau turėjo savus karo lakūnus! Ir ne bet kokius - kaip kraujas į širdį, į karo aviaciją plūstelėjo talentingiausi žmonės, - dalis jų vėliau taps lėktuvų konstruktoriais, įvairių sričių puikiausiais specialistais, profesoriais, dailininkais... O tuo tarpu jie užkūrė gerą pirtį generolo Želigovskio kareivoms, galvojusiems greitai paklupdyti nedidelės mūsų tautos ginkluotąsias pajėgas.

Kaip minėta, aktyvi kova tarp lietuvių ir raudonarmiečių aprimo 1919 m. rudenį. 1920 metais vyko derybos tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, kurios baigėsi liepos 12 d. pasirašius taikos sutartį.Baigė karą su rusais ir latviai su estais, tačiau lenkai, sutelkę 0,7 milijono kariuomenę, 1920 m. balandžio mėnesį pradėjo generalinį puolimą rytuose ir netrukus užėmė nemažą dalį Baltarusijos ir Ukrainos (Kijevą užėmė gegužės 8 d.). Po S.Rusijos kontrpuolimo 1920 m. vasarą, lenkai ėmė trauktis visu frontu (ir iš Vilniaus krašto),o rugpjūčio mėnesį Lietuvos kariuomenė užėmė savo teritorijas pagal Maskvos sutartimi nustatytas sienas: Vilnių, Gardiną, Lydą ir t.t.

Tačiau atrėmę Raudonosios armijos puolimą prie Varšuvos ir vėl pradėję pulti rugpjūčio vidury, lenkai ėmė veržtis ir į Lietuvos pietų ir pietryčių sritis. Prasidėjo derybų ir susitarimų su lenkais (kuriuos jie tuojau pat sulaužydavo - VIII.25-30, IX.15, IX.29) periodas.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu Lietuvos karo aviacija turėjo daug darbo, pirmiausia -žvalgybinio.

Tiekimo tarnybų aktyvumo dėka 1920 metais benzino stygiaus jau nebebuvo, o lėktuvų Lietuvos karo aviacija įsigijo kelis kartus daugiau negu turėjo lakūnų!

Kol lenkų pusėje buvo daugmaž ramu, jaunieji mūsų lakūnai lavino savo įgūdžius, mokomi instruktorių vyr.ltn.Hiksos ir iš Ragainės pasamdyto karo lakūno Otto Rahn (nuo 1920.11.25.).

Pavojinga padėtis prasidėjo pajudėjus rusų-lenkų frontui iš pradžių į vakarus, o paskui - į rytus. 1920 m. liepos 9 d. neseniai įstojęs į mūsų karo aviaciją gen.Juozas Kraucevičius su žvalgu Itn. Pranckevičiumi praskrido virš geležinkelių Varėna-Vilnius ir Vilnius-Lyda, žvalgydami ir stotis, o taip pat plentus tarp tų geležinkelių, tačiau tuo tarpu jokio judėjimo iš vakarų ar pietų link Vilniaus nepastebėjo.

Liepos 11 d. Rahnas su Pranckevičiumi, skrisdami žvalgybon, prie Liudvinavo puskilometriu žemiau (su Halb C V skrido 2200 m aukštyje) pastebėjo svetimą naikintuvą.

Liepos 13 d. Hiksa su žvalgu E.Kraucevičiumi, skrisdami virš Varėnos-Vilniaus geležinkelio, pastebėjo didelį traukinių judėjimą. Plentu ir visais keliais iš N.Vilnios j Vilnių traukė gurguolės.

Liepos 14 d. gen.Kraucevičius, skrisdamas tarp Lentvario ir Vilniaus, geležinkelyje matė intensyvų traukinių judėjimą. Iš Medininkų į Vilnių jojo apie 150 raitelių būrys. Tai buvo rusų puolimo ir lenkų pasitraukimo vaizdai.

Liepos 18 d. keturi mūsų lėktuvai popietinėmis valandomis žvalgė plotus prie demarkacinės linijos su lenkais.

Liepos 19 d. tą patį darbą vykdė du lėktuvai, tačiau kaip ir praeitą dieną jokio reikšmingo kariuomenės judėjimo neužfiksavo.

Liepos 14 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, tačiau ten dar rado raudonarmiečius, kurie iš miesto pasitraukė tik rugpjūčio 26 d.

Rugpjūčio 29 d. ne tiek žvalgybos, kiek karinės jėgos demonstracijos tikslu į Vilnių skrido net 6 lietuvių lėktuvai: trys LVG C VI ir po vieną Halb C V, ALb C III ir Alb C I.

Tuo metu, klastingai sulaužę sutartį, lenkai užėmė Augustavą (VIII.28.) todėl Lietuvos karo lakūnai gavo įsakymą pradėti vartoti ginklus. Rugpjūčio 31 d. Kumpis su Pranckevičiumi žvalgydami vietovę tarp Suvalkų, Augustavo ir Seinų, užtiktas gurguoles, pėstininkus ir raitelius "vaišino" bombomis ir kulkosvaidžių ugnimi.

Rugsėjo 1 ir 2 dieną šis rajonas ir toliau buvo žvalgomas, o 3 dieną, nežiūrint debesų ir lietaus, labai trukdžiusio žvalgybą, Kumpis su Pranckevičiumi apmėtė bombomis j šiaurę nuo Suvalkų aptiktą priešo artilerijos bateriją, o į šiaurės vakarus nuo Suvalkų bombomis ir kulkosvaidžiais atakavo gurguolę. Taip pat pasielgė Dobkevičiaus įgula, aptikusi priešo kariuomenės prie Suvalkų bei Rahnas su E.Šalkausku, išmetę 10 "wurfgranatų" ant lenkų dalinių, žygiuojančių plentu iš Suvalkų į Kalvariją.

Rugsėjo 7 d. Šenbergas su Pranckevičiumi apšaudė lenkų apkasus į šiaurę nuo Suvalkų. Vėlesnėmis dienomis lietuvių lakūnai ėmė nebeaptikti judančių ar susitelkusių priešo dalinių, - lenkai ėmė rūpestingiau saugotis lietuvių lėktuvų. Reikia pasakyti, kad Lenkijos kariuomenė šiuo laiku turėjo iš viso apie 50 veikiančių lėktuvų, tačiau jie turėjo aptarnauti apie 1000 km fronto liniją ir Lietuvoje beveik nesirodė.

Rugsėjo 15 vėl prasidėjus deryboms su lenkais, puolamieji mūsų aviacijos veiksmai buvo sustabdyti ir vykdoma tik žvalgyba. Rugsėjo 25 d. Kumpis su Šabanavičiumi, žvalgydami tarp Kapčiamiesčio ir Alytaus, Beržiūnų kaime aptiko 100 vežimų, Dobkevičius su Vasnevskiu Ratnyčioje aptiko stovyklą su 100 vežimų, Baranovičiuose artilerijos bateriją ir 50 gurguolės vežimų, taip pat rusų kariuomenę, besitraukiančią didelėmis masėmis iš Gardino link Lydos, degančius Gardino tiltus, o link Gardino traukiančius lenkų pėstininkus ir raitelius.

Rugsėjo 29 d. Šenbergas su Jakščiu Lydos-Gardino kelyje aptikę tirštas lenkų kariuomenės voras su artilerija, buvo nuo žemės smarkiai apšaudyti, todėl neliko skolingi.

Spalio 3 d. lenkams prie Varėnos užgrobus šarvuotą traukinį "Gediminas", kariuomenės vadovybė įsakė mūsų aviacijai jį bombarduoti, todėl spalio 4 d. sužinojus apie lenkų ešelonus, susitelkusius Varėnos geležinkelio stotyje, iš Kauno aerodromo pakilo 6 lėktuvai: Jablonskis su Pesecku pakilo su Alb C III ir Varėnos geležinkelio stotyje išmetė 7 bombas, Šenbergas su Stanaičiu pakilo su LVG C VI ir Varėnos geležinkelio stotyje bei apylinkėse išmetė 5 bombas, Gustaitis su Virbicku, perkrovę savąjį Alb C III bombų, bekildami lėktuvą sudaužė, tačiau bombos nesprogo ir įgula nenukentėjo. Kumpis su Pranckevičiumi drąsiai atakuodami su savuoju LVG C VI Varėnos geležinkelio stotį, kaip ir kiti skrydžio dalyviai buvo apšaudyti ten susitelkusių kulkosvaidininkų. Pranckevičius išmetė visas bombas, tačiau Kumpis buvo mirtinai sužeistas į galvą ir lėktuvas nukrito (Pranckevičius bandė šiek tiek vairuoti su antrosios vairolazdės mova ir todėl išliko gyvas). Dobkevičius su Vasnevskiu, skrisdami LVG C VI taip pat dalyvavo atakoje kaip ir Stašaitis su Šabanavičiumi tokio pat tipo lėktuvu. Nors šarvuoto traukinio Varėnoje lakūnai neužklupo, lenkams užkūrė ten smarkią pirtį.

Spalio 5 d. Šenbergas su Jakščiu, žvalgydami nuo Alytaus iki Vilniaus, Varėnoje ant traukinio numetė 3 bombas. Spalio 7 d. iškilmingai pasirašę Suvalkų sutartį, jau kitą dieną lenkai ją sulaužė, - nuo Rūdninkų-Jašiūnų-Turgelių ribos, kur buvo sutelktos lenkų dvi pėstininkų divizijos ir dvi kavalerijos brigados, gausiai aprūpintos artilerija, generolas Želigovskis pradėjo puolimą Vilniaus kryptimi.



Šį kartą lenkų kariauna pradėjo vykdyti Lietuvos nukariavimo operaciją.Minėtas ribas saugojo du lietuvių batalionai, dar vienas batalionas buvo permestas prasidėjus puolimui. Vilniuje dar buvo kavalerijos eskadronas ir lengvosios artilerijos baterija. Paaiškėjus, jog Želigovskio daliniai Vilnių ruošiasi apsupti, kariuomenės vadas įsakė trauktis iš Vilniaus kariuomenei ir visoms įstaigoms.

Lietuvos karo aviacijai vėl prasidėjo įtempta kovinė veikla, pirmiausiai stengiantis išaiškinti priešo judėjimo kryptis. Žvalgybą sunkino ūkanoti rudens orai.

Spalio 13 d. su LVG C VI skraidė žvalgybon Dobkevičius su Vasnevskiu. Tuo metu lenkai puolė abiem Neries krantais, pasiekdami Vokę ir Lentvarį. Lapkričio 14 d. prasidėjus smarkioms kautynėms prie Rykantų, Stašaitis su Šabanavičiumi žvalgė Lentvarį-Vilnių-Nemenčinę-Maišiogalą. Pietiniame Neries krante lenkus pavyko sustabdyti, tačiau jie pradėjo veržtis Ukmergės kryptimi.

Spalio 17 ir 18 dienomis į žvalgybą skraidė V.Šenbergas, - pastarąją dieną su Vasnevskiu, užtikę prie Bevandenių kaimo būrį kareivių su gurguole ir dviem kulkosvaidžiais - apmėtė bombomis. Paskui netoli Rykantų, prie Neries juos apšaudė artilerija. Tą pačią dieną Dobkevičius su žvalgu Šidlausku netoli Lentvario užklupę lenkų gurguolę su pėstininkais, "pavaišino" bombomis. Jų lėktuvas buvo smarkiai apšaudytas.

Spalio 19 d. lenkų pėstininkus iš savo LVG C VI bombardavo Stašaitis su Šabanavičium.

Spalio 20 d. pasinaudojus agentūriniu pranešimu apie į Vilniaus Kirtimų aerodromą atvykstančius ešelonus, buvo parengtas keturių lėktuvų antpuolis, kuris buvo labai efektyvus. Po 14 bombų išmetė Dobkevičiaus ir Šenbergo ekipažai, Stašaičio - 4 bombas, neskaitant visų minėtų ir dar Sliužinsko lėktuvo atakos kulkosvaidžiais. Šis smūgis, matyt, buvo toks skaudus, jog nuo tol Kirtimų aerodrome lenkai pastatė artilerijos pabūklus su specialiais zenitiniais stovais. Apskritai Želigovskio invazijos metu lenkai dažnai naudojo savo artileriją prieš lietuvių lėktuvus, mūsų laimei, - nemokšiškai.

Iš minėto Kirtimų aerodromo bombardavimo grįždami ir Šenbergo ir Stašaičio lėktuvai irgi buvo netaikliai apšaudyti artilerijos, o mūsų lakūnai artileristams davė "grąžos" iš kulkosvaidžių.

1920 m. spalio 21 d. Gustaitis su Šabanavičiumi skraidė tarp Trakų, Vilniaus ir Rykantų, ir prie Naujasodžio kaimo bombomis atakavo gurguolę su kareivių būriu.

Spalio 22 d. į žvalgybą su LVG C VI skrido Šenbergas su Vasnevskiu, o su Alb C III - Sliužinskas su Šidlausku, gi Dobkevičius su Šabanavičiumi skridę su LVG C VI, prie Maišiogalos ir Giedraičių bombomis atakavo lenkų pėstininkus, iš viso išmetę 20 "wurfgranatų". Kirtimų aerodromą jie rado tuščią.

Spalio 23 d. Stašaitis su Šidlausku apskrido Trakus-Alkiškius-Varėną-Daugus-Alytų, tačiau karinio lenkų judėjimo nepastebėjo. Tą pat dieną Dobkevičius su Šabanavičiumi skrisdami maršrutu Žasliai-Kernavė-Musninkai-Maišiogala-Giedraičiai-Vilnius-Lentvaris-Rykantai. Įvairiose vietose pastebėtus lenkų pėstininkus ir raitelius atakavo išmesdami iš viso 20 "wurfgranatų".

Spalio 24 su Alb C III išskridę frontan Jablonskis su Šabanavičium, užsidegus lėktuvo varikliui, nusileido tarp Maišiogalos ir Nemenčinės. Sudeginę lėktuvą ir slapstydamiesi nuo lenkų, laimingai perėjo fronto liniją ir spalio 26 d. pasiekė Kauną.

Spalio 23 d. išskridę žvalgybon, Stašaitis su Vasnevskiu prie Vilniaus pastebėjo nemažai kariuomenės ir gurguolių, Vilniaus geležinkelio stotyje - 6 traukinius, Kirtimų aerodrome - 4 lenkų lėktuvus. Anot lenkų šaltinių tą dieną lietuvių lėktuvas subombardavo Vilniaus geležinkelio stotį. Stašaičio igulos pranešimas apie lenkų lėktuvus Kirtimų aerodrome pirmąkart fiksuoja lenkų aviacijos buvimą Želigovskio kariuomenėje. Pagal lenkų šaltinius Vilniuje dislokavosi 16-oji lenkų aviacijos eskadrilė. Iš visko sprendžiant, 4 lėktuvų kiekis 16-oje eskadrilėje tikroviškas ir net viršija vidurkį, nes 1920-jų metų pabaigoje lenkų aviacija po sunkių kovų visuose frontuose, turėjo 63 lėktuvus dvidešimtyje eskadrilių.

Spalio 29 d. žvalgybon skrido Šenbergas su Jakščiu, o 30 d. - Dobkevičius su Šidlausku, tačiau tomis dienomis nieko ypatingo nepastebėjo.

Lietuvos kariuomenė spalio 27-31 dienomis sustabdė lenkų veržimąsi Aukštaitijon, atsiimdama Želvos miestelį, o lapkričio 1 d. -Giedraičius. Frontas trumpam stabilizavosi.

Lapkričio 1 d. skrisdami su LVG C VI, Dobkevičius su Vasnevskiu į rytus nuo Giedraičių pastebėję apie du eskadronus raitelių, apmėtė juos bombomis.

Netrukus turėjo prasidėti Želigovskio puolimo antroji fazė; pagaliau kovos arenoje pasirodė lenkų aviacija.
1920 m. lapkričio 5 d. virš Kauno aerodromo atskrido pirmasis lenkų lėktuvas. Tai buvo iš viso pats pirmasis priešo lėktuvo "vizitas" į mūsų karo aviacijos centrą, todėl nenuostabu, jog mūsiškiai šitam deramai nebuvo pasiruošę. Tačiau puolantysis lėktuvas skrido labai aukštai (bijodamas priešlėktuvinės ugnies) ir numetė 5 bombas, matyt taikydamas j dirižablio angarą, nes 3 bombos nukrito prie angaro vartų, o dvi gerokai toliau, Jokios žalos nebuvo padaryta. Lenkų lakūnai nepataikė į 240 x 50 m dydžio taikinį. Pagal lenkų šaltinius tai buvo lėktuvas Breguet 14 A2, kuriuo skrido kpt.Dziama ir por.Moszczenski.

Lapkričio 6 d. atskrido du lenkų lėktuvai, tačiau ne kartu: pirmasis apie kilometro aukštyje skrisdamas atakavo aerodromą dirižablio angaro pusėje ir numetė 3 bombas, iš kurių dvi nukrito už angaro tvoros, o viena -prie variklių sandėlio, sužeisdama eilinį Prochorskį (skeveldra į koją). Sprogimo banga dar išmušė sandėlio langus. Paskui lenkas dar paleido kelias kulkosvaidžio serijas į kitoje aerodromo pusėje stovinčius lėktuvus ir susibūrusius lakūnus, tačiau netaikliai.

Į lėktuvą iš kulkosvaidžių ir šautuvų ėmė šaudyti aerodromo sargyba. Su paruoštu naikintuvu Fokker D VII pakilo į orą J.Dobkevičius, o su LVG C VI - Šenbergas su Stašaičiu. Pastebėjęs kylantį naikintuvą, lenkų lėktuvas apsisuko atgal ir Dobkevičiui jo pavyti nepavyko. Antrasis lenkų lėktuvas pastebėjęs pakilusius lietuvių lėktuvus, apsisuko net nepriskridęs Aleksoto aerodromo ir pabėgo (vėliau Šančių kapinėse buvo rasta nukritusi pilna nesprogusių bombų dėžė - lenkai skubėdami pabėgti išmetė bombas neištraukę saugiklių).

Pagal lenkų šaltinius lapkričio 6 dieną pulti mūsų aviacijos bazę Kaune iš Kirtimų aerodromo pakilo 3 lenkų lėktuvai, tačiau du pasuko atgal dėl variklių defektų, o por.Moszczenski esą kovojo virš Kauno su trimis (!) lietuvių lėktuvais (jeigu priskaityti tą lenkų lėktuvą, kuris nepriskrido aerodromo, be por.Moszczenski lėktuvo ore virš Kauno tikrai išviso buvo...trys lėktuvai; kaip sakoma - baimės akys didelės).

Lapkričio 7 d. Dobkevičius pirmą kartą j frontą nuskrido su neseniai sumontuotu šarvuočiu Alb J II. Šio lėktuvo variklis ir įgula buvo pridengti kulkosvaidžių kulkas sulaikančiais 5 mm plieno šarvais, todėl juo buvo galima atakuoti priešą iš mažesnio aukščio, nesibijant priešo ugnies, Į Lentvaryje stovinčią gurguolę su kareiviais iš Alb J II buvo numestos 5 bombos. Ties Rykantais smarkiai apšaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų, lakūnai numetė 3 bombas, o ties Kaišiadorimis buvo apšaudyti savųjų.

Lapkričio 17 d. Želigovskis atnaujino puolimą, sutelkęs stambias pajėgas į šiaurę nuo Vilniaus Maišiogalos-Paberžės apylinkėse, l-moji lenkų rinktinė (pėstininkai su artilerija) puolė Širvintus, ll-oji (pėstininkai su artilerija) puolė Giedraičius. Abi šios rinktinės gavo įsakymą veržtis Ukmergės kryptimi, o ten susijungę - pulti Jonavos-Kauno kryptimi, lll-oji lenkų rinktinė sudaryta iš 11 kavalerijos eskadronų, gavo uždavinį prasiveržti tarp Dubingių ir Giedraičių ežerų ir pulti pro Videniškius-Kurklius-Kavarską-Taujėnus-Kėdainius bei saugoti pėstininkų rinktinių dešinijį sparną. Abi lenkų pėstininkų rinktinės sutiko atkaklų lietuvių pulkų pasipriešinimą, tuo tarpu lenkų raiteliai prasiveržė pro nesėkmingai ginamą tarpą tarp ežerų ir dalis jų XI.19. buvo prijoję iki Kėdainių - čia juos sustabdė mūsų šarvuotas traukinys ir Kėdainių partizanai (daugiausia gimnazistai). Neišlaikydama ryšio su pagrindine Želigovskio grupuote, lenkų kavalerija nepasiekė svarbiausių tikslų -paraližuoti Lietuvos kariuomenės užnugarį ir talkinti savo pėstininkų rinktinėms. Ji daugiau terorizavo tolimojo Aukštaitijos užnugario gyventojus, todėl kariniu požiūriu atliko smūgį tuštumon.

Lapkričio 19 d. su LVG C VI Stašaitis su Šabanavičium žvalgė Balninkus-Kurklius, o Ukmergės rajone išmetė 5 bombas ant užkluptų lenkų raitelių. Ukmergėj tūpdami su pranešimu jie palaužė lėktuvą. Tą pat dieną, su LVG C VI skraidę Šenbergas su Kasperaičiu Ukmergės-Kurklių-Balninkų-Skiemonių-Anykščių-Kavarsko rajonuose daugel vietų užklupo nedidelius raitelių būrius, o į pietus nuo Kavarsko - didelę raitelių grupę apie 5 eskadronų dydžio. Tą pat dieną lenkų raitelius su šarvuočiu Alb J II medžiojo Dobkevičius su Jakščiu, prie Lyduokių gausesnę grupę apmėtę bombomis. Lisauskas su Vasnevskiu su LVG C VI skraidė lenkų užfrontėje Lentvario-Trakų rajonuose.

Mažesniais mastais už lietuvių, tačiau kariavo ir lenkų aviacija. Lapkričio 7-tą lenkų lėktuvai bombardavo Ukmergės turgų (neva kaip šaukimo į Lietuvos kariuomenę vietą). Širvintų-Giedraičių kautynėse kai kur atakavo lietuvių pėstininkus, lapkričio 19 bombardavo lietuvių kariuomenės užnugarį ir tiltą per Nerį prie Čiobiškio. Netgi gruodžio 14, jau seniai įsigaliojus paliauboms, lenkų lėktuvai bombardavo Kaišiadorių geležinkelio stotį ir Neries tiltus. Ruošdamasi atskymui į tokią įžūlią provokaciją, mūsų karo aviacija gruodžio pabaigoje parengė 9 lėktuvus atakuoti lenkų aviaciją Kirtimų aerodrome, tačiau užėjęs smarkių pūgų laikotarpis išgelbėjo lenkus nuo gerai paruošto smūgio.



Lapkričio 20 d. Jablonskis su Šabanavičium su LVG C VI skrido ieškoti prasiveržusios lenkų kavalerijos, apžiūrėdami apylinkes prie Ukmergės-Kavarsko-Taujėnų-Simonių-Vidiškių (priešpietinėmis valandomis), tačiau jos nerado. Maždaug 12 valandą lenkų kavalerijos ieškoti išskrido su Halb C V Dobkevičius su Kasperaičiu, tačiau ties Giedraičiais užtiko tik nedidelį jos būrį, o prie Viršuliškių kaimo netoli Musninkų - 4 patrankas, kurias atakavo. Tą pat dieną žvalgybon dar skrido Šenbergas su Šidlausku (LVG C VI) ir bombardavo Pagiriuos užtiktą 60 lenkų raitelių grupę.

Lapkričio 21 d. su Halb C V lenkų raitelių dislokacijos skrido ieškoti Dobkevičius su Šabanavičium, pabuvoję Kėdainių-Linkuvos-Taujėnų-Lančiūnavos-Sėtos apylinkėse, tačiau jų nepastebėjo.

Pasirodo, kad lenkų kavalerijos ieškojo netik Lietuvos karo aviacija. Nemažiau smarkiai jos ieškojo lenkų lėktuvai, net lapkričio 24 d. ieškojo šiauriau ir piečiau Kėdainių, kur jos tuomet jau nė kvapo nebuvo...

Taigi, jau buvo įsigaliojusios paliaubos, o Želigovskis dar nežinojo savo kavalerijos buvimo vietos.
Lenkų kavalerijos neįmanoma buvo surasti todėl, kad ji neišdrįso ilgiau pakariauti lietuvių užnugaryje. Be to ji traukėsi ne į pietryčius, kur galėjo lietuvių daliniams labai pakenkti, o Želigovskiui - padėti, bet į rytus, kur grėsė mažiausi pavojai - t.y. mažiausio pasipriešinimo kryptimi. O karo kulminacija jau buvo praėjusi!

Ji įvyko lapkričio 19.

Po gan sėkmingo puolimo lapkričio 17, lietuvius išstūmę iš Širvintų ir Giedraičių, lapkričio 18 lenkai sustojo puolę. Tai atsitiko iš dalies dėl patirtų nuostolių, o iš dalies, matyt, ryšio atstatymo ir tolimesnio puolimo krypčių patikslinimo dėlei.

Ši kautynių pauzė tapo lemtinga.

Pasinaudodami ja 7-ojo pėstininkų pulko karininkai, kovoję prie Širvintų, tuojau pat susirinko į pasitarimą. Padėtis buvo grėsminga: Želigovskio daliniai, būdami žymiai skaitlingesni, nuo Širvintų ir Giedraičių stumdami smarkiai praretėjusius lietuvių dalinius, vis platino fronto liniją. Taigi kuo toliau, tuo sunkiau bus juos visur sulaikyti; jokių rezervų jau nebebuvo. Vienintelė galimybė pabandyti sustabdyti Želigovskio dalinių puolimą, buvo - smogti atsakomąjį smūgį tuojau pat, pasinaudojant šia pauze. Nežiūrint į didelius nuostolius ir nuovargį, noro kautis ir kovos dvasios lietuvių kariams nestigo. Visi, nuo karininko iki eilinio kareivio, suvokė šių lemtingųjų valandų svarbą.

Pagal parengtą planą, du 7 p.pulko batalionai pasirengė pulti Širvintas apsupimo būdu. Charakteringa, jog šis planas kilo "iš apačios", o kariuomenės vadui gen. Žukauskui tereikėjo tik jį patvirtinti.

Ankstų lapkričio 19 rytą (dar tamsoje) drąsiai puolę lenkus, neskaitlingi mūsų batalionai, kaip ir buvo tikėtasi, lenkus išgąsdino ir sukėlė paniką. O Širvintose kaip tik buvo Želigovskio brigados ir vieno pulko štabai. Jie pirmieji pateko į nelaisvę. Iš viso nelaisvėn buvo paimta virš 200 kareivių, keletas karininkų, 20 kulkosvaižių, 9 minosvaidžiai, 2 patrankos ir net Želigovskio automobilis; pačiam generolui prisiėjo bėgti savomis kojomis ir kt. priemonėmis.

Nuo šios dienos lenkų kariuomenė pradėjo trauktis visur, o lietuvių pulkai pakilusia nuotaika - visuose fronto ruožuose pulti. Lapkričio 21 ir prie Giedraičių buvo sumušta lenkų rinktinė. Atsivėrė kelias į Vilnių!..

Tačiau tuojau pat prisistatė prancūzai, kaip Tautų Sąjungos kontrolės komisijos nariai, reikalaudami sustabdyti kautynes.

Lapkričio 21 d. kautynės buvo sustabdytos, o 28 d. buvo nustatyta neutrali zona. Taip baigėsi Nepriklausomybės karai.

Karo su lenkais metu Lietuvos Karo aviacija atliko 103 kovinius skridimus. Daugiausia skrydžių atliko Jurgis Dobkevičius - 24, Šabanavičius skrido 23 kartus, Šenbergas -18, Vasnevskis -16, Stašaitis ir Pranckevičius - po 12, Kumpis-9 ir t.t.
Pagal laikotarpio mastus lietuvių aviacija buvo labai aktyvi, daug aktyvesnė už lenkų ir svariai prisidėjo apginant Tėvynę.



G.Ramoška


Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.2 1994 m.
El.publikavimui parengė: Nerijus Korbutas 2008


GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAI PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis