Karo aviacijos mokyklą prisimenant (1919 metai)


Jonas Martynas Laurinaitis, Karo aviacijos mokyklą prisimenant. Mūsų žinynas, I t., 1925 m., 178-191.

I. Kaip patekau į tą mokyklą. Pirmieji įspūdžiai.


Žmogus kaip vėjo pučiama dulkė, kai kada patenka ten, kur jam nepriderėtų būti, kur jis netinka ir kur maža iš jo naudos yra. Taip dažniausiai pasilaiko, kai tautos gyvenime sūkuriai sukasi. Štai kad ir aš, pėstininkų karininkas, patekau į karo aviacijos mokyklą ir buvau tos mokyklos viršininkas. O aviacija tiek man težinoma buvo, kiek būdamas Galicijoj per tris mėnesius prisižiūrėjau, kaip austrų (gal ir vokiečių — kas ten juos suvaikys) lėktuvai rusų lėktuvus vaikydavo, kaip „maišai“ ore gražiai kybodavo, kaip rusų „Ilja Mūromiec“ išdidžiai atlėkdavo... anksti rytą, kai visi dar miega; nesvetimas buvo ir vienas kitas žurnalas su kokia nors oro garsenybe ar pašautu „paukščiu“ — tiek tenusimanau apie aviacijos techniką. Kiek geriau supratau jos reikšmę ir naudojimą. Bet to maža aviacijos mokyklos viršininkui. O būte buvau. Ir dabar štai, praėjus keleriems metams, noriu prisiminti, kaip ten gyventa, dirbta. Taigi ir mano mintys bus ne specialisto pažiūra, jo kritika, o tik paprasti karo žmogaus įspūdžiai, jo atsiminimai. Nesistengsiu ir pilno vaizdo duoti, visą istoriją atpasakoti — tai padarys patys orininkai.

1919 m. birželio mėnesį aš buvau atkeltas iš Mariampolės (naujokų ėmimo komisijos) į Kauną. Generalio štabo viršininkas, karininkas Velykis, tuoj mane paskyrė Kauno apskrities naujokų ėmimo komisijos pirmininku. Kaune begyvendamas dažnai pasimatydavau su k. v. J. Elisonu, kurį gerai pažinau iš Petrapilio laikų: kartu dirbome Lietuvių Karininkų Sąjungos Centro Komitete. K. v. Elisonas jau buvo buvęs karo aviacijos mokyklos viršininkas, bet tuo laiku ėjo tos mokyklos mokslo vadovo pareigas. Jis, didelis tėvynės mylėtojas, buvo labai susirūpinęs tą pirmąją aviacijos mokyklą kuo geriausiai sutvarkyti. Pats mokytas gamtininkas, karo mokslų neėjęs, tik kare susipažinęs su karo ir karo aviacijos tarnyba (rodos buvo metereologijos stoties viršininkas) visko aprėpti negalėjo. Tas uždavinys ypač buvo sunkus, kad mokykla buvo: ir karo, ir aviacijos mokykla. Reikėjo įvairių mokytojų karininkų. Taigi jis kvietė mane, kad eičiau su juo dirbti. Tarp kitko minėjo, kad aš, jei tiksiu, galėsiu būti paskirtas viršininku. Iš pasikalbėjimų supratau, kad specialių aviacijos dalykų moko vokiečiai, jis pats, kad stinga bendros karo srities žmogaus. Kilotis dažnai nemėgau. Bet nujausdamas, kad karių šaukimo darbas bus pertvarkytas — beveik savarankiškos komisijos bus priskirtos prie komendantūrų, kad karo mokymo srity nemažiau nusimanau už pakviestąjį prieš mane viršininką (karin. Adamkavičių, jaun.) ir rikiuotės dalykų mokytoją (karin. Karosą) — ėmiau ir sutikau. Liepos mėnesio pabaigoj jau buvau mokykloje. Viršininkas vėl buvo k. v. Elisonas. Paskyrė mane iš pradžių rikiuotės mokytoju — „karininku rikiuotės dalies“.

Aviacijos mokykla jau buvo perkelta iš Žaliojo kalno (kas ten dėjosi — nežinau) už Aleksoto, į vokiečių įtaisytą skraidyklą — aviacijos būstinę. Čia yra didelis lygus laukas (skraidykla), už jo riogso didžiausia cepelino daržinė, kurią, kaip grybai kelmą, apspitę iš abiejų šonų mažiukės daržinėlės — dirbtuvės, sandėliai, žmonėms gyventi, virtuvės ir k. Čia ir buvo mokykla. Einant iš Linksmadvario, pirmosios daržinės kampe, kur pirma, matyti, buvo sandėlis ar dirbtuvė, buvo mokinių „miegamasis kambarys“. Įėjęs tilteliu pro visai atdaras (tikrai daržinės) duris, pamačiau eilę nešvarių lovų, ant sienų kybančių karo ir nekaro rūbų, muzikos pabūklų, kertėj riogsantį dviratį — visa man priminė Petrapilio choleros daržines (Liesnoj prosp), kur buvo sugrūstas per revoliuciją didelis nenuorama 1 kulkosvaldžių pulkas. Kitoje daržinėje, kur buvo aviacijos dalies specialistų kuopos raštinė, ir kas tai gyveno, buvo klasė: stovėjo mokyklos suolai, įmanoma lenta, sugedęs lėktuvo variklis; grindys neplaunamos, bet sienos pabaltintos ir žmoniškesni langai — čia ir pirmiau, matyti, būta ar gyventa žmonių. Trečioj daržinėj buvo virtuvė ir valgykla — visa įtaisyta paprasčiausiai. Prie pat Linksmadvario sodybos buvo kita daržinė, kur mokiniai eidavo į praktikos darbus. Kiek tuo tarpu pamačiau mokinių — visi buvo nešvarūs, kai kurie buvo tikri „mašinistai“ (priežastis tik paskui paaiškėjo). Visa, ką pirmą kartą mačiau, man priminė karo lauką, kario vargą. Nyku buvo prisiminus tą mokyklą, kur pats buvau. Ten buvo turtas, patogumas, prabanga, ten už nenušveistą sagą, nevietoje padėtą kojinę bausdavo. Sunku buvo suderinti matomas vaizdas su šviesuolio (inteligento), kad ir kario gyvenimu.


II. Kaip įsisteigė karo aviacijos mokykla. Kas dėjosi prieš mane.


Rusų karo mokslas buvo neprieinamas lietuvių tautai: vienas kitas lietuvis patekdavo į karo mokyklą, bet jo, kaip karininko kataliko, tarnybos pažanga, buvo aprėžta, o aukštojo karo mokslo eiti jis beveik negalėjo. Todėl karininkų luomo, aukštojo karo mokslo vyrų lietuvių tauta visai neturėjo. Pasaulio karas išmokė rusus kitaip elgtis: jie atidarė karo mokyklų duris beveik visų tautų šviesuoliams — mokslo jaunuomenei, kai ką net už pakarpos įgrūsdama. Tai davė lietuviams žymų jaunų karininkų skaičių, daugiausia pėstininkų, visai mažai arba nė kiek kitų specialybių. Tai labai skaudžiai buvo pajausta Lietuvos kariuomenei kuriantis. Jai visko stigo: ginklų, šovinių, karo technikos priemonių, rūbų, pastogės ir, svarbiausia, tikrų karo specialistų, vadovų. Ji kūrėsi gaivališkai. Valstybė ir karys turėjo daug iškentėti, daug pakelti ir daug nustoti. Tas gaivališkumas nepaprastai ryškiai buvo matomas ir jaučiamas karo aviacijos mokykloje per visą jos gyvenimą.

Pirmosios pastangos įsteigti aviacijos mokyklą pasirodė Kaune 1919 m. sausio mėnesį. Kas tuo reikalu pirmas susirūpino, su kuo tarėsi, ar buvo kokie dėsniai nustatyti — aš nieko tikro pasakyti negaliu. Žinau tik, kad mokyklos įsteigimo pradžia yra laikoma 1919 m. sausio mėnuo, kad mokykla pradžioje buvo kur tai Žaliajame kalne, kad ten buvo koks tai darbas pradėtas ir jau priimami mokiniai.

Pirmas įsakymas mokyklai išeina kovo 12 d. Viršlninkas karin. Kostas Fugelevičius, adjutantu skiriamas mokinys Adolfas Kundrotas, bet ligi birželio 2 d. Adjutanto pareigas eina mokinys J. Pranckevičius. Tas pirmas įsakymas duoda tokį mokyklos vaizdą. Pirmieji mokiniai (2) priimti sausio 25 d.; nuo I. 25. ligi II. 1 priimta 3; nuo II. 1 ligi III. 1 — 9, o nuo II. 1. ligi III. 11 — 5; taigi kovo 12 d. mokykla turėjo 19 mokinių. Mokykla turi karininkus instruktorius: B. Martinaitį (jūrų lak.), J. Adamkevičių (karo lak.), P. Jancevičių (karo lak. (karininku buvo pasivadinęs neteisėtai)) ir E. Šalkauską: 4 specialistus kareivius, 2 samdytus specialistus ir tris tarnus.

Vėliau mokykla specialistų kareivių neturėjo. Matyti tais laikais norėta kitaip mokykla sutvarkyti. Eina rikiuotės mokslas ir klasinės pamokos; kokie dalykai einami — nepažymėta. Paskiriamas būrininkas ir skelbiama dienos tvarka: keltis 7 v., gimnastika 7.20—7.35, pusryčiai 7.35—8., pamokos 8—12, pietūs 12—14, pamokos 14—16, vakarienė 18½—19, patikrinimas 21 v. Kodėl išėjo atskiras įsakymas mokyklai ir kuo pasiremiant jis išleistas — įsakyme nepažymėta. Labai vaizdžiai nurodo mokyklos gyvenimą tuo laiku tolimesni įsakymai. Kad tvarkos mažai tebūta, rodo ,,beilių“ virtinė.

Kad rimto darbo neturėta, rodo šis įsakymas: „Kambariai turi būti šluojami nemažiau dviejų kartų ir plaunami nemažiau vieno karto į dieną. Kambarius turi plauti patys mokiniai. Be leidimo kambario gyventojų kito kambario gyventojai jokiu būdu negali įeiti į kambarį.“ (18 nr., kovo 29 d.). Toks auklėjimo būdas tinka geriems moterų pansionams, tik ne kariams, būsimiems karininkams. Ypač, kad tarp mokinių buvo ir 6 klasių mokslo. Tokie kariai ir rusuose nebuvo verčiami darbų dirbti.

Išėjus kalbai apie mokinius, noriu pažymėti dar vieną dalyką. Kiek atsimenu, buvo skelbiama laikraščiuose, kad į mokyklą priimami baigusieji 6 klases. Ar tai buvo karo valdžios nustatyta, nežinau. Bet to nusistatymo visiškai nesilaikyta, nes aš, vėliau atėjęs į mokyklą, radau beveik nepaprastą dalyką: tarp mokinių buvo ir tokių, kurių mokslo ir suvaikyti nebuvo galima — dėl vieno ar dviejų teko abejoti, ar yra baigę 2 klases (jokių raštų nepasisekė išpešti). Tą klaidą aš vėliau įvertinau, bet atitaisyti nebegalėjau. Kokių mokinių būta tautos atžvilgiu, galima spręsti iš šio įsakymo: „Mano patėmyta, kad kai kurie mokiniai tarp savęs kalbasi rusiškai arba lenkiškai; įsakau visiems mokiniams kalbėti mokykloj lietuviškai. Būrininkas turi daboti, kad šis įsakymas būtų mokinių pildomas“ (16 nr. kovo 27 d.). Tokį palikimą ir aš radau. Buvo baigusių, rodos, Voroniežo lietuvių gimnaziją, didelių patriotų lietuvių ir vos vos grabaliojančių lietuviškai. Stengiaus tą ydą suminkštinti, drausdamas kitomis kalbomis kalbėti, versdamas mokytis lietuvių kalbos ir pats, kiek galėjau, jos mokydamas. Tokie dideli mokslo ir kalbos skirtumai, be abejo, daug kenkė mokymui, auklėjimui ir mokyklos dvasiai.

Balandžio 6 d. viršininkas Fugelevičius savo pareigas atiduoda karininkui Okuličiui Kazarinui.
Balandžio 20 d. ima viršininkauti k. V. J. Elisonas. Tą dieną išeina įsakymas, kuris draudžia kariams dalyvauti, politikoj.
Gegužės 11 d. mokykla saikdinama Laikinajai Lietuvos Valdžiai. Įsakyta tinkamai priruošti 18 žm. su šautuvais, „prieš tai padarius repeticiją „šautuvą gerbk“ (60 nr.).
Per visą tą laiką mokykla gyvavo man nežinomais dėsniais. Tik gegužės 20 d. pasirodo „Krašto Apsaugos Ministerijos Įsakyme“ (81. nr.). „Pamatinių karo — Aviacijos mokyklos dėsnių projektas“, kartu su „Laikinosiomis instrukcijomis Aviacijos dalies“. Tas projektas taip atrodo:


I. Uždaviniai ir teisės.

1. Karo Aviacijos mokyklos tiesioginis uždavinys paruošti Lietuvos kariuomenei reikalingas prityrusių karininkų (skrajotojų) lakūnų, žvalgų, lakūnų ir apskritai kitų žinovų specialistų skaičius.
2. Karo Aviacijos mokykla naudojasi karo mokyklos teisėmis; baigusieji jos kursą apturi karininko laipsnį.


II. Organizacija.

1. Karo Aviacijos mokykla rikiuotės, mokslo ir ūkio atžvilgiu prigulminga Aviacijos dalies vadui.
2. Karo Aviacijos mokyklos tiesioginė priežiūra įeina į jos viršininko pareigas.
a) Karo aviacijos mokyklos viršininku skiriamas karininkas turįs lakūno arba lakūno-žvalgo teises.
3. Karo Aviacijos mokyklos mokslo programos reikalams patenkinti skiriami nuolatiniai lakūnai-instruktoriai, mechanikai-instruktoriai ir kiti žinovai; be nuolatinių mokyklon paskirtų instruktorių ir specialistų atskirų mokslo šakų reikalams patenkinti, kviečiami tam tikru atlyginimu ir kiti mokytojai, kurie nedalyvaudami nuolatiniame mokyklos sąstate kartu su tuo už tam tikrą atlyginimą apsiima atskirą mokslo programos dalį pildyti.
a) Lakunų-instruktorių mokyklon priskiriama 4 asmenys, mechanikų-instruktorių — 4 asmenys.
b) Nenuolatiniai mokytojai už kiekvieną pamoką apturi 15 markių.
4. Karo-Aviacijos mokyklon mokiniais priimami baigę nemažiau 6-ių klasių. Technikos mokslą baigusiems atiduodama pirmenybė. Priimant mokiniai, atsižvelgiama į jų sveikatos stovį, dorumą ir lietuvių kalbos mokėjimą.
5. Karo-Aviacijos mokyklos mokinių skaičius siekia 30-ties, nuolatos belankančių ir 6-ių kandidatų jiems.
6. Praktikos mokslui eiti, mokiniai dalomi į 3 grupes.
Programos trumpos turinyje jau įteiktos Apsaugos Ministerijon. Platesnė bus įteikta vėliau.
7. Baigusieji teorijos ir praktikos kursą, žiūrint to, kurį mokslą jie bus išėję apturi karininko-lakūno, karininko žvalgo, lakūno, arba karininko mechaniko laipsnius.


III. Štabas.

Viršininkas 1
(Viršininko pagelbininkas), kuris su tuo eina mokslo dalies vedėjo pareigas 1
Adjutantas 1
Karininkas rikiuotės dalies 1
Instruktorių-lakūnų 4
Instruktorių-mechanikų 4
Vyresnysis raštininkas 1
Raštininkas 1
Mašinistė 1
Mokinių 30
Kandidatų 6
Kamanda 15
Samdomų tarnų-tarnaičių 2
Sargų 1


IV. Forma

1. Apskritai visi Karo Aviacijos mokyklos dalyviai naudojasi inžinierių kariuomenės forma.
2. Visi mokiniai nešioja kepures pilotes būtent: Tamsiai-žalsvo aksomo, kraštai apvadžioti avietinės spalvos šniūreliais, ant viršaus sidabrine juostele kryžiavai apsiūta ir suglaudžiama, kalavijas juodoje makštyje ilgumo l¼ arš.
3. Karo-Aviacijos mokyklos mokiniai vilki frenčius, kurių apykaklė apsiūta sidabrine juostele.


IV. Karo Aviacijos mokyklos viršininkas.

1. Viršininkas karo Aviacijos mokyklos visuose kariškuose dalykuose priguli nuo vado Aviacijos.
a) Ūkio dalykuose nuo kariuomenės Intendantūros.
2. Viršininkas karo Aviacijos mokyklos privalo rūpintis mokslu lakūnų žvalgų ir mechanikų.
3. Viršininkas — sustato projektus programos ir tvarkos mokslo, kurios pristato Instruktoriui Aviacijos.
4. Viršininkas — rūpinasi mokslu, sudarymui pedagogijos personalo teoretiškos pusės ir rūpinas instruktoriais praktikos mokslui.
5. Viršininkas — visus kitus tarnystės nurodymus gauna nuo Aviacijos Inspektoriaus per vadą Aviacijos“.


Šie dėsniai turėjo daug ydų ir jų tikslas, matyti, buvo tik patvirtinti tai, kas jau įvyko.

Mokykla, kybojusi tarp dangaus ir žemės, atsistojo ant tvirtesnių pamatų. Buvo galima rimčiau pradėti dirbti, geriau tvarkytis. Bet, iki šiol negalėjusi kaip reikiant tvarkytis, šlubuoja ir toliau.

Gegužės 26 d. paskelbtas įsakymas (76 nr.), iš kurio matyti, kas ir kiek buvo mokoma nuo kovo 11 d. ligi gegužės 25 d. ir kas mokė:
1) motorai — karinin. inž. Petronis, 1 pamoka, ir karin. Sipavičius, 15 p.; 2) fotografija — karin. Soltanas, 1 p. ir k. v. Plateris, 15 p.; 3) garnizono statutas — karin. Šalkauskas, 2 p.; 4) aviacijos teorija — karin. Martinaitis, 3 p.; 5) metereologija — k. v. Elisonas, 21 p.; 6) lietuvių kalba — k. v. Elisonas, 22 p.; Balys Sruoga, 5 p.; 7) statutai — karin. Gavelis, 2 p.; 8 ) kulkosvaidis — karin. Jankauskas, 1 p.; 9) elektro technika — karin. Masiulis, 18 p.; 10) trigonometrija — mokinys Gustaitis (stud.), 12 p.

Inž. Sipavičius, k. v. Plateris, B. Sruoga, kar. Gavelis, kar. Jankauskas, kar. Masiulis ir mokinys Gustaitis buvo kviesti iš šalies — aviacijos dalies tarnautojų ar šiaip. Jiems buvo mokama už paskaitas. Kas buvo mokyklos etatuose, tikrai nežinau.

Gegužės 29 d. paskiriamas naujas viršininkas karinin. Adamkavičius (jaun.). Pirmas jo įsakymas (79 nr.) nurodo tvarką: nevaikščioti virtuvėn, nepriimti svečių 6 - 18 v., į miestą eiti su rašteliais, patikrinimas 21 val. v., keltis 6 v., 6½—7 val. gimnastika, 7—8 v. pusryčiai, 8—10 v. rikiuotės pamokos, 10—12 v. klasės pamokos, 12—14 v. Pietai, 15— 16 v. klasės pamokos, 16—18 v. rik. pamokos.

Ar to laiko sąlygoms ta tvarka tiko, nežinau. Aš vėliau turėjau dar keisti, nes daug buvo praktikos darbų, kurie, ypač lakiojimas, tvarkaraščiui nepasiduoda.

Birželio m. 3 d. atkeliamas karininkas Karosas; šis skiriamas adjutantu ir rikiuotės mokytojum.

Teorijos dalykai dėstomi silpnai, kai kas visai mesta. Birželio 11 d. įsakyme (92 nr.) tiek tepasklebta pirmos birželio pusės atlyginamų pamokų: elektrotechnikos (Masiulis) — 13, trigonometrijos (Gustaitis) — 3, motorų (Sipavičius) — 2, lietuvių kalbos (Skipitis) — 2. Čia jau matome naują, bene iš eilės trečią, lietuvių kalbos mokytoją. Bendriems karo dalykams mokytojų nėra. Pamokos eina pripuolamai.

Liepos 6 d. vėl paskiriamas viršininku k. v. Elisonas. Tuo laiku išsikrausto iš Lietuvos vokiečių kariuomenė. Valdžia nuperka iš vokiečių tris mokomuosius lėktuvus, nusamdo keletą vokiečių karininkų lakūnų. Atsiranda lakūnų ir iš šalies. Mokykla atkunta. Ji gali pradėti lakstymo mokymą ir dar nejudintus aviacijos mokslus. Ligi liepos m. 25 d. jau buvo padarytos dvi lakstymo grupės — po 6 lakūnus mokinius ir 5 žvalgus mok. kiekvienoj; pradėta dėstyti aerofotogrametrija (Živatovas, rusas, oro žvalgymas (Švezigas ir Leichneris, vokiečiai). Bet pastovumo nėra: aviacijos teoriją pradeda dėstyti naujas mokytojas, karininkas lakūnas Hiksa (Lietuvos pilietis) ir motorus — Jancevičius (Lietuvos pilietis). Prasideda praktika su motorais (Zielinskis).

Tiek težinau, kas buvo padaryta ir nudirbta ligi rugpjūčio 8 d., kada aš buvau paskirtas viršininku. Praėjo 7 mėnesiai, bet vaisiai buvo labai liūdni; mokiniai buvo šio to pripuolamai pauostę, nieko neišmokę, bet labai nuvargę ir įpratinti į visą žiūrėti, kaip į pajūrio smėlį, kuris štai bąla, žiba, o vėjas tik papučia — ir nulekia kur į vikšrius, ar aplieja staiga banga — ir drėgna vieta belieka, kol saulė ar ramesnis vėjas vėl išdžiovins. Tokią mokyklos dvasios nuotaiką radau, bet greitai ji atsigavo.

Kaip ėjo mokyklos gyvenimas ir darbas iki to laiko, vaizdžiai rodo šis mokinio K. Kanaukos nupasakojimas:

„Kilo karo aviacijos mokyklos projektas. Dar neturint aiškių nusimanymų apie jos programą, apie jos organizaciją, neturint instruktorių ir, galų gale, neturint aukštesnės valdžios leidimo tokią mokyklą steigti sausio mėnesio pabaigoj pradėta priiminėti į ją mokiniai. Priimama buvo ligi rugpjūčio 8 d., kad tapo priimtas paskutinis mokinys. Ligi to laiko mokiniai intensyviai mainėsi — vieni įstodavo, kiti išstodavo. Lygiai taip pat mainėsi ir instruktoriai. Buvo išdirbta mokslo programa, tačiau instruktoriai maždaug laisvai tvarkydavo savo pamokų skaičių, laiką ir jų turinį. Tiek pat nepastovi buvo ir mokyklos vyresnybė: ligi rugpjūčio mėnesio mokykla turėjo iš viso 4 viršininkus. Penkis mėnesius mokykla gyvavo nelegaliai, nes tik gegužės mėnesio pabaigoj ji tapo patvirtinta. Jei pažvelgsi į mokslo dalykų programą, gali pamatyti čia didelį įvairumą. Yra tokie humanitarinės reikšmės dalykai, kaip lietuvių literatūros istorija, lietuvių kalbos pamokos nemokantiems lietuviškai kalbėti (šių nuošimtis buvo gana didelis). Toliau ėjo trigonometrija, elektrotechnika, radiotelegrafija, fotografija, motorai, aviacijos teorija, statutai, rikiuotė ir dainavimas. Instruktorių vieni pradėdavo savo pamokas, paskui mesdavo ir nebeateidavo, kiti lankydavosi, bet labai retai, treti skaitydavo reguliariai. Apie lakstymo taktiką negalėjo būti nė kalbos, nes nebuvo mokomųjų aparatų, kurių gauta tik liepos mėnesį. Nuo liepos m. maždaug ir prasidėjo mūsų mokyklos reguliaris mokymas: tąsyk tapo priimtas naujas vokiečių instruktorių kadras, tapo nupirkti mokomi aparatai, rečiau mainėsi mokiniai ir instruktoriai.


III. Mane paskiria viršininku. Išleidimas.


K. v. Eisonas rūpinosi, kad aš būčiau paskirtas viršininku. Kartą pasikvietė mane aviacijos dalies viršininkas, karin. inž. Petronis. Mūsų kalba buvo trumpa.
— Kiek Tamsta turi metų?
— Einu 26-tus.
— Per jaunas, bet ką padarysi. Aš noriu paskirti Tamstą mokyklos viršininku — ar Tamsta sutinki?
— Ponas viršininke! Tamsta gerai žinai, kad aš pėstininkų karininkas.
— Specialistų neturime. Reikia lietuvio karininko, kuriam rūpėtų mokyklos gyvenimas.
Sutikau ir atsisveikinom.

Mano didžiausias rūpestis buvo taip sutvarkyti mokyklos darbą, kad, tiek jau daug laiko sugaišus, nors metų gale būtų galima išleisti. Įsižiūrėjęs geriau į mokyklos gyvenimą, radau taisytinų dalykų. Tam taisymui būtų reikėję vėl daug laiko sugaišti. Taigi nusistačiau tik lopyti kas galima. Bet ne viskas pasidavė.

Imkime administraciją „Pamatinių karo-Aviacijos mokyklos dėsnių projektas“, kur kalbama apie organizaciją, nustatė, kad „karo-Aviacijos mokykla rikiuotės, mokslo ir ūkio atžvilgiu prigulminga Aviacijos dalies vaidui“, o kur kalbama apie mokyklos viršininko teises pasakyta: „viršininkas karo Aviacijos mokyklos visuose kariškuose dalykuose priguli nuo vado Aviacijos. a) Ūkio dalykuose nuo kariuomenės Intendantūros“. Taigi išėjo taip, kad mokykla ūkio atžvilgiu galėjo priklausyti dviem įstaigom. O kur du ponai, ten tvarkos nėra. Dar blogiau, kad mokyklos ūkio savarankiškumas buvo tik parašytas rašte, o etatuose nebuvo numatyta, kas tvarkys. Ir aš radau tokią tvarką: viskas mokyklai gaunama iš aviacijos d. ūkio skyriaus, kur ir apyskaitos tvarkomos; mokykloj yra paskirtas vienas mokinys, kuris, kaip ūkvaizdis, važinėja po sandėlius, mokykloj šeimininkauja, o savo darbo dirbti beveik negali; mokykloj nėra jokių turto knygų: nežinia kas gauta, kas yra, ko trūksta. Ši spraga buvo galima užkimšti, bet kitos nepasidavė. Mokinį reikėjo paleisti mokytis; paskyriau vyr. raštininką ūkiu rūpintis, bet nieko neišėjo. Maistas nelengva buvo gauti: tai nėra, tai duoda netikusį. Mokiniai turėjo gauti maistą kaip kariūnai, bet dažnai gaudavo tik juodos duonos ir kavos. Aš žinojau, ką reiškia gauti maistą iš kelintų rankų. Pasisekė taip susitvarkyti, kad maistą mokykla gaudavo stačiai iš Intendantūros sandėlių, visa kita — iš aviacijos ūkio sk. Mokinys pasiliko šeimininkauti, dažnai aukodamas mokslą. Apyskaitas tvarkė av. d. ūkio skyrius, o mokykloj buvo labai sunku suvesti galus su galais. Taip ūkis šlubavo iki pat galo.

Negeriau buvo su mokslo reikalais. Atėjęs į mokyklą neradau jokios mokslo programos. Ką mokykla turėjo išeiti, niekas nežinojo. Iš pat pradžios nebuvo nustatyti mokslo dalykai, nebuvo parūpinta tiems dalykams tinkamų mokytojų. Kas buvo einama prieš mane ir kas dėstė, pasakiau anksčiau. Mano laikais buvo dėstoma: a) bendrieji mok. pilotams ir mok. žvalgams dalykai — aviacijos teorija (kar. I. Hiksa), aeronavigacija (k. v. Elisonas), lėktuvų technika (kar. I. Vainšenkas, Leichneris ir Šveizigas, vokiečiai), taktika ir statutas (dėsčiau aš), rikiuotės st. ir praktika (kar. Karosas, vėliau kar. Josiukas), dainavimas (Brundza); mokinių pilotų dalykai — motorai (kar. 1. Vainšenkas, vok.); mokinių žvalgų dalykai — fotografija, aerofotgrametrija (kar. 1. Živatovas, rusas), žvalgymas (kar. I. Švezigas ir Leichneris, vokiečiai), lakstymas pėstininkų tikslams (Švezigas ir Leichneris), radio telegrafas (Švezigas ir Leichneris), lengvieji kulkosvaidžiai ir bombos (kar. 1. Ditrichas, vok.), rusų maksimiškas kulkosvaidis (dėsčiau aš), bombų svaidymas (Ditrichas), motorų teorija (Vainšenkas). Ko trūko, kas reikėjo plėsti jau nebebuvo laiko galvoti ir, teisybę pasakius, nebuvo su kuo pasitarti. Mano akyse didžiausias autoritetas buvo k. v. Elisonas, bet greitai (rugsėjo 22 d.) jis išstojo iš kariuomenės. Jauniems vokiečiukams mažai tetikėjau, nors jie ir buvo vieninteliai karo aviacijos specialistai. Jokių nurodymų ir reikalavimų iš aukščiau nebuvo, nes nebuvo kam tuo reikalu rūpintis. Mokyklos priklausomybė mokslo atžvilgiu turėjo du galu, kaip ir ūkio srity. Vienur mokyklos dėsnių projekte sakoma, kad ji mokslo atžvilgiu priklauso aviacijos dalies vado, o kitur tas dėsnis iškreiptas, nes mokyklos „viršininkas — sustato projektus programos ir tvarkos mokslo, kuriuos pristato instruktoriui (tur būt, inspektoriui) Aviacijos“ ir „visus kitus tarnystės nurodymus gauna nuo Aviacijos Inspektoriaus per Vadą Aviacijos.“

Šitą naują painiavą, gerai ar blogai, išpainiojo pats gyvenimas: aviacijos inspektorius buvo paskirtas tik man jau esant viršininku ir greitai jo neliko. Reikia pasakyti, kad tai buvo pirmas ir paskutinis viršininkas, kuris buvo atsilankęs į mokyklą (inspekcinei apžiūrai). Aviacijos dalies vadas inž. kar. (vėliau majoras) Petronis, matyti neturėdamas laiko, į mokslo reikalus beveik nesikišo. Taigi šiuo atžvilgiu buvo didžiausia laisvė, tvarkytis reikėjo savarankiškai. Pirmų pirmiausia įsakiau visiems mokytojams, kad parašytų dėstomų dalykų programas, pažymėdami kas jau praeita ir kiek dar laiko reikės likusiai daliai baigti. Tai buvo reikalinga nustatyti viso mokslo planą, baigimo laiką ir suvaržyti tuos mokytojus (Živatovą ir kai kuriuos vokiečius), kurie tyčia traukė, kad daugiau valandų išeitų po 15 auksinų. Šis reikalas apsitvarkė.

Sunku ir beveik negalima buvo nustatyti dėstymo pastovumą. Visi mokytojai (be Elisono) buvo Aviacijos dalies etatuose ir dėstyti galėdavo tik turėdami laiko. Bloga buvo ir su lakstymo mokymu: lėktuvų maža, susikulia, praeina viena kita savaitė, kol patys mokiniai susitaiso, kad vėl galėtų lėkti. O čia, žiūrėk, tai į frontą mokytojai išlekia, tai benzino ilgą laiką nėra. Buvo dar ir kita nemenka kliūtis: visi lėktuvai, jų taisymas, benzino tiekimas buvo aviacijos vado valdžioje. Ta sritis paprastai yra opi, o tada ypač šlubavo. Tačiau aš, kaip mokyklos viršininkas neturėjau teisės kištis. Bet mokykla padėjo tuos reikalus tvarkyti: mokiniai būdavo siuntinėjami į Vokią ar į Lietuvos kampus, patys taisydavo sudužusius lėktuvus — juodi, išsitepę, sueižėjusiom rankom dirbdavo nuo ankstybo ryto ligi vėlybo vakaro, nes variklininkai (motoristai) arba patys nedaugiau tenusimanydavo už mokinius, arba tingėdavo dirbti. Mokinių juodas darbas daug padėjo. Dėjau pastangų, kad mokyklai būtų duota daugiau savarankiškumo ir technikos srity. Bet pats gyvenimas trukdė ir reikėjo tenkintis tuo, kas yra.

Keista man atrodė ir mokinių sudėtis. Jų priimta į mokyklą jokio masto nežiūrint: vienas studentas, kitas vos praakęs, vienas tikras lietuvis, kitas visiškai nemoka lietuviškai kalbėti, vienas priimtas sausio 25 d. — kitas rugpjūčio 8 d. — ir dauguma karo tarnybos neuosčiusių. Jokio masto tokiai nelygybei išlyginti nėra. Darbas vaisingai eiti negali, ypač taip nepalankiose sąlygose. Buvau nusistatęs košti: iš 35 mokinių palikti arti 20. Bet, giliau įsižiūrėjęs, mečiau tą mintį: gaila 7 mėnesių sugaišto laiko, valstybės padėtų išlaidų, mokinių pakelto vargo ir darbo. O dirbo beveik visi prakaituodami, kad tik kas darbo būtų davęs. Palikau visus.

Tokią mokyklą priėmiau, tokią palikau. Mano tikslas buvo kamšyti spragas ir dėti pastangas, kad mokymo kursas bent kartą būtų pabaigtas, kol nauji vėjai dar nepapūtė. O tų vėjų, pasirodė, ne už tolimų kalnų snūduriuota.
Turėdamas programas ir matydamas kaip eina praktikos darbai, nusistačiau mokyklą išleisti gruodžio mėnesį.

Mokiniai buvo perkelti gyventi į patogesnę daržinę, kur buvo atskiri kambariai ir daugiau tvarkos. Jų sudėtis nebesikeitė.

Mokymas ėjo pastoviau. Karo mokymo spraga irgi buvo apkamšyta: rugpiūčio pabaigoj, atkėlus kar. Josiuką, prasidėjo tvarkingesnis rikiuotės mokymas. Per kurį laiką mokiniai jau buvo žymiai geriau kariškai aptašyti. Kurie nemokėjo lietuviškai, pradėjo kalbėti ir rašyti. Labai mokslui trukdė sargyba: mokinius skyrė dežuruoti lėktuvų daržinėse (angaruose) ir skraidykloj. Kasdien mokinių sargyboj būdavo 8 žmonės. Tik pačioj pabaigoj jie beėjo mokyklos tarnybą. Trukdė ir tai, kad vokiečiai savo dalykus dėstė vokiškai, o mažai kas vokiškai tesuprato. Teisybė, pamokos buvo verčiamos, bet vertė mokinys, o jo vertimas negalėjo būti geras, nes verčiamo dalyko kaip reikiant neišmanė. Trūko ir rodomųjų mokslo priemonių. Tačiau mokinių pasišventimas viską įveikė ir ligi rugsėjo 30 d. jau buvo išlaikyti egzaminai: iš fotografijos, aerofotografijos, aeronavigacijos, metereologijos, artilerijos ir variklių (motorų).

Orui atšalus, daržinėse gyventi buvo nebegalima. Per tą laiką buvo pataisyti gyvenami namai Linksmadvary, kur mokykla ir persikėlė spalio 11 d. Čia gyvenimo sąlygos dar pagerėjo, nes viskas buvo vietoje: miegamieji kambariai, klasė, valgykla ir virtuvė. Tai daržinių gyventojams atrodė nepaprasta prabanga. O aš ypač džiaugiausi: vienu akimoju visa apžiūri ir šelmį tuoj pagauni. Nustačiau tam tikrą plotą, iš kurio mokiniai negalėjo be leidimo išeiti ir kur buvo draudžiama pašaliniams žmonėms vaikščioti. Darbas dar pasidarė našesnis. Mokiniai pilotai tuo laiku beveik visi buvo pramokę savarankiškai lėkti ir, kai atsilankė Niselis, būtų jau galėję pasirodyti. Bet jam neįdomu buvo pažinti mūsų orininkai, oro jėga, tik norėjo pamatyti sučiuptąjį vokiečių lėktuvą „Analise“. (Ėjo gandai, kad prancūzai būk norėję nupirkti iš lietuvių tą oro naujieną).

Nušvitęs mokyklos gyvenimas greitai apsiniaukė. Pirmoji katė, kuri perbėgo skersai kelią, buvo vokietis karininkas lakūnas Roteris. Jis vagčia išlėkė su geriausiu lėktuvu į Vokią ir išvežė kelis suimtuosius Analizės keliauninkus. Be valstybės nuostolių išvežtajam lėktuvui grąžinti, tas įvykis labai pakenkė ir mokyklai: sutrukdė lakstymo mokymą (Roteris buvo geriausias mokytojas) ir, svarbiausia, suardė santykius su vokiečiais mokytojais. Bet tuo nepasibaigė.

Dar nenurimus ir kaip reikiant nesusitvarkius, paplito gandai, kad mūsų oro jėgos tvarkyti bus pavesta anglams. Gandai buvo tikri. Aš gero iš to nelaukiau, nes nujaučiau, kad mokykla bus visai suardyta. Taip ir buvo. Pirmąją sąlygą anglai pastatė, kad per 24 valandas būtų išsiųsti visi vokiečiai. Tas užsispyrimas buvo kiek sušvelnintas, bet bene spalio 30 d. vokiečiai jau buvo išsiųsti. Pasiliko kuriam laikui vienas Vainšenkas, kuriam buvo dar nesugijusi ranka, sužeista besikaunant su bolševikais ties Dinabarku. Aviacijos dalies vadu ir jo padėjėju buvo paskirti anglai (jų buvo 4).

Manęs nepakeitė, nes žinojo, kad mokykla jau rengiama išleisti. Visa ta pervarta buvo netiksli ir negraži. Netiksli todėl, kad aviacijos dalies, ypač mokyklos darbą sustabdė, ir negraži, kad išvarė daug dirbusius žmones, net sužeistus, kurių betgi naujieji neatstojo. Čia kažkodėl susiėjo ne du Lietuvos talkininkai, bet du priešininkai.

Prisimenu tokį vaizdą. Suėjome pietauti. Už stalo tarp mūsų sėdi Vainšenkas su parišta, kietai sutvarstyta ranka. Ateina anglas, su visais pasisveikina duodamas ranką. Su Vainšenku nesisveikina ir rankos neduoda... Žmogus, kuris dar piršto nepridėjo Lietuvos gynimo ir statymo darbui viešai paniekina žmogų, kuris jau kraują dėl Lietuvos praliejo. Anglas karys skaudžiai įžeidė ne tik tą kitos tautos karį, bet ir Lietuvą, jos kariuomenę.

Aš norėjau atsistoti ir karštai išbučiuoti tą paniekintąjį, bet man šimtą kartų brangesnį vyrą, visiems ir anglui matant. Atvažiavę į visiškai jiems svetimą pasaulį, anglai negalėjo vaisingai dirbti, kad ir būtų norėję. Aš atsimenu, kaip sunku buvo su jais kalbėtis per vertėją ir kaip nedrąsiai jie ką nors nuspręsdavo. Ką buvo pasirįžę naujo dirbti, nežinau. Atsimenu tik, kad iš manęs naujo nieko nereikalavo ir nieko nepatarė. Aviacijos štabas mano akyse apsiniaukė, nes anglai pasikvietė bendradarbius, kurių aš, kaip lietuvis, tada negerbiau.

Tos sąlygos dar tvirčiau prispyrė greičiau baigti darbą ir išleisti mokinius. Ligi lapkričio 24 d. buvo išlaikyti egzaminai ir likusių dalykų: aviacijos teorijos, bevielio telegrafo, aerofotogrametrijos, lakiojimo pėstininkų tikslams, žvalgymo, taktikos, lietuvių kalbos, rikiuotės, kulkosvaidžių ir bombų.

Kiek anksčiau jau buvau parašęs raportą pranešdamas, kad darbas baigiamas, ir prašiau išleisti mokinius (bene gruodžio 1 d., laiko nebeatmenu). Laukdamas įsakymo toliau lavinau mokinius karo atžvilgiu. Atvažiavus anglams, žodžiu man aviacijos štabo buvo pranešta, kad karo vadas įsakė nusiųsti prieš išleidžiant mokinius į karo mokyklą, kur dvi savaites bus pamokyti rikiuotės dalykų ir drausmės. Aš pats jaučiau, kad mokiniams dar daug ko trūksta, kad į mokyklą žiūrima skersai, bet tokio įsakymo nelaukiau. Savimeilės jausmo nežiūrėjau, bet bendrai galvodamas mačiau, kad ta priemonė dalyko nepagerins: ko nebuvo išmokta per 10 mėnesių, per 2 savaites nebeišmoks. Ne mokiniai buvo kalti ir jie negalėjo atsakyti už tą nuodėmę, kuri buvo padaryta neapgalvotai įsteigus mokyklą ir vėliau apie ją nesirūpinant. Naudos maža temačiau, o žalos daugiau.

Mokiniai buvo labai įvargę ir susikrimtę. Patekę į naujas sąlygas dar daugiau suirs. O karo mokykla jų laukė kaip pamotė su brūkliu rankoje. Aš maniau, kad to viso galima išvengti ir tai žaizdai reikia duoti pačiai užgyti. Savo nuomonę išdėsčiau aviacijos dalies vadui. Šis leido ir patarė eiti pas vyr. karo vadą gen. Liatuką. Pasikalbėjimo valanda pasitaikė nelaiminga.

Kaip šiandien atsimenu, įėjęs tuoj pranešiau, kad man yra leista pačiam išdėstyti aviacijos mokyklos išleidimo reikalą, priminiau, kad yra įsakyta nusiųsti mokinius į karo mokyklą ir pasakiau: „tą įsakymą aš, žinoma, įvykdysiu“. Generolas Liatukas įsakymo nepakeitė. Gruodžio mėn. 1 d. majoras Josiukas nuvedė mokinius į karo mokyklą. Man tas įvykis buvo tiek nemalonus, kad negalėjau net vaikščioti į karo mokyklą. Nuėjau tik į egzaminų komisiją, kurią sudarė gen. Leit. Kubilius, pirmininkas K. A. Ministerijos atstovas, karo mokyklos kap. Jankauskas ir leit. Kepalas, aviacijos mokyklos majoras Josiukas ir aš. Komisija egzamenavo iš statutų, kiek iš taktikos ir lietuvių kalbos. Komisija, ypač gen. Kubilius, į darbą žiūrėjo rimtai: vertinome ne tik mokinių atsakymus, bet ir tas sąlygas, kuriose jie mokėsi. Taigi naujų nesusipratimų nebeišėjo.

Išleidžiamasis sąrašas buvo priimtas beveik toks, kokį buvau surašęs aviacijos mokykloje: 23 leitenantai ir 9 puskarininkai (2 buvo paleisti esant karo mokykloj vyr. karo vado įsakymu, 1 buvau paleidęs anksčiau). Puskarininkių nuošimtis, paprastai imant, atrodė per didelis. Bet kitaip pasielgti nebuvo galima: kai kas neturėjo mokslo raštų, kai kam dar naudinga buvo kurį laiką pasimokyti gyvenime.

Gruodžio 13 d. mokiniai grįžo.

Išleidimas turėjo būti gruodžio 16 d., kartu su karo mokykla. Taigi buvo dar kelios dienos pasirengti, susitvarkyti. Mokinių ūpas buvo pakilęs. Paskirtąją dieną majoras Josiukas komandą nuvedė į miestą.

10 valandą abi mokyklos išsirikiavo įgulos bažnyčios aikštėje. Atvažiavus valstybės prezidentui p. A. Smetonai, suėjo į bažnyčią. Iškilmės prasidėjo iškilmingomis mišiomis. Bažnyčioje prisirinko daug karių ir žmonių. Po iškilmingų mišių, mokykloms vėl išsirikiavus aikštėje, išėjo iš bažnyčios ir prezidentas, lydimas Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko p. S. Šilingo, vyriausio karo vado gen. leit. Liatuko, santarvės misijų, mūsų kaimynų atstovų aukštesniųjų karininkų. Orkestras sudūdavo sutinkamąjį maršą.
Prezidentas pasveikino naujus karininkus ir praleido juos pro save iškilminguoju maršu.

Vėl išsirikiavus senose vietose, karo mokyklos adjutantas perskaitė įsakymą.

Tada p. prezidentas prabilo į naujus karininkus ir pareiškė, kad drauge su juo džiaugiasi ta jaunąja jėga ir visa Lietuva. Toliau Prezidentas pabrėžė, kad sunkiomis aplinkybėmis jie išleisti mūsų jaunutės kariuomenės vadais, kad jiems teks daug ir sunkiomis aplinkybėmis darbuotis, bet jų jauna dvasia ir tėvynės meilė viską nugalės... Sveikino juos ir linkėjo naudingai tarnauti savo Tėvynei, į kurią dabar yra atkreiptos viso pasaulio akys.

Po valstybės prezidento kalbėjo naujiems savo karininkams vyriausiasis karo vadas ir pasakė jiems, kad nors jie išėjo ir sutrumpintą teorijos kursą, tačiau privalo turėti galvoje, kad po to sutrumpinto teorijos kurso bus plati praktika, o šiais sunkiais Tėvynės laikais bus kur pasipraktikuoti; po tos praktikos dar vėl turėsią pasimokyti. Linkėjo jiems būti tvirtiems, kaip ąžuolams, ir kad jų veiksmuose būtų mažiau žodžių, daugiau darbo. Atsisveikino su savo mokiniais ir karo mokyklos viršininkas, gen. Gal. Bikauskas. Aš dalyvavau tik kaip žiūrėtojas ir kalbėti negalėjau: kas tai skaudėjo, kuo tai sirgau. Iškilmės pasibaigė gražiai. Karo mokykla su svečiais nuėjo pusryčiauti, o aviacijos mokykla grįžo į savo Linksmadvarį.

Puotos nekėlėme: stigo pinigų, nebuvo kam ir kur ją kelti; patys mokiniai tuo reikalu ir nesidomėjo. Buvo pasilikę šiokių tokių perteklių. Iš jų buvo pagaminti išleistuvių pietai — jau sutemus. Aš ir buvau pakviestas. Tai buvo atsiskyrėlių šventė: nė vieno svečio, nė vienos mergelės. Apytamsis kambarys kimšte prisikimšęs žvaigždėtų vyrų. Visi prakaituodami kerta, nors išlepėlis čia nemaža pasiraukytų. Linksmūs, barška, tarška — gal todėl, kad jau aiškesnis rytojus, o gal ir dėl to, kad yra karčiosios. Kiek pabuvęs išdrožiau paskutinį pamokslą ir išėjau: vieniems bus laisviau.

Gruodžio 18 d. išėjo paskutinis. įsakymas: „Karo Aviacijos Mokykla nuo šios dienos sustoja veikusi.“ Arti 11 mėnesių gyvavusi mokykla davė Lietuvos kariuomenei: 12 -karininkų lakūnų pilotų, 11 karininkų lakūnų žvalgų, 6 puskarinius lakūnus pilotus, 3 pusk. lakūnus žvalgus; 2 mok. pilotai buvo paleisti. Visi puskarininkiai (be vieno) ir paleistieji vėliau buvo pakelti į karininkus. Taigi bendras skaičius išeina 20 karin. l. pilotų ir 13 kar. l. žvalgų.

Tas skaičius, mano supratimu, buvo nedidelis. Bet anglams jis pasirodė per didelis (gal ir kitais sumetimais) ir kai ką išsiuntė į kitas kariuomenės dalis. Kai kurie vėliau grįžo, kai kurie pasiliko kitur tarnauti. Tuo būdu daugumą naujųjų orininkų paliko tarnauti mūsų aviacijoj. Jie būdami gabūs ir darbštūs, pradėjo mūsų oro karo jėgai nesugriaunamą pamatą ir ją kaip reikiant sulietuvino. Todėl karo aviacijos mokyklos nuopelnas mūsų orininkystei yra labai didelis. Be to ta mokykla ryškiai iškėlė dvi brangias lietuvių tautos karo savybes: kantrumą ir pasiryžimą. Visi žinome, kad tais metais valstybės ir kariuomenės gyvenimo durys visur buvo atviros: kur kas norėjo galėjo įeiti ir išeiti. Taip dažnai ir būdavo. Čia to nematome: mokslo jaunuomenė kaip juodi darbininkai, mėnesių mėnesiais nešė ant dar nesubrendusių pečių sunkią naštą, kai kada net prarasdami viltį, kad tikslą pasieks. Ištesėjo ir tikslą pasiekė.


IV. Išvados.


Šias savo mintis suglaudęs, aš šiaip žiūriu į karo aviacijos mokyklos istoriją.

1. Mokykla buvo įsteigta per anksti. Neturėdama mokytojų, mokymo priemonių ir net karo valdžios leidimo, ji pradeda rankioti mokinius. Todėl ligi gegužės mėnesio 20 d. ji gyvuoja net nebūdama tikra, kad ją patvirtins. Tai kenkė dvasios ir darbo pastovumui. Mokytojų orininkų tarp lietuvių nebuvo. Nebuvo ir mokomųjų, ir šiaip lėktuvų. Iš šalies visa tai greitai neparūpinsi. Taigi ligi liepos mėnesio lakstymo mokymo visai nėra, o mokslo dalykai dėstomi pripuolamų mokytojų, kurie dažnai keičiasi. Mokymo pastovumo negalėjo būti.

2. Mokykla buvo įsteigta be jokio plano. Todėl negalėjo būti tvarkos priimant mokinius (mokslas, laikas, valstybės kalbos mokėjimas), nustatant mokslo programas, mokymo laiką ir patį mokyklos gyvenimą sutvarkant. Tos spragos neužkimšo ir gegužės 20 d. dėsniai.

3. Pats mokyklos pamatas buvo netinkamas. Iš karto norėta nušauti du zuikiai: priimti mokslo jaunuomenės ir iš jos duoti Lietuvos kariuomenei iš karto karininkų ir lakūnų. Tikslas geras, ypač kad visur mums trūko karininkų. Tik šiuo atveju jis netiko: negalėjome sudaryti vienos tinkamos karo mokyklos, tai kaip buvo galima sudaryti dvi, o vieną net dar specialę. Tinkamai reikalą pastačius, karo aviacijos mokykla būtų atėmusi ne kiek mažiau karo mokslo jėgų, kaip karo mokykla, o su specialistais orininkais ir technikais dar daugiau. Aišku, kad tai buvo negalimas dalykas. Tai dar labiau supainiojo karo aviacijos mokyklos darbą, kuris ir šiaip buvo sunku tvarkyti. Kitokių, geresnių vaisių būtų buvę, jei būtų pasirinktas vienas tikslas: priimti, kad ir vėliau, karininkus (technikoj nusimanančius puskarininkius) ir juos mokyti orininkystės, kaip ir kitur daroma. Lėšų ir laiko tur būt nebūtų daugiau sunaudota.

4. Visas sunkenybes ir klaidas įveikė mokinių kantrumas ir pasiryžimas. Tai ypatingai aš noriu pabrėžti. Tokio pasišventimo, noro dirbti ir savo tikslą pasiekti aš niekur nebuvau matęs. Jei to nebūtų buvę, mokykla būtų visai subirėjusi. Mokiniai tiek buvo atsidėję savo mokslui, kad kai kada patys sugebėdavo pataisyti mokytojų klaidas. Būdavo ir taip, kad pasišalinus kurio nors dalyko mokytojui geriau tą dalyką išmanąs mokinys mokydavo kitus. Jų pačių pastangos išlygino ir galimus išlyginti nelygumus jų pačių tarpe.

5. Mokykla padėjo tvirtą pamatą mūsų aviacijai. Mokykla davė kad ir jaunų, bet gabių ir darbe užgrūdytų lietuvių karininkų lakūnų. Mūsų aviacija iš praeivių lizdo virto rimta tautos karo jėga. Jie darė ir šiandien, išmintingos ir mokytos rankos vadovaujami daro didžius darbus mūsų karo jėgai tvirtinti. Tie darbai uždengia sunkią praeitį ir rodo šviesią ateitį.


Majoras J. M. Laurinaitis.

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis