Čikagoje įsikūręs istorikas Ernestas Lukoševičius, prieš daugiau nei penkerius metus su bendraminčiais, įvairių lietuviškų organizacijų atstovais pradėjęs organizuoti kasmetinius Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui atminti skirtus minėjimus, net neįtarė, jog tai taps tikro istorinio detektyvo pradžia. Antanas Kalvaitis - būtent šis vardas daugybę kartų išnirdavo ieškant informacijos bei besiruošiant iškilmingiems paminėjimams.

Kas šis žmogus? Ar tiesa, kad be jo nebūtų buvę žymiojo "Lituanicos" skrydžio? Kokia buvo jo diplomatinė karjera? Galiausiai - kaip atsitiko, jog buvęs konsulas Čikagoje kurį laiką Amžinybėje ilsėjosi bevardėje kapavietėje Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse?
Apie tai ir dar daugiau kalbamės su Ernestu Lukoševičiumi, kurio ir kitų Čikagos lietuvių pastangomis buvo atrastas bei paženklintas A. Kalvaičio kapas.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidomėjote Antanu Kalvaičiu bei pradėjote eiti jo istorijos pėdsakais?

- Jau minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 75 -ąsias metines, žinojau, kad Čikagoje neeilinį vaidmenį jų žygyje vaidino konsulas Antanas Kalvaitis, jo pavardė buvo ir yra daug kur minima, taigi jis kaip ir buvo žinomas. 2011 -aisiais į Čikagos tarptautinį Midway oro uostą buvo sugrąžinta S. Dariaus ir S. Girėno memorialinė lenta. Tos lentos sugrąžinimu rūpinosi tuo metu veikęs S. Dariaus ir S. Girėno komitetas (jos nariu teko ir man būti). LR generalinis konsulatas, konsulė S. Aniulienė ir konsulato darbuotojas R. Astrauskas buvome su pirmininku - daugelio organizacijų vadovu, neseniai gavusiu už ypatingus nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos Sąjūdžiui kovo 11 -osios medalį A. Barniškiu - pakviesti į tuo metu veikusią "Margučio" radijo stotį pakalbėti tuo klausimu. Jau tada laidoje kėliau klausimą, ar nereiktų ir konsulą A. Kalvaitį pagerbti bei įamžinti, jo nuopelnai - neeiliniai. Vėliau vėl grįžau prie jo ir taip, nieko net negalvodamas, susidūriau su juo ir tuo bevardžiu kapu Šv. Kazimiero kapuose.

Tačiau pastebėjau dar vieną baltą dėmę: A. Kalvaitis - LAK garbės narys, tačiau jo vienintelio biografija nėra aprašyta (žiūrėti www.plienosparnai.lt). Man kilo klausimas, kodėl. Žymus žmogus, o informacijos jokios. Dar keisčiau, kad ten jis net lakūnu vadinamas, deja, jis juo nebuvo ir tikrai padangėmis neskraidžiojo.

Labai norėjosi ir šią spragą užpildyti, todėl po kruopelytę rinkau medžiagą apie jį. Juk jokiose enciklopedijose ar kituose informaciniuose portaluose apie jį nieko nėra, teko šiek tiek pavargti, bet šią spragą užpildžiau. Šią informaciją Jūs pateikiate ir "Amerikos lietuvio" skaitytojams. Ja įteikiau ir "Plieno sparnų" vadovui Nerijui Korbutui, Lietuvos Aviacijos muziejui Kaune. Jie taip pat džiaugėsi šia informacija. Šių metų laikraštyje "Draugas" liepos 13 dienos (Nr. 82), liepos 20 -osios (Nr. 85, liepos 27 -sios (Nr. 88) dienos numeriuose pasirodė mano straipsnių ciklas "Vieno gyvenimo vingiais - beveik istorinis detektyvas". Esu dėkingas laikraščio redakcijai, leidusiai paskelbti šias publikacijas.

Džiaugiuosi, kad būtent šiais jubiliejiniais S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metais išsisprendė ir ši savotiška mįslė - buvo atrastas ir vėl paženklintas šio kilnaus diplomato kapas, apie jį daugiau sužinojo visi, kam rūpi mūsų krašto praeitis ir ateitis. Džiugu, kad šiemet per Vėlines jis buvo pagerbtas ir LR generalinio konsulo, ir Išeivijos šaulių. Tai gražus ir prasmingas mūsų visų bendras žingsnis, jo kilni tarnystė Lietuvai tegu mums visiems primena, kad kilnūs darbai visuomet pasilieka tarp mūsų.

Antaną Kalvaitį vadinate žemišku didvyriu, kuris vertas didžiausias pagarbos. Tiems, kurie šį vardą girdi pirmą kartą, pristatykite, kas jis toks?

- Antanas Kalvaitis, sakyčiau, buvo neeilinių sugebėjimų diplomatas to meto Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Nekalbus, neišdidus, paprastas, teisingas, išmintingas, turintis plačias pažiūras. Turėjo ypatingą diplomatinę klausą, kuri jam padėjo, vedė jį per gyvenimą. Jis mokėjo išklausyti kitą, patarti. Nuo 1928 m. vasario 1 d. pradėjo eiti konsulo pareigas Čikagoje.

1936 metais Antanas Kalvaitis baigė savo misiją Čikagoje, diplomatinę misiją tęsia LR URM Kaune, vėliau paskiriamas į LR konsulatą Tilžėje - į Mažąją Lietuvą.

Gyvenimas šiam neeiliniam žmogui skyrė didelių išbandymų. Ar daug kas žino, kad Lietuvai praradus Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, 1939–1940 metais čia veikė LR generalinis konsulatas? Ir kaip bebūtų keista, vieninteliu, t. y., pirmuoju ir paskutiniuoju LR generaliniu konsulu Klaipėdoje buvo ne kas kitas, o Antanas Kalvaitis.

1940 metais Sovietų Sąjunga okupuoja nepriklausomą Lietuvą, generalinis konsulatas Klaipėdoje uždaromas. Kas atsitiko su konsulu?

- Antanas Kalvaitis buvo priverstas nutraukti darbą, atsisakė paklusti naujam režimui ir kurį laiką dingsta kažkur Vokietijoje. Žinoma tiek, kad jis Berlyne padėjo pabėgėliams, dalyvavo lietuviškoje veikloje. Po karo persikėlė į Miuncheną, buvo išrinktas Lietuvių sąjungos Miunchene apygardos pirmininku. Kas galėjo pagalvoti – diplomatas, teisės mokslų daktaras, kelių žymių Vakarų Europos universitetų absolventas, žmogus – laisvai kalbantis ir rašantis 5 skirtingomis užsienio kalbomis – tampa pabėgėliu, be tėvynės ir namų.

Žinoma tai, kad vėliau dalyvavo korporacijos „Neo Lithuania“ veikloje, buvo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje garbės narys, Lietuvos Aero Klubo garbės narys. 1991 -aisiais metais jo gyvybė užgeso, buvo palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Ar tiesa, kad jo kapas buvo įvardintas tik skaičiais "Grave7s, lot 14, block 22, section 70"?

- Taip, jis buvo palaidotas, kaip vėliau paaiškėjo, Jakubonių šeimos kape. A. Kalvaičio pėdsakais ėmiau eiti pats. Nusprendžiau aplankyti 1985–1998 metais buvusį Lietuvos garbės konsulą Vaclovą Kleizą, dalyvavusį A. Kalvaičio laidotuvėse. Šis sakė pažinojęs buvusį savo kolegą kaip labai uždarą žmogų, mėgusį labiau groti pianinu, o ne pasakoti apie savo nuopelnus. V. Kleiza ragino mane domėtis A. Kalvaičiu.

Tada nusprendžiau aplankyti jo kapą ir pirmiausiai užėjau į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, kurios administratorius kun. Jaunius Kelpšas mirčių registro knygose surado įrašą, kad visai prie pat bažnyčios gyvenęs A. Kalvaitis, sulaukęs 96 metų, mirė 1991 m. rugpjūčio 4 d. Jam buvo suteikti visi sakramentai, palaidotas rugpjūčio 8-ąją. Artimųjų skiltyje nurodytas Bronės vardas. Kas ji – žmona, dukra? Kunigas nežinojo, bet pasakė, kad pagal šiuos duomenis mirusiojo kapą Šv. Kazimiero kapinėse nesunkiai surasiu.

Kas vyko toliau?

- Vieną šaltą ir lietingą balandžio 18-osios rytą sugalvojau aplankyti Šv. Kazimiero kapines ir surasti jose konsulo A. Kalvaičio kapą. Drauge su operatoriumi Robertu Monkevičiumi pravėrėme kapinių raštinės duris, kompiuteryje įrašėme bažnyčioje gautus mirusiojo duomenis ir gavome atsakymą, kad tokio mirusiojo kompiuteryje nėra. Bandau dar kartą – vėl nėra. Tada kreipiausi į kapinių raštinės darbuotoją, kuri pasiėmusi mano duomenis apie A. Kalvaitį, kažkur pradingo.

Gal po pusvalandžio pasirodė nešina sudūlėjusia kortele iš kapinių archyvo ir pasakė: „Viskas tvarkoje, jūsų mirusysis atsirado, paprasčiausiai jo kapavietės po palaidojimo 1991 metais niekas neieškojo, o tada dar neveikė kompiuterinė paieška. Būtų kas nors ieškojęs iki jūsų, būtumėte tuoj pat kompiuteryje suradę.“

Mums keista pasidarė, nejaugi mes pirmieji, nejaugi niekas kitas per 22 metus po konsulo A. Kalvaičio mirties jo kapo neieškojo ir nesidomėjo? Tada kapinių raštinės darbuotoja įvedė mirusiojo duomenis į kompiuterį – dabar jau bet kas tą kapą suras. Ji nubraižo mums planelį, kaip surasti kapavietę. Einame, bet pagal mums nurodytus skaičius nerandame tokio kapo.

Juk turėtų būti paminklas su iškaltu vardu – Antanas Kalvaitis, bet tokio nėra. Apžiūrinėjame paminklus, net žemėje įkastas paminklines lenteles, bet nieko su šia pavarde nerandame. Imu nerimauti, bičiulis Robertas jau nervinasi, kaip tyčia, ima vis smarkiau lyti. Iš nevilties pripuolame prašyti pagalbos prie pasitaikiusio kapinėse dirbančio meksikiečio. Tas pažiūrėjo į raštinėje išduotus kapavietę nustatančius skaičius ir atvedė mus į ieškomą vietą.

Štai paminklas. Bet juk pavardė visai kita – mes ieškome Kalvaičio, o čia nurodytas Jakubonis? Kapinių darbuotojas rodo, kad kairėje šio paminklo pusėje kaip tik ir yra mūsų ieškomo kapo numeris, nes palaidoto žmogaus pavardė nenurodyta. Negali būti, pagalvojau, čia kažkas ne taip – toks žmogus bevardžiame kape, be jokio užrašo.

Negi iš tiesų gali būti, jog buvusio diplomato kapas tapo bevardžiu?

- Grįžtame atgal į kapinių raštinę ir jos darbuotoja mums paaiškino, kad neįvardintame kape iš tiesų be jokių garbingojo mirusiojo inicialų guli A. Kalvaitis. Moters paklausiau, gal galima ištaisyti klaidą ir padaryti užrašą. „Kas jūs mirusiajam, jis jūsų giminaitis, dėdė?“ – paklausė ši.

Net nepagalvojęs ištariau: „Dėdė“. Kapinių valdininkė pranešė, kiek kainuoja iškalti raides ant paminklo: viena raidė – 11 dolerių, visi mirusiojo inicialai – 264 doleriai. Paaiškino, kaip tai daroma teisiškai, nurodė, kad savivaliauti negalima ir Jakubonio kapo be artimųjų sutikimo nevalia. Dar pasakė, kad A. Kalvaičio laidojimo įsipareigojimus vykdė tokia Nijolė. Teko jos ieškoti, tačiau Čikaga - tarsi lietuviškas kaimas, ją nesunkiai suradau.

Netrukus susiskambinau su Nijole Kalvaitis. Ji nustebo, kad kažkas domisi mirusiuoju ir pasakė, kad Antanas Kalvaitis yra jos vyro Leono giminaitis (Leonas Kalvaitis – konsulo A. Kalvaičio pusbrolio sūnus), gyvenęs kukliai ir atžalų nepalikęs, skambinęs pianinu, grojęs vargonais, o apie praeitį nieko daug nepasakojęs... Nijolė globojusi dėde Antanu vadintą giminaitį, jam senatvėje pagal išgales padėjusi. Jis Nijolės vaikus pianinu skambinti mokęs.

Išsiaiškinome, kad A. Kalvaičio žmona Bronė ir Stasė Jakubonienė buvo seserys. Tikriausiai Jakuboniai kapinėse nusipirko keturių dalių sklypelį ir 1975 metais čia pirmiausiai buvo palaidotas Jurgis Jakubonis, 1991 metais – A. Kalvaitis, paskui - 2003 -aisiais - mirė Stasė Jakubonienė, o Bronę Kalvaitienę 2004 metais palaidojo šalia Jurgio Jakubonio dešinėje pusėje. Taip ir neliko kam kapo prižiūrėti.

Tie, kurie šiuo metu nuspręstų apsilankyti Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse, surastų A. Kalvaičio kapą?

- A. Kalvaičio įamžinimo reikalus ėmėsi įgyvendinti korporacijos "Neo Lithuania" nariai, šiai korporacijai priklausė ir pats mirusysis. Korporacijos narių - Vaclovo Mažeikos ir Daivos Meilienės - didžiulių pastangų dėka buvo nugalėti visi biurokratiniai sunkumai ,o jie buvo tikrai nemaži. Į pagalba jiems atėjo ir žinomas Čikagos laidojimo biuro vadovas Donald Petkus, jam pavyko susitarti su Šv. Kazimiero kapinių direkcija. Šių žmonių pastangų dėka prieš šias Vėlines konsulo kapas tapo vėl paženklintas, ir dabar nebus jokių sunkumų jį surasti. Žaviuosi šiais paprastais žmonėmis, jų nesavanaudišku patriotiškumu,tiesiog džiugu, kad tokių žmonių yra ir lietuviškoje Čikagoje. Naudodamasis Jūsų laikraščiu, visų mūsų vardu norėčiau šiems žmonėms nuoširdžiai padėkoti.

Kas sieja S. Darių, S. Girėną ir buvusį konsulą Čikagoje? Ar tiesa, kad Antanas Kalvaitis itin prisidėjo prie "Lituanicos" skrydžio įgyvendinimo?

- A. Kalvaitis nuveikė didžiulį darbą rengiantis mūsų lakūnų skrydžiui, man atrodė, kad jis buvo diplomatas, kuris numatė keletą žingsnių toliau, negu užsienio reikalų ministras. Beje, šis žmogus išsaugojo ir diplomatiniu paštu atsiuntė į Lietuvą S. Dariaus ir S. Girėno testamentą.

Grįžtant atgal galiu pasakyti, kad kai S. Dariui ir S. Girėnui skrydžiui įgyvendinti labiausiai trūko pinigų, o gausioje lietuviškoje JAV spaudoje kairieji S. Darių piešė kaip lietuviškos buržuazijos pakaliką, dešiniesiems nepatiko jo neaiškus vaidmuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversme, S. Girėnas daugelio akyse buvo tik eilinis taksistas ir nežymi asmenybė, abiem lakūnams labai reikėjo organizacijos, kuri padėtų įgyvendinti jų siekį ir suvienytų šiam reikalui JAV lietuvius finansiškai paremiant skrydį.

Tačiau tokios organizacijos ar komiteto Čikagoje nebuvo, o ją sukurti tada trūko palankios aplinkos. Ir štai 1932 metais S. Darius susipažino su Lietuvos konsulu Čikagoje A. Kalvaičiu, kuris pažadėjo padėti sujungti įvairių srovių lietuvius į veiksmingą skrydžio paramos centrą. Konsulate įvyko keli svarbūs konsulo surengti susirinkimai, o 1932 m. liepos 13 d. buvo įsteigtas „Pirmojo lietuvių lakūnų skridimo per Atlantiko vandenyną New York–Kaunas fondas“, o jo primininku ir globėju tapo pats A. Kalvaitis.

Būtent šis Fondas įgyvendino to laiko neįgyvendinamai atrodžiusias S. Dariaus idėjas, buvo įkurtas Vyriausias skridimo rėmėjų komitetas, organizavęs aviacijos šventes ir labdaros pokylius, telkusias lėšas lėktuvui pertvarkyti ir naujiems aviacijos prietaisams įsigyti. Per tuos renginius ir iš pavienių aukų surinkta 4200 dolerių – tai buvo milžiniški pinigai, nes tada vieną dolerį buvo sunkiau paaukoti nei dabar šimtą. Norint surinkti lėšų reikėjo būti ne tik geru diplomatu, bet ir autoritetu daugeliui čionykščių lietuvių, svarbiausia – su niekuo nesusipykti.

Bet, ko gero, svarbiausia yra tai, jog S. Darius ir S. Girėnas iš Lietuvos vyriausybės finansinės, teisinės, organizacinės paramos nesiekė, o norėjo, kad skrydis vyktų iš lietuvių aukų, taigi su Lietuvos vyriausybe, kuriai šis skrydis nerūpėjo, niekaip nebuvo susijęs. Taigi konsulas A. Kalvaitis galėjo sau ramiai pagalvoti, ar jam verta lįsti į tokią peklą, jei galima ramiai ir tyliai tarnauti Lietuvai nepakenkus nei jai, nei sau?

Tačiau jis nedvejodamas, nors rizikuodamas, parėmė lakūnų norą įgyvendinti šią idėją, būtent čia ir pasireiškė mūsų garbingojo diplomato heroizmas ir įžvalgumas. A. Kalvaitis suprato, kad atstovaudamas lietuvių lakūnams jis gali ne tik pasitarnauti šio skrydžio sėkmei, bet ir Lietuvos vardo garsinimui. Po S. Dariaus ir S. Girėno žūties konsulas A. Kalvaitis gavo daug užuojautos telegramų, o ir jam pačiam, jaunam diplomatui, ypač daug prisidėjusiam prie skrydžio, tai buvo didelė asmeninė tragedija. Bet lakūnų bičiuliu tapusį A. Kalvaitį užgulė didelis JAV žiniasklaidos dėmesys, išaugo prašančiųjų vizų klientų skaičius, Lietuvą panoro aplankyti turistai, sportininkai, visuomenininkių organizacijų nariai, pavieniai asmenys. Net verslo reikalai su Lietuva įgavo greitesnį pagreitį, o būti lietuviu pasidarė didelė garbė – pabudo net tie, kurie Lietuvą ir lietuviškumą buvo pamiršę.

Vivorum oporet meniset -lotyniškai- įšėjusius amžinybėn priimta minėti tik geru žodžiu. Lietuvos diplomato A. Kalvaičio kapas tegu mums, gyviesiems, primena apie sąžinę, tikėjimą, artimo meilę, viltį, svajonę, pagalbą artimui net pačiu sunkiausiu momentu, diplomatinę tarnystę Tėvynei, tas vertybes, kurių negali sumenkinti ir sunaikinti jokia laiko tėkmė, net mirtis, net šis vėl atrastas ir įamžintas šio kuklaus diplomato kapas Šv. Kazimiero kapinėse. Jis tikriausiai mums visiems gyviesiems pasakytų: "Viską padariau, ką galėjau savo Tėvynės labui...".