Šis tekstas yra tarpukario Lietuvos karo aviacijos ginkluotei ir technikai skirto sudėtinio tyrimo dalis. Tekstas yra juodraštinis, pateikiama angliškų radijo stočių Lietuvos karo aviacijoje istorija yra fragmentiška, nenuosekli. Praktiniai radijo ryšio eksploatacijos ir taktikos klausimai šioje teksto dalyje nenagrinėjami. Informacija skirta svetainės Plieno sparnai nariams ir skaitytojams susipažinti su anksčiau nepublikuota informacija ryšium su vykstančia diskusija. Tekstas ar atskiros jo dalys (išskyrus diskusiją svetainėje www.plienosparnai.lt) gali būti naudojamos tik su autoriaus ir svetainės administracijos žinia. Pastabos, komentarai ir pasiūlymai yra itin laukiami atitinkamoje diskusijos temoje.

Vos tiktai technologija leido sumažinti radijo stoties svorį gabaritus iki priimtinų karo aviacijoje, nedelsiant buvo atlikti karo lėktuvų radiofikacijos bandymai. Tačiau radijo ryšys aviacijoje prigijo negreitai: tai buvo brangu ir radijo ryšys nebuvo pakankamai patikimas.
Lietuvos karo aviacijoje atidžiai sektos užsienio naujienos. Laikui bėgant, niekam nekilo abejonių dėl būtinybės įsigyti radijo ryšio priemones. Todėl, vos tik pradėjus pirmų kovinių lietuviškų lėktuvų ANBO gamybą, buvo pasirūpinta ir radijo ryšio įdiegimu. Visi žvalgybiniai ANBO-IV ir ANBO-41 serijų lėktuvai turėjo įrengtą vietą radijo įrengimams, visiems jiems buvo nupirkti radijo aparatai. Pažymėtina, kad A.Gustaičio sukonstruotuose lėktuvuose buvo naudojamos išimtinai garsios britų firmos “Marconi Telegraph Ltd.” radijo stotys. Deja, kaip matysime vėliau, garsus firmos vardas anaiptol negarantavo ryšio ir pačios technikos kokybės. Įsigyti radijo stotis Didžiojoje Britanijoje paskatino kelios priežastys: po pasaulinės krizės labai palankus lito santykis svaro sterlingo atžvilgiu ir politiniai motyvai, siekiant Didžiosios Britanijos palaikymo ir palankumo.
G.Ramoška nurodo, kad pirmajai septynių ANBO-IVL serijai buvo nupirkti penki firmos “Marconi” imtuvai ir du siųstuvai-imtuvai. Kitaip tariant, tik du lėktuvai turėjo galimybę informaciją perduoti, tuo tarpu likę penki informaciją galėjo tik priimti. Be abejo, greitai buvo apsispręsta lėktuvus aprūpinti abipusį radijo ryšį užtikrinančia įranga.
Sekantys, 1934-12-21 užsakyti (užsakymas Nr. 67) penki imtuvai AD46A buvo pristatyti 1935-05-09. Šie imtuvai (Nr. 20412-20416) galėjo dirbti su anksčiau nupirktomis radijo stotimis Nr. 2102-2106 ir buvo skirti antrai ANBO-IVM serijai, kuri buvo užbaigta statyti tik 1935 m. gegužę. Su pasididžiavimu galima pažymėti, kad Lietuvos karo aviacijoje pastatyti lėktuvai į eskadriles patekdavo jau aprūpinti radijo ryšiu.
1935-10-15 buvo pristatytos šešios lėktuvinių vidutinių bangų radijo stotys AD43C/44 F ir septyni vidutinių bangų radijo imtuvų AD44F komplektai antrai ANBO-IV serijai. Priėmimo komisijos akte konstatuota, kad imtuvai 5,58 kg sunkesni nei užsakyti, o vieno pilno AD43C/44 F komplekto firma nepristatė. Be to, radijo stotys turėjo ir daugiau trūkumų: “veikimo tolis lėktuvas žemė tesiekia 10-20 km reikia, 60, dirbant negęstamomis bangomis pasiklausymas savo darbo veikia blogai – nes nėra tono (...) dirbant telefonija negaunama švaraus tono (...) pristatyti poriniai į lakūnų pošalmius įdėti telefonai yra per aukšti.”
Naujai statomiems ANBO-41 lėktuvams reikėjo naujų radijo stočių. Nepaisant visų paminėtų trūkumų, surengtame konkurse vėl nugalėjo “Marconi”. Pirmasis ANBO-41 lėktuvas buvo išbandytas 1937-01-21 d., o 1937-02-27 jau buvo priimta 10 vnt. “Marconi” AD45/46 radijo stočių, įsigytų už 2500 svarų sterlingų, skirtų pirmai ANBO-41 serijai. Panašu, kad pirmasis „41“ buvo išbandytas su senesnio tipo radijo stotimi.
Panašu, kad rengiant konkursą sąlygos buvo parengtos iš anksto vienam dalyviui – “Marconi Telegraph Ltd.”. Nors konkurse buvo pasiūlyta akivaizdžiai geresnė vokiška “Telefunken” firmos radijo stotis, prisidengiant reikalavimu siųsti ir priimti bangas būtent “Marconi” radijo stoties diapazone, vokiškas aparatas buvo eliminuotas iš tolimesnio konkurso. Žvelgdami iš mūsų dienų perspektyvos nedvejodami įtartume korupciją. Kodėl tarpukario Lietuvos kariuomenė, beveik be išimčių priimdama pačius racionaliausius sprendimus, šį kartą atliko tokį “neskaidrų” sprendimą? Priežastis paprasta – valdžią Vokietijoje perėmus nacionalsocialistams, itin pablogėjo Lietuvos-Vokietijos santykiai. Lietuvoje įvyko neturintis precedento Klaipėdos nacistų teismas, o iš Radviliškyje dislokuotos Šarvuočių rinktinės į Tauragę ir Klaipėdą periodiškai, pablogėjus santykiams ir tikintis vietinių nacistų išpuolių, buvo siunčiami šarvuotų automobilių ir lengvųjų tankų būriai. Visiškai suprantama, kad buvo priimtas sprendimas ginklų ir karinės technikos pirkimo Vokietijoje vengti. Antra vertus, norėjosi standartizuoti naudojamą radijo aparatūrą, taip palengvinant jos eksploataciją Karo aviacijoje ir remontą.
Deja, pastarasis pirkimas buvo vienas nesėkmingiausių. Pristatytos britų stotys buvo sunkesnės, svėrė 40,5 kg vietoje deklaruotų 33, tuo tarpu vokiškos svėrė tik 23,5 kg.
Nepaisant to, analogiškos radijo stotys buvo nupirktos ir sumontuotos dviejuose De Haviland firmos lėktuvuose DH.89M “Dragon Raide”, o 1937-07-27 jau užsakytiems britų naikintuvams Gloster “Gladiator” vėlgi buvo nupirktos “Marconi” radijo stotys. Tiesa, pasidžiaugta, kad buvo galima nupirkti pigiau (už 3015 svarų sterlingų) ir modernesnių, AD63A/64B tipo radijo stočių.
Antrosios ANBO-41 serijos pirmasis lėktuvas vėl buvo išbandytas ore su „Marconi“ radijo stotimi, tačiau duomenų apie radijo aparatų pirkimą antros serijos lėktuvams kol kas nepavyko rasti.
Kol kas nenustatyta, kokio tipo “Marconi” radijo stotys buvo nupirktos naikintuvams “Dewoitine”, tačiau jos taip pat nepateisino lūkesčių ir vėliau buvo pakeistos amerikietiškomis firmos “Hariss” radijo stotimis.
Galima iškelti hipotezę, kad ANBO-41 antros serijos lėktuvams galėjo būti paskirtos anksčiau „Dewoitinuose“ naudotos „Marconi“ radijo stotys. Vienviečio naikintuvo lakūnui ši radijo stotis buvo nelabai patogi, o ANBO oro žvalgas turėjo geresnes sąlygas ja naudotis. Be to, tokiu atveju visi ANBO-41 lėktuvai tokiu atveju būtų naudoję to pačio tipo radijo stotis, o tai palengvintų mokymą ir eksploataciją ir atitiktų Lietuvos karo aviacijoje įprastą praktiką.
Tyrinėjantiems Lietuvos karo aviaciją kyla pagrįstas klausimas, kodėl nei pačios radijo stotys, nei naudojimasis jomis neminimi lakūnų atsiminimuose, nėra ir su radijo ryšiu lėktuvuose susijusių nuotraukų. Reikėtų pažymėti, kad tiek ANBO, tiek vienviečiai naikintuvai „Dewoitine“ buvo lėktuvai su atviromis kabinomis, o tokiuose lėktuvuose atmosferos poveikis radijo aparatūrai buvo kenksmingas. To meto radijo stotys nepasižymėjo dideliu patikimumu, o dėl nedidelių atstumų, mažo intensyvumo skraidymų aerodromo rajone, retų skraidymų esant blogo oro sąlygoms radijo ryšys, tausojant brangią aparatūrą, greičiausiai buvo naudojamas tik konkrečių mokymų metu ar vykdant konkrečias užduotis.
Jeigu Lietuvos karo aviacijos lėktuvams buvo perkamos “Marconi” radijo stotys, tai žemėje karaliavo kitos britų firmos, „Gambrell Bros Ltd.“, aparatai: “A.D.” (Aviacijos Didžioji) ir “V” (Vidutinė). Kol kas galima daryti tik prielaidą, kad pirmosios „Gambrell Bross Co“ firmos antžeminės radijo stotys Karo aviacijai buvo užsakytos 1933 m. gruodį, tikrai viena tokia aerodrominė stotis buvo užsakyta 1934 m. gruodžio 22 d. Vėliau „Gambrell“ stotys galimai buvo užsakytos 1935 m. lapkričio mėnesį. Informacija, susijusi su „Gambrell Bross“ radijo stotimis yra itin fragmentiška ir neaiški. Netgi firmos pavadinimas įvairiuose dokumentuose rašomas skirtingai: „Gambrell Brossel Co“, „Gambrell Bross Co“, „Gambrell, Rovisa and Snoaden Ltd.“, „Gambrell, Rohse and Snoaden Ltd.“ ir pan. (kai kuriais atvejais ranka rašytą tekstą neįmanoma tiksliai perskaityti). Radijo ryšiui skirtoje svetainėje www.radiomuseum.org sutinkamas pavadinimas „Gambrell Bros Ltd.“, tačiau internete sutinkamas ir pavadinimas Gambrell's. Rowse & Snoaden, Ltd.
Reikėtų pažymėti, kad lengviesiems VCL tankams „Gambrell“ radijo stotys buvo užsakytos dviem atskirais užsakymais 1934-05-18 ir 1936-12-10 atitinkamai.
“A.D.” (gamyklinis žymėjimas “tipas 495”) komplektą sudarė: siųstuvas “tipas 581“, imtuvas “tipas 587” ir stiprintuvas “tipas 583A”.
“V” komplektą sudarė siųstuvas “tipas 554“, imtuvas “tipas 569”.
1939-10-03 d. Karo aviacijoje turėta:
6 siųstuvai “tipas 581“;
6 imtuvai “tipas 587”;
6 stiprintuvai “tipas 583A;
3 siųstuvai “tipas 554“;
3 imtuvai “tipas 569”;
18 imtuvų “tipas 587”.
Matome, kad turėti 6 “A.D” ir 3 “V” radijo stočių komplektai, o dalis “tipas 587” imtuvų buvo naudojami atskirai (imtuvą aptarnaudavo 2-3 kariai).
“A.D” radijo stotis naudojo Aviacijos Viršininko būstinė, A.Fredos aerodromas (bazinė radijo stotis), Aviacijos Mokykla, Zoknių (?) ir Pajuosčio aerodromai bei 1-oji eskadrilė.
Kol kas pavyko nustatyti, kad vieną “V” radijo stotį naudojo 2-oji eskadrilė ir viena buvo skirta Pajuosčio aerodromui (priskirta 6-ai ar 8-ai eskadrilei).
Kiek vėliau buvo įsigytos mobilios, automobilio priekaboje sumontuotos “Gambrell” firmos stotys (stotis?) “D”. Šias stotis sudarė siųstuvas, du imtuvai (Nr. 267 ir 268), 4 telefonai poriniai ir 2 mikrofonai.
Paminėtos ir naujos “V” tipo stotys, kurias sudarė siųstuvas “tipas 613” ir imtuvas tipas 534”.
Sausumos pajėgoms 1932 m. spalį buvo užsakyta 11 vidutinių lauko radijo stočių „Marconi“, tačiau duomenų apie galimą dalies jų perdavimą Karo aviacijai nerasta.

Sparčiai vystantis aviacijai tobulėjo ne tik lėktuvai. Vis svarbesnis tapo ir radijo ryšys. Tačiau to meto radijo aparatūra pasižymėjo nemažu svoriu ir gabaritais, o jos patikimumas buvo menkas. Lietuvos karo aviacijoje radijo stotys paplito pradėjus statyti lietuviškos konstrukcijos kovinius ANBO lėktuvus, galinčius nešti radijo aparatus. Pažymėtina, kad radijo stoties svoris sudarė apie 15-20 % pernešamų aviacinių bombų svorio.
Tarpukario Lietuvos aviacijoje vyravo angliškos radijo stotys. Dažnai šių stočių pirkimai buvo sąlygoti ne techniniais parametrais ar patikimumu, o politiniais santykiais su Vokietija ir Didžiąja Britanija.
Tokie priverstiniai, užsienio politikos įtakoti sprendimai tapo papildoma kliūtimi Lietuvos karo aviacijos radiofikacijai.

* G.Ramoška, remdamasis lėktuvų bandymų aktais, nurodo, kad ANBO-IVL bandymų metu buvo naudojamos 35 kg, o ANBO-41 - 30 kg sveriančios radijo stotys „Marconi“, kurių tipas tiksliai nenurodytas. Darytina prielaida, kad dalis aparatūros buvo pastoviai instaliuota į lėktuvą ir jos svoris įtrauktas į tuščio lėktuvo svorio duomenis, todėl atsirado toks ženklus svorio skirtumas.
** lėktuvas-žemė/lėktuvas-lėktuvas