Sesuo apie brolį

Stepono Dariaus sesers
Konstancijos Stulpinienės prisiminimai


Gimiau, kaip ir mano broliai Boleslovas ir Steponas, sesuo Aurelija, Lietuvoje. Žemaitijoje, Rubiškėse, dabar Dariaus kaimas. Esu trejais metais jaunesnė už Steponą. Tėvas turėjo tris valakus dirbamosios žemės ir didelį sodą. Dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Todėl galbūt ir mirė jaunas - nuo sunkaus darbo. Motina, likusi su mažais vaikais, sunkiai vertėsi viena. Gyvenimui palengvinti ištekėjo už Kazio Degučio. Patėvis buvo geras žmogus, bet jam nesisekė ūkininkauti. Jį vis ta Amerika traukė. Ir išvažiavo su vyriausiuoju broliu Boleslovu Amerikon laimės ieškoti. Po kiek laiko parsikvietė ir mus: motiną, brolį Steponą, seserį Aureliją ir mane. Buvau tik septynerių metų...

Po įvairių bandymų ir nepasisekimų Newarko ir Elizabeth miestuose 1909 metais pastoviai įsikūrėme Čikagoje. Bet ir čia, Amerikoje, patėvis neatrado laimės - nemėgo dirbti. Šeimą išlaikė motina, o vėliau vyriausias brolis Boleslovas, kuris atidarė mažą valgyklą Bridgeporte. Aš pradėjau lankyti mokyklą, o laisvalaikiais padėjau broliui Boleslovui. Tuo laiku vadinausi Konstancija. Tai mano tikras vardas. Deja, mokykloje amerikiečių vaikai ir mokytojai, nežinodami Konstancijos vardo, mane pravadino Katrina. Taip ir likau net iki šios dienos Katrina, trumpiau Katre.

Mažas Stepukas labai norėjo mokytis. Buvo geras, gabus mokinys. Vidurinę mokykla baigė per trejus metus. Taip pat uolus buvo sportininkas, mėgo beisbolą ir boksą. Baigęs vidurinę mokyklą, tą pačią dieną, po diplomo įteikimo iškilmių, savanoriu įstojo į kariuomenę. Mamytė labai pyko, kad nepasitaręs padarė šį žingsnį... Verkė - juk tuo metu vyko pirmasis pasaulinis karas, amerikiečiai kovėsi prieš vokiečius Europoje. Ir išvažiavo Steponas į frontą prieš kaizerį. Dalyvavo kautynėse Prancūzijoje. Buvo apnuodytas dujomis ir sužeistas... Po karo, grįžęs iš kariuomenės Steponas pradėjo kalbėti apie Lietuvą. Vis Lietuva... Kaip patėvį anksčiau kažkas traukė Amerikon, Steponą - Lietuvon.

Taipogi, atsimenu, jis nepaprastai susidomėjo aviacija. Skaitė aviacines knygas, ėjo į aerodromą, kur prastovėdavo valandas užvertęs galvą aukštyn... Taip Steponas su grupe lietuvių išvažiavo į Lietuvą. Išvažiavęs rašė laiškuose, kad Lietuva jam patiko, nors matė daug blogybių, kraštas buvo žiauriai nuteriotas karo. Beje, stebėjosi, kad tie, kurie užėmė aukštesnes vietas, žemino savo brolius - ūkininkus, darbininkus. O kariuomenėje blogą įtaką turėjo daug caro laikų karininkų... Iš jų Steponas juokdavosi, bet piktas nebuvo, nors dėl jų patyrė nemalonumų.

Kai Steponas vėl grįžo Amerikon, apsigyveno pas mus Čikagoje, bet neilgam. Mat, nesijautė gerai. Persikraustė gyventi pas mamą: ji geriau jį prižiūrėjo. Jis vis sirguliuodavo plaučiais, kurie buvo pažeisti nuodingųjų dujų pirmojo pasaulinio karo metu. Lankė universitetą, o naktimis dirbo vienos įmonės naktiniu prižiūrėtoju. Laisvalaikiu skraidė. Aš tuo metu turėjau restoraną 47-oje gatvėje, netoli Ashland gatvės. Dabar ten yra moterų grožio salonas. Biznis buvo neblogas. Daugiausia valgydavo apylinkės lietuviai. Čia ateidavo valgyti ir Stasys Girėnas. Jis buvo tylus, nekalbus. Mano restorane Steponas ir susipažino su Girėnu. Pradėjo abu dažnai susitikti prie vieno staliuko valgyti, apie kažką ilgai kalbėdavosi.

Netrukus Steponas pradėjo dirbti Chicagos dienraščio Tribune kompanijoje, išvežiodavo lėktuvu laikraščius po Čikagos apylinkės miestelius. Tuo pačiu lėktuvu, nupirkęs jį iš bendrovės, vėliau jis ir skrido per Atlantą.

Vieną dieną parvažiuoja Stulpinas, mano vyras, ir sako: „Žinai ką, Steponas skris per Atlantą, į Lietuvą!“ Sakau: „Pablūdo!..“ Maniau, kad juokus krečia. Steponas visuomet užsiėmęs su savo aviacija, jokių kitų draugų neturėjo, tik lakūnus. Mylėjo tik aviaciją ir Lietuvą. Mes jį labai gerbėme, nes buvo tokio būdo, kad niekados bartis nemokėjo. Sugyveno su visais. Su mama geriausiai. Kai buvo jaunesnis, su manim mėgo išsikalbėti žodžiu arba laiškais apie savo paslaptis, nelaimes. Tik prašydavo kad mamai nepapasakočiau. Kai jis buvo sužeistas kare, parašė man laišką iš ligoninės, prašė mamai nesakyti.

Stepono draugų Čikagoje jau nebėra. Prisimenu tokį lakūną Kielą, kuris turėjo savo nuosavą lėktuvą, parašiutininką Bolį... Gaila, pritariančių jo žygiui buvo nedaug. Pasiruošimas skridimui vyko labai sunkiai. Prastu laiku ruošėsi skristi: žmonės neturėjo pinigų, darbų nebuvo - depresija. Atsirado daug priešų, kurie buvo nusistatę prieš skridimą, nerėmė ir stengėsi pakenkti žodžiais bei raštu. Mūsų šeima irgi nebuvo labai entuziastingai nusiteikusi dėl skridimo per Atlantą - pavojingas dalykas. Bet visi nustebome: mama pritarė!

Lėktuvui paruošti, skridimo išlaidoms padengti Steponas ir Stasys rengė aviacijos šventes. Aš, iš savo puses, paruošdavau užkandžių staliukus, kur žiūrovai galėjo nusipirkti „sendvičių“ ir kt. Visos surinktos lėšos ėjo skridimo reikalams. Buvau pažadėjusi skridimui užtikrinti 3,000 dolerių. Paskolinti nereikėjo. Šiaip taip „sukalė“ patys. Aš vis galvojau, kad jis tik nuskristų... O jis žadėjo nuskristi ir atskristi atgal... Jis taip norėjo nuskristi... Tiek daug vargo, tiek privargo. Vargšas... Tas miškas... Ten, turbūt, norėjo nusileisti į pievą, miško pakrašty.

1935 metais aš buvau su vyru nuvažiavusi. Prie paminklo padėjome vainiką. Mus priėmė. Ir pietus taisė, ir viską. Taip gražiai. Tik susišnekėti negalėjome. Jie vokiškai, mes - lietuviškai. Dabar esu vienui viena. Lietuvoje Nijolė Dariūtė - vienintelė giminaitė. Daugiau artimųjų neturiu. Iš vyro pusės - daug. Iš mano - viena Nijolė Lietuvoje.

Mama mirė 1934 metais, palaidojome Lietuvoje, Dariaus kaime, kur ir mamos tėvai ilsisi. Boleslovas pasimirė 1946 metais, o sesuo Aurelija - 1950 metais. Mano vyras Stulpinas -1968 metais. Man malonu, kad visur labai branginamas Dariaus ir Girėno atminimas. Leidžiamos knygos, rašomi straipsniai, statomi paminklai, kuriami muziejai... Lietuvos jaunimas nuolat apsilanko Dariaus ir Girėno gimtinėse... - užbaigė Stepono Dariaus sesuo Konstancija.


Pasikalbėjimas įvyko 1969 m. vasarą Dariaus giminaičio Antano Regio rezidencijoje Orland Park, Ilinojaus valst. Konstancija Stulpinienė mirė 1972 m. liepos 27 d. Floridoje, palaidota Čikagoje.


DRAUGAS, 1999 m. rugsėjo 18 d.

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis