LIETUVOS KARO AVIACIJOS LIKVIDACIJA


EDMUNDAS GANUSAUSKAS



Lietuvos karo aviacija gimė sunkų metą, 1919-aisiais, ir nuo pat pirmųjų dienų lakūnai stojo ginti atkurtą Lietuvos valstybingumą. Suprantama, juk būtent tam ji ir tvėrėsi. Tolydžio Respublikos sparnai tiesėsi ir augo kartu su tvirtėjančiu Lietuvos žingsniu. Aviacijos pasaulis gerai žinojo lietuvių aviakonstruktorių Jurgio Dobkevičiaus, Antano Gustaičio darbus. Garsas apie mažos tautos sparnus ypač plačiai pasklido po preciziškai tikslaus trijų lėktuvų ANBO IV skrydžio aplink Europą 1934 m. vasarą.

Veiklus buvo ir Tarptautinės Aeronautikos Federacijos pripažintas Lietuvos Aero Klubas, turėjęs 10 lėktuvų, keliolika sklandytuvų, angarą — šimtus tūkstančių litų kainavusį turtą.

Per Lietuvą driekėsi tarptautinės oro linijos. Nuo 1922 m. Kaune leisdavosi tranzitiniai keleiviniai lėktuvai, tačiau Respublika turėjo ir savo civilinę aviaciją — aerostotis Kaune ir Palangoje, du Anglijoje pirktus lėktuvus "Percival", kurie buvo pakrikštyti lietuvių tautos didvyrių vardais: "Steponas Darius" ir "Stasys Girėnas".

Į 1940-uosius Lietuva įžengė turėdama 120 devyniolikos skirtingų konstrukcijų karo lėktuvų. Yra žinoma, kad paskutinį Nepriklausomybės dešimtmetį valstybė skirdavo karo aviacijai dotaciją — kasmet apie 3 milijonus litų, neskaitant užsienyje pirktos technikos. Specialistų nuomone. 1939 m. karo aviacijos turtas buvo 60 milijonų litų.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo netikėta Lietuvos aviacijos agonija. Kraupioje mūsų praradimų sąskaitoje, žinoma, — ir aviacija. Kokie neapsakomi tai nuostoliai, suvoki žiūrėdamas į lemtingą diena datuotą skraidymų personalo sąrašą — daugelio tų žmonių likimas yra žinomas. Pasitelkę amžininkų atsiminimus bei archyvuose išlikusius dokumentus, pamėginkime atkurti bent vieną kitą didelės dramos fragmentą.

Teatleidžia aviatoriai — lagerių ir kalėjimų kankiniai, kad šį kartą daugiau kalbėsime ne apie jų dalią, o apie tai, kaip buvo naikinama pati aviacija.

Buvęs Lietuvos karo lakūnas Aleksandras Kostkus sovietinės aviacijos intervenciją matė, kaip sakoma, iš arti — tą dieną jis budėjo Kauno aerodrome. Pagal nusistovėjusią tvarką užfiksavo žurnale, kai nusileido trys pirmieji lėktuvai. Tada nė nepagalvojo, kad toks stropumas jau nereikalingas. Po kelių minučių nusileido kita grandis — trys lėktuvai 1-15 žinomi vardu "Čaika". Šie, kaip ir pirmieji, dėl efekto praskrido virš Kauno baisiai kaukdami. Vėliau nusileido didelis transporto lėktuvas. Sustojo aerodromo viduryje. "Atsidarė durys ir prasidėjo iškrovimo darbai. Nežinau, koks tai buvo krovinys — Lietuvai ar jiems patiems, bet pakvipo nemaloniu džiovintos žuvies kvapu. Paskui leidosi įvairių tipų lėktuvai ir būtinai kaukdami praskrisdavo virš miesto". Taigi galima spėti, kad džiovintos žuvies kvapas lakūnų uoslę erzino neilgai — aplink kvepėjo kur kas rimtesniais dalykais.

Pulkininkas leitenantas Ignas Šešplaukis, tuo metu ėjęs aerodromo komendanto pareigas, taip aprašė savo susitikimą su Sovietų Sąjungos karo aviacijos atvykstančių dalinių vadu generolu Lebedevu: "Karys atsakė šiandien negalįs pasakyti, kiek ilgai jie aerodromu naudosis. Tada aš gen. Lebedevui pareiškiau, kad mūsų karo aviacijos viršininkas gen. Gustaitis norėtų aerodromo naudojimosi reikalu su juo kalbėtis, ir paklausiau, ar šiandien jiems yra reikalinga bet kokia parama iš mūsų pusės. Rusas trumpai atsakė, kad jiems pagalba nereikalinga, o kalbėtis su gen. Gustaičiu jis nematąs reikalo, tuo duodamas suprasti, kad pasikalbėjimas yra baigtas".

Likus trims dienoms iki okupacijos, A. Gustaitis grįžo iš labai užsitęsusios komandiruotės Maskvoje. Pasienyje matė daug karo technikos. Pasak Kalifornijoje gyvenančios generolo našlės Bronės Gustaitienės, jis nepaprastai jaudinosi, negalėdamas gauti audiencijos pas prezidentą.

"Jo nuomone, jeigu rusų okupacijos išvengti ir negalima, vis tiek turi būti nors kiek pasipriešinta. Nors tas ir kainuotų aukų, bet parodytume pasauliui, kad mus užėmė jėga. Jokių iliuzijų dėl įvestų rusų įgulų jis neturėjo".

Aerodrome, prie angarų, okupantai bematant pastatė savo sargybą. Apie skraidymus nebuvo nė kalbos. Prieiti arčiau lėktuvų negalėjo nė pats Lietuvos aviacijos viršininkas A. Gustaitis.

Vis dėlto 1940 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 46a jis ragino:

" 1. Sovietų kariuomenę ir toliau traktuoti kaip mums draugingos valstybės kariuomene ir santykiaujant su ja laikytis visų mandagumo taisyklių.
2. Kiek aplinkybės leidžia, teikti Sovietų kariuomenei pagalbą ir stengtis, kur tik galima, jų padėtį mūsų krašte, ypač jų žygio metu, palengvinti.
3. Bet kuriems incidentams įvykus, dėti visas pastangas juos likviduoti vietoje, nepažeidžiant mums draugingos kariuomenės orumo".

Šventvagiška būtų spėlioti kokios mintys istorinių kataklizmų dienomis kamavo šį šviesų Lietuvos žmogų, kas lėmė poelgius, rikiavo žingsnius. Šiaip ar taip, jis nesirūpino savimi, kategoriškai atsisakė žmonos įkalbinėjimas trauktis į Vakarus: "Visi pabėgti negali, jei ir norėtų. Gyvenimas bus sunkus, bet kuo mes geresni už kitus? Kodėl inteligentai turi gelbėtis, palikdami liaudį jos likimui? Kuo daugiau šviesesnių žmonių liks, tuo sunkiau bus rusams visai užvaldyti kraštą".

Su civilizuotuose kraštuose suprantamu padorumu jis atliko sunkią aplinkybių diktuojamą pareigą. A. Gustaičiui, aviacijos viršininkui, visus brandžiausius metus su pasišventimu ją puoselėjusiam, sukonstravusiam ir išbandžiusiam dešimtį skirtingų lėktuvų, buvo lemta tapti Lietuvos aviacijos likvidacijos komisijos pirmininku. Tačiau, tai įvyks kiek vėliau, o kol kas atvykėliams reikėjo įsikurti...

"Krašto apsaugos ministerijos valdinis trobesys Nr. 69 š.m. birželio 22 d. perduotas SSSR kariuomenės reikalams". Dar po savaitės, 1940 m. liepos 1 d. pasirodė įsakymas Nr. 5. "Ryšy su SSSR kariuomenės apgyvendinimu A Fredoje žemiau išvardytos karo aviacijos patalpos kariuomenės Tiekimo valdybos aplinkraštyje Nr. 9 nurodyta tvarka perduodamos SSSR kariuomenės atstovams.

1. Kareivinės — trobesiai Nr. 52 ir 78. Trobesys Nr. 52 perduodamas su aikšte, aptverta geležine ir vielų tvora, šaudykla lieka mūsų pusėje. Trobesys Nr. 78 perduodamas su aikštele ir sodeliu, o rudenį, nuėmus derlių, perduoti ir daržus.

2. Angarai — trobesiai Nr. Nr. 24 ir 25.

3. Požeminė cisterna benzinui — trob. Nr. 3, 4. Mediniai sandėliai — trob. Nr. 11 ir 12".

Kone tą pačią dieną į bylą įsegtas Lietuvos Komunistų Partijos raštas: "...mes kviečiame visus darbo žmones, tame skaičiuje ir karius, dar labiau spiestis po Lietuvos Komunistų partijos vėliava, kad pasiekti galutinę pergalę. Kartu perspėjam visus tuos, kurie mėgina kaišioti kuolus į liaudies laisvės ratus, kad jie liaudies masių bus negailestingai sutriuškinti.
Tegyvuoja Raudonoji Armija — mūsų šalies laisvės gynėja! Tegyvuoja Sovietų Lietuva"!

Komunistai, kaip matyti, jau birželio mėnesį neabejojo dėl Lietuvos ateities, o liepos 19 d. Agitacijos propagandos ir spaudos skyrius nurodė "iškabinti kareivinėse ir įstaigose šiuos paveikslus:
1. Justino Paleckio, e. Respublikos Prezidento p., Ministerio Pirmininko.
2. Prof. Krėvės-Mickevičiaus, Ministerio Pirmininko pavaduotojo, Užsienio Reikalų Ministerio.
3. Div. generolo Vitkausko Krašto Apsaugos ministerio.
4. Drg. Stalino, Sovietų Sąjungos Tautų Vado.
5. Drg. Molotovo, Sovietų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininko ir Užsienių Reikalų Liaudies Komisaro.
6. Maršalo Vorošilovo, Sovietų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininko Pavaduotojo ir Gynimo Komiteto Pirmininko.
7. Maršalo Timošenko, Sovietų Sąjungos Krašto Apsaugos Liaudies Komisaro.

Šių paveikslų siunčiama tokiu apskaičiavimu, kad jų užtektų kiekvienai kuopai, eskadronui, baterijai ir komandai. Likusius iškabinti kitose kariuomenės dalių įstaigose, skaityklose bei bibliotekose".

O užleisti teko ne vien tarnybines patalpas bet ir gyvenamuosius būstus. Įsakyme karo aviacijai Nr. 58 išvardyti aukštų ir žemesnių laipsnių aviacijos karininkai, kurie buvo priversti kraustytis.

Kol kas ne į sibirus. Dar anksti — tik 1940 m. birželio pabaiga. Okupantai įvedinėjo savo tvarką, sustabdė žinoma, ir civilinės aviacijos veiklą.

"Pasitalpinus SSSR aviacijai Kauno aerodrome, įėjimas į aerodromą Susisiekimo ministerijos Orinio susisiekimo tarnautojams tapo uždraustas, nors visas ten buvęs turtas, kaip lėktuvai, dirbtuvės, radijo įrengimai ir kt., yra likę stoties patalpose... Turto priežiūrai (akumuliatoriams pakrauti ir kt.) reikalinga, kad nors vienas tarnautojas galėtų lankytis į susisiekimo ministerijos patalpas būtiniems darbams". Tai ištrauka iš vyr. inspektoriaus J. Čiurlio 1940 m. liepos 3 d. rašto Kariuomenės Štabo ypatingajam skyriui.

Liepa aviatoriams prasidėjo pažintimi su naujais viršininkais. Iš karo aviacijos Štabo viršininko pareigų buvo atleistas generalinio štabo pulkininkas J. Rapšys, jo vieton paskiriant J. Jankauską. Kapitonas J. Kovas (Kapukovas) Krašto apsaugos ministerio įsakymu "komandiruotas į kariuomenės štabo ypatingąjį skyrių santykiams su SSSR kariuomene Lietuvoje". J. Kovas taip pat perėmė ir Lietuvos Aero Klubo bei Šaulių sąjungos aviacijos eskadrilės inspektoriaus pareigas, o netrukus buvo paskirtas aviacijos 1 (žvalgybos lėktuvų) grupės vadu.

Nuo pat liepos pradžios pradėta atleidinėti aviatorius iš karo tarnybos. Tuo pačiu metu į avansceną išėjo politiniai vadovai. "Dalių ir dalinių vadams visus politvadovų reikalavimus ir įsakymus vykdyti neatidėliojant tuojau. Išaiškinti kariams politvadovų uniformos ženklus. Su politvadovais visi kariai sveikinasi statute numatytomis taisyklėmis".

Kaip primena buvęs karo lakūnas leitenantas Antanas Navaitis, "valant Lietuvos kariuomenę, paaiškėjo, kad susidariusioje situacijoje pavadinimas "Lietuvos kariuomenė" netinka. 1940 m. liepos 4 d. ji buvo perkrikštyta į '"Lietuvos liaudies kariuomenę", "nuimti antpečiai, įvestos "petlicos", kreipinys "tamsta" kaip nedemokratiškas pakeistas "draugu".

Nežinia, ar bent kiek prigijo naujasis etiketas, ar kaltas bus Lietuvos karininkų punktualumas, tačiau slaptame majoro B. Brazio III (Šiaulių) grupės vadovo raporte Karo aviacijos viršininkui skaitome: "Pranešu Draugui, kad šiandien X.4 apie 12:00 val. mane iškvietė į "BBC" štabą pulkininkas Petrov "komandir aviacionogo soedinenija" ir įsakė visiškai paliuosuoti (iškraustyti) 3-čios ir 4-tos eskadrilių angarus. Pagal susitarimą kraustymas bus pradėtas X.5 09:00 val., lėktuvai bus pastatyti lauke".

Nuo rugpjūčio 7 d. įsakymo tvarka buvo įvestas rusų kalbos mokymas "silpnai mokantiems karininkams, puskarininkiams ir civiliams tarnautojams. Kiekviena besimokanti grupė kalbai mokytis renkasi 3 kartus per savaitę..."

A. Navaitis: "1940 m. rugpjūčio 30 d. LTSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas pasirašė Lietuvos kariuomenės laidojimo aktą. Ta dieną Lietuvos kariuomenė buvo perorganizuota į Raudonosios Armijos 29 Šaulių teritorinį korpusą".

Tolygi nuosprendžiui reforma neaplenkė ir aviacijos. 1940m. rugsėjo 7 d. įsakymo karo aviacijai Nr. 9 pirmasis paragrafas skelbė: "29 ŠT Korpuso vado įsakymu ir karo aviacijos formuojama 29 ŠT korpuso aviacijos eskadrilė, pagal Raudonosios Armijos atskiros korpuso eskadrilės taikos meto etatus Nr. 2 variantą "A".

Šiandien nelabai aišku, kas tai variantas "A", tačiau eskadrilė buvo suformuota, o dislokuoti ją kažkodėl nutarta lauko aerodrome, prie Ukmergės. Tautinės, kaip ją vadino, eskadrilės vadu buvo paskirtas majoras J. Kovas, pavaduotoju — leitenantas Jarčiuk, o komisaru tapo taip pat sovietų kariškis, pavarde Zaika.

Lietuvos aviacija tuo metu jau buvo gerokai "apvalyta nuo liaudies priešo". Kaip buvo parenkami lakūnai į vadinamąją tautinę eskadrilę? A. Kostkus mano, jog daugiausia žiūrėta į socialinę kilmę — komisarams, matyt, išties buvo sunku rasti kitokių patikimumo garantijų.

Šiaip ar taip, Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado 1940 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 079 į eskadrilę paskirti 54 Lietuvos karininkai. Suprantama, ne vien lakūnai.

Eskadrilei atiteko apie 20 lėktuvų. Buvusiųjų lakūnų nuomonės sutampa tik dėl A.Gustaičio ANBO 41. Šie lėktuvai Ukmergėje buvo devyni ir atskraidino juos, tiesa, kažkodėl per Kauną iš Šiaulių. Atrodo veteranai nesiginčija ir dėl lėktuvo GIoster Gladiator —jis buvęs vienas. Kokie dar aparatai? Keletas kitokių A. Gustaičio lėktuvų, bene trys Bucker Bu-133.

Iki sovietinės invazijos Lietuvos aviacija, paskirstyta į tris aviacijos grupes bei aštuonias eskadriles, buvo išdėstyta Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Be šių aerodromų, lakūnai treniruodavosi Palangoje — virš jūros šaudydavo į kito lėktuvo velkamus taikinius. Gaižiūnuose koreguodavo artilerijos veiksmus ir mokydavosi bombarduoti.

Pagal žiniaraštį "po sostojaniju na 1 avgusta 1940 g", naujieji šeimininkai Lietuvoje rado 117 karo aviacijos lėktuvų. 53— A. Gustaičio konstrukcijos. 64 — įsigyti užsieniuose. Antai 1936 m. Lietuva iš Prancūzijos pirko keturiolika naikintuvų Dewoitine D-501, kurių kiekvienas kainavo per 120 tūkst. litų. 1939-aisiais Anglijoje įsigyta keturiolika naikintuvų Gloster Gladiator.

1940 m. karo aviacija turėjo šešis vokiškus lėktuvus Bucker Bu-133, du angliškus DeHaviland DH-89M, keturiolika itališkų lengvųjų bombonešių Ansaldo A-120. Iš lietuviškų konstrukcijų okupantams atiteko dvidešimt A. Gustaičio ANBO 41, dvylika ANBO IV, dešimt ANBO 51, penki ANBO III bei kitų tipų lėktuvai.

Vis dėlto liūdniausias mintis žadina 1940 m. birželio 15 d. sudarytas Lietuvos karo aviacijos skraidančio personalo sarąšas. Jame — 222 karo lakūnų bei oro žvalgų pavardės. Bandai suvokti nutolusią realybę ir apima keista panašumo, o gal vietovės nuojauta — žmones ir lėktuvus ištiko tokia pat lemtis.

"Einant š. m. spalių 23 d. 8-tai Mišriai Aviacijos Divizijai slaptu įsakymu Nr. 033 ir gautas iš Krašto Apsaugos Ministerijos Vyr. Likvidacijinės Komisijos Pirmininko ir 29 Šaulių Teritorinio korpuso Vado nurodymais žodžiu, Karo Aviacija išformuojama", (cituojamų raštų kalba netaisyta — aut. past).

Tokia 1940 m. spalio 24 d. įsakymo karo aviacijai Nr. 18 pradžia. Kanceliarinis stilius, būdingi žinybai kampuoti žodžiai. Tūkstančiai panašių aktų susegta karo aviacijos bylose. Jeigu ne turinys. Jeigu pro griozdiškus daiktavardžius neprasismelktų tragiška įvykių esmė. Likviduojama tai, ką dvidešimt metų kūrė šviesiausi aviacijos vyrai. Griaunama kone jų pačių rankomis. Įsakymas šiaip ar taip pasirašytas Karo aviacijos viršininko brigados generolo A. Gustaičio. Tiesa šalia — I.e. politinio vadovo pareigas Z. Bogino parašas.

Priede prie slapto raporto Nr. 569 pateiktas sąrašas "Karo aviacijos karininkų paliktų likvidacijai". Ne, tai tik žodžių žaismas, nors jis, sakytum, pranašiškas — žodis likvidacija" kai kuriuos iš penkiasdešimties į sąrašą įtrauktų karininkų palies tiesiogine prasme. Tačiau vėliau, o kol kas turėta galvoje Lietuvos aviacijos likvidavimas.

Beje, Lietuvos aviacijos valdose okupantai "apsižvalgė" dar vidurvasarį. Archyve liko "vedomost naličija imuščesiva".

Taigi 117 lėktuvų, 822.5 tūkst. kg. benzino, apie 35 t. tepalo, aviacijos dirbtuvės Aukštojoje Fredoje, Zokniuose, Pajuostėje, 50 atsarginių radijo stočių lėktuvams, 21 komplektas antžeminės radijo įrangos, pervežamos dirbtuvės, devyni angarai techninei lėktuvų priežiūrai, 40 automašinų, 13,203 įvairiausių žemėlapių lapai, 10,600 atsarginių dalių motorams, 56 lėktuvų motorai tarp jų ir didelius pinigus kainavę firmų "Bristol", "Hispano Suiza", "Simens Bramo" gaminiai. Brangiai mokėta už lėktuvų fotoaparatus, fotokulkosvaidžius bei antžeminę fotoįrangą — tokių komplektų žiniaraštyje užfiksuota 90.

1940 metais galiojo 32 Lietuvos karo aviacijos kontraktai su įvairiausiomis pasaulio firmomis. Šiuo klausimu brigados generolas A. Gustaitis rašė 29-ojo Šaulių teritorinio korpuso štabo viršininkui: "Prašau tarpininkauti gauti nurodymą dėl tolimesnio užsakymų likimo, būtent kam ir kokia tvarka vykdytinos nebaigtos užsakymų bylos... " Generolas, kaip atrodo, vylėsi vis dar gyvenąs civilizuotame krašte, tikėjosi gan padorių sprendimų...

Kone prisaikdinti gerbti ir mylėti "išvaduotojus" karininkai, sprendžiant net ir pagal raštiškus pareiškimus, abejojo geromis svečių intencijomis. Antai apie "Raudonosios armijos komisijos įvykdytą ginklavimo turto patikrinimą". Karo aviacijos ginklų technikas kapitonas V. Sakalas 1940 m. rugsėjo 13 d. rašo Technikos dalies vedėjui: "...šios komisijos pirmininkas kapitonas Lebedevas pirmame susirinkime viešai buvo pranešęs, kad šioji komisija turtą tik tikrins ir kad neteisingi yra gandai, jog turtas dabar būtų perduodamas. Jis prašė viską sąžiningai tikrinti ir nieko nebandyti nusukti bei nuslėpti".

Deja, netrukus paaiškėjo, jog kur kas daugiau pagrindo būta abejoti pačių "revizorių" sąžiningumu. "Rodos, kad antradienį (1O.X.4O) apie 16 val. atėjo pas mane į technikos dalį karo technikas Kupcov su savo padėjėju ir atnešė jų sudarytas žinias, kurias prašė mane pasirašyti...Aš paabejojau žiniose parašytų skaičių tikrumu, ką ir pasakiau k. techn. Kupcovui. Pradėjus žinias tikrinti, pastebėjau, kad žiniose pabūklų, kulkosvaidžių, pistoletų ir kito turto skaičiai yra klaidingi, pavyzdžiui: lėktuvų kulkosvaidžių "Browning" 7.29 (piloto) parašyta 49, turi būti 63; lėkt. kulkosvaidžių "Browning" 7.92 (žvalgo) parašyta 14, turi būti 18; pistoletų "Browning" parašyta 19, turi būti 160; rakietsvaidžių buvo parašyta 8, o turi būti 120.

Svečių manieros mūsiškiams, kaip matyti, dažnai būdavo netikėtos. 5-os eskadrilės leitenantas J. Karosas 1940 m. rugpjūčio 7 d. rašė Karo aviacijos viršininkui:
"Pranešu Tamstai, kad š. m. rugpjūčio 2 d. atvyko į Palangos aerodromą SSSR kariuomenės dalinys (koks nesužinojau), kurio viršininkas vyr. ltn. Sofįulinas ir kapitonas (pavardės nesužinojau) pareikalavo jiems atleisti didesnio gyvenamo trobesio patalpas ir atiduoti visus turimus atliekamus dangos reikmenis. Pasakius, kad be savo viršininkų žinios ir įsakymo aš negaliu tai padaryti, jie sakė gavę įsakymą perimti ir patys surašys perėmimo aktą. Tokiu būdu jie rugpjūčio mėn. 2 ir 3 d. paėmė patalpas su inventorium ir danga.

Rugpjūčio 4 d. jie pareikalavo atiduoti ir turimus du "Ford" sunkvežimius. Man pasakius, kad reikia viršininkų įsakymo, jie atsakė žiną tai ir taip gi patys parašysią perėmimo aktą. Taip paėmė abu sunkvežimius ir kažkur išvažiavo. Tą pačią dieną pavakary visai nieko neatsiklausę rusai paėmė motociklą "Harley-Davidson" su priekaba ir traktorių "Caterpillar" su priekaba ir juos kažkur išvežė. Taip pat nieko neatsiklausę išvežė orinio susisiekimo dinamo mašiną "agregatą"... Iki šiol rusai perėmimo aktų dar nepristatė".

Beje, dar 1940m. sausio mėnesį Sovietų kariuomenė panašiu būdu "perėmė laikinam naudojimui" Vilniaus Kirtimų aerodromą, tada vadintą "Parubanok" vardu.

Aviacija, kuri buvo dislokuota Kaune, 8-osios sovietų aviadivizijos vado įsakymu perduota 213 aviabazei, Panevėžio — 13-ajai aviabazei. "Vsiakoje imuščestvo, vkliučaja postrojlci archyvy sekretnyje dokumenty i choziajstvenyj inventar". Kas tai per bazės, kurioms atiteko išdarkytos Lietuvos karo aviacijos turtas? Maža vilties, jog kada nors sužinosime, kur jis buvo išvežtas. Vartydami archyvų bylas, galime įsivaizduoti tik patį aviacijos perdavimo procesą. Krinta į akis naivus mūsiškių karininkų skrupulingumas ir šaižiai su juo disonuojantis visiškas okupantų atsainumas. Graudu skaityti eskadrilių turto perdavimo aktus.

Sąrašuose — ne vien lėktuvai. Abėcėlės tvarka išvardytas visoks inventorius, suskaičiuoti visi varžteliai, kiekvienas vielos gabalėlis. Antai 2-osios eskadrilės perduoto turto sąrašuose — 641 pavadinimas: kameros, padangos, žnyplės, amortizatoriai, atsuktuvai, manometrai, lempos radiosiųstuvams, fotoaparatai...

Kaip savo turtą vertino Lietuvos lakūnai, matyti iš 8-osios eskadrilės sudarytų sąrašų. Jų — per dvidešimt. Atskirai — autotransportas, lėktuvai, varikliai, eskadrilės bylos, lėktuvų dokumentai, žemėlapiai, bibliotekos knygos, dirbtuvių medžiagos... Pagal mūsų karininkų raportus bei paaiškinimus gali spėti jog "vaduotojai" tokiai tvarkai, švelniai tariant, "nepritarė."

"Š. m. spalio mėn. 24 d. atvyko SSSR kariuomenės komisija perimti turtą. Man buvo pavesta perduoti meteorologijos ir radijo turtą. Perduodant buvo pastebėta, kad jų pareigūnai kai ką dėdavo j kišenes, pvz., įrankių komplektą".

"SSSR kariuomenės komisijai buvo pateikti turto sąrašai (4 egz.), pagal kuriuos jie turėjo turtą perimti ir pasirašyti, bet komisija pareiškė, kad jie ant mūsų sąrašų nepasirašys, o sudarys savo rusų kalba surašytą aktą".

"Benzino stotį radau be plombų. Stoties raktai buvo pas rusus. Vienoje cisternoje trūko apie 10.000 litrų etil. benzino".

"Aš jiems rodžiau lietuviškas skaitlines sąrašuose esančių milinių, mundurų ir kitų dalykų, aiškindamas, kad skaičiai atitinka, t.y. tiek sąrašuose įrašyta, kiek jie randa sudėta lentynose, bet kaip ir kiek ko jie rašė, nesupratau. Priėjus lakūnišką turtą — pirštinių lakūniškų trumpų nė vienų nerašė, sakydami, kad sudėvėtos... Kitą dieną RKKA pareigūnai turtą periminėjo dar mažiau kreipdami dėmesio į skaičiavimą, o skubėjo kaip galint greičiau iš antro aukšto išmesti pro langus į jų sunkvežimius.
SSSR kareiviai kraudami ir pakuodami į sunkvežimius smulkesnius daiktus glemžė į kišenius".

"Pareigūnai pastebėjo, kad yra daiktų, kurie buvo perduoti, tačiau į sąrašus neįtraukti. Pvz., tech. turto sąrašuose nėra laikrodžio "Kienzle" 1 vnt."

Ką ten laikrodžiai ar pirštinės, kai likimo, o tiksliau — Raudonosios armijos kareivių valiai buvo palikti Lietuvos aviacijos karo lėktuvai.

"Š. m. rugpjūčio 10 d. prašiau vietinės įgulos viršininką leisti apžiūrėti lėktuvus ir pasukti lėktuvams propelerius. Prie lėktuvų priėjau š.m. rugpjūčio 11 d. Apžiūrėjęs lėktuvus radau: a) lėkt D-501 Nr. 5 nulaužtas greičio vamzdelis;
b) lėktuvuose rasta 5 individualūs (sanitariniai) paketai, iš kurių vienas visai išardytas ir du paardyti. Trūksta 6 indiv. paketų. ...Mačiau, kaip trys Raud. armijos kariai (ne sargybiniai) vaikščiojo tarp lėktuvų ir po angarą" (Iš raporto).

"Dėl patalpų stokos RKKA priimtas turtas nesutalpintas taip, kad jis negestų. Lėktuvai visi laikomi lauke. Dalis jų net visiškai neuždengta. Dėl blogo rudens oro yra pavojus, kad po ilgesnio stovėjimo lietuje lėktuvai taps visiškai netinkami naudojimui" (Iš protokolo).

"Taip pat 7-os eskadrilės lėktuvai dabar yra išvežti iš angarų ir pastatyti lauke be jokios mūsų priežiūros" (Iš raporto).

1940 m. spalio 16 d. Karo aviacijos viršininkas A. Gustaitis rašte SSSR Karinių oro pajėgų 11-osios armijos vadui prašė leidimo paruošti lėktuvus ilgam stovėjimui bei pasirūpinti apsauga.

Lapkričio 12 d. A. Gustaitis rašo Pabaltijo karinės apygardos karinių oro pajėgų viršininkui Kravčenkai, informuodamas, kad "suformavus 29 Šaulių teritorinio korpuso eskadrilę, liko didelis skaičius buvusios Lietuvos karo aviacijos lėktuvų, kurie dabar liko be paskirties ir pritaikymo. Lėktuvai išvilkti iš angarų. Tenka nuogąstauti, jog šis daugiamilijoninis turtas greit bus visai netinkamas naudojimui".

Iš likvidacinės komisijos posėdžių protokolų matyti, kad Lietuvos aviatoriai niekaip negalėjo susitaikyti su svetima atėjūnų tvarka, o tiksliau — su netvarka. Be abejo, abi pusės Lietuvos aviacijos turto vienodai vertinti ir negalėjo. Dėl daugelio priežasčių. Vis dėlto mūsiškiai, matyt, tikėjosi bent šiokio tokio padorumo, nors tas viltis, kaip atrodo, galėtum palyginti nebent su stebuklo laukimu...

6-os ir 8-tos eskadrilių turto perėmimas RKKA pareigūnų buvo vykdomas taip, kad jį tenka kvalifikuoti kaip turto paėmimą, o ne bent kiek tvarkingą perdavimą — priėmimą.

Perdavėjai, nežiūrint reikalavimų, negavo į rankas atiduotam Joniškėlyje ir Pajuostėje turtui jokio pakvitavimo. Pajuostės angare buvęs turtas (lėktuvai ir jų priedai) perdavėjų akivaizdoje nebuvo tikrintas, nes perdavėjai nebuvo ten įleisti" (iš protokolo).

1940 m. gruodžio 19 d. slaptame raporte 29-ojo šaulių korpuso vadui generolas A. Gustaitis rašė: "Teko patirti, kad PRIBOVO (Pabaltijo karinė apygarda — E. G.) laiko Liaudies kariuomenės dalių likvidavimą faktiškai baigtu ir matomai nesiįdomauja likviduotų dalių atskaitomybės užbaigimu pagal Liaudies Kariuomenėje veikusias taisykles. Sąryšy su tuo likvidacinį darbą dirbančio personalo išlaikymą PRIBOVO numato nuo 1941 m. sausio 1 d. nutraukti.

Tuo būdu buvusios karo aviacijos likvidaciniai darbai nuo 1941 m. sausio 1 d. nutraukti.
Tuo būdu buvusios karo aviacijos likvidaciniai darbai nuo 1941 m. sausio mėn. 1 d. turės būti sustabdyti pusiau kely".

Lakūnai, neskaitant paimtų į vadinamąją tautinę eskadrilę, vieni po kitų patekdavo į standartinį įsakymą: "Žemiau išvardinti karininkai, dėl etatų mažinimo paleisti iš kariuomenės, išvyko į atsargą ir išbraukti iš karo aviacijos karininkų sąrašų".

1940-ųjų rudenį tokie įsakymai — kas kelios dienos. Karininkai išbraukiami grupėmis—21, 13, 19, 6.

1940m. gruodžio 31 d. brigados generolas A. Gustaitis išleido paskutinį įsakymą.

Tryliktasis - paskutinysis — jo paragrafas yra toks: "1940 m. sausio 1 d. išvykstu į atsargą".

Dar apie lėktuvus. Liūdnas likimas laukė ir paskutinės A. Gustaičio konstrukcijos ANBO VIII. Modernūs techniniai sprendimai, gera ginkluotė, galingas, per 1000 AJ 14 cilindrų dviejų eilių žvaigždės formos variklis žadėjo šiam 1939 m. rudenį pasistatytam lengvam bombonešiui garbingą vietą tarp analogiškų kitų šalių lėktuvų.

Beje, apie A. Gustaičio lėktuvus iki okupacijos palankiai atsiliepdavo ir pačios Sovietų Sąjungos aviacijos spauda. Amžininkai tikina, jog buvo numatyta pastatyti net 60 ANBO VIII. Deja, suspėta pakelti į orą tik pirmąjį egzempliorių. Yra išlikusi puiki spalvota kino kronikos juosta, kurioje įamžintas šis skridimas. Lėktuvą bandė pats A. Gustaitis. Šio lėktuvo nepalyginsi su ankstesnėmis konstrukcijomis. Grožis ir galybė!

Iš B. Gustaitienės atsiminimų: "ANBO VIII, kuris buvo Fredos aviacijos dirbtuvėse pastatytas, buvo išmestas į kiemą, į darganą. Lyg koks nereikalingas daiktas. Iš mūsų buto langų tas dirbtuvės kiemas matėsi. Antanas ilgai stovėdavo prie lango su skausmu veide žiūrėdamas į savo gražiausią kūrinį. Kartą jis pasakė: "Kaip jie viską niekina! Kokie idiotai! Net nepasinaudoja tuo, kas taip vertinga!"

Sakoma, jog vėliau lėktuvas buvo išmontuotas, pakrautas ant platformos ir išvežtas nežinoma kryptimi.

"Lituanika II" kurią po transatlantinio skridimo iš Felikso Vaitkaus nupirko Lietuvos vyriausybė, o aviacijos dirbtuvių meistrai kuo kruopščiausiai suremontavo, buvo nuvilkta į Rėkyvos poligoną ir pravertė sovietų sakalams kaip taikinys.

O kur kiti buvusios karo aviacijos, Lietuvos Aero Klubo, civilinės aviacijos lėktuvai? Tokie klausimai savaime peršasi dabar, o tada, pačioje mūsų "laimės" pradžioje, jie apskritai negalėjo kilti — kilpa apjuosusi žmonių gyvenimus, jau veržėsi.

Areštantų dalia neaplenkė net ir vadinamosios tautinės eskadrilės karininkų — 1941 m. birželio 15 d. buvo suimti, o netrukus ir išvežti į pačias šiauriausias imperijos platumas lakūnai Kostas Biknius, Petras Urbėtis., Antanas Navaitis, Balys Dabušis, Balys Morkūnas, Jonas Valys-Valevičius, Stasys Šeštokaitis, Juozas Martusas, aerodromo kuopos vadas Medardas Vasiliauskas, ginklininkas Viktoras Sakalas, gydytojas Antanas Janulis.

Lietuvos aviacijos kūrėjo ir jos ilgamečio vadovo generolo A. Gustaičio pėdsakai nutrūko Maskvoje, prie Butyrkų kalėjimo vartų. Tiktai po daugelio metų, 1968-aisiais, JAV gyvenanti generolo dukra Rasa pagaliau gavo brangią žinią: "Raudonojo Kryžiaus Tarptautinis komitetas ieškojo ir sužinojo, kad jis mirė 1941 m. spalio 16 d. Daugiau apie jį jokių žinių negalėjome gauti. Apgailestaujame, kad turime Jums pranešti šią liūdną žinią".

Pernai teko laikyti rankose kai kuriuos generolo A. Gustaičio bylos dokumentus.

Nuosprendis paskelbtas 1941 m. liepos 7 d. 59-1 "a" straipsnis. Sušaudymas su turto konfiskavimu. Pagal šėtoniškas " komisarų insinuacijas A. Gustaitis neva išdavė tėvynę. Kokiu būdu? Kokią tėvynę? Atsakymai — už žmogaus suvokimo ribų. O teisybė, matyt, paprasta.

Tragiškas A. Gustaičio likimas — tai tik Lietuvos aviacijos likvidacijos tąsa. Logiška ir dėsninga. Jos kulminacinis taškas.

Spausdinta "Lietuvos Ryte", 1990.IV.24, 25

GRĮŽTI Į OKUPACIJA. LIKVIDACIJA. TAUTINĖ ESKADRILĖ PUSLAPĮ









Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis