Pirmasis lėktuvas


Eskadrone greit prigyju ir jaučiuosi kaip savo namuose. Gaunu karišką kepurę, diržą, su vokiška sagtimi, šepetį arkliui valyti. Kasdien blizginome žirgus ir mokėmės karo meno. Atneša ir padalina karabinus. Juos pirmiausiai įteikia tiems, kurie turi arklius.
Susipažįstu su dviem „mediniais husarais“ - Vytautu Rauba, kilusiu iš Šakių, Pusdešrių kaimo, ir Juozu Kumpiu, šiauliečiu. Pirmasis - dvidešimties metų amžiaus, o antrasis - vos aštuoniolika sukakęs. Abu visai neseniai sugrįžę iš Rusijos, kur mokėsi M.Yčo gimnazijoje, Voroneže. Inteligentiški vyrukai. Sąmojingi, linksmi, bičiuliški. Jie papasakojo, kaip traukėsi karui prasidėjus iš Lietuvos ligi Voronežo, apie klasės draugus ir kaip visi svajojo, ilgėjosi tautinio atgimimo. Juodu abudu labai bičiuliavosi, valgė iš vieno katiliuko, abu vienodai buvo nepatenkinti, kad neturi arklių ir greit ėmė vaikštinėti į viena, netolimą namą Ukmergės plente, kuris priklausė iš Rusijos grįžusiam Fugalevičiui. Tas vyras, jų žodžiais, lakūnas, ir dabar organizuoja aviacijos mokyklą... Kai Rauba su Kumpiu kalbėdavo apie savo naują pažįstamą - žėrėte žėrėjo jųdviejų akys. Viskas bus nauja ir nepaprasta. Skristi! Štai dėl ko verta gyventi.
Jie ir mane kalbino prisidėti. O kur aš arklį padėsiu? Mano arklys ir balnas skirtas frontui. Josiu kariauti.
Greit abu mediniai husarai, Rauba ir Kumpis, persikėlė gyventi pas Fugalevičių. Juos išbraukė iš husarų eskadrono sąrašų.
Vasario pradžioje ateina žinia iš fronto. Kauno kryptimi slenka rusų bolševikų daliniai. Linijoje Jieznas-Prienai-Kaunas nėra nei mūsų kariuomenės, nei įtvirtinimų, kurie rytų priešui stotų skersai kelio.
Iš Vilniaus į Kauna pervažiavusi Lietuvos vyriausybė rankų nenuleidžia. Skubomis telkiamos jėgos pasipriešinti. Šaukia ir mūsų husarų būrį!
Skersai pečių užsimetame karabinus, prikemšame šovinines. Jojame per Nemuno tilta, kylame į Aleksoto kalną. Apsnigtą Garliavos miestelį pralekiame lengvu aliūru. Į frontą!
Žiema. Vėjas neša sniegą. Šaltis lenda pro mūsų menkučius drabužius smaigsto ligi kaulų. Greitai šuoliuodami bandome sušilti...
Vienur kitur sutinkame priešo raitelius. Pasviliname jiems iš karabinų. Priešas smunka ir slepiasi žiemos migloje. O mes dedame atgrubusius delnus ant įšilusių karabinų vamzdžių...
Atsidūrėme kažkur netoli Jiezno. Pėstininkų kuopa, esanti priekyje, retomis salvėmis apšaudo priešą. Mes nujojome į vienat tarpumiškį, kad patikrintumėme, ar priešo kavalerija netykoja užpulti iš sparno. Tušti lediniai laukai. Svilina pasiutęs šaltis. Sniego begalės ir keliukai pradingę pusnyse.
Pastebime sniegynuose būrelį juodų figūrų. Išsisklaidę jojame artyn. Mūsų pėstininkai! Jie apspitę niekad iš arti nematyta, tik laikraščių paveiksliukuose aptinkama, aeroplana. Dumiame artyn ir akis išsprogdiname. Taip viskas įdomu! Aeroplanas turi dideles plokštumas, tarp savęs suraišiotas plonomis vieliukėmis. Jo nosyje geltonuoja propeleris. Raudonuoja ženklas
- Penkiakampė žvaigždė. Bolševikų aeroplanas!
- Kur skridusieji? - klausiame.
- Jie jau toli... - juokiasi pėstininkai Ir aiškina, ką girdėję iš kaimiečių. Aeroplanas nusileidęs į sniego laukus. Kaip tykus paukštis, visai neburgz- damas. Išsiritę du vyrai keikėsi, kad nė lašo nebeturį degalų. Jie rekvizavo kaime roges su arkliu ir nudūmė per laukus rytų pusėn. Juk frontas čia pat! Ir skystas lyg kiauras rėtis.
Mes, susirinkę prie to aeroplano, smulkiai jį apžiūrime. Visi lig vieno - ir pėstininkai, ir husarai pirmą kartą uostome lėktuvo kvapą, stovime taip arti prie skraidančios mašinos. Ir visi kaip vienas jaučiame - tai brangus ir vertingas, svarbus karo trofėjus. Reikia kuo greičiausiai jį vežti tolyn iš čia, kad priešo kareiviai neužpultų ir neatsiimtų lėktuvo atgal...
Pakilojame lėktuvą-jaunų vyrų rankoms jis nėra per daug sunkus. Stumiame jį pasikeisdami, išvelkame į vieškeliuką. O čia stypso telefono stulpai. Privažiavome artyn - sparnai pro stulpą nepralenda. Versti stulpą! Lėktuvas brangesnis už medinį, aptręšusį telefonstulpį...
Kirvis, pjūklas į rankas! Virsta stulpai ant šono. Važiuojame toliau. Ir šitaip apie dvejetą, kilometrų gadinome telefono liniją, kad tik lėktuvo sparnai liktų sveikučiukai ir nenubrozdinti.
Kai artėjome prie Garliavos, iš kažkur sutikome važiuojantį karišku dviračiu vežimaičiu vokietį kareivį. Tas mažas vyrukas iššoko, priėjo prie lėktuvo, apžiūrėjo ir tarė, kad mes nė velnio neišmaną - juk tai anglų darbo „Sopwith“, ir niekas šitaip lėktuvo su nenuimtais sparnais nestumdo keliais. Kaip sparnus nuimti jis žinąs! Va, žiūrėkite, pėstininkai ir raiteliai, kaip turite elgtis su lėktuvu.
Mes leidome vokiečiui meistruoti, bet atidžiai jį stebėjome, kad nieko nelaužtų, negadintų, o svarbiausia, kad nesugalvotų ta, lėktuvą pasisavinti
- visko su tais vokietukais pasitaikydavo. Jie buvo jau pasaulinį karą pralošė, labai demoralizuoti, visur savivaliavo, pardavinėjo karinį turtą arba jį keitė į maistą.
Bet ir vokietis buvo, matyt, tik krapštukas amatininkas, jo rankos nestygo parodyti, ką gali... Jis „Sopwith“ išmontavo - sparnai bemat nulinko lyg asilo ausys, o netrukus atsiskyrė ir nuo liemens. Šitaip lėktuvą, buvo galima daug lengviau gabenti - jis išsiteko plente, nebereikėjo griauti stulpų, pro šalį lengvai prasilenkdavo važiuoti ir pėsti.
Padangėmis lekiojanti mašina nuvažiavo plentu tolyn, o mes husarai vėl pasukome atgal, fronto pusėn. Jodamas kelis sykius atsigręžiau, žvilgsniu lydėdamas nutolstantį lėktuvą. Jis sukėlė daug įvairių minčių, visai naujų, anksčiau nepatirtų. Ką dabar veikia būsimi lakūnai Rauba ir Kumpis? Kaip atrodo žemė, aukštai pakilus? Kokie jausmai apvaldo žmogų, kai jis stengiasi prasibrauti į paukščių taką? Prasiveržti į spindintį kelią, greta saulės?
Po keleto dienų priešo kulka pakirto mano žirgą. Kai jis kniubo, vos spėjau nušokti, kad neprislėgtų... Likau „mediniu husaru“. Tik didžiulis kardas prie diržo priminė buvusį raitelį.
Kovos operacijos prie Jiezno pasibaigė musų naudai. Priešas buvo sulaikytas ir atstumtas. Kaunui pavojus bent laikinai nebegrėsė. Grįžome į miestą, į tą seną alaus bravorą. Mes, mediniai husarai, kiek laiko pasistumdę be arklių, vėl buvome pradėti sodinti į balnus. Gavau šyvą kumelaitę, kurios kojos linksmai virpėdavo. Tą arkliuką tik reikėjo atšerti...


Iš knygos: Leonardas Peseckas, Karo lakūno pasakojimai. Kaunas, LAM, 2006.


GRĮŽTI Į Sopwith 1 ½ "Strutter" PAGRINDINĮ

GRĮŽTI Į LEONARDAS PESECKAS PAGRINDINĮ PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis